ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-05-19 nr. 845

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR ŠMEMAN. Išpažinčių dienos (10) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (7) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. Birštono kurortas 1918–1944 metaisCHRISTOPHER HOWSE. Baugūs ir šiurpulingi namai (6) • SIGITAS GEDA. Kanapinis kaklaraištis (2) • Su EGLE RAKAUSKAITE kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Dėl meno pateisinu visas priemones (3) • Apie Vyganto Paukštės tapybą (3) • RAMŪNAS KASPARAVIČIUS. Eilės (1) • VACYS BAGDONAVIČIUS. Kultūra kaip būtiškoji duotybė žmoguiRENATA ŠERELYTĖ. Serialų terapija ir kilnūs maniakai (1) • JUOZAS ŠORYS. Etnokinas ir pautienė stačiokė Balkūnuose (6) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (9)JONAS BENAMIS. „Maxima“ televizijoje (7) • geriausiai tokiais atvejais naudoti "kiaurai tave matau" zvilgsni (496) • 2007 m. gegužės 26 d. Nr. 20 (846) turinys (29) •

Birštono kurortas 1918–1944 metais

PETRAS DUMBLIAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš Adomo Miliausko kolekcijos

Birštonas kaip kurortas žinomas nuo XIX a., o prieš Pirmąjį pasaulinį karą vietovė jau buvo pakankamai pagarsėjusi, gydytis atvykdavo svečių ne tik iš Lietuvos miestų, bet ir iš Varšuvos, Peterburgo. Birštoną labai nusiaubė 1905 m. gaisras, kurortas smarkiai nukentėjo ir per Pirmąjį pasaulinį karą.

1921 m. Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamente įvyko posėdis Birštono kurorto eksploatacijos būdams apsvarstyti. Paminėta, kad maudyklėms daugiausia naudojamas senų kurorto šaltinių vanduo, o naujo Viktorijos šaltinio vanduo labiausiai tinka gerti, kad būtina sutvarkyti labai apirusį maudyklių namą ir modernizuoti įrangą. Ties Birštonu, kitame Nemuno krante, yra gražus pušynas, kurį dar rusų valdžia draudė pardavinėti. Pušyne prieš pat karą buvo planuojama pastatyti poilsiavietes kurorto lankytojams.

1922 m. Birštone veikė karo sanatorija. Jai rengti buvo sekvestruoti butai. Tam priešinosi VRM Sveikatos departamentas. Karių šeimos, kurios buvo gydomos ambulatoriškai, taip pat gailestingosios seserys gyveno privačiuose butuose, tik gydymą ir maistą gaudavo sanatorijoje. Stacionariniai ligoniai buvo apgyvendinami sanatorijos butuose – sekvestruotame Šablinsko vasarnamyje ir trijuose „Rūtos“ viešbučio kambariuose.

Šablinsko vasarnamis buvo kairiajame Nemuno krante. Ten ligoniams buvo paruošta 30 lovų ir guldomi visi džiovininkai. Užkrečiamos stadijos džiovininkai buvo atskirti nuo kitų. Tame pastate dar buvo ligonių ir personalo virtuvės, skalbykla, o kieme, Gesseno palapinėje, įrengta valgykla. Čia pat atskirame namelyje gyveno ir sanatorijos viršininkas. Visas sanatorijos centras buvo kairiajame Nemuno krante, o dešiniajame, „Rūtos“ viešbutyje, gyveno vien karininkai ir karo valdininkai, sergantys reumatizmu ir gastritu, nes jiems čia patogiau buvo lankyti vonias ir gerti Viktorijos šaltinio vandenį. Gydyti saulės spinduliais įrengtas soliariumas su užtvara nuo vėjo. Saulės spinduliams sustiprinti smilčių sluoksnis soliariume buvo iškastas per pusę metro ir pripilta smulkaus balto smėlio iš Nemuno dugno. Toks į jūros smiltis panašus smėlis greit išdžiūsta, nesusispaudžia ir smarkiai spinduliuoja. Valgoma buvo 4 kartus. 8 val. pusryčiai: 2 kiaušiniai (virti arba kiaušinienė), balta duona su sviestu ir kava su pienu. 13 val. pietūs: sriuba, mėsiškas patiekalas, desertas. 17 val. pavakariai: pusė litro virinto ar rūgusio pieno ir balta duona su sviestu. 20 val. vakarienė: mėsiškas patiekalas ir sriuba (mėsiška, pieniška arba vaisių), kartais grybai. Kai kuriems ligoniams buvo leidžiama maudytis Nemune. Ligonių ūpą keldavo ne tik gražūs reginiai: buvo žaidžiamas kroketas, lošiama šachmatais, šaškėmis, įrengta bibliotekėlė, organizuojamos grupinės ekskursijos po apylinkes. Sekmadieniais nuo 4 val. kurorto parke grodavo karo orkestras, o vakarais kurhauzo salėje būdavo šokiai, kuriuose ligoniai lankydavosi mažai ir tik sanatorijos viršininkui leidus. Privačia iniciatyva kurhauzo salėje surengti du vakarėliai. Kariškiams gydyti pašalpas skirdavo Krašto apsaugos ministerija.

1924 m. tarp VRM Sveikatos departamento ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus dėl Birštono kurorto buvo sudaryta sutartis. Birštono kurortas perleistas eksploatuoti, tvarkyti ir tobulinti Raudonajam Kryžiui su visu kurortui priklausančiu ūkiu. Pelnas, gautas iš kurorto, naudotas kurortui plėsti. Vyriausybė pasižadėjo Raudonajam Kryžiui teikti pagalbą: neleisti iškirsti pušyno kitame Nemuno krante, nedrausti ten vaikščioti kurorto svečiams ir kaimo vasarotojams, įsteigti kurortui sezono metu telegrafo skyrių arba įrengti nuolatinį pašto skyrių kaime, skirti vieną ar du policijos pareigūnus, kuriems kurortas privalėjo suteikti kambarį gyventi ir t. t.

Birštono kurorte buvo gydoma purvu. Tačiau Lietuvoje nebuvo tinkamo dumblo, vietoj jo naudotos durpės. Į Birštoną durpes atgabendavo iš vadinamojo Žvėryno šilo, esančio netoli Prienų miestelio. Durpės būdavo specialiai apdirbamos, džiovinamos, trinamos, sijojamos, maišomos su vandeniu.

iliustracija
Nuotrauka iš Adomo Miliausko kolekcijos

Aktualu buvo organizuoti Vytauto šaltinio vandens gazavimą, kad jis būtų prieinamas Lietuvoje ištisus metus. Kaune, „Lietuvos“ viešbutyje, gazuotas šio šaltinio vanduo laikytas surogatu, nes vežant 40 kilometrų į gazavimo vietą nebuvo išvengiama sąlyčio su atmosferiniu deguonimi. Siūlyta vandenį gazuoti pačiame Birštone.

1931 m. Lietuvos kurortuose apsilankė 14 413 svečių. 1934 m. Birštone daugiausia lankėsi Vokietijos piliečių – 11, antroje vietoje JAV – 9, o trečia vieta pasidalijo Latvija ir Čekoslovakija – po 2 piliečius.

1933 m. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovybė įsteigė kurorto polikliniką, jos personalą sudarė 2 gydytojai, 2 medicinos kandidatai ir viena gailestingoji sesuo. Apžiūra poliklinikoje kainavo 3 Lt. Kitos paslaugos irgi nebuvo pigios. Dumblo kompresas – 8,5 Lt. Dumblo ir mineralinė vonia – 8 Lt (medicinos personalui – 5 Lt). Elekrizacija – 9 Lt. Pigiausia paslauga – saulės vonia su dušu ir poilsio kambarys 1 valandai (0,50 Lt). Medicinos gydytojai visas vonias gaudavo nemokamai. Medicinos personalas ir gydytojo šeimos nariai nemokamai gaudavo tik mineralines vonias, o kitas – už sumažintą kainą. Turintys neturto liudijimą už visas vonias mokėdavo tik pusę kainos. Bilietus į vonias reikėdavo pirkti kasoje. Bilietai pardavinėti tik turintiems poliklinikos leidimą. Be leidimo buvo galima pirkti tik vieną bilietą į mineralines ar angliarūgštės vonias. Tokie bilietai kainuodavo litu daugiau ir pardavinėti be eilės. Sanatorijose kambarių kainos svyravo nuo 70 iki 160 litų per mėnesį. Buvo kambarių su patalyne, paslaugomis (mokama atskirai), elektros apšvietimu, centriniu šildymu, telefonu. Parke po 22 val. drausta dainuoti. Kroketas kainavo 0,50, tenisas – 1, kėgliai – 2 Lt (už valandą). Ekskursijos valtimi – 6 Lt (5 val.). 1937 m. dumblo vonia kiek atpigo ir kainavo 6 Lt. Paprasta vonia tais metais kainavo 2,50, paklodė – 0,75, rankšluostis – 0,25 Lt. Buvo ir kurortinės rinkliavos mokestis.

1937 m. iš Kauno į Birštoną 7, 9, 11, 13.30, 15, 16, 19.30 val. kursavo autobusai, o šventadieniais dar 8 ir 10 val. (nuo birželio 1 d.). Iki birželio 1 d. važiuodavo 7, 9, 11, 15, 16 ir 19.30 val.

1938 m. pradėta statyti mūrinė kunigų gydykla, planuota statyti liaudies sanatoriją, kuri būtų prieinama ir neturtingiesiems. 1939 m. atidaryta Kauno apygardos ligonių kasos sanatorija. Joje ištisus metus buvo centrinis šildymas, 88 lovos, iš jų 77 – šildomose patalpose ir 11 – nešildomose.

Karo metais Birštono kurorte kambarių kainos svyravo nuo 22,50 iki 105 markių per mėnesį. Vykstantys į kurortą gydytis atsiveždavo savo patalynę. Turintys savo patalynę vasarotojai gaudavo 25 procentų nuolaidą už kambario nuomą. Vonių kainos svyravo nuo 1,5 iki 5 markių. Paprasta vonia – 1,50, mineralinė – 2, angliarūgštės ir deguonies vonios po 3,50, dumblo vonia – 3 markės. Vidutinis maitinimas per parą – 3 markės. Į Birštoną iš Kauno ligoniai sunkvežimiais buvo vežami trečiadieniais ir penktadieniais 7 val. iš kiemo Kęstučio g. 2.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo didinama mineralinio Vytauto ir Birutės vandens gamyba. Tarpukariu jis buvo gazuojamas Kaune, o vėliau – Prienų alaus darykloje. Dėl karo sąlygų jo gazavimas Prienuose buvo nutrūkęs, o Birštone jį gamino Lietuvių savitarpinė pagalba. Tačiau 1942 m. Prienų alaus daryklos direktoriaus majoro Garolio iniciatyva vėl pradėtas gazuoti Birštono šaltinių vanduo, o mineralinio vandens gamybos įmonės vedėju paskirtas A. Sinkevičius.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 31 
0:12:12 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba