ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-15 nr. 881

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGIS KUNČINAS. Nuojauta. Giltinė, ožys, gaidys ir gervė. Į Gedimino pilį! (4) • PETRAS RAKŠTIKAS. Lyja ir lyja (2) • VIAČESLAV AR-SERGI. Eilės (1) • -pz-. Sekmadienio postilė (2) • HENRY FLYNT. Brendo teorija (11) • -rd, dp, kp-. Gerbiamieji! (35) • ALGIMANTAS BALTAKIS. Gimiau pačiu laiku (26) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (11) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Jurga Barilaitė. Audra stiklinėje. 2003 (8) • ROMAS DAUGIRDAS. Eilės (24) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (32) • JONAS VAICEKAUSKAS. Smūgis – ritmas (3) • RASA JANONYTĖ. Vaizduoklio užsklandos mįslės (3) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Savivokos paradoksai (3) • ZBIGNEVAS GRICEVIČIUS. Eilės (5) • VAIVA GRAINYTĖ. Valakampiai (10) • TIMAS PETRAITIS. Jonuko batukai (7) • o iš kur tu žinai, kad mes Dievui nepatinkam? (424) • 2008 m. vasario 22 d. Nr. 8 (882) turinys (3) •

Vaizduoklio užsklandos mįslės

RASA JANONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alo Rosso karikatūra (1990)
„The New Yorker“

Rašydami ranka ant popieriaus, smėlio, molio, metalo, vaško ir pan. žmonės perteikdavo savo mintis ženklais, o drauge atskleisdavo ir savo asmenybės bruožus. Rašysena yra ir vienas iš asmens identifikacijos būdų. Panašiai kaip nepakartojami yra pirštų atspaudai, akies tinklainė, genai, delno linijos. Pastarosios – chiromantų veiklos sritis ir pragyvenimo šaltinis. Tas pats pasakytina apie parašus. Parašais ir jų klastotėmis užsiima grafologai. Rašymo ranka svarba nesunyko net XV amžiuje, išradus spausdinimo mašiną. O kaip yra dabar, kai rašymą ranka ar spausdinimą rašomąją mašinėle faktiškai išstūmė minčių raiška kompiuteriu? Kur pasireiškia žmogaus individualybė šioje standartizuoto rašto ir pagal programas atliekamų komandų virtualioje erdvėje?

Pastebėjau vieną dalyką – asmeniniai ar institucijų kompiuteriai turi tam tikrų individualizuotų bruožų, atsispindinčių vaizduoklio užsklandoje. Man visad knietėjo, kodėl pasirinktas būtent toks, o ne kitoks vaizdas. Ar jis ką nors gali byloti apie kompiuterio vartotojo individualybę, apimančią interesus, skonį, viltis ir vertybes? Atsakydama į šiuos klausimus nieko geresnio už Maurice’o Merleau-Ponty atvaizdo teoriją nežinau. Jis teigė, kad atvaizdas ne tik atspindi individualybę, socialinę priklausomybę, bet ir perkelia mus iš žemiškosios konkretybės į antgamtinę dieviškąją sferą. Tik dėl atvaizdo mes ir galime ten nusikelti. Apie ankstyvųjų viduramžių ikonoklastų kovas šiuokart nekalbėsiu, nors prancūzų filosofo mintys turėtų būti kildinamos būtent iš tų laikų, jei ne iš ankstesniųjų. Kitas jaunesnės kartos prancūzų fenomenologijos mokyklos atstovas Jeanas Lucas Marionas rašė: „Geisdamas žiūrėti dėl paties žiūrėjimo, žiūrėtojas įtvirtina atvaizdo be originalo normą. Tad kiekvienas atvaizdas tampa teisėtas, jei tik šį geismą patenkina, išpildo tobulai ar iš dalies. Taigi atvaizdas turi prisitaikyti prie šio geismo lūkesčio. Iš čia ir pranešėjų, programų autorių, gamintojų pastangos įtikti šiam geismui, apskaičiuoti jį ir patenkinti. Bet pačios šios „komunikacijų strategijos“ remiasi geležiniu principu: kiekvienas transliuojamas atvaizdas, idant būtų savo žiūrėtojo išvystytas, turi tiksliai patenkinti geismą matyti, jo ribas ir poreikius. Taigi kiekvienas atvaizdas turi vaizdu atkurti geismo matą, tai yra kiekvienas atvaizdas turi tapti žiūrėtojo stabu. Atvaizde žiūrėtojas mato savo geismo patenkinimą, taigi ir save patį. Kiekvienas atvaizdas yra stabas arba į jį nežiūrima.“

Taigi koks yra atvaizdas, turintis tapti žiūrėtojo stabu? Pavyzdžiui:

I. Mėlynas ekranas. Nieko nesako, t. y. nieko neatspindi... Visiškai indiferentiškas asmens santykis su daiktu. Kompiuteris – tai tiesiog darbo instrumentas ir nieko daugiau.

II. Peizažas be jokių konkrečių objektų – tik giedras, begalinio žydrumo dangus su baltais, lyg pūkiniais debesimis ir gaiviai žalia, kalvota žemė. O dešinėje trikampėlyje, ten, kur susikerta žemės ir dangaus banga, – vos vos regimi snieguoti kalnai... Jokio įasmeninimo, tik grožio pajauta. Kodėl? Bijota atsiskleisti? Nenorėta dėl ko nors išsiduoti? Visiškas abejingumas bedvasiam darbo instrumentui? O gal pokštas – „imkite mane ir spėliokite“?

III. Napoleono Ordos tapytas peizažas su Šv. Onos bažnyčia, Bernardinų vienuolyno ansambliu, Vilnios vingiu ir tilteliu, vedančiu Užupio link, Gedimino kalno su pilies griuvėsiais siluetas tolumoje. Achromatinis... Net nereikėtų spėlioti! Tai asmuo, siejantis savo gyvenimo vertybes su šia Vilniaus vieta, be galo mėgstantis peizažinę tapybą ir senovinius atvirukus arba nežinia kur netikėtai aptiktus atvaizdus.

IV. Itin ryškių spalvų Jimi Hendrixo koncerto nuotrauka. Ta, kai jis padegė ir sudaužė savo gitarą... Turėtų būti itin kūrybinga, jokių etinių ar socialinių tabu nevaržoma asmenybė.

V. Dviejų mažų rainų katyčių spalvota nuotrauka... Veikla turi būti labai įvairialypė, drauge ir itin atsargi, jei nepasakytume – gudri, kartu ir tolerantiška.

VI. Jono Rustemo kortos... Žmogus turi būti neblogas avantiūristas arba žaidėjas, domėtis XIX amžiaus daile, siauriau – Vilniaus tapybos mokykla, plačiau – kultūra, apimančia ir gyvenimo būdą.

VII. „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ logotipas. Baltame fone smiltainio spalvos molekulinės grandinės... Kodėl būtent toks atvaizdas? Gal dėl to, kad spalvos natūralios – žemiškos, atseit lietuviškai valstietiškos? Keistas tas mūsų lietuviškasis mentalitetas! Kaimietiškas suvokimas pritaikytas miesto kultūros renginiams. Kažkoks mišrūnas!

Aš pati iki šiol tekstus pirmiausia parašau ranka. Taip aiškiau, man patinka braukyti, taisyti, struktūrinti ir perstruktūrinti būtent rankraštį. Ir tik tada ryžtuosi kopijuoti rankraštį kompiuteriu. Paskui būtinai turiu išsispausdinti ir tik popieriuje atsiradusiame žodžių ir sakinių vienyje galiu pamatyti klaidas ir vėl jas pataisyti ranka... Be to, iki šiol rašau laiškus ir vengiu naudotis elektroniniu paštu, nes čia tenka persiorientuoti į kitą mąstymo būdą, į kitą kalbą, kuri mažai ką bendro turi su lietuvių kalba ir joje atsispindinčiu suvokimu, susivokimu, raiška ir interpretacija, amžiais gludinta ir tebegludinama vertybių skale. Darsyk noriu pacituoti J. L. Marioną: „Teigti savo tapatybę reiškia drauge atpažinti ir perduoti (arba sąmoningai neperduoti – R. J.) savo atvaizdą, aš-kaip-atvaizdą, kuris tenkintų ir žiūrėtojus, ir matomąjį (arba sąmoningai nematomąjį – R. J.). Šis atvaizdo geismas – geismas visiškai tapti atvaizdu – ir yra mūsų laikų išmintis: net išminčius yra išmintingas savo atvaizdu, jis išmintingas kaip atvaizdas. Visose srityse būti išmintingam reiškia pasidaryti tokiam pat išmintingam kaip ir savas atvaizdas.“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


110536. re: "I. Mėlynas ekranas"2008-02-21 21:48
"tiesiog darbo instrumentas ir nieko daugiau" -- įdomu, ar autorė apsivitražino namuose langų stiklus? Jei ne - tai jos santykis indiferentiškas: stiklas jai tiesiog žiūrėjimo per langą instrumentas ir nieko daugiau :-(

110857. arch2008-02-25 13:30
Užsklandų interpretacija primityvoka, greičiausiai išplaukianti iš autorės asmeninės patirties (t. y. jei jos "vaizduoklio" užsklanda būtų tokia). Pati tema gana įdomi, tačiau lyg ir reikalaujanti bent šiokio tokio praktinio tyrimėlio.

138815. chavarch khatchatrian :-) 2008-11-18 05:52
Sehr Interesante Artikel. Künstlerische Leitung Galerie Bremer in Berlin ... chavarch khatchatrian

Rodoma versija 31 iš 31 
0:08:58 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba