ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-04-26 nr. 650

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS GEDA. Panoramos po Velykų (31) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Balsai, įveikę nuovargį (5) • ALVYDAS ŠLEPIKAS. Mano tėvas žūsta (24) • Filosofijos profesorė JŪRATĖ BARANOVA atsako į Sigito Parulskio klausimus. Mąstymo pratybos – atspara chaosui (59) • TADEUSZ ZIELIŃSKI. Herojai ir mirties pakerėtieji (1) • JONAS SERAPINAS. Palėpė (2) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Apie seserį Nijolę (7) • AGNĖ JUŠKAITĖ. "Klijonkos" (3) • HEINZ UNGUREIT. Kino įvairovė (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Beprotiška klasika (1) • MINDAUGAS PAKNYS. Aprangos istorija (2) • ALAN RIDING. Günterį Grassą tebeintriguoja šešėliai (29) • MARIJA ZAVJALOVA. Penkioliktasis tyrinėjimų tomasDailininką ALGIMANTĄ ŠVAŽĄ kalbina Juozas Šorys. Įdievinta medžiu (7) • VYTAUTAS LANDSBERGIS. Dar apie "Pusbrolį Motiejų" (6) • JURGIS JANAVIČIUS. Fordai ir kormoranai (4) • 50 savižudžių rašytojų (25) • III "LIETUVIŲ BALSO" KONKURSAS (3) • Skelbimas (1) • Kitas "Šiaurės Atėnų" numeris išeis gegužės 10 d. (19) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (67) • El. Redakcija. Skaitytojų surašymas (116) •

Mąstymo pratybos – atspara chaosui

Filosofijos profesorė JŪRATĖ BARANOVA atsako į Sigito Parulskio klausimus

[skaityti komentarus]

iliustracija

– Iš pirmųjų graikų filosofų buvo juokiamasi – jų išmintis skambėjo labai neįprastai. Tokia buvo pradžia. Ar dabar, kai gyvename jau po civilizacijos saulėlydžio, nejuokinga būti filosofu? Nekankina nuojauta, kad filosofija, kaip ir viskas šiame pasaulyje, jau seniai pasibaigusi? Kad ji vartotojo sąmonėje jau nėra būdas mąstyti pasaulio, visatos sandarą, o tik citatų, kalambūrų, patarlių rinkinys?

– Pats juokingiausias dalykas šiuo metu būtų pasiskelbti esant filosofu. Tas pats, kas pasiskelbti esant Dievu. Arba genijumi, arba pranašu. Tokie dalykai nesiskelbiami. Kai kada juos priskiria kiti. Taip sakoma apie klasikinius filosofus. Bet apie šiuolaikinius filosofinių tekstų autorius niekas taip nebesako. Įsivaizduokime šiuolaikinį monografijos apie kitą filosofinių tekstų gamintoją autorių, kuris kreipiasi į publiką išpažindamas savąją tapatybę: "Aš esu filosofas". Tai nuskambėtų kvailai ir absurdiškai. Filosofija išvirto į filosofijos kritiką. Gyvename tekstų perpasakojimo ir kritikavimo paradigmoje. Filosofija klasikine šio žodžio prasme iš tiesų pasibaigusi. Jau turėtume švęsti filosofijos mirties šimtąsias metines, sutampančias su Friedricho Nietzschės pastebėjimu, kad kiekviena didžioji filosofija tėra jos kūrėjo išpažintis, savotiški memuarai, parašyti be valios pastangų ir nejučia. Filosofiją Nietzsche nukėlė nuo to pjedestalo, kurį jai buvo sukalęs Platonas. Vadinamoji postmodernioji filosofija didžia dalimi tėra šio Nietzschės sumanymo plėtojimas.

Jeigu, pavyzdžiui, man būtų nutikę gimti iki Nietzschės, būtų labai keblu į Tavo klausimą apie juoką apskritai ką nors atsakyti. Nietzsche pradreskia klasikinės filosofijos rimtį. Gal net savuoju įžūlumu. Kantui, kuris iš tiesų, mano galva, nusipelno pagarbaus palankumo, jis drįsta atliepti: "Ir nekalbėk man daugiau apie kategorinį imperatyvą, mano bičiuli. Šitas žodis man rėžia ausį, ir aš priverstas kvatotis". Kyla klausimas, ar verta liūdėti per tas šimtąsias filosofijos mirties metines. Arba, pavyzdžiui, taip užsispyrusiai tos mirties nepripažinti, kaip tai daro Jürgenas Habermasas ką tik lietuviškai pasirodžiusioje savo knygoje "Modernybės filosofinis diskursas". Aš neliūdžiu. Bet ir nekvatoju su Nietzsche. Man tiesiog įdomu. Įdomu gyventi santykinio neapibrėžtumo ir nežinomybės atmosferoje. Kai nežinai, kas tavęs laukia už posūkio – nubunda vaizduotė.

– IV amžiuje Egipte krikščionys religiniai fanatikai nulinčiavo tuo metu garsią filosofę moterį Hipatiją. Tiesa, jos filosofijos žinyne net neradau. Rosa Luxemburg, Virginia Woolf, Julia Kristeva – net ir šios ryškios veikėjos vargu ar vadintinos filosofėmis. Tapai pirmąja lietuve moterimi filosofijos profesore. Kodėl moterys nesiima filosofijos? Ar jų mąstymas nelinkęs abstrahuoti, teoretizuoti, neturi gigantomanijos potraukio? Ar vėl – kiaulės vyrai?

– Prisipažinsiu, niekada daug apie vyrų ir moterų santykius filosofinių diskursų kūrimo lauke nemąsčiau. Gal tą vyro ir moters kovą daug geriau atskleidžia kiek kitas lygmuo – erotika. Filosofiniame diskurse moteris nekovoja su vyru, nes šio žaidimo taisyklės yra belytės. Arba perpranti, kaip pasakytų Ludwigas Wittgensteinas, šio kalbinio žaidimo taisykles, arba ne. Jei perpranti, tai nemanai, kad pasisekė tai padaryti dėl ypatingų moteriškų savybių, nes niekaip čia jos netinka pritaikyti, veikiau atvirkščiai. Filosofinis diskursas šaukiasi idealaus žmogiškumo. O jei neperpranti – tai niekas dėl to nėra kaltas. Vadinasi, domiesi kažkuo kitu. Keista būtų sakyti, kad vyrai galėtų iš moters šių taisyklių išmokimo teisę atimti. Jos nėra slaptos.

Tačiau jei pasidairai po filosofijos studentų auditorijas, susidaro priešingas vaizdas – čia, kaip ir visose dvasios mokslus tiriančiose specialybėse, dominuoja merginos. Neaišku, ar tai gerai, ar blogai. Taip yra. Nemanau, kad reikėtų dramatizuoti faktą, jog sunkiai pasisektų parašyti filosofijos istoriją vien iš moterų autentiškos filosofijos ar įtaigauti merginas šią apmaudžią filosofijos spragą užpildyti. Nesimpatizuoju feminizmui. Tiesiog moteris yra kitam sukurta. Tai jos žavesys ir slapta galia. "Moteris motina" man daug patrauklesnė nei "moteris filosofė". Neprilygstamas moters idealas man visam laikui išliks mano močiutė, pagimdžiusi vienuolika ir išauginusi devynis vaikus. Ji gyveno labai ilgai, aš ją labai mylėjau. Kai lankydavau ją, ji nuolat manęs klausdavo: "Vaikeli, kaip tau nutiko, kad tu pagimdei tik vieną vaiką". Ji žiūrėjo į mane kaip į negandos ištiktą žmogų – manęs gailėjo. Ir buvo teisi. Tada dar neatrodžiau sau apgailėtina. Bet dabar jau suprantu – iš tiesų tokia ir buvau, ir likau. Jei iš tiesų mirusieji stebi gyvųjų gyvenimus ir jei močiutė vis dar mato mane, nemanau, kad jai daro įspūdį faktas, jog už uolią tekstų gamybą gavau teisę dirbti profesore. Savo viską suprantančiu ir mylinčiu žvilgsniu ji seka mano negimusius vaikus.

Visur yra savų išsigimimų ir nutolimų nuo normos. Sakykime, filosofijos tekstus kiekvieną dieną medituojanti moteris yra anomalija – ji praradusi gyvenimo instinktus.

– Sudarinėdama filosofijos chrestomatijas mokykloms naudoji ne tik filosofų, bet ir rašytojų, poetų tekstus. Ar toks metodas kilsteli pastaruosius į "filosofinį" lygmenį, ar labiau filosofiją stengiasi priartinti prie "čia ir dabar"?

– Įdomus Tavo ištartas žodis "kilsteli", tarsi nukreipiantis į kažkokią hierarchiją, kur filosofai nuo Platono laikų jaučiasi įsitaisę "aukščiau". Tarsi suomiškoje pirtyje užėmę aukščiausią lentyną. O poetai su kitais rašytojais kukliai trypčioja apačioje. Žvalgosi, ar jiems neliko kokios vietelės. Iš aukščiau tarsi geriau matosi pati tiesa. Aš tampu tokia kūrėjams palanki matrona, rezervuojanti jiems vietą viena pakopa aukščiau. Kai kuriems. Tačiau taip nėra. Niekas nemato visos tiesos. Iki galo. Bet nujaučia, ilgisi, įsivaizduoja. Ir rašo apie tai tekstus. Kai kam pavyksta parašyti eilėraštį, kai kam romaną, kai kam – filosofinį veikalą. Pagal tai ir skirstome rašančiuosius – į poetus, rašytojus, filosofus. Pagal išraiškos būdą. Tačiau jei to tiesos ilgesio kryptis ta pati – visi bando kalbėti apie tuos pačius dalykus. Aš bandžiau išgirsti ir atpažinti ilgesio kryptį ir leisti filosofams, poetams, rašytojams, dailininkams, filmų, spektaklių kūrėjams kalbėtis vieniems su kitais taip, kad į tą pokalbį galėtų įsitraukti, jį suprasti šešiolikos septyniolikos metų jaunuoliai. Galbūt ne visi: tie, kurių ilgesio kryptis ta pati. Visada tokių atsiras. Mano didaktinis sumanymas labai paprastas.

Ir iš tiesų, teisingai pažymėjai, toks pokalbis įpasaulina. Albert’as Camus jau seniausiai žuvo autokatastrofoje. O Sigitas Parulskis tebėra gyvas. Netgi labai. Su juo diskutuojama, pavyzdžiui, A. Kalėda sako, kad jis užsimojęs botagu pataikė sau į pakinklius. Įvaizdis labai įtaigus. Patrauklus, netgi gundantis. Kita vertus, mano ir Tomo Sodeikos vadovėlyje vienoje ištraukoje Parulskis pasirodo besąs labai kantiškas. Medituoja taupomojoje kasoje už nugaros pukšintį senį ir prisimena Kantą. Tiesiog nurodo kelią kategorinio imperatyvo link. Įtaigiau neįmanoma jo nurodyti. Aš taip nesugebėčiau. Pristigtų talento. Aš dėkinga visiems, kurių talento blyksniais pasinaudodama bandau privilioti moksleivius arčiau filosofijos. Štai Herkus Kunčius esė "Bijau nusikalsti" skatina sunkią ir abstrakčią teisingumo problemą išgyventi kaip savą: kas mus stabdo, kad netampame potencialiais nusikaltėliais? Labai meditatyvi Aido Marčėno poezija. Labai stabili. Prigijo jo meditacija: "Tik buteliu ropoja riebios musės, bylodamos čia esam, čia nebūsim, ir taip ramu, ir tai galbūt prasmė". Lietuviškas dzenas. Kontekstualus: sukoncentruotas į marių vaizdą, vyno butelį, pokalbį su draugu. Taip sutapo, kad su Tavimi. Aidas net papriekaištavo man, kad jo tekstai man įdomūs tik tiek, kiek jie siejasi su Tavimi. Taip nėra. Tiesiog man įdomus dialogas. Šiuo atveju – tarp Marčėno ir Tavęs. Gal ir simptomiška tai, kad Tavo, Sigitai, eilėraščius chrestomatijoje įdėjau prie kančios, gyvenimo prasmės ir vienatvės temos, o Aido – prie laimės ir draugystės. Dviejų priešingų polių susilietimas. Man įdomi taip pat sąšauka tarp Wisławos Szymborskos eilėraščio "Nuostaba" ir Vytauto Rubavičiaus "Išsiskyrimo su antrininku". Amžina savojo "aš" tapatybės paieškos tema. "Kodėl esu vienam asmeny, vienam daikte?" – klausia Szymborska. "Iš kur / aš čia atėjau / iš kokio miesto iš kokios ateities / kokiuos dokumentuos ilsis mano vaikystė", – tokia pat intelektine gaida atliepiama Rubavičiaus eilėraštyje. Čia pat René Magritte’o paveikslas, kuriame matome du tapačius individus ir klausiame, kas nutiks, jei vienam jų pavyks atverti duris. Ar jie susitiks? Čia pat įsilieja Blaiso Pascalio, Albert’o Camus, Kierkegaard’o, Kanto, Nietzschės balsai su tais pačiais klausimais. Antano A. Jonyno poeziją naudojau prie išminties, atlaidumo bei meilės temų. Man atrodo, kad Antanas eilėraščio "Elgetos kapas" frazėje "Aš gyvenau visais vardais vadinamas, aš visuose namuos jaučiausi įnamis, bet argi taip mažai turėti dangų?" sukuria išminties sampratos formulę apskritai. Absoliučiai stebėtinos Broniaus Radzevičiaus įžvalgos, parodančios prarają tarp intelektualaus pokalbio apie gyvenimo prasmę ir tikrojo beprasmybės išgyvenimo, sutampančio vien su tamsa. Džiaugiuosi, kad man pavyko įtraukti į filosofinį pokalbį labai mielą poetą ir žmogų Joną Strielkūną. Nepajėgiau į šią savo filosofinę-literatūrinę siestą įtraukti kitų rašytojų tik dėl to, kad nė vienas žmogus niekada nepajėgia aprėpti visko. Vadovėliai ir taip jau pernelyg stori. Absoliučiai nedovanotina, kad čia neprakalbinau Ričardo Gavelio. Jo romanų herojams tikrai ten vieta. Dešimt metų ruošiausi parašyti apie Ričardo romanus. Bet pajėgiau tik tada, kai jis mirė. Kadaise, prieš dešimt metų, naudojausi Jurgos Ivanauskaitės romano "Ragana ir lietus" herojų įvaizdžiais filosofiniam pokalbiui su studentais inicijuoti. Esu šio romano gerbėja. Jis tikrai būtų pagyvinęs temą "Vyras ir moteris". Tačiau prabėga laikas, virsta gyvenimai, kažkas keičiasi ir išslysta.

– Remdamasi dėstytojos patirtimi gali pasakyti – dabar dar madinga "mąstyti"?

– Manau, kad taip. Nors ir nėra taip paprasta kaip anksčiau. Anksčiau pasaulis dalijosi į "fizikus" ir "lyrikus", o dabar į daugybę dalių. Labai dažnai studentai užsidega intensyvaus mąstymo patirtimi. Jiems sunku, bet jie stengiasi. Manau, kad mūsų jaunuomenė nėra beviltiškai neintelektuali. O jei dar pavyktų į humanitarinių klasių gimnazijų programas įdiegti privalomą filosofijos discipliną ir priartinti Lietuvos mokyklas prie Prancūzijos ir Italijos licėjų, kilstelėtume šio mąstymo potencialą dar vienu laipsniu.

– Labai intymus klausimas – ar Tau, filosofei, lengviau pakelti vis didėjantį, garsėjantį, įžūlėjantį tikrovės spaudimą, ar atvirkščiai – vertybinis, hierarchinis chaosas kėsinasi "nustumti stogą"? Ar gali filosofiškai pamesti piniginę arba nusilaužti nagą?

– O taip, neseniai parduotuvėje pasidėjau piniginę su visais dokumentais ir atsiskaitymo kortelėmis ant prekystalio tiesiai prieš nosį, o paskui pradėjau desperatiškai raustis po rankinę jos ieškodama – už manęs stovėjo didžiulė eilė. Jaučiausi labai sumišusi, atsiprašiau pardavėjo, kad palieku viską ir važiuoju į namus jos ieškoti. Grįžusi verčiau visus namus aukštyn kojom, kol paskambino iš parduotuvės, kad ateičiau tos savo piniginės pagaliau pasiimti. Apsauginis atiduodamas piniginę pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, iš kurio supratau – atrodau ganėtinai išprotėjusi. Gal taip ir yra. Bet ne nuo filosofinių meditacijų. O atvirkščiai – nuo gyvenimo pertekliaus. Nuo būtinybės viską aprėpti ir "nugesinti" vien tik pačia savimi – pavyzdžiui, užglaistyti kapo duobės prisiminimą, atsivėrusį neseniai laidojant tėvą: kai plyšo jo širdis, buvau labai toli – Afrikoje, jis laukė manęs ir nebesulaukė. Ir ko gi bastytis po pasaulį? Ką ten rasim? Bet vis bastomės. Ir vėl ruošiuosi kažkur – į Argentiną. Ir taip toliau, ir taip toliau. Visi tempiame tą pačią naštą. Kaltės, nerimo, galutinio savo gyvenimo neišsipildymo suvokimo. Suvokimo, kad net ir negali jis kaip nors išsipildyti, nes nėra jokio modelio ar projekto, kurį jis galėtų atliepti. Ir kas jį galėtų žinoti? Kur parašyta, kad mums turėjo būti skirtas tobulesnis gyvenimas? Nuo filosofijos neišprotėjama. Išprotėjama nuo chaoso. Kažkas kita egzistencijoje sutrinka, jei filosofinių tekstų autorius ima lakstytis tarsi Hölderlinas laukais. Arba nukrenta kaip "daržovė" – iškrinta iš rikiuotės keleriems metams. Regis, Maxui Weberiui taip buvo nutikę po tėvo mirties.

Bet šiaip profesionalūs filosofinių tekstų autoriai man atrodo šiek tiek atsparesni toms pačioms gyvenimo negandoms, kurios kankina visus. Ilgos mąstymo pratybos, kurios šiaip jau nėra lengvos, sukuria apsauginį šydą, skiriantį nuo tikrovės, nustato saugią kritinę distanciją su pačiu savimi. Sąsajos "filosofas – alkoholikas" ar "filosofas – narkomanas" skamba nenatūraliai. Kažkaip keistai. Pavyzdžiui, tai, kad Šiaulių teatro žvaigždės kurį laiką geria taip, jog atvykusiam režisieriui tenka kviestis pagalbon žiniuonę, skamba visai įtikinamai. Netgi, sakyčiau, simpatiškai. Bet kad filosofinio teksto autorius išgyvendamas kūrybinę krizę kviestųsi pagalbon žiniuonę, neteko girdėti. Ir neteks. Tai neįmanoma imanentiškai. Profesija įpareigoja. Taip kaip kilmingumas – aristokratus. Gal net galima sugalvoti tokį darbinį-funkcinį filosofo apibrėžimą: "Filosofas yra toks žmogus, kuris, net atsidūręs negyvenamoje saloje su Lena Lolišvili, netaptų nuolatiniu jos dialogo partneriu". Tokių filosofų Lietuvoje, tikiu, atsirastų gal kiek daugiau nei nedidelis profesionalų sluoksnis.

Filosofai taip pat lengviau nei kiti pakelia savo vienatvę, jei ji ištinka. Netgi ima ją adoruoti. Niekada to netyrinėjau, kol kas galėčiau tvirtinti tik labai neapibrėžtai, bet man regis, kad filosofai taip pat mažiau žudosi. Bent jau lyginant su poetais. O gal jų yra tiesiog mažiau? Nežinau. Žinau, kad Gilles’is Deleuze’as iššoko pro langą. Jis sirgo. Taip pat sirgo Nietzsche – skaudėjo galvą, jautė artėjančią beprotybę, tačiau ištvermingai ją pasitiko ir mirė sava mirtimi. Minčių apie savižudybę, biografų liudijimu, turėjo ir Williamas Jamesas, ir Michelis Foucault.

Tačiau būtent minčių. "O mintis apie savižudybę, – kaip kad sakė Nietzsche, – didelė paguoda – su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis". Mano galva, filosofinės meditacijos padeda išgyventi. Filosofas galėtų būti ir terapeutas. Vokietijoje nuo 1984 metų įteisinta privati filosofinė terapinė praktika. Pažinojau vieną tokį praktikuojantį filosofą, jis atvažiavęs į Lietuvą skaitė paskaitas apie praktinę filosofiją. Klausė manęs, kodėl aš neužsiimanti tokia terapija – juk galėčiau. Privačia iš tiesų neužsiimu. Nežinau, ar galėčiau. Tačiau mano praktinės filosofijos vadovėlių slaptas sumanymas vis dėlto terapinis: mokyti jaunus žmones atpažinti savąjį nerimą ir gebėti jį apmąstyti. Einant kitų – klasikų pramintais keliais galima rasti racionalų dialogą patiems su savimi ir kartu – vieniems su kitais. Tai minties aiškumo ir proto skaidrumo terapija. Pažadinant vieną solidžiausių žmogaus galių – jo polinkį į racionalumą.

– Baikim, kuo pradėjom – graikais. Pitagoras norėjo būti ne tik filosofas, bet ir pranašas, pusdievis, mėgo "šou" elementus. Hėrakleitas buvo niūrus, bodėjosi viskuo, kas rūpi žmonėms, verkė dėl jų menkumo. Kuris mąstytojo tipas tau labiausiai patinka, ar lietuvius filosofus būtų galima klasifikuoti pagal kokius nors požymius, mokyklas?

– Lietuvių mąstytojai man patinka visi, nes jų nedaug ir jie visi savi. Kitų neturime. Ir jie turbūt nenorėtų būti suklasifikuoti. Nes yra unikalūs. Ir aš nenorėčiau. Neatsakinėju į jokias sociologines anketas. Nenorėčiau būti kam nors priskirta. Ypač socialiniam sluoksniui. Tačiau tipizacija neišvengiama. Jei kas klasifikuotų mane, turbūt pasakytų: "Grafomanė, kuri painioja filosofiją su poezija". Analitikui tai neturėtų patikti. Tačiau viena mano labai gerbiama žinoma logikė Nijolė Lomanienė recenzuodama mano knygą "Etika: filosofija kaip praktika" mane įvardijo kaip tęsiančią ir diegiančią Lietuvoje postmoderniąją Richardo Rorty tradiciją, kuri naikina ribas tarp filosofijos ir literatūros kritikos. Matyt, taip ir yra. Ar yra tokių daugiau? Nežinau, nepastebėjau. Niekada nebūčiau galėjusi užbaigti Tomo Sodeikos pradėto rankraščio, jei konceptualiai nebūtų buvęs priimtinas jo sumanymas. Tomas kuria labai jaukų fenomenologinį dzeną. Bijau, kad tame vadovėlyje mano postmodernistinis įkarštis galėjo šį jo sumanymą ir prigesinti ir Tomas neatpažįsta to vadovėlio kaip savo. Manau, Lietuvoje yra toks dalykas kaip Tomo Sodeikos mokykla. Kaip yra ir Arūno Sverdiolo – orientuota į hermeneutiką, Evaldo Nekrašo – į analitinę filosofiją, Antano Andrijausko – į Rytus. Arvydas Šliogeris orientuojasi daugiau pats į save. Tačiau jo šiek tiek poetiškai intensyvus ir vis dėlto metafiziškai skaidrus mąstymas yra vienas savarankiškiausių ir drąsiausių mūsų padangėje.

Manau, labiau nei aš šio interviu nusipelno Zenonas Norkus. Tačiau jis sėdi universiteto Mokslinės bibliotekos Baltojoje salėje – iš visų Lietuvos filosofų arčiausiai dangaus – ir kol kas nenusileidžia į slėnius, kaip kad Zaratustra. Jis vienintelis iš mūsų visų Vokietijoje yra išleidęs didžiulę knygą apie Maxą Weberį vokiškai ir apgynęs ją kaip habilitacinį darbą. Arvydas Šliogeris sako, kad aš einu Norkaus keliu, bet tai netiesa, man toli iki jo. Taip nepatempiu. Bet jo kuklus susikaupimas, žinoma, man imponuoja.

Ypač man patinka Vytauto Rubavičiaus atsivertimas iš poezijos į filosofiją, nors jis gal ir nepritartų tam, ką čia sakau. Jis buvo mano pirmasis redaktorius. Gal nebūčiau niekada pradėjusi rašyti recenzijų, jei jis nebūtų manęs paskatinęs tai daryti. Jis sukūrė mane kaip literatūros ir filosofijos kritikę, jei galiu drįsti taip skambiai apie save pasakyti. Nežinau, ar džiaugiasi savo kūriniu. Bijau paklausti: į kiekvieną klausimą atsakymas visada gali būti ir neigiamas. Tai tiek, Sigitai. Daugiau tarsi nebeturiu ką papasakoti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2312. Jonė2003-04-27 17:46
Man patrauklus painiojimas filosofijos su poezija, literatūra ir šis interviu suintrigavo. Ponios Jūratės darbai, su kuriais nesu susipažinusi, sukėlė smalsumą. Nutariau sau - verta paskaityti, tikiuosiu nenusvils.

2313. Jonė2003-04-27 17:50
Oi, atsiprašau, paskutiniame žodyje korektūros klaida turi būti nenuvils

2334. Algimantas :-) 2003-04-27 23:18
Dar studiju metais musu nedideleje psichologu (su filosofijos specializacija) grupeje Jurate buvo tikra zvaigzde, asmenybe. Gilus zmogus, puikus darbai, prasmingi tekstai.

2340. Sventasis2003-04-28 01:32
Buvo pamineta, kad filosofai save laike "gilesniais", arciau tiesos zmonemis uz rasytojus. Taciau as manau, kad visi rasantys filosofai yra nenusiseke poetai ir rasytojai, nesugebantys savo minciu perteikti groziniais kuriniais.

2348. Sventasis Arturui is Vilniaus2003-04-28 03:40
Gal gali paaiskinti, ka reiskia defragmentacija ?

2366. demonas2003-04-28 10:40
Eik į likbezo mokyklėlę (likvidacija bezgramotnosti). ten ir Artūrą sutiksi.

2397. skulptorius :-) 2003-04-28 13:45
defragmantacija-tai kaip fragmentacija,tiktai priesingai,galbut del priesdelio de-

2430. Ignas R.2003-04-29 00:37
Įspūdingas derinys – profesionali filosofija ir nuoširdus ne-feminizmas. Gal tik savęs lokalizacija paprastame "įdomu" tarp metafizikų ir dekonstruktorių kiek neįtikina – ar "įdomumas" reiškia atsiribojimą, ar, priešingai, žingeidumą ir norą rasti naujus žinijos dirvonus, ar tiesiog liudija faktą, kad Lietuvoje filosofai dažniausiai yra vis dar vertėjai, tarsi pernelyg neįsipareigojant "prisijungiantys" prie Heideggerio, Habermaso, Gadamerio, Derrida ir gyvenantys tylų epigonistinį gyvenimą? Klausimas - ar lietuvių kalba ir lietuvių mąstymas yra pakankamai brandūs filosofijos požiūriu, kad lietuviškai galima būtų apmąstyti tikrovę tokiu intensyvumu, jog santykį tarp lietuvių kalbos ir kitos (labiau "filosofinės") kalbos (graikų, vokiečių ar anglų) pakeistų santykis tarp lietuvių kalbos ir tikrovės. Lyg ir matau dvi išimtis – A. Šliogeris ir T. Sodeika, kurie žengia tokios filosofijos link gan radikaliai, tarsi ima lietuvių kalbą ir tikrovę "plikomis rankomis" (čia visai suprantami pašnekovės bandymai remtis lietuvių mąstymui daug artimesne poezija). Visgi Šliogeris gravituoja į Heideggerį, o Sodeika išeina iš filosofijos kaip "theoreia" ribų ir daugiau koncentruojasi į praktiką, gal būt todėl pastaruoju metu jis spausdina labai mažai, nors, būdamas jo studentu, jo kuriamą "fenomenologinį dzeną" spėjau įvertinti. Pastaba klausinėtojui – Hypatija iš Aleksandijos buvo pirmiausiai žinoma kaip matematikė ir astronomė ir tik po to, žinoma, platonikė filosofė, gal būt dėl to jos nėra filosofijos žinynuose.

2431. Arturas iš Vilniaus2003-04-29 01:00
defragmentacija - tai toks paprastasis informacijos prioritetų persklostymas, principe taip vadinamo postiko (postmodernizmo) atvaizdavimas - asociacijos kilo iš to kai seną kompiuterį norint pasiekti gražių (funkcionalių) rezultatų grečiau (pvz. šį pokalbių šou programuotojas padaro kompo deframentaciją prieš lipdydamas programą - tai jam padeda sukaupti IQ EQ jėgas padaryti kažką produktyvaus sau ir kitiems)

2436. Sventasis2003-04-29 04:11
Demonui. Nezinau kaip yra su tamstos rastingumu, bet vidines kulturos ( ypac mandagumo ) reiktu pasimokyti. Arturui. Nieko nesupratau, bet tiek to. Nemanau, kad tas zodis labai svarbus, jeigu jo negalima paaiskinti buitine lietuviu kalba.
Beje, siame interviu pirma karta perskaiciau, kad Nyce jaute artejancia beprotybe. Idomu, ar tai tiesa ? Ka reiskia jausti, kad arteja beprotybe ?

2446. Minija2003-04-29 12:11
Skaičiau,kad J.Ivnauskaitė keliaudama susikūrė savo "valiutą" - krabą.Konvertuodavo savo išlaidas - krabais:)Pasinaudosiu ta idėja ir slinkdama akimis ties straipsnių autorių pavardėmis,jų minčių svarbą konvertuosiu į: "Jį vertina S.Parulskis"...:)

2453. dede Karolis2003-04-29 13:23
Arturui: "principe" lietuviskai nevartotinas vietininkas (gal "is principo", o Tamstos tekste jis visai bereikalingas balastas); "taip vadinamo" lietuviskai butu "vadinamojo".:)

2467. Pompastiški chebrantų pliurpalai2003-04-29 15:46
Iš to ką anksčiau buvau girdėjęs apie ponios Baranovos tekstus (vieną kitą viena akimi ir pats esu permetęs) susidariau pakankamai palankią nuomonę apie filosofijos daktarę 9o gal jau ir prof.?). Tačiau, aiman, pasirodo negalima spręsti apie žmogų kol neišgirsi jo kalbant apie paprastus gyvenimiškus dalykus (pvz. apie lapę snapę). Čia gerbiamoji Baranova iškilo kaip eilinė prvincijos kontoros poniutė-sekretorė pernelyg dažnai darbo metu gurkšnojanti kavutę ir ta `proga` nepraleidžianti `progos` paplepėti apie "philosopiją". Vargšai Lietuvos filosofai, nebeįstengiantys save apsibrėžti kaip nors nors kitaip nei tik per Lienočką. Krenta į akis nesveika savo vidinio klano (ar klikos?) pompastiška adoracija. O Parulskiui norisi palinkėti daugiau skaityti pažintinių knygelių ir apskritai užsiimti savišvieta: jeigu apie ikisokratikus žinai tik tik, kad iš jų juokėsi (kas ir kada?), apie Pitagorą, kad anas "mėgo šou elementus", o Heraklitas buvo paniurėlis, tada ir isteriška bolševikė R.Luxemburg tampa minėjimo verta "ryškia veikėja". Verčiau, Gerbiams Poete, užsiimk automobilių nukryžiavimų tipologijomis. Sėkmės

2480. xX2003-04-29 18:55
Och ir reiklumas kai kurių skaitytojų! Bet jei nori nenuobodžiai pakalbėti, turi suprimityvinti objektą (Katekizmas nebūtų kitaip atsiradęs!). Gal tik Donskis sugeba išlaikyti akademinį lygį kalbant su šliogeriais et al.

2483. sutrikęs :-) 2003-04-29 19:29
apskritai tarp nekurių ša komentatorių gali ima jaustis žūtbūtinis noras sukritikuoti, dažnai nesipuikuojant argumentų perteklium. kritika sveika, kol ji sveika. linkiu daugiau geranoriškumo.

2490. algirdas pranciskus :-( 2003-04-29 21:06
palaikau sutrikusi-laiku ir vietoje pasirodet Aciu!

2491. atgailaujantis demonas2003-04-29 22:00
Atleiskit, kantrybės pritrūkau. Tuo tarpu turbūt Nietzsches atsakymo laukiate? Verta palaukti, kai žinai ko klausti ir ką užklausti. O litbezo mokyklon siunčiau ne rašto mokytis, o artūrus (pa)mokyti. Vienas prancūzų filosofas ("Žodžiuose, žodžiuose, žodžiuose") tvirtino, kad atsakymus - tuos tai visi artūrai žino, o štai klausimus - ne kiekvienas mokytojas geba rasti (į tuos ar kokius kitus atsakymus).Vis dėlto atsiprašau, negalvojau, kad ir šventieji pyksta.

2493. Lanka2003-04-29 22:46
Labai gaila kad tokio vadovelio nebuvo kai as mokiausi teko (is smalsumo ir zingeidumo) tiesiog viska "grauzti" paciai, "sugrauziau" daug ir su malonumu bet universitete suvokiau kad be jokios sistemos ir daug laiko sugaisau "isimaisiusiems" niekalams. Galiu uztikrinti filosofe kad mokyklose labai daug jaunu zmoniu suvokianciu savo ilgesio krypti, tik zenklu truksta, bet manau knyga sia problema pades isspresti.

2497. Arturas iš Vilniaus2003-04-30 00:38
Šventajam: pirmoji beprotybė (simpatiška) buvo piramidžių statymai, šį beprotybės jausmą paryškina rimtos religinės kocepcijos nebuvimas. net nereikia jausti, kad ateina. O Nyčės nujautimas, kaip bus pakeistas, atrodo niekam nekliudomas reljefas (dangoraščiai, plentai, ...), man visiškai smulkmena, kai pagalvoji ką padarys ir daro TV. Aš taip interpretuočiau beprotybės refleksijas.

2498. Arturas iš Vilniaus 2 Karolis2003-04-30 02:14
fainas Tu Karoli, žinant, kad žada Briuselio biurokratai lietuvių kalbą pripažinti, kaip Europos paveldą, galima tik įsivaizduoti kokia komercinė prasmė tada laukia vietinių gyventojų, manau, kad būsi turtingas (ne bjauriąją prasme) ir gerbiamas (ne klanine prasme).

2499. Sventasis2003-04-30 03:05
Arturui : idomiai tu uzrasineji pabreztinai savarankiskas mintis. Gal gali atskleisti savo amziu ?

2500. Sventasis2003-04-30 03:48
Dar karta perskaiciau interviu. Malonus rasinys, isdestytos protingo zmogaus saldziai gyvenimiskos mintys. Patiko pasakymas, kad dabar filosofija yra tik ankstesniu tekstu komentavimas. Prisipazinsiu, esu visiskas profanas humanitariniuose moksluose ir neskaites nei Platono, Kanto ir kitu "butinu" filosofu. Filosofija laikau tik mastymo pratybomis ir grozine literatura pasaulio suvokimui man daug artimesne. Jei neklystu, pats Kantas irode, kad visa metafizika yra nesamoniu rinkinys. Platonas kazkurioje karalysteje bande igyvendinti savo "valstybe" ir gavosi snipstas. Ir kas man yra tas belytis Kantas, kad galetu formuoti kategorini imperatyva - juk morale per daug intymus ir subjektyvus dalykas, kad paklustu protui. Puikiai parase Dostojevskis " Zapiski iz podpolja", kad zmogui norisi padaryti kokia kvailyste vien savo nepriklausomybes irodymui. Filosofija yra intelektualus begimas nuo realybes, kaip namu seimininkei "muilo opera". Ka reiskia sis interviu paminetas "civilizacijos saulelydis" ? Praeitame numeryje vienas lietuviu "tekstu kurejas ir komentatorius" citavo kazkieno zodzius, jog mirsta kultura ir isliks tik civilizacija(paremta vartojimo). Skambios frazes, malonu pasinerti i "saulelydziu" apmastymus ir ivykiu mastabus. Ignas net iskele klausima ar lietuviu filosofu neoriginalumas neslypi lietuviu kalboje ? Idomi mintis. Neatsakomu klausimu kelime slypi filosofijos nemirtingumas. Taciau dabartiniai intelektualai mano, jog visi galimi atsakymai yra uzrasyti. Ka gi, jeigu del minties issisemimo mirsta kultura, tenka gyventi del paties gyvenimo, del jusliu ir instinktu buvimo. Turbut nusirasiau i pievas :)

2508. zalciuke2003-04-30 10:27
`Filosofija laikau tik mastymo pratybomis ir grozine literatura`. Tokia siandien filosofijos situacija, todel ir sakoma , kad filosofija mirė..Siuolaikiniame pasaulyje net vegetarizmas, veganizmas tėra gyvūlinės kilmės produktu atsisakymas, o ne filosofijos dalis.Gaila, bet..`tenka gyventi del paties gyvenimo, del jusliu ir instinktu buvimo`

2519. Arturas iš Vilniaus2003-04-30 13:46
ne, tiesiog yra Lietuvoj dvi mąstytojų išraiškos formos (nomeklatūrinės) - atėjusios iš gana stiprios sovietų švietimo sistemos (kad ramiau būtų priduriu Aš nekenčiu be apmąstymų Sovietų Sąjungos): tai biheviorizmas (sakyčiau Kuolys apologetas), ir naivusis struktūralizmas (sakyčiau Donskis apologetas). Na dar ir eksperimentinė (kažkodėl nemėgstamas Šliogeris). Visa tai niekiek nesimbolizuoja jokios mirties. O Baranova yra labai simpatiška minčių menininkė (kaip ir Nyčė, Marxas, Fuko, ...).

2520. to: sutrikęs2003-04-30 14:02
Labai abejoju ar tamstos geranoriskumas vietoje: kai svarbiausiu kulturiniu savaitrasciu pretenduojantis buti vadinamas leidinys publikuoja beprasmiskus pokalbius, kurie tiktu nebent kokiems nors Bezdoniu "Plugo broliu balsui" yra tiesiog nepatogu apsimesti, jog viskas cia tvarkoje. O ir Satenu redaktoriaus uzduodami klausimai rodo, kad zmogus nesavo vezeciose sedi. Ir galu gale koks sio pokalbio tikslas: apie ka jis, su kuo ir kodel? Gal cia norima paskelbti pasauliui, kad p.Baranova teikesi apie Kanta atsiliepti: "mano galva,[jis-Kantas] nusipelno pagarbaus palankumo". Aciu, pagaliau pasaulis suzinojo, kad Kanta dar -p.Branovai malonei leidus - nereikia ismesti i siukslyna. O gal siekta informuoti, kad mylimiausia filosofijos vadoveliu autores knyga yra "Ragana ir lietus". Ir uz tai aciu, dabar zinosiu ko savo vaikams nerekomenduoti. Tikrai yra ko sutrikti. As tikiuosi, kad man sutrikimas jau praejo, po to kai tinkamai suvokiau autoriu ir ju textu kokybe ir nustojau kelti jiems nepasiekiamus elementaraus profesionalumo reikalavimus.

2527. Atsitiktinai užklydęs2003-04-30 15:22
Baranova yra iš šilto ir nekvailo tipo žmonių, dar yra arogantiškas ir baraniškas tipas, kuris labiau mėgstamas, ir tai man mįslė.

2532. gamta motinas (ir) žaloja2003-04-30 17:14
svarbiausia - laiku atsiprašyt. už tai, kad savo vaisingą laikotarpėlį praleidai, kaip sakoma, not as agency of divine providence of male fertility.

2554. @2003-05-02 12:08
Tada Jurate B. atsilieka nuo savo laiko, jeigu dar nezino, kad filosofija iesko keliu is siandieniniu pensininku kadaise skelbtos "filosofijos pabaigos" (tekstu komentaru rasinejimo) ir kitu postmodernistiniu nieku. Bet is Vilniaus, zinia, daug kas nesimato ir nesigirdi. :)

2558. lietuvis2003-05-02 15:26
Nesu filosofijos zinovas, bet man labai itartinas pasirode teiginys, jog Nietzsche pradejo laidoti filosofija kaip po moksla. Anksciau filosofijos mokyklos buvo labai gajos, isvystitos iki loginio uzdarumo. Laidoti filosofija pradejo isiviespataujantis tikslusis mokslas, besiremiantis objektyvizmu, kuris ir naikino susikaldziusi subjektyvizma - filosofijos kertini akmeni. Taip, kad man atrodo, kad filosofija pradejo merdeti jau nuo Descartes laiku. Idomu butu paskaityti, ka kiti mano sia tema.

2584. Artūras iš Vilniaus2003-05-03 01:38
lietuviui: Kaltas yra Dekartas ir dviratininkai. Kitaip šnekant, iš istoriškai išlikusių filosofų žinau tik vieną - Augustiną, kiti yra nuostabūs (supernuostabūs) minčių menininkai. bet lokalia prasme, tai Jūsų koncepcija yra nuostabi ir man netikėta. Labai dėkingas. Turėsiu ką veikti šį savaitgalį. Gal alaus tą proga nueinam?

2585. Ar isliko filosofai?2003-05-03 02:14
Vertintojui gali buti ne taip paprasta isiterpti i filosofu buri, pakilti virs jo ir filosofus suklasifikuoti. Idomi antroji klausimo dalis, kuri nebuvo pamineta: ar isliko vertintojas? Ir koki vaidmeni jis atlieka?

2588. Sventasis del filosofijos laidotuviu2003-05-03 06:31
"<...>pradejo laidoti filosofija kaip po moksla". Noreciau tiksliau suzinoti mokslo apibrezima, nes is filosofijos po viduramziu ir issivyste visi specialieji mokslai. Specialieji mokslai(fizika, astronomija ir pan.) tyrineja fizikini pasauli ir zmoniu santykius(sociologija, psichologija ir pan.), o filosofijai liko "amzinieji klausimai" ir jokia logika bei objektyvumas negali jos sunaikinti. Paskutine rimta filosofine (ir literaturine) kryptimi laikau egzistencializma. Gerai nesigaudau, bet tie modernizmas is postmodern, man rodos, labiau rupinosi kulturos ir meno klausimais. Kas del Nyces, tai jis buvo labai izvalgus psichologas, parodes filosofu ir religiniu veikeju veiklos ir kurybos stimulus bei priezastis ir tuo naikines isskirtinumo aerouole.

2596. welcome to sandbox2003-05-03 14:09
viskas su prof. Baranova OK, *o*a pagaliau atrado savo pasaukima ir raso vaikucziams knygutes "apie filosofija", aisku siek tiek jauciasi noras pademonstruoti, kad yra prisiskaiciusi "haute couture" autoriu, bet kai nieko nesuprato perskaite ju bio ir kai suzinojo, kad Deleuze`as issoko pro fortke, ko gero nusprende, kad jo eskaluojamos antioidipines mintys amzinajai metafizikai pasiekti yra netinkamos. taigi tenka pasilikti ties studentams budingu kompiliaciniu-referatiniu mastymo stiliumi, uz kuri buvo kazkokio tipelio pagirta.

p.s. tas W. Bejamino pacitavimas "filosofijos istorijos" pabaigoj sushiko visa ir taip nelabai vykusia knyga, siek tiek primine K. Saboliaus cituojama jau mineta Deleuze`a, apie kuri jis nieko "neraukia" iskart matos, kad pora anglisku tekstu perskaites. peace out


2601. Nustebęs2003-05-03 16:34
Pasirodo, jog esama velniškai kietų filosofų, tik jų kažkodėl nematyti, kai kalbama apie rimesnius klausimus, negu Baranovos asmens ir teiginių reikšmė pasaulyje.

2614. >?2003-05-04 00:46
2 nustebusiam: o po kokiu straipsniu kabi? ir šiaip kas Tau nepatinka - tiksliau kas yra rimta?

2616. Arturas iš Vilniaus2003-05-04 02:58
su malonumu papildymas Sventajam: kiekvienas egzistencialistas (pvz, Kjerkegoras atviru tekstu) Augustiną pripažįsta, kaip apologetą.

2639. lietuvis2003-05-05 12:12
Arturui is Vilniaus: Dekingas tamstai uz gera zodi. Alaus bokala kita, mielai su tamsta islenkciau, bet tik kai grisiu. Susirasysime cia pat :) Sventajam : Mokslu laikau tam tikru teiginiu, taisykliu rinkini, sukurta zmogaus, paaiskinti kazkokius konkrecius reiskinius. Berods Sokratas sukure atomistikos teorija. Si teorija veliau mire uzleidusi vieta tiksliojo mokslo teorijai. Zinoma, kadangi Sokrato mokslas buvo arciausiai siuolaikines atomo teorijos, tai ji pasiliko kaip istorinis ivadas apie filosofu pasiekimus mastant apie nedalias daleles. Deja, sakyti, kad Sokrato atomistika buvo kaip kelrode zvaigzde, kaip preliudija atomines fizikos sukurimui, butu labai klaidinga. Ar tai ne vienas is pavyzdziu, kada filosofinis mokslas buvo numarintas (pakeistas, jei labiau patinka) tiksliojo mokslo ?

2651. Ignas R.2003-05-05 23:37
lietuviui
"Laidoti filosofija pradejo isiviespataujantis tikslusis mokslas, besiremiantis objektyvizmu, kuris ir naikino susikaldziusi subjektyvizma - filosofijos kertini akmeni"

šiaip jau, jeigu prisiminsime, kad dauguma filosofijos temų ir krypčių susiformavo antikoje, o tai ką vadiname "subjektu" pradėjo formuotis tik helėnizme, o galutinai buvo suformuluota tik naujaisiais laikais (tas pats Descartes), tai subjektyvizmą vadinti kertiniu filosofijos akmeniu mažų mažiausia netikslu. Kitas dalykas, nepamirškime, kad empirinio mokslo pradininku Vakarų civilizacijoje reikėtų laikyti subjektyvizmo tikrai nežinojusį Aristotelį – klasikinės graikų filosofijos korifėjų. Beje, atomizmą pradėjo ne Sokratas, o Demokritas.

Arturui is Vilniaus
"iš istoriškai išlikusių filosofų žinau tik vieną - Augustiną, kiti yra nuostabūs (supernuostabūs) minčių menininkai"

įdomu, ką turit omenyje kai sakot "iš istoriškai išlikusių". Augustinas, aišku, Vakarų krikščioniškos teologijos ir su ja susijusios filosofinės tradicijos kertinis akmuo, bet jeigu kaip nors "išimtume" iš jo Platoną ir ypač Plotiną, tai nelabai kas ten tokio "filosofiško" jame ir liktų, ar ne taip?


2655. lietuvis2003-05-06 10:59
Ignui R. : Aciu uz komentara. Vis tik smalsu butu suzinoti jusu nuomone kas ir kada pradejo laidoti filosofija. Gla zinote kokia nebloga, lengvai skaitoma paprastiems mirtingiesiems knygute apie filosofijos istorija ? Bendram vaizdui susidaryti. Is anksto sirdingai dekingas.

2658. Arturas iš Vilniaus2003-05-06 14:08
2 Ignui: jo (taip), siaip taip tai yra emocine dalis. Platonas kaip sąvokų (su išlygom), Marksas kaip nehomogeniškų strūktūrų (su išlygom), Nyčė kaip postiko komparatyvistikos (su išlygom), atradėjai. Bet supraskit, sėdi klausai, sėdi klausai, sėdi klausai, skaitai visų proto gūzų ir taip slenka į Augustiną!! Pabandykit, visi mes iš motinos pagavom pirmąsias sąvokas, mentalinius konfliktus, lyginamąją (komparatyvistinę) ženklų sistemą - ir netgi su xX galiu padiskuoti ar sisteminė dynamic`a nėra poezija (iš system dynamic pozizicjų - poezijos ir taip ir tik taip)Pabandykit gerbiamieji, Man įdomu.

2664. Ignas R.2003-05-06 16:39
Lietuviui ir Arturui is vilniaus

Įdomu, kad "filosofijos duobkasiai" savęs tokiais nelaikė bent jau iki Nietzsches. "Laidojimas" buvo ilgas ir etapiškas procesas dažnai apėmęs ne filosofiją apskritai bet jos dalis, pirmiausiai, metafiziką. Dabar į galvą ateina keli momentai (pasukęs galva dar prigalvočiau):

1) Proklas apibendrino platonizmą kaip t.t. uždarą ir tarsi užbaigtą filosofinę sistemą

2) Viduramžių nominalistai suskaidė Tomo Akviniečio atliktą aristotelio metafizikos ir krikščioniškosios teologijos sintezę, iš esmės atskirdami mokslo tiesą ir religinį tikėjimą

3) R.Descartesas sukūrė "abejonės" metodą, kuriuo tikrino (ir griovė) dogmatišką metafiziką

4) I.Kantas sukūrė kritinę filosofiją, kuri paneigė metafizikos mokslines pretenzijas

5) F.Nietzche darbą baigė sukritikavęs visas kitas metafizikos pretenzijas

6) Regis XX amžius sukasi Nietzches orbitoje

Del textu. Man regis filosofija savaime priešinasi "bendram vaizdui", o enciklopediškai atpasakota filosofija neišreiškia to tikrosios "išminties meilės" ką ji šiauso jau turėtų reikšti. Manding, autentiškiausia filosofijos forma yra bendromis pastangomis tiesai angažuotų pašnekovų dialogas. Todėl pajusti ką reiškia filosofija reikia ne "iš paukščio" skrydžio, bet "akis į akį", imant vieną kurį dūšiai artimą filosofą ir gerai į jį įsigilinant (siūlau Platoną, Kantą, Witgensteiną, Heideggerį ar pan.). Po kiek laiko atsiranda (arba ne :) tam tikras atstumas, padedantis nusakyti savo poziciją ir polemizuoti. Man regis panašiu keliu eina Arturas is vilniaus, kuris (kogero butent del to) grizta prie Augustino. Dėl "bedro vaizdo" knygų galėčiau parekomenduoti pasirodžiusius du Tatarkevičiaus filosofijos istorijos tomus. Nors požiūris kai kur senstelėjęs, bet skaitosi visai smagiai. Sėkmės!


2679. welcome to sandbox 2 nustebes2003-05-06 23:41
zinok tokiu metu kai tu rasei jau reikejo miegoti, tai vienintele aplinkybe lengvinanti tavo nusisnekejima... :>

2683. to nustebęs (2 nustebusiam)2003-05-07 01:12
aišku - pasitaisysiu

2685. Arturas iš Vilniaus2003-05-07 02:25
Ignui R.: principe taip (iš principo), bet pvz. man labai sunku gauti grynojo Marxso liet. kalba (šiaip tokie paranojiški kliedesiai), ir šiaip gal kas nors gali paaiškinti kodėl Marxas eina kartu su Englesu (politekonomistas - ir tai liūdnai atrodo) net Vakarų analuose. Na tikrai nesijaučiu saugiai (ta prasme laisvoji mintis).

2687. lietuvis2003-05-07 10:22
Arturui iš Vilniaus : Todel, kad Marksas buvo pilnai Engelso islaikomas. Kiek pats Engelsas prirase lieka paslaptis :)

2697. to: el.redakcija2003-05-07 17:44
gerbiamieji, jūs kita proga esate paaiškinę esą el.redakcijos labai svarbi užduotis yra nepraleisti į eterį nezenzūrinių bei kitokių piktybiškai asmenims kenkiančių pareiškimų, raštų, komentarų ar kitokių bjaurių išpuolių prieš visuotinai pripažintas moralės ir minimaliai gero elgesio normas. Nepaisant to, kad jūs baudžiatės šitai uoliai ir nuolat darą aš esu priverstas pareikšti savo nusivylimą ir netgi atlaidų pasipiktinimą tuo, kad jūs, gerbiamieji, taip šaltakraujiškai ir net sėbriškai skatinančiai toleruojate šiuos pasibaisėtinos protinės pornografijos pavyzdžius kaip kad šitie liguisti kliedesiai pateikti asmenų besivadinčių "Arturas iš Vilniaus", "lietuvis" ir pan. bibliotekinių atliekų šiukšlynuose besirausiančių puspročių. Linkiu sėkmės apmąstant tokių sąvokų kaip "bjaurybė", "šlykštybė" ir "nesąmonė" abibrėžimo saldybę bei kančią.p.s.nesu tikras ar mano "bjaurastys" praeis pro jūsų dogmatišką filtrą?

2705. p.2003-05-08 00:00
Kaune VDU filosofiją dėstęs kun. J.J. save vadino "filosofijos mylėtoju". Pasak jo, "kas gi vertas save pavadinti `filosofu`?"

2718. lietuvis2003-05-08 12:04
46) - am, atleiskite, labai smalsu pasiddare, kuri klinika savo ligoniams nupirko kompiuterines irangos ? Tiesiog smalsu. Aciu.

2720. to: lietuvis2003-05-08 15:08
negi manei, kad tik jūsų klinikoje tokie dalykai įmanomi?

2722. lietuvis2003-05-08 15:33
Tai, kad as jau senokai isejau, tai del to ir smalsu. O jus kaip matosi dar ten... Nesijaudinkit ir nesinervuokite labai. Pasveiksit ir jus paleis. Svarbiausia neitempkite savo isvargusiu smegenu, atsipalaiduokite, ilsekites...

2724. moteris2003-05-09 01:14
Bet kodėl tiek pasiekusi moteris feminizmo idėjų nesupranta, kurios nei motinystę neigia, nei nuo filosofijos baido, o kalba apie ĮVAIRAUS pasirinkimo galimybes kaip visą jungiantį IR. Ar tai ne filosofinė problema????

2726. pritariu moteriai2003-05-09 14:05
Puikiai pasakyta: "Moteris motina" man daug patrauklesnė nei "moteris filosofė". Ir tai sako filosofė. O juk galėtų moterys gimdyti be paliovos, iš valstybės pašalpų gyventi, o čia - profesorės algą gauna. Na, jei gimdyti jau negali, tai nors įsivaikintų krūvą našlaičių... O jei rimtai - čia ir prasimuša tai, kad, kaip Cixous rašė, patriarchatas supriešina moteris pačias su savimi. Net filosofės - protingos (?) moterys - savo savivokos, identiteto problemas (žargonu kalbant - kompleksus) viešai demonstruoja (tik ar ne juokinga dejuoti ne tuo keliu nuėjus - tekstus rašius, užuot vaikus...). Bet, žinoma, kaip filosofė privalėtų išmanyti, kas yra feminizmo teorija ir ką ji kalba apie motinystę. Be to, prasikiša tas atgyvenęs "vaikai vs. karjera" - mano studentės jau sakosi norinčios turėti ir viena, ir kita. Gal čia kartų klausimas, juk Baranova, kaip suprantu, vaisingą amžių prasimalė sovietinio mokslo koridoriuose...

19692. Eglė S.2004-07-19 19:38
Vienas, mano manymu, iš geriausių prof. Baranovos straipsnių; galbūt todėl, kad šiandien jame atradau kažką, ko jau seniai ieškojau ir bijojau išreikšti žodžiais. Mintys nuramino, suteikė vilties, o Argentinos paminėjimas leido prisiminti tas akimirkas, kurias teko laimė pačiai patirti kartu su profesore lygiai prieš metus. Dar kartą ačiū.

19706. Sapiens vs Insipiens Ltd. :-) 2004-07-19 21:02
aš tai vis neatsistebiu tokių veikėjų kaip "Sventasis" pasakymais, kad tipo nieko neraukiu šitame dalyke, ale tai noriu pasisakyti, ką manau apie tą pilosopiją. O gal geriau patylėk, a? Čia tik klausimas/pasiūlymas, nes liepti ar priversti negaliu. Tavo riboto išsilavinimo žiniai, tu mankurtiškai atkartoji pono Karnapo žodžius dėl filosfų kaip nepavykusių menininkų, nors pats minėtasis ponas po savo triumfo žygio prieš metafiziką gavo pailsėti. Kanto siūlau nesiimti, jei net rankose nelaikei jo opusų, o kai palaikysi, tai pats nejučia nuvoksi, kad metafizikos ten vis dėlto esama, nors Karaliaučiaus mąstytojas taip bodėjosi tomis transcendencijos plonybėmis, kad "sukūrė" :) jų transcendentalinius atitikmenis. Heh, bet respect jam, didžiavyriui už apercepcijos sintetinį vienumą :)). Whahaha, paradoksą pasakysiu: man lengviau suprasti Kantą (o tai nelengva, aš čia tik juokauju), nei įkirsti visokių diletantų svaičiojimus a la "filosofuoti gali kiekvienas", "mokslas, mokslas, mokslas", "eksperimentas! duokit, įrodymų". Pasklaidykit šituos iki užtemimo sudėtingus tekstus, išsilukštenkit visas amfibolijas, antinomijas (nepamirškit kategorijų), o tada žiūrėsim. Apskritai, filosofijai meškos-lepečkos paslaugą daro patys filosofai, nes tik jie išminties meilę ir tegali palaidoti. Kitaip tariant, turi tam įgaliojimų. Visi kiti - autsaideriai, kuriems, jau kelintą kartą čia rašau - nėr kas veikti šitoje disciplinoje. Jei esi poetas - eiliuok, dailininkas - tapyk, filosofas - mąstyk. Nereik kryžmintis, atsiprašant, bandykim saugot tai, ką turim, o ne verkšlent. Sodeikai respect, fenomenologijos ašen mokinausi iš šio mąstytojo. Linkėjimai. J. Baranova tai nžn, kažkaip man jos tie vadovėliai labai kompiliaciniu referatyvumu dvelkia, bet norma jin čia sušnekėjo, gaila, kad per vėlai pastebėjau pokalbį. Žinoma, dar geriau būtų, jei čia sulauktume rimtų diskusijų ir (nepabijokime ištarti) profesionalus filosofinis diskursas vėl atgytų musyse.

23973. pasvajok :-) 2004-11-07 14:59
manau tai du neatskiriami dalykai. tikrai.

26184. a2004-12-10 12:17
o man reiktu pagalbos

26185. a2004-12-10 12:19
straipsnis gal ir nieko, bet man reiktu pasnekesio apie literatura ir psichologija

27992. moteris2005-01-06 15:45
nuostabus straipsis, pasiilgau Jurates Baranovos paskaitu. niekad nebuvau filosofijos megeja, bet butent si moteris idiege manyje kazkokia liepsna, kuri priverte pasidometi ivairiais dalykais ir mastyti giliau. visa laika sakydavau jog esu femeniste nes tai yra madinga dabar, bet niekad nesusimasciau...profesore leido suprasti ir paciau pagalvoti ar as tikrai esu feministe. na, atsakymas aisku neigiamas ir visa laika dabar cituoju jos zodzius paklausta ar esu feministe.

51235. Henrikas :-) 2006-01-28 12:42
Tai kad turbut ne pats tinkamiausias laikas filosofuoti,nes ta musu chamu ir muziku tauta baigia isnykti."Lietuvos Rytas" raso,kad arabai santykiauja su musu grazuolemis per analine anga...Tad,idomu,pagal kokia filosofija visa tatai vyksta? Deja,baigia isnykti ne tik lietuviai,bet ir visa europine rase.Paskaitykite P.Buchanano knyga "The death of the West".Tikroji filosofija yra labai paprasta:liaudis yra bydlo,o inteligentu jau seniai nebera.

Rodoma versija 20 iš 21 
0:14:23 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba