ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (18) • WILLIAM BLAKE. Tigras (14) • -rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (23) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (84) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystė (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Koridorius (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (3) • JULIUS KELERAS. Eilės (17) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (11) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilės (1) • ALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio siela (1) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (6) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLV (15) • Pasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (760) • 2009 m. sausio 23 d. Nr. 3 (925) turinys (17) •

Veidrodžio karalystė

NATALIJA BECHTEREVA

[skaityti komentarus]

    Natalija Bechtereva (1924–2008) – neurofiziologė, medicinos mokslų daktarė, nuo 1992 m. ėjo Rusijos mokslų akademijos Žmogaus smegenų instituto Sankt Peterburge mokslinės vadovės pareigas.



Mokslas visada yra judėjimas į priekį. Pats mokslas, pasaulio pažinimas, kad ir kieno rankose atsiduria kai kurie ypatingi jo laimėjimai, – visada kelias „į žvaigždes“. Fundamentalus, gilus mokslas, beje, bet kurioje pažinimo srityje, yra ypač praktiškas. Daugelis mūsų mokslo srities dalykų jau žinomi, tai, kas dar neseniai buvo „tiesiog faktai“, pamažu tampa sistemos grandimis. Vykę metodai leidžia pažinti reiškinius, kurie atrodė kol kas ar net apskritai nepažinūs. Sergėdama savo mokslo sritį, kurios kelias ir šiaip nebuvo lengvas, nuo – pasakysiu taip – nereikalingos kritikos, iki šiol stengiausi laikytis nuošaly nuo vadinamųjų „keistų“ reiškinių. Tačiau pastarieji mano gyvenimo metai buvo kaip reta tragiški ir tiesiog privertė susimąstyti apie savo žmogišką ir mokslinę pareigą, apie tai, kad galiu nesuspėti nuveikti kažko, ko nesiryžta imtis nė vienas mokslo pasaulio atstovas, taigi tai tampa mano pareiga.

Visą ilgą gyvenimą tyriau gyvas žmogaus smegenis, taigi kaip ir visi, taip pat kitų specialybių atstovai, neišvengiamai susidurdavau su „keistais“ reiškiniais. Beje, dauguma jų – tiesiog klastotė, šarlataniškumas; daug kas tik atrodo keista, tai galima paaiškinti jau dabar, taigi daug kas iš „antgamtiškų“ (keistų) reiškinių tampa natūralūs. Vis dėlto ne viskas... Apie daugybę dalykų, tarsi esančių ir kartu tarsi nesančių, kuriuos bemaž visi žino, tačiau nutyli arba uoliai kritikuoja ir apkarsto etiketėmis, čia irgi papasakosiu. Nenoriu apsimetinėti, kad jų nėra. Mat tikiuosi, kad laikui atėjus geriau suprasime ir „keistus“ reiškinius, o tai savo ruožtu užkirs kelią įvairiausio plauko šarlatanams. Tik atsižvelgus į šiuos reiškinius – žinoma, ne tik mano aprašytuosius, bet ir daugybę kitų, apie kuriuos nerašau, – įmanoma susidaryti išsamesnį vaizdą apie tai, kaip mąsto žmogus. Ir galbūt geriau suprasti, kas yra žmogus.

Ankstesniame skyriuje pasakojau, kad atlikdami neurofiziologinius tyrimus pasiekėme savotišką „plynaukštę“, kuri, tiesa, nereiškė neįmanomybės tęsti darbus, tačiau sumažino naujo proveržio tiriant smegenis tikimybę, kalbėjau apie būtinybę derinti neurofiziologinius ir neurocheminius neinvazinius smegenų tyrimus. T. y. tirti smegenų mikroskopinius vienetus ir jų makroerdvę, rinkti duomenis apie tai, kas vyksta mikronų ir visų smegenų lygiu. Geriausias metodinis derinys – toliau naudotis įsodintų elektrodų galimybėmis ir pozitronine emisine technika arba galinga funkcine magnetinio rezonanso tomografija.

Tačiau jau anuomet, kai tokio komplekso dar neturėjome, mane sudomino reiškiniai, kuriais neįprasta domėtis atliekant rimtus mokslinius tyrimus, reiškiniai, kuriuos galima pavadinti ypatingais atvejais, – „keisti“ reiškiniai: ypač stiprus vieno žmogaus poveikis kitam arba kitiems tam tikromis aplinkybėmis, beje, poveikis ne tik psichikos, bet ir somatikos lygiu, tolimų dabarties, praeities ir net (tai jau visai nei į tvorą, nei į mietą) ateities įvykių regėjimas. Negana to. Atsiradus reanimacinei tarnybai, pusiau populiarią literatūrą vis labiau papildo pranešimai apie kažko (sielos?) išėjimą iš kūno – ir, žinoma, sugrįžimą atgaivinus žmogų. Šį reiškinį aprašo įvairūs autoriai, jį patiria anaiptol ne visi ligoniai. Kodėl? Garsus neurochirurgas A. po dviejų klinikinių mirčių į klausimą „Kas ten?“ atsakė: ten – juoda duobė... Ar tai – tik „reanimacinis“ fenomenas? Ar galbūt sielos išėjimas galimas nebūtinai tik mirties aplinkybėmis? Neįtikimi atrodo ir pranešimai apie pavienių asmenų kontaktus su išėjusiais iš gyvenimo (arba su jų sielomis)...

Žodžiu, Veidrodžio karalystė. Mūsų Bažnyčia pasisakė prieš žalingus poveikius per atstumą, Amerikos stačiatikių bažnyčia – prieš reanimacinių fenomenų aprašymą. Tačiau kalbėdama su archijerėjumi Joanu, Sankt Peterburgo ir Ladogos metropolitu, išgirdau visiškai kitokius akcentus. Kalbėjome apie Sankt Peterburge planuojamą gauti prietaisą, labai mums reikalingą tiriant smegenų ligomis sergančius pacientus, parankinį greta pozitroninio emisinio tomografo. Tiesa, prietaiso negavome, archijerėjus turėjo savo planų dėl jo, tačiau jį sudomino mūsų mintys apie galimybę prasiveržti į labai sunkiai pažįstamas mokslo sritis. Visiškai netikėtai jis ištarė įprastą Bažnyčios formulę: „Laiminu jūsų tyrimus.“ Vėliau sužinojau, kad tai daugmaž prilygsta pasaulietiniame gyvenime įprastam įsakymui veikti. Tai ne tiesiog pritarimas moksliniam susidomėjimui „keistais“ reiškiniais, bet įsakymas juos tirti.

Imkime, skaitytojau, ir atsitraukime nuo temos – pamėginsiu papasakoti, kodėl teikiu reikšmę šiam palaiminimui-įsakymui. Beje, didelę.

Ką padarė Žaltys ir Ieva rojuje? Gundoma Žalčio (piktosios galios!) Ieva paragavo nuo Pažinimo medžio... Na, o paskui, kaip žinoma, prasidėjo visi Ievos ir jos sugundyto Adomo nemalonumai.

Gėrio ir blogio pažinimo medis. Mokslas. Mokslas, gelbstintis žmogų, gamtą, teikiantis žmonėms gėrį – ir mokslas, kuris įsikiša į žmonijos gyvenimą, netrukus arba po kiek laiko teikdamas blogį, naikindamas gamtą ir apskritai gyvybę žemėje. Elektra, apšviečianti mūsų būstus, ir atominė elektrinė, teikianti tam būtiną energiją. Lazeris ir visi jo variantai. Genetinių organizmo pažeidimų korekcija ir... Visiems gerai žinomi laikraščių pranešimai apie genų inžinerijos „siaubus“. Klonavimas... Koks tragiškas sergančio vaiko tėvų gyvenimas – ar jis būtų namie, ar invalidų namuose! Ir kokia baisi gali būti neįveikiama bakterija, virusas!

Vis dėlto kodėl taip branginu metropolito palaiminimą? Išsilavinęs, šiuolaikiškas ir karštai tikintis archijerėjus neužvėrė vartų į nežinomybę. Jis atidavė šią nežinomybę į mūsų rankas, suprasdamas, kad mums tai – veikiau antireklama nei reklama, ir, žinoma, kad elgsimės šiuo klausimu itin apdairiai, niekas nebus panaudota piktam. 1998 m. kovo 18–20 d. Maskvoje įvyko Pasaulio rusų susirinkimas tema „Tikėjimas ir žinojimas“, jame puikius pranešimus skaitė Rusijos mokslų akademijos prezidentas J. Osipovas ir archijerėjus Kirilas. Įžanginę kalbą sakė visos Rusijos patriarchas Aleksijus II.

Dar vienas nukrypimas. Nežinau, kas čia – sutapimas, kas – dėsnis. Tačiau visais tais retais atvejais, kai proveržio į nežinomybę galimybė tapdavo reali, aplink mus, taip pat ir aplink mane, prasidėdavo kažin kokia labiau ar mažiau nemaloni „pūga“ – daugybė socialinių ir asmeninių nemalonumų. Apie tai pasakoja ir kai kurie kiti mokslininkai – taip pat ir užsiimantys laiko apgrąžos klausimais (pvz., prof. A. Gribas, vadovaujantis Sankt Peterburgo ekonomikos ir finansų universiteto Aukštosios matematikos katedrai).

Ar čia yra materialus pagrindas? Manoma, kad kaip tik čia, Veidrodžio karalystėje, labai svarbu skrupulingai skirti „švarius“ nuo „nešvarių“, tiesiog mūsų plačiai pasaulėžiūrai įprastus materialius reiškinius ir kitus – sudėtingus, keistus, tačiau egzistuojančius reiškinius.

Po daugelio metų analizuodama savo „proveržius“ ir „pūgas“ (ši analizė leido man nustatyti objektyvų santykį ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi), padariau išvadą, kad reikia plačiau taikyti išmintingą patarlę: „Išminčius kaltina save, kvailys – draugą.“ Esmė ta, kad kūrybiško pakilimo, kuris proveržį į nežinomybę ir tepadaro įmanomą, minutėmis (kartais ir metais) žmogus keičiasi. Atrodytų, akivaizdi tiesa. Žinoma, mokslininkas yra kitos – pakilimo, nušvitimo – būsenos, kuri išoriniam stebėtojui atrodo kaip pasididžiavimas, savotiška savigarba. Didžiavimasis tuo, ko dar nepadarei? Didžiavimasis proveržio galimybe? Ar tai nėra toji „puikybė“, pirmaujanti septynių mirtinų nuodėmių sąraše? Tikiuosi, kad ne ta, tačiau... gana artima.

Ir sūkuriuoja „pūga“ aplink mokslininką, kuris sukėlė ją tuo, kad pats pasikeitė. Tokios mintys man atėjo labai pamažu. Dabar manau: taip, gali būti. Manau net, kad taip ir yra, nors labai sunku buvo tai suvokti ir pripažinti. Žinoma, pripažinti socialinės ir biologinės „pūgos“ priežastis lengviau nei jas suvokti, suprasti. Nors kažin ar tai visos priežastys. Žinoma, viskas ne taip paprasta... (Beje, kaip išauga pagarba žmogui, sakančiam šiuos žodžius!..)

Mažas bičiulių būrelis, nujaučiantis netrukus įvyksiančius atradimus, patiria entuziazmą, vidinės galios jausmą, pakilimą; drauge einantys žmonės užsidega, mąsto ir dirba geriau, įdomiau, lengviau. Aplinkiniai – tie, kurie šalia, tačiau nėra su jais idėjų ir jų įgyvendinimo požiūriu, – neretai patiria pavydą ir susierzinimą, kartais išaugančius ir virstančius atskirų asmenų agresija; ši agresija, ypač jei asmenybė pasižymi tik pasionarumu, skatina susierzinusiuosius. Daugmaž taip: regis, anie atrado ar netrukus atras lobį. Tegul dalijasi. Mūsų irgi čia būta...

Dabar panašias situacijas mintyse regiu tarsi du priešingomis kryptimis besisukančius ratelius: mažas – viduje, didelis – išorėje. Kaip ir visais tokiais šventiškais teatriniais atvejais, kiekvienas mažojo ratelio šokėjas stovi nugara į didįjį ratą, taigi yra labai pažeidžiamas ir išlieka – tiesa, visiškai skirtingai – dviem atvejais: tapdamas nugalėtoju (jeigu!) arba pasiduodamas (jeigu!). O aplinkui gyvuoja išties didelis pasaulis, labiau ar mažiau suprantantis, kas vyksta (ar jis kailinius pavogė, ar iš jo, bet kažkas buvo...). Pergalės atveju vidinio ratelio žmogui naudingiausia užmiršti „pūgą“: „Argi tai svarbu, juk yra Pergalė?“ Kaip mėgo sakyti mano mama: „Vis dėlto pavyko, vis dėlto pasiekiau (pasiekėme).“ Kaina neturėjo reikšmės.

O aš žinau, kokią ir kur sumoku kainą, ką kaskart, po eilinės „pūgos“, prarandu.

Paskutinė – pati baisiausia – „pūga“, kurios pagrindiniais veikėjais tapo artimiausi, tačiau į vidinį ratelį neįėję žmonės, prasidėjo iš lėto. Anaiptol neatrodė, kad ji virs „uraganu“, nesitikėjau to... Tačiau ji yra, ji buvo mano gyvenime. Yra ir antrojo ratelio žmonių gyvenime... Jos neišbrauksi.

Atlikdama neurofiziologinius tyrimus pajutau ne vieną plynaukštę, kaip minėjau, o iš karto dvi, įvairaus lygio, įvairaus įveikiamumo laipsnio. Pirmoji: negalime tęsti darbo nežinodami, kas vyksta visose smegenyse. Tik susiejus informaciją apie taškinius įvykius smegenyse ir apie tai, kas vyksta visų smegenų lygiu (pozitroninė emisinė tomografija), galima prasiveržti į nežinomybę, kartu patvirtinant arba paneigiant tai, kas suformuluota remiantis ankstesnėmis galimybėmis. Mokslas apie smegenis šiandien tiesiog neįmanomas be šio technologinio lygmens...

O antroji plynaukštė ar veikiau „siena“ buvo blanki, išskydusi, mintyse jos net nevadinau plynaukšte. Kažkokia vatos siena: tarsi yra, tarsi nėra. Tai buvo ir pojūtis, ir žinojimas, kad šiandien dar nėra metodinio technologinio būdo traktuojant tam tikrus „keistus“ žmogaus psichikos reiškinius, gal net ir apskritai sudėtingus psichikos mechanizmus. Pastarąją aplinkybę suvokiau tik vėliau.

Iš pradžių atrodė, kad tai tėra išimtys: bulgarės Vangos pranašystės, amerikiečio Anderseno bendravimas su išėjusiaisiais, Kašpirovskio poveikis auditorijai ir pavieniams asmenims.

Nuo vaikystės girdėjome apie pranašus, apie aiškiaregius. Tačiau tai buvo kažkokie ypatingi, seniai gyvenę žmonės, o kartais tiesiog atrodydavo: ar jie apskritai gyveno? Ar viskas taip ir buvo? Žinome, kokia melaginga suinteresuoto žmogaus, o ne abejingo metraštininko vienuolio parašyta tautų istorija. Ar asmenybių istorija negali būti melaginga? Kodėl prireikus – nesvarbu kam – neišgalvoti didvyrių?

Per Antrąjį pasaulinį karą prireikė ir individualaus, ir masinio heroizmo. Jei kurio nors trūkdavo, būdavo sukuriamas įvaizdis, ir žmonės sekė įvaizdžiu. Ar bent šūkiu. Ateizmo šalininkai mano, kad šis skatina mokslą. Iš tikrųjų tikėjimas gali skatinti labiau nei ateizmas. Ateizmas kaip pasaulėžiūra labai nuskurdina dvasinį žmogaus gyvenimą, apriboja jo pažintines galimybes.

Kokia „keistų“ reiškinių padėtis dabar, trečio tūkstantmečio pariby? Kol kas palikime samprotavimus, pažvelkime į faktus.

Rodos, buvo reali pranašė. Gyveno Bulgarijoje, netoli Petričiaus miestelio, kaime – tiksliau, priiminėjo lankytojus kaime, o pati gyveno Petričiuje – Vangelija, teta Vanga, pas kurią žmonės važiuodavo sužinoti, kas nutiko dingusiai karvei, dingusiam žmogui, ar pasveiks ligonė – maža ką užsimano sužinoti žmogus.

Nuvykau į Bulgariją tada, kai visi entuziastingai tikėjome mūsų revoliucija iš viršaus, mūsų pertvarka – ir po bemaž trisdešimties metų pertraukos nepažinau Bulgarijos. Aplink viskas taip pat kaip pas mus anuomet – tušti prekystaliai, specialios uždaros parduotuvės partiniam valstybiniam elitui ir garbiems svečiams. O ir šios – tokios varganos! (Dabar jau pamiršome, kad būtent taip gyvenome baigiantis Brežnevo valdymo epochai, gelbėdamiesi žemomis būtiniausių produktų kainomis ir pažintimis su spekuliantais.) Mokslinės mano paskaitos Bulgarijoje vyko už uždarų durų: neduokdie pasidalysiu entuziazmu (nusivylimų ir negatyvizmo laikai dar buvo ateityje). Atvykę tapome grėsmė nusistovėjusiam elito rojui, ir elitas tai gerai jautė. Man, apimtai anuometinės mūsų euforijos, tai nesukėlė didėlesnio nerimo. Pas Vangą! Pas Vangą!

Vis dėlto iš pradžių teko užsukti išgerti kavos puodelio pas Petričiaus miesto komiteto sekretorių – žaidimo taisyklės apėmė ir „stebuklus“ arba, kaip anksčiau pavadinome, „keistus“ reiškinius. Tiesa, kalbėjome apie nuostabią Bulgariją, apie jos pietines sritis (žinoma, nuostabiausias) ir apie tai, kad man reikia skubėti. Beje, išties nepavėlavau pas Vangą tik todėl, kad kaip tik buvo pereita prie vasaros laiko; šio perėjimo nebuvome numatę, į jį nekreipė dėmesio Vanga. Vėliau paaiškėjo, kad ji (akla!) visada labai tiksliai žinodavo, kuri valanda, tačiau nepripažino perėjimų nei į vasaros, nei į žiemos laiką. Tiksliau, visada gyveno pagal tą laiką, kurį vadiname žiemos laiku.

Prieš šią kelionę Sofijos kino studijoje buvau mačiusi dokumentinių filmų apie Vangą. Be abejo, jie daro įspūdį, bet anaiptol neprilygsta net trumpučiam asmeniniam susitikimui. Juk ne paslaptis: kad ir kokius ne mūsų nufilmuotus stebuklus pamatytume, visada pakoreguojame tai, ką matome ekrane, ir bet kuris kitas žiūrovas irgi pakoreguos filme pateikiamus „stebuklus“.

Vairuotojas sustabdė mašiną už trijų šimtų metrų nuo Vangos namelio, ant dulkėto kaimo keliuko. Toliau ėjome pėsti. Ten pat stovėjo kelios kitų, anksčiau atvykusių, lankytojų mašinos. Kitaip tariant, atvažiuojančios ir tolokai nuo namo sustojančios mašinos garsas ne tik apskritai, bet ir tą dieną nebuvo kažkas specialiai patraukiančio dėmesį. Ėjome dulkėtu kaimo keliu, taigi mūsų žingsnių nebuvo girdėti. Vis dėlto kai netrukus priėjau prie tvoros, juosiančios Vangos namelį, ir atsistojau už nugaros vienam iš daugybės lankytojų, trokštančių susitikti su Vanga, pasigirdo jos šaižus balsas: „Žinau, kad atvažiavai, Natalija, prieik prie tvoros, nesislėpk už vyro.“ Nieko panašaus nesitikėjusi ir nelabai suprasdama bulgariškai makedonišką Vangos šnektą, suvokiau, kas įvyko, tik išgirdusi trečią ar ketvirtą jos žodžių vertimą – žmonės atsigręžė į mane ir kiek įmanydami stengėsi paaiškinti, apie ką kalba, ką sako Vanga. Vanga buvo įspėta iš anksto apie mano atvykimą tądien, jai galėjo pasakyti, kad atvažiavau – taip ramiai sutikau šią pirmąją „keistenybę“. Lankytojų priėmimas prasidėjo nustatytu laiku, ir Vanga iš karto pasiuntė kažką iš artimųjų pasakyti man, kad nepriims manęs su pirmaisiais, nes jai reikia „įeiti į tam tikrą būseną, apšilti“.

Prieš susitikimą su Vanga norėjau patylėti ir susikaupti. Tačiau kartu su manimi atvykę medikai atsitiktinai ar ne padarė viską, kad tai nebūtų įmanoma. Tebeatsakinėdama į kažkokį eilinį klausimą, buvau pakviesta pas Vangą. Mažutė kaimiška priemenė – na, kokie du metrai iš pusantro. Prie lango stalas. Priešais duris ant kėdės prie šio stalo sėdi Vanga, „teta Vanga“, visus tujinanti, ją irgi reikia tujinti. Akla, veidas persikreipęs, tačiau žvelgiant į ją darosi vis patrauklesnis, šviesus ir mielas, nors iš pradžių ji anaiptol nebuvo manimi patenkinta. Neturėjau tradicinio cukraus gabaliuko, kurį prieš ateinant pas ją reikėjo parą laikyti prie savęs, – Vangos įsitikinimu, per parą cukraus gabaliukas sukaupia informaciją apie žmogų, paskui ji pirštais ją nuskaito. Tradicinė dovana... Padovanojau jai nuostabią Pavlovo Posado skarelę polietileno maišelyje. Vanga ištiesė ranką cukrui. „Neturiu cukraus, teta Vanga...“ Išėmė iš maišelio skarelę: „Ak, tu jos visai nelietei!“ – ir pradėjo glostyti polietileno maišelį. „Ko atėjai? Ką nori sužinoti?“ – „Nieko konkretaus, – atsakiau, – norėjau su tavimi susipažinti. Tiriu žmogaus smegenų savybes, norėjau pati su tavimi pakalbėti.“ „Na taip, mokslui. Mariją pažįsti? Jokūbą? Sergejų?“ – „Ne, teta Vanga, nepažįstu.“

Vanga patylėjo, atsilošė, kažką nepatenkinta sumurmėjo (rodos, apie mokslą), staiga palinko į kairę, veide atsispindėjo susidomėjimas. „Va dabar tavo mama atėjo. Ji čia. Kažką nori tau pasakyti. Ir tu gali jos paklausti.“

Žinodama, kad Vanga dažnai kalba apie išėjusių giminaičių nepasitenkinimą, apie tai, kad jie pyksta dėl vaikų nedėmesingumo jų kapams, tikėjausi tokio pat atsakymo ir pasakiau: „Turbūt mama pyksta ant manęs.“ (Mama mirė 1975 m., pas Vangą apsilankiau 1989 m.) Vanga patylėjo ir staiga sako: „Ne. Nepyksta. Tai vis liga. Ji sako: tai vis liga.“ (Beje, kaip tik taip mama dažnai sakydavo.) Paskui kreipėsi į mane, kartu rodydama rankomis: „Tai buvo toks paralyžius, – Vangos rankos imituoja drebėjimą. – Va toks.“ – „Parkinsono liga, – komentuoju aš. – Taip, tiesa, Parkinsono liga. Dvylika metų mama sirgo sunkiausia forma...“

„Mama prašo tave dviejų dalykų: nueik pas vienuolius ir užsakyk, kad už ją pasimelstų. Pas vienuolius.“ – „Leningrade, – klausiu, – Maskvoje?“ – „Na ne, pas vienuolius.“ – „Zagorskas?“ – „Taip, Zagorskas. O antras prašymas – važiuok į Sibirą.“ – „Visam laikui? Kada? Kur?“ – „Kur tau pasakyta, į Sibirą. Ne visam laikui. Kada? Pati suprasi, netrukus... O kas tai – Sibiras? – Vanga juokiasi. – Miestas? Vieta?“ – „Nieko neturiu Sibire. Ko aš ten važiuosiu?“ – sakau. Vanga: „Nežinau. Mama prašo.“

Beje, visiškai netikėtai grįžusi į Leningradą gavau kvietimą į Sibirą, į seneliui akademikui Vladimirui Bechterevui skirtus skaitymus. Nenuvažiavau. Iki šiol gailiuosi. Kur kas vėlesnė kelionė buvo tiesiog maloni: Baikalas gražus ir iš nuolaidžios, ir iš uolėtos pusės.

Galbūt, jei būčiau... Kas dabar beatsakys į šį klausimą?

Paskui Vanga pradėjo manęs klausinėti: „Kur tavo tėvas?“ – „Nežinau“, – atsakiau ne visai tiesą. – „Kaipgi nežinai, juk tai buvo žmogžudystė, žmogžudystė! O kur grabas! (Grabas – tai kapas.) Kur jo grabas?“ – „Nežinau“, – čia jau tiesa. – „Kaipgi nežinai, turi žinoti, pasistenk, ir sužinosi.“

„Ak, Vanga, Vanga, – pagalvojau, – na, kas man pasakys, kur guli mano sušaudyto tėvo kaulai!“

Pasakė. Patikrinau per kitus šaltinius. Pasitvirtino. Labai tikėtina, kad mano tėvas kartu su kitais nelaimingaisiais palaidotas Levašove, palei Leningradą.

„Kam vaikštai pas ministro pavaduotoją? Ne tavo jis žmogus, pažadės – ir netesės, eik pas ministrą. Jis – tavo žmogus“ (Vanga). Išties, tuo metu bandžiau spręsti organizacinius, statybinius ir piniginius klausimus su SSRS sveikatos apsaugos ministro pavaduotoju. Nieko iš to neišėjo. Paskui į jį bemaž nesikreipdavau. Sunkios direktoriaus pareigos, ypač direktoriaus už Maskvos ribų. Neįveikiama biurokratija nuvargindavo mane labiau už visa kita. Todėl 65 metų nusprendžiau atsikratyti direktoriavimo. Apie tai prieš metus paskelbiau visiškai oficialiai, tuo sukeldama institute aršią kovą dėl valdžios. Tačiau apie tai – kitoje vietoje. Man atrodė, kad apie mano žygius pas ministro pavaduotoją tetulė Vanga tikrai neturėtų žinoti. Atsitiktinai atspėjo? Dabar manau, kad atspėti buvo tiesiog neįmanoma.

Toliau: „Kažkodėl labai blogai matau tavo vyrą, tarsi per miglą. Kur jis?“ – „Leningrade.“ – „Leningrade... taip... blogai, blogai jį matau.“ Po kelių mėnesių mano vyras mirė gana tragiškomis aplinkybėmis. Ar Vangos žodžiai buvo susiję su baisiais asmeniniais įvykiais? Nežinau.

„Prieš keletą metų šalia tavęs įvyko trys mirtys.“ Kažkaip nesusigaudžiau ir pasakiau: „Taip, senelis, tėvas, mama.“ – „Na, ko tu apie senelį ir tėvą, jie daug seniau žuvo. Trys – beveik greta.“ Tiesa, pagalvojusi sutikau, buvo. Mano mama, gyvenusi su mumis, vyro pirmos žmonos motina ir mano vienintelė, labai mylima draugė. Visos tos mirtys – per dvejus metus. Tačiau kodėl ji staiga prakalbo apie tai?! Dabar atsakyčiau sau: kodėl gi ne? Juk neuždaviau Vangai konkretaus klausimo, tiesiog norėjau jos paklausyti. Taip, mirčių buvo trys. Staiga: „Gal dėl savęs nerimauji? Tavo sveikata gera. O sesuo nepasveiks, taip ir sirgs visą laiką.“ Taip, aš kiek nesveikavau, o sesuo gulėjo ligoninėje, jau nežinau kelintą kartą. Ir dabar ji serga, vis taip pat kaip anksčiau. Jaunesnė už mane devyneriais metais, 55 metų išėjo į pensiją, dabar – pirmos grupės invalidė. Kas jai? Sunku pasakyti. Blauzdos opa – tai yra, tai nėra. Lėtinė blauzdos opa. Nėra jėgų. Sulėtėję judesiai. Ne visada pajėgia atsistoti. Senais laikais apie tokius sakydavo: nužiūrėjo. Nužiūrėjo – ir ką čia spėlioti gydytojams, juolab nei geriausi, nei šiaip geri gydytojai niekuo neįstengė jai padėti. Jaunystėje sesuo buvo nepaprasta gražuolė: aukšta, liekna, geltonplaukė, žaliaakė. Neilgai buvo. Trisdešimties trisdešimt penkerių pasidarė tiesiog malonaus veido moteris, kai sulaukė penkiasdešimties, patikėti buvusiu grožiu tapo tiesiog neįmanoma. Labai ją mylėjo mama, ir ji siela buvo artima mamai. Praėjo dešimt metų po mano pokalbio su Vanga. Sesuo, ačiū Dievui, gyva. Tačiau iš tikrųjų nepasveiko. Jai – pasakysime taip – nepagerėjo. Viskas kaip buvę. Tačiau iš kur apie tai galėjo žinoti Vanga, „teta Vanga“? Juk jai apie sesers ligą tepasakiau: „Kiek sunegalavo, netrukus pasveiks.“ – „Tavo sesuo nepasveiks.“ Iš kur ji tai žinojo? Nežinau. Ir vyras, ir sesuo buvo vienodu atstumu nuo Vangos. Iš kur aiškus įvykių, susijusių su mano seserimi, regėjimas, o „tavo vyrą matau neaiškiai, tarsi per miglą“? Nežinau.

Buvo dar kažkas. Prisiminsiu, papasakosiu. Kai įvyksta tokie susitikimai, atrodo, visą gyvenimą prisiminsi kiekvieną žodį. O paskui ir tai, kaip ir kiti dalykai, pamažu blanksta, tarsi praeitį klotų vis tankesnis šydas, pro kurį dar prasišviečia faktai, tačiau pamažu blykšta spalvos, blunka emocijos. Kaip nuostabu, kad emocijos gali išblukti! Kaip nuostabu, kad istorijos skryniose slepiasi didžios ir mažos tragedijos! Na ir kas, kad kartu su jomis pasitraukia ir buvę džiaugsmai. Tokia yra kaina! Esu pasirengusi ją mokėti, nors dauguma žmonių turi savotišką gynybą – saugo džiaugsmų prisiminimus. Todėl „kas praėjo, tas miela“.

Asmenų, pretenduojančių į praeities, dabarties ir ateities regėtojus, gana nemažai. Nelaikau savo uždaviniu nei juos vertinti, nei lyginti, nei atskirti „tikrus“ nuo „netikrų“, pranašus nuo šarlatanų. Man buvo svarbu susitikti su žmogumi, kurio nepaprastos savybės iš tikrųjų atlaikė išmėginimą ir skaičiaus, ir laiko požiūriu – man nesvarbu, kiek panašių ar net tokių pačių žmonių yra. Vienas ar tūkstantis. Man buvo svarbu pačiai įsitikinti: taip, šitaip būna! Ir anaiptol ne viską galima atmesti kaip „etatinių informatorių“ duomenis. Beje, esant abejotiniems „etatiniams informatoriams“, kur dėti pagal tikslų Vangos nurodymą pelkėse, miškų tankynėse atrastas karves ir veršelius: „Kaip keista, va karvė, o klausia, kur ji!“

Po pokalbio Vanga labai kvietė dar atvažiuoti. Būčiau ir nuvažiavusi, tačiau tikslas jau buvo pasiektas. Žmogus su ypatinga rega, aiškiaregyste – beje, fiziniu lygiu aklas – egzistuoja, turi vardą, adresą, jį galima aprašyti, paliesti, jis gyvena tarp mūsų. Man buvo svarbu asmeniškai įsitikinti, kad tokio pobūdžio fenomenas gali egzistuoti, kad galima regėti praeities, už sensorinės srities ribų nutolusius dabarties ir net ateities įvykius. Negaliu netikėti tuo, ką girdėjau ir mačiau pati. Mokslininkas (jei jis – mokslininkas!) neturi teisės atmesti faktus tik todėl, kad jie nesiderina su dogma, su pasaulėžiūra.

Vėliau suartėjusi su Bažnyčia jau buvau visiškai pasiruošusi patikėti, kad egzistuoja pranašai Dievo malone. Ar Vanga buvo pranašė Dievo malone? Negaliu žinoti. Ji buvo religinga, bent jau išoriškai, ji kentė daug fizinių kančių – nežinau, ar patyrė dvasinių kančių pripažindama Dievo valią ir kantriai kęsdama – žodžiu, labai daug ko nežinau. Tačiau tikrai žinau, kad Vangos negalima priskirti prie šarlatanų. Bulgarijos mokslų akademijos duomenimis, jau dabar išsipildžiusių Vangos dabarties regėjimų ir ateities pranašysčių skaičius siekia 80 %. O dėl likusių 20 % – čia gali priklausyti tie atvejai, kuriuos ir aš iš pradžių vertinau kaip galbūt jai žinomą informaciją apie mane, o ne kaip aiškiaregystę. Yra, be abejo, ir mūsų laisva valia – iš tikrųjų, daugelyje smulkmenų mes laisvi.

Ką dar norėčiau pasakyti apie Vangą? Dėmesys jai visada buvo didelis, tad veikiausiai, jei kontaktą su ja būtų lydėjęs blogis – ne atsitiktinis, o daugelio žmonių patiriamas, – apie tai būtų žinoma. Ji turėjo daug šalininkų, tačiau ir priešininkų netrūko, šie nebūtų praleidę tokio gardaus kąsnelio!

Troškimas pačiai įsitikinti „keistais“ reiškiniais ir kiek įmanoma objektyviau juos įvertinti iškrėtė man piktą pokštą (ir net ne pokštą!) tada, kai mane sudomino Kašpirovskio poveikis individui ir auditorijai. Pasakysiu išsyk: mano žodžiai, tapę antro interviu laikraštyje „Čas pik“ pavadinimu – „Geriau jis būtų šarlatanas!“ – buvo tiesiog sielos klyksmas, mano sielos klyksmas.

Pirma pažintis su Anatolijumi Michailovičiumi Kašpirovskiu įvyko Maskvoje, akademijos viešbutyje, į kurį jis atėjo pas mane tarsi patarimo, tarsi pagalbos. Paskui mačiau jį daugybę kartų, mačiau, kaip jis kūrė savo įvaizdį („imidžą“ – mums dabar patinka viskas, kas užsienietiška). O iš pradžių kalbėjausi su gydytoju iš provincijos, galinčiu, pasak jo, ir norinčiu padėti vaikams, sergantiems enureze, naktiniu šlapimo nelaikymu. Tik tiek. Tam reikėjo televizijos, nes vaikų daug ir televizinis kontaktas leidžia gydyti iš karto daug ligonių. Per šitą pirmą pokalbį nemačiau jokių keblumų. Ne tik gydytojo teisė, bet ir pareiga – padėti. O ši liga ypač tiko psichoterapiniam poveikiui. Tad kam draudimai? Nė iš tolo neįsivaizdavau Anatolijaus Michailovičiaus poveikio ypatumų, jo pretenzijų ir siekių.

Mano pasidavimo įtaigai laipsnis veikiausiai artimas vidutiniam – galiu ir sutikti su svetima nuomone, ir pasipriešinti jai žodžiais ir poelgiais. Šiaip ar taip, pernelyg pasiduoti įtaigai niekada nebuvau linkusi. Po pokalbio su Kašpirovskiu, per kurį jis visai probėgšmais nusakė galimą mano dietą (atsisakyti duonos, bulvių ir t. t.), mes su bičiule nuėjome pietauti, kaip įprasta, į mūsų viešbučio restoraną. Besišnekučiuojant atkreipiau dėmesį į tai, kad mano bičiulė kažkaip ne taip valgo. Pažvelgusi į savo lėkštę pamačiau, kad „ne taip“ valgau kaip tik aš, ne ji. Keptos bulvės, kurias labai mėgstu, mano lėkštėje buvo tvarkingai nustumtos į šalį (!). „Nieko sau įtakėlė!“ – pagalvojau ir tuoj pat tarsi „užsidengiau“ nuo Anatolijaus Michailovičiaus. Ar man tai pavyko visiškai – sunku spręsti, tačiau per vėlesnius susitikimus su juo man nenutikdavo nieko panašaus. Norėjau ir noriu suliesėti, tačiau nemaniau, kad prie to turėtų prisidėti A. M.

Vis dėlto tebemaniau, kad A. M. televizijos seansai gydant enureze sergančius vaikus ne tik galimi, bet ir pageidautini; mažytis epizodas su netikėta mano elgsena restorane sukėlė nerimą tik dėl savęs – na taip, pokalbis apie svorį, bulves ir duoną buvo, ir dar tiesioginio dialogo aplinkybėmis, na, atsitiko, – galbūt aš pati pernelyg norėjau suliesėti. Reikia būti atsargesnei. Kol kas – tiek. Sunerimau vėliau. Man parodė videofilmą, nufilmuotą Kijeve per Kašpirovskio seansą stadione. Pamačiau, kaip lengvai, su kokiu pasitenkinimu, tiesiog pasimėgavimu A. M. padaro garbius (bent jau amžiumi) žmones juokingus, versdamas juos raudoti, laužyti rankas, išeiti į stadiono pievelę. Vyrų eilė – ir mitrus A. M. iš visų jėgų trypia kulnu jų kojų pirštus. Jiems neskauda, nors vienas tiesiog pargriūva. O ar sveikos jų kojos? Niekas netikrina. Na ne, tai visiškai neleistina, šitaip elgtis gali ne gydytojas psichoterapeutas, o tiesiog sadistas. Ir paskui jokie plačiaekraniai A. M. bylojimai apie gėrį, apie žmonių ramybę neįstengė manęs įtikinti jo nuoširdumu. Tai patogi forma: taip reikia. Dar nematę jo siautėjimo stadione, tebetikėdami, kad susidūrėme su gydytoju, mes ištyrėme du savanorius. Iš tikrųjų, fiziologiniai ir biocheminiai organizmo rodikliai lengvai „judėjo“ veikiant A. M. Laikydami tai darbo pradžia, neatlikome nei kontrolės, nei pakartojimo. O ir kas galėjo numatyti, kad A. M. „visam likusiam gyvenimui“ visiškai pakanka šiųdviejų tyrimų. Kad darbų netęsimas padės jam išlaikyti nepripažinto (ar ne visų pripažinto) „genijaus“, kuriam nėra sąlygų moksliniam darbui, pageidaujamam rezultatų patikrinimui ir pan., įvaizdį. Juk ištirti šį aspektą – kaip kinta organizmo gyvybinės veiklos rodikliai dėl jo poveikio – labai paprasta bet kokioje veikiančioje laboratorijoje. Nesunku pažvelgti ir į kitą aspektą – ir net ne į žodinį „poveikio“ turinį, o į A. M. balso piešinį. Juk jei „poveikį“ galima daryti per plokštelę ar juostą, ir dar ribotą laiką (apie 6 kartus), o paskui „poveikis“ silpnėja – reikia tirti garsą, ieškoti jame neįprastų komponentų arba neįprasto įprastų komponentų derinio. Nereikia tikėtis, kad būtent šiuodu darbų tipai pateiks išsamų atsakymą, paaiškinantį poveikio intensyvumą. (Panašiu, tačiau silpnesniu poveikiu pasižymi daugelis.) Tačiau kai kas paaiškės. Antai bus galima atsakyti į klausimą, ar teisingas vaizdinys, kad Kašpirovskio „stebuklai“ reikalauja iš žmonių organizmų aukų. Ir, žinoma, jei hipotezė pasirodys teisinga, iki minimumo apriboti šiuos ir panašius poveikius.

Kokia hipotezės esmė? Tariame, kad tokius efektus kaip apgamų, papilomų ir pan. išnykimas, o ir visus kitus, sukelia skubi visų organizmo išteklių mobilizacija. Jei tikslas to vertas, ką gi... Tačiau pagrindinio galimo tikslo – onkologijos – A. M. atsisakė. O jei tikslas – papiloma, tačiau netrukus žmogus susiduria su kuo nors, reikalaujančiu jo fizinių ir dvasinių išteklių maksimumo – kas tada? Kartais blogai, labai blogai, kad ištekliai išeikvojami kovai su papiloma.

Blogai gali būti ir tada, kai A. M. poveikio metu iš organizmo reikalaujama jau išeikvotų išteklių. Štai tada ir atsiranda „nenugalimas“ (gynybinis) miegas, epilepsijos priepuoliai, psichikos sutrikimai...

Ne, Kašpirovskiui nereikia jo poveikio tyrimo. Jis žino apie save daugiau, nei pasako, o kartais savo noru tikslingai daro blogį. Kraštutinių išteklių pažadinimas? Tikslingas jų išeikvojimas? Gaila, kad mokslinis bendradarbiavimas su Kašpirovskiu neįmanomas. Tačiau dabar aš pati jau nesiimčiau žaisti su šia pikta ugnimi.

Jo amžiui norinčiųjų stebuklo pakaks. O su juo susiję „keisti“ reiškiniai, kol kas nesuprantami iki galo, siūlosi į stebuklų vaidmenį. Tačiau šiuo atveju, priešingai nei Vangos, nepasakysiu: nežinau. Nežinau iki galo, tačiau numanau poveikio mechanizmą. Pokyčius žmogaus organizme galima tirti. Balsą – jei tai balsas – galima išanalizuoti, apskaičiuoti, atkurti. Žinoma, visas televizijos spektaklis su laiškų apie stebuklingus išgijimus skaitymu irgi svarbus, jis nuteikia auditoriją, sukelia jos egzaltaciją – o jau čia...

Reziumė: nėra čia stebuklų. Yra galimybės, kurias skatina stipri, ne visada gera valia žmogaus, neeikvojančio savęs kitiems, ne Dievą (arba ne visada Dievą) prašančio pagalbos paliegusiems.

Taigi, tai tik formali Veidrodžio karalystė, o iš esmės, nors ir nevisiškai – jau ir šiandien tiriamas fenomenas. Tačiau fenomenas – yra.


Iš: Natalija Bechtereva. Magija mozga i labirinty žizni. Moskva: Sova, 2007

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


147698. o kurgi2009-01-22 22:15
vietiniai teologai, dievai ir šiaip menininkai?

148027. twiceafterdinner2009-01-25 11:35
Vieni svencia sekmadieni, kiti stebi veiksma, treti pagiriojasi

148324. kokios ilgos2009-01-27 00:14
pagirios.

153725. nmj :-) 2009-03-13 14:26
LK

Rodoma versija 27 iš 27 
0:14:51 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba