ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-02-22 nr. 641

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONATAS PETROŠIUS. Kaip negalima gyventi (16) • DARIUS KLIBAVIČIUS. DMB (18) • SIGITAS GEDA. Kalba nacionalinių kultūros ir meno premijų iškilmėse 2003 m. vasario 15 d. (2) • KORNELIJUS PLATELIS. Kalba Prezidentūroje atsiimant Nacionalinę premiją (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. "Veide" rašyta... (21) • HARRY BLAMIRES. Pagrindiniai principai (24) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (13) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Bressono abejonėsJŪRATĖ VISOCKAITĖ. Lietuviški siužetai (3) • VLADAS TERLECKAS. Lietuvos istorija zauropodėno akimis, arba Marius Ivaškevičius apie dinozauro Lietuvos išnirimus (44) • DARIUS POCEVIČIUS. Užmušk juos visus! (31) • SIGITAS PARULSKIS. Romanas feljetonas (13) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Kas susapnavo Atsuktuvą (7) • MARIS ČAKLAJIS. skol! už visus, kurie jūroje! (1) • MARTAS PUJATAS, AMANDA AIZPURIETE, EDUARDAS AIVARAS. Poezija (2) • -vp-. 12 puslapis (8) •

Pagrindiniai principai

HARRY BLAMIRES

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arvydo Gilio nuotrauka

Ko gero, daugelis iš mūsų kada nors juokėmės iš pasakojimo apie airį, kuris, praeivio paklaustas kelio į geležinkelio stotį, atsakė: "Jeigu aš eičiau į geležinkelio stotį, iš šios vietos tikrai nepradėčiau ten eiti".

Šiame atsakyme glūdi stulbinanti logika, kurios krikščioniui dažnai prireikia šiuolaikiniame pokrikščioniškame pasaulyje. Kai mus savo klausimais užklumpa to pasaulio gyventojai, dažnai turėtume pradėti nuo visai kito klausimo. Galbūt būsite paklaustas: "Ar nemanote, kad miesto viešnamiams reikėtų duoti licencijas ir juos inspektuoti?" Ko gero, toks klausimas sutrikdys. Juk apie tai paprastai negalvojame. Esame linkę atsiriboti nuo tokių klausimų. Turbūt išgirdus tokį klausimą derėtų tiesiog mestelėti: "O ar nemanote, kad tokį klausimą turėtumėte pateikti viešnamių lankytojams?" Esu ne kartą girdėjęs, kai radijo laidose žmonės dėl tokių klausimų sutrikdavo. Kartais interviu iš dvasininko imantis žurnalistas primygtinai klausia: "Ką jūs, kaip krikščionis, manote apie badą Indonezijoje?" Arba: "Ką jūs, kaip krikščionis, galėtumėte pasiūlyti dėl Ruandoje vykstančio genocido?" Dvasininkai ar kiti krikščionys, tuo metu klausantys tos laidos, negali pasufleruoti, kad jei žmonės laikytųsi krikščioniškų principų, Indonezijoje nebūtų bado, o Ruandoje – genocido.

Tarp krikščioniško ir pokrikščioniško mąstymo plyti gili praraja. Savo mąstyme krikščionys remiasi fundamentaliais pagrindiniais principais. Mūsų elgesio pagrindų taisykles lemia Dešimt įsakymų. Moralės savybės mums yra aiškiai apibrėžtos, o mirtinos nuodėmės susistemintos. Tuo tarpu pokrikščioniškas mąstymas moralės absoliutų yra atsisakęs. Dėl šios priežasties mums gali būti sunku svarstyti šiuos dalykus su tais mūsų amžininkais, kurie stokoja tokio sisteminio supratimo apie gėrį ir blogį. Ir kaip tik todėl šiandien šitiek diskusijų suponuoja tam tikrą moralės vakuumą. Ir darosi vis sudėtingiau remtis pagrindiniais principais. Kalbant apie moralės ir elgesio problemas, pokrikščioniškas mąstymas veikia žodžių reikšmių išvedimo ir papildymo plotmėje. Jis apeina esminius racionalius lemiamus veiksnius tose situacijose, kurias kaip tik ir pasirenka aptarti.

Būtent todėl, kad šiuo atžvilgiu būtų aiškiau, kartais pagalvoju, ar nederėtų pateikti vieno grynai teorinio klausimo: "Tarkime, visi pasaulio gyventojai rytoj atsiverčia į krikščionybę. Kurios šiais laikais žmoniją labiausiai kamuojančios problemos galiausiai išsispręstų, o kurios liktų neišspręstos?" Dėl mūsų mintijimo aiškumo akimirką pasinerkime į tokią svajonę. Pasistenkime įsivaizduoti, kad pasaulyje gyvena vien krikščionys. Ir tarkime, kad šie atsivertę žmonės visame pasaulyje įdiegia krikščionybės principus tiek, kiek tik žmogui įmanoma. Ir tarkime, kad krikščioniškos vyriausybės viską tvarko taip, kad nė vienam piliečiui ar pilietei nėra jokių kliūčių pasireikšti tiek, kiek tik gali. Tokiu atveju nejaugi badas ir didžiausias skurdas visiškai nepranyktų? Nes, be abejonės, maisto gamyba pasaulyje atitiktų žmonijos poreikius. Ir, be abejo, jei prekės būtų teisingai paskirstytos, o ištekliai sąžiningai padalyti, nebeliktų didelio atotrūkio tarp turtais ir prabanga apdovanotos mažumos ir daugumos nepritekliaus. Argi karai nebūtų išgyvendinti? Nes manome, kad visi žmonės ir visos vyriausybės siektų ne vien savo, bet ir kitų gerovės. Ir manome, kad nebūtų piktų tironų nei egoistiškų agresyvių piliečių, nei dėl korupcijos maištus provokuojančių vyriausybių. Tokiu atveju nebeliktų problemų, kurios verstų griebtis ginklo, nei asmenų, pasiryžusių naikinti kitus asmenis.

Ką norima tokia idealia hipoteze pasakyti? Juk sakysit, kad pasaulis toks niekada nebus. Mes, krikščionys, gyvename netobulame pasaulyje. Dar daugiau, pažvelgę į savo šalies ir tarptautinę padėtį, turime pripažinti, kad šis pasaulis yra labai piktas ir sugedęs. Nesantaika ir badas, priespauda ir neteisingumas yra pasiekę tokius mastus, kad visiškai išsityčioja iš tos mūsų svajonės. Ir mes linkstame įsiklausyti į šnekas tų, kurie juokiasi iš minties, kad šį piktą ir sugedusį pasaulį valdo geras Dievas. Kaip tik todėl yra svarbu, kad mes patys primintume, jog, praktiškai šnekant, krikščionybė turi poveikį čia išvardytoms blogybėms. Jei visi žmonės būtų krikščionys ir jiems būtų išmintingai vadovaujama, jie galėtų mūsų planetos gyvenimą neįsivaizduojamai pagerinti.

Iš šios dedukcijos kyla du esminiai dalykai. Vienas būtų tai, kad nedvejodami galėtume atsakyti žmogui, klausiančiam: "Kaip jūs galite tikėti gerą Dievą, kai šiame pasaulyje vyrauja šitokia sumaištis?" Galėtume grąžinti šį klausimą pačiam klausėjui: "O kaip jūs galite tikėtis, kad šis pasaulis būtų kitoks, jei geras Dievas ir jo įsakymai yra ignoruojami?" Antras dalykas – krikščionys negali turėti vaistų nuo problemų, kylančių dėl tokio žmonių elgesio, kurį krikščionys griežtai smerkia.

Taigi, keldami vieną klausimą, iš tiesų iškėlėme du: kurios svarbiausios žmonijos problemos būtų išspręstos į krikščionybę atsivertusiame pasaulyje ir kurios pasirodytų neįveikiamos? Visiškai krikščioniškame pasaulyje neturėtų būti nusikalstamumo ir dėl savanaudiškumo kylančių trūkumų. Tačiau aišku, kad jis nebūtų apsaugotas nuo vėžio ir kitų ligų, galinčių pasiglemžti jauno žmogaus gyvybę ar apkartinti gyvenimą. Piktnaudžiavimo alkoholiu sukelta kepenų cirozė išnyktų iš tokio pasaulio, kuriame žmonės su savo kūnu elgiasi kaip su Šventosios Dvasios šventove. Rūkymo sukeltas plaučių vėžys taip pat išnyktų. Visos ligos, kurias sukelia piktnaudžiavimas, lytinis palaidumas ir blogi įpročiai, būtų labai apribotos, o gal ir visai eliminuotos. Vis dėlto išliktų daugybė kančių, kylančių dėl ligų ir neįgalumo, jų jokia savitvarda nepašalinsi ar net nesušvelninsi. Tarkim, autoavarijų labai sumažėtų, jei kiekvienas vairuotojas vairuotų drausmingai ir atidžiai. Vis dėlto nebūtų apsisaugota nuo avarijų dėl techninių problemų. Būtų ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimai, potvyniai ir tornadai, – jų savo gerais ketinimais tikrai neišgyvendinsime. Tuo labiau senėjimas – priepuoliai ir senatvės silpnaprotystė – be abejonės, mestų šešėlį milijonų žmonių gyvenime, kad ir kokiame moraliai bei dvasiškai sveikame pasaulyje jie gyventų.

Taigi kai esame klausiami, koks būtų krikščioniškas atsakas į vienokią ar kitokią nepritekliaus ar vargo problemą, turėtume aiškiai skirti tas blogybes, kurios kyla iš žmonių nedorumo ar kvailumo, ir tas, kurios kyla dėl stichinių nelaimių ar žmonių mirtingumo. Vargu ar įmanoma rasti problemų, kurios kyla iš antikrikščioniškos elgsenos, specifinius "krikščioniškus" sprendimus. O šiais laikais labai dažnai girdime, kad diskutuojami tokie klausimai, kurie yra tik sudėtinės didesnių klausimų dalys ir kurių atskirai svarstyti nė nereikėtų.

[...] Kas nors ims klausti: "Ar neturėtume berniukams mokyklose dalyti prezervatyvus, kad tiek jie patys, tiek aplinkiniai būtų apsaugoti nuo AIDS?" Dar kas nors paklaus: "Ar neturėtume mergaitėms dalyti kontraceptines tabletes, kad apsaugotume jas nuo nepageidautino nėštumo?" Šis "ar neturėtume" krikščioniškam protui nėra priimtinas. Nes šitokie klausimai krikščionio mąstyme negali būti keliami atsietai nuo neištirtos prielaidos – jaunuoliai lytiniu elgesiu ims nuolat laužyti krikščionišką moralės įstatymą. Tai tiesiogiai siejasi su moraliniu įstatymu dėl lytinių santykių už santuokos ribų, apie kuriuos kalbėdamas krikščionis ir vartos žodžius "ar neturėtume", o tiksliau sakant – žodį "neturėtume".

Jungtinėje Karalystėje yra toks šaunus miestas, kuris savo istoriniais turtais traukte traukia turistus iš viso pasaulio. Tačiau ne taip seniai perskaičiau straipsnį apie vieną vargingą to miesto rajoną, kuriame šeimos gyvena visiškame skurde. Nedarbas ten jau yra tapęs norma, o nusikalstamumas labai paplitęs. Už regimo skurdo, purvo ir nykimo – gerai žinomi pasakojimai apie iširusias šeimas, alkoholizmą ir neviltį. Dar tragiškesnis šio rajono apleistumo vaizdas tampa dėl heroino vartojimo, išplitusio tarp jaunų vyrų ir moterų devintajame dešimtmetyje. Iš pradžių su pačiais geriausiais ketinimais, siekiant užkirsti kelią narkotikų vartojimo augimui, vietos policija suvaržė prekybą švirkštais. Be abejo, po dešimties metų policija būtų žinojusi, kokių padarinių tai gali sukelti, tačiau tada AIDS baimė dar nebuvo išplitusi. O būtent dėl tokio prekybos suvaržymo narkomanai įprato tarpusavyje dalytis adatomis. Dėl to tarp narkomanų ėmė sparčiai plisti ŽIV. Gal ir keista, tačiau dauguma narkomanų tikrai nebuvo homoseksualūs. Nebuvo jie ir kaip nors ypatingai netvarkingi ar palaidi. Tačiau viruso perdavimo mastas per įprastus lytinius santykius buvo siaubingas. Būta daug atvejų, kai jaunuoliai užsikrėsdavo virusu savo pirmosios lytinės sueities metu.

Ar dėl to, kad įsigyti hipoderminių adatų buvo sunku, galima kaltinti policiją? Ji siekė gero, remdamasi savo tuometinėmis žiniomis. Kai galiausiai kilo triukšmas ir imta reikalauti, kad adatų būtų galima laisvai įsigyti, šiam reikalavimui buvo nusileista. Čia kaip tik vėl susiduriame su šalutiniu "moraliniu" klausimu: "Ar narkomanams turėtų būti leidžiama laisvai įsigyti adatų plintančios AIDS grėsmės akivaizdoje?" Moralinio įvairiapusiškumo šio klausimo žodelyje "turėtų" tikrai ne itin daug. Visai kitaip jis skambėtų tokiuose klausimuose: "Argi jaunimas turėtų nevaržomas lytiškai santykiauti ne santuokoje?" arba: "Argi jaunuoliai turėtų tapti priklausomi nuo heroino?" Jei įsiveltume į ginčus su amžininkais, reikėtų pirmiausia išsiaiškinti moralinių priedermių suvokimą, veikiamą žodelio "turėtų" įvairiaprasmės vartosenos. Būtina išmatuoti moralinių priedermių laipsnį. Tai reikia paminėti dėl to, kad pokrikščionišką protą dažnai užvaldo tokios netikros "priedermės", kurios atsiranda tik todėl, kad fundamentaliosios priedermės ignoruojamos.

Mūsų visuomenė iš tiesų tapo gailestingesnė. Ir joks krikščionis neturėtų ieškoti pateisinamų priežasčių neatsiliepti į nelaimę ar kančias, kad ir kur, kad ir kada jos įvyktų. Niekur nepasakyta, kad gerasis samarietis, suteikdamas pagalbą sužeistam keleiviui, būtų jį klausinėjęs, ar tik tas nebus pats sau užsitraukęs nelaimę. Tačiau pokrikščioniškas pasaulis karštligiškai (kaip ir dera) stengiasi pašalinti žalą, kilusią dėl situacijų, kurioms pirmiausia ir reikėjo užkirsti kelią, kad žala nebūtų padaryta. Kovojama su padariniais, užuot ėmusis priežasčių.

Gerai žinau, kad dabar skaitytojai gali imti protestuoti dėl to, kad aš esą įtikinėju beširdiškai pasverti nuopelnus, užuot dirbus užuojautos darbus. Tačiau aš to nedarau. Aš juk ir nerašau knygos apie tai, kaip išgydyti pasaulį nuo kančių. Aš rašau knygą, kaip pataisyti padriką mąstymą. O svarbiausia – rašau knygą apie būtinybę pažvelgti giliau už šalutinius šios dienos praktinius moralės klausimus ir atsigręžti į pirminius moralinius imperatyvus, kuriuos taip ilgai ignoruojame mokėdami už tai siaubingą kainą.

Čia derėtų pridurti, kad, be abejo, skurdus rajonas gražiame istoriniame mieste kelia tiek socialinių, tiek moralinių implikacijų. Mūsų mintyse iškyla dar vienas pirminis moralės imperatyvas ir pateikia mums keblų klausimą. Ar turėtų mieste, kurio geresni rajonai klestėte klesti ir savo įžymybėmis iš viso pasaulio traukia turistus, egzistuoti visiškai skurdus, masinio nedarbo kamuojamas ir šitaip apleistas rajonas? [...]

Su panašiomis šalutinėmis problemomis susiduriame žmonėms agituojant už vienišų motinų teises. Be abejo, vieniša motina vienišai motinai nelygi. Yra ištekėjusių moterų, kurias paliko sutuoktinis. Yra vienišų motinų, kurias partneris suvedžiojo ir pametė. Tačiau yra ir daugybė tokių vienišų motinų, kurios pačios pasirinko tokią motinystę. Ir jos sudaro gan didelę dalį choro, kuris pastarosiomis dienomis tapo toks gausus, kad netgi sudaro politinę grupę, į kurios reikalavimus būtina įsiklausyti. Be jokios abejonės, į jų skundus būtina atsiliepti geraširdiškai ir supratingai. Joks tikras krikščionis tuo neabejotų. Bet, kita vertus, joks tikras krikščionis negali klausytis tokių nusiskundimų, mintyse nepaklausęs: "Taip, bet vis dėlto, kodėl tu tapai vieniša motina?"

Dabar tapo netgi nepadoru tokį klausimą ištarti garsiai. Visuomenei primetamas naujas pokrikščioniškas etiketas. Nebegalima paklausti: "Kodėl tu taip pasielgei?" arba "Kaipgi tai atsitiko?", kalbant apie atžalą, pagimdytą kurios nors iš gausios minios vienišų motinų, kurios reikalauja mūsų užuojautos ir valstybės paramos. Lygiai kaip Viktorijos laikais vaikams nebuvo leidžiama klausinėti, iš kur atsiranda vaikai, lygiai kaip buvo įprasta vaikams girdint kalbėti, kad vaikai nukrenta iš medžio ar kad juos per kaminą įmeta praskrendantis gandras, šiais laikais mėginama apsimesti, kad vieniša motinystė ištinka netikėtai, tarsi paso pametimas ar sloga. Tokia atvira šitokio sąmokslo prieš tiesų kalbėjimą veidmainystė tiesiog atima žadą.

Jau esame atkreipę dėmesį, kaip, vartojant pasakymą "santuokos iširimas", pokrikščioniškas protas ėmė laikyti skyrybas tiesiog nesėkme, už kurią nė vienas sutuoktinis nėra atsakingas. Pokrikščioniškas protas išrado "nekaltas" skyrybas, dėl kurių visą atsakomybę galima suversti santuokai, kuri, parsinešta namo ir pabandyta, pasirodė netinkama. Pokrikščioniškas protas dabar bando mus pripratinti prie minties apie "nekaltą" nėštumą, kuris užgriūva savo aukas nepaaiškinamai tarsi gripas ar vėjaraupiai.

Krikščionys privalo būti realistai. Privalome pažinoti pasaulį, kuriame gyvename. Turime kaip niekas kitas atidžiai rūpintis praktinėmis problemomis, kurios žmonėms kelia vargą ir neviltį. Tačiau neturime pamiršti didžiųjų moralės visuotinybių, kurias mūsų tikėjimas nurodo elgesio principais. Ir diskusijose privalome nedvejodami perkelti ginčą nuo šalutinių prie pagrindinių nurodymų, kaip turi elgtis žmogus.

Harry Blamires. The Post-Christian Mind. Ann Arbour, MI: Vine Books, 1999

Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1047. Patiko :-) 2003-02-24 16:55
Krikščioniškos nuostatos yra gerai, bet - krikščioniškas mąstymas? Aplamai, juntamas kažkos "krikščioniškas" nepilnavertiškumo kompleksas, kuo šis straipsnis ir dvelkia.

1059. Tamsybininkas2003-02-24 22:49
O kuo negerai krikščioniškas mąstymas? Kuo konkrečiai pasireiškia tas kompleksas?

1064. Patiko :-) 2003-02-25 11:17
Tuo, kad net ir 21 amziuje krikscionys vis dar ieshko budo krikshcionishkai tiesai pateisinti, tarsi vis dar siekia surasti tai tiesai vieta po Saule. Mano nuomone, turedami 20 amziu patirti jie turetu tureti stipresnes pozicijas arba savo tiesa pateikti kaip lygiavercia pasaulietinei, o siame strapsnyje(galima speti, kad jis parashytas teologo/dvasininko) jie tik bando jas apginti menkais argumentais, kurie dar labiau uzashtirina nepilnavertishkumo kompleksa.

1067. nerimta2003-02-25 13:06
Man keistas terminas "pokrikscioniskas pasaulis". Argi pasaulis kada nors buvo krikscioniskas?

1068. nerimta2003-02-25 14:15
Man keistas terminas "pokrikscioniskas pasaulis". Argi pasaulis kada nors buvo krikscioniskas?

1072. Axegrinder2003-02-25 16:25
Bent jau Europa, ar tai, ka mes suvokiame kaip vakarietiska arba "musu pasauli", tai tikrai kazkada buvo, kiti sako, kad net ir dabar dar yra krikscioniska;) Siuo atveju, pasaulis butu tai, kas tiesiogiai supa mane. O kad visas pasaulis butu krikscioniskas, autorius net ir neteigia. Netgi atvirksciai - siulo tai isivaizduoti kaip utopine svajone.

1073. Axegrinder2003-02-25 16:27
2 patiko Argi tai, jeigu autorius yra dvasininkas, ar siaip teologas, jau automatiskai reiskia, kad jo argumentai silpni?;)

1077. siaip2003-02-25 22:28
Krikscionys neiesko budu tiesai pateisinti. Tiesa pati savaime yra tiesa. Krikscionys megina savo artimui ta tiesa priminti, jo paties labui (jei tik patys jos nepamirsta). Jei nelieki tiesoje, blogiau tik tau paciam, o ne tiesai...

1078. siaip22003-02-26 00:12
Musulmonai neiesko budu tiesai pateisinti. Tiesa pati savaime yra tiesa. Musulmonai megina savo artimui ta tiesa priminti, jo paties labui (jei tik patys jos nepamirsta). Jei nelieki tiesoje, blogiau tik tau paciam, o ne tiesai...

1079. Kas geriau: vienodybe ar skirtumai?2003-02-26 00:43
Antrasis "saip" (siaip 2) atrodo nemegsta krikscioniu todel, kad nemegsta skirtumu. Bet skirtumai yra nepriklausomai nuo to ar mes juos megstam ar nemegstam, o uzmerkti akis ir ju nematyti (tuomet ju nebus) nepatartina - daug stulpu pakeliui i namus, ilgai uztruks kelione. Geriau jau tureti drasos atsimerkti. Be to zmones ne tokie jau baisus, blogi ar kvaili, kad isvyde skirtumus ir budami skirtingi pradetu vienas kita galabyti, ypac S.A. skaitytojai. Gal jiems net patiks ir labiau vienas kita gerbs ir myles.

1082. Patiko3 :-) 2003-02-26 11:52
To Axegrinder. Dvasininkas ar teologas tik shiaip pastebejimas. As norejau atkreipti demesi kokias problemas jis liecia ir kokia autoriaus pozicija. Visu pirma tai ziniaslaidos nekompetencijos arba ziniasklaidos pozicijos katalikishkajai pozicijai problemos. Jas analizuodamas autorius uzima pozicija "visi kalti tik ne mes"(cia galima prisiminti toki autoriaus pastebejima - kodel krikscioniu dvasininkams ir paprastiems krikshcionims uzduodami kvaili klausimai?) arba "mes jums sakeme, bet jus musu nenorejote girdeti"(Krikscionys megina savo artimui ta tiesa priminti, jo paties labui (jei tik patys jos nepamirsta). Jei nelieki tiesoje, blogiau tik tau paciam, o ne tiesai... Siaip), kuriu pasekoje pereinama prie utopijos ir taip vadinamo "tiesos priminimo", kuris skamba kaip bandymas argumentuoti "tiesa". Nes krikshcionishka tiesa yra zinoma tik nezinoma jos padetis naujajame tukstantmetyje, o ypac santykis su mokslu.

1083. Axegrinder2003-02-26 12:04
Tiesa yra tiesa. Nepaisant to, koks moksliniu hipoteziu santykis su ja. Kitas dalykas, ar kas nors gali tureti tiesos monopoli, iskyrus pati Viespati;) Tiek mokslininkai, tiek baznytininkai daznai kaip tik to monopolio labiausiai gviesiasi uzuot ieskoje tiesos. O kad mass media religijos (nebutinai krikscionybes, nors musu atveju tai butu aktualiausia) klausimais yra visiska analfabete, tai cia ir arkliui aisku...

1089. Edma2003-02-26 16:31
Kodėl mums atrodo, kad krikščionybė yra būtent tokia kokią ją mums pateikia socializuota bažnyčia bei formalizuota religija? Žmogus visą savo dėmesį sutelkė į jį supantį materialų pasaulį, nors jo kaip asmenybės dvasinė evoliucija vyks pomirtinėje realybėje - kelyje į Rojų, o to kelio pradžia yra evangelija, Jėzaus Kristaus gyvenimas Žemėje.

1116. nerimta2003-02-27 15:50
"Pasaulyje buvo vienintelis tikras krikscionis, ir jis mire ant kryziaus..." - berods Nyce

1117. Axegrinder 2 nerimta2003-02-27 16:19
Samoji suprasti galima, bet ar tikrai jis buvo krikscionis? Sitaip lyg ir jo mokytiniai vadinami? Menkute klaidele, o visai kitur visa minti nuveda...

1122. nerimta2003-02-28 11:17
Axegrinderiui: o kas yra krikscionis?

1125. Axegrinder2003-02-28 13:33
Kristaus pasekejas.

1130. nerimstanti nerimta2003-02-28 16:11
Kokiu budu "pasekejas"? Kuris taip pat gyvena, ar taip pat masto, ar stebuklus tokius pacius daro? Kuo tu pavyzdziui gali irodyti esas krikscionis?

1131. EDma2003-02-28 16:39
Didžiausia vertybė iš viso žmogaus žinojimo yra žinojimas Jėzaus religinio gyvenimo ir tai kaip Jis jį pragyveno. Dievo karalystė ir Kristaus evangelija suvokiama Jėzaus gyvenimu Žemėje, vykdant Dievo Tėvo valią, o krikščionybė pagrįsta tik apaštalų sureikšmintame Jėzaus prisikėlimo fakte. Jėzaus religija - gyvas tikėjimas, suvokiant savo asmenybę, kokybiniame gyvenimo vertybių lygmenyje, suintegruojant jas į dvasinį Dieviškosios realybės pasaulį.

1133. Vetustis2003-02-28 17:49
S.Geda yra pasakęs - nenoriu patekti į tokį rojų, kuriame nebus mano protėvių pagonių. Tuo viskas pasakyta.

1134. Vetustis2003-02-28 17:57
S.Geda yra pasakęs - nenoriu patekti į tokį rojų, kuriame nebus mano protėvių pagonių. Tuo viskas pasakyta.

1135. krikscionis to nerimstanti nerimta2003-02-28 19:54
as pvz. tuo, kad tikiu, jog Jis mire uz mane.

1136. krikscionis to EDma2003-02-28 19:56
Prisikelis yra esminis ivykis. Joks zinojimas musu neisgebsti, o tik paties Kristaus auka (o ne koks nors jo mokymas). P.S. Sneki kaip koks teosofas ar gnostikas:(

1151. nerimta2003-03-02 10:20
Krikscioniui: ir pasaulis nuo to, kad tu tiki, kad Kristus mire uz tave, iskart pasidaro geresnis. Ane?

Rodoma versija 27 iš 28 
0:09:32 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba