ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Mokytojo metskaitliai

LIUDA RUSECKIENĖ

[skaityti komentarus]

Rapolas Šaltenis. Aš – mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. 488 p.

Rapolo Šaltenio autobiografinės trilogijos trečioji knyga „Aš – mokytojas“ anotacijoje pristatyta kaip septyniasdešimties metų (nuo 1938-ųjų iki mūsų dienų) Lietuvos valstybės literatūrinio ir visuomeninio bei savo šeimos gyvenimo įvykių metraštis. Knygos paantraštėje nurodyti keli fakto literatūros žanrai – dienoraščiai, laiškai, prisiminimai – orientuoja į dokumentuotą biografiją, kurią, tikėtina, skirtingų amžiaus tarpsnių skaitytojai suvoks ir interpretuos nevienodai. Pavyzdžiui, knygoje įtaigiai atkurti Lietuvos „istorijos lūžiai“ (V. Kubilius) – karai, tremtys, partizanų kankinimai, nekaltų žmonių žudynės – itin skaudžiai atgis tų žmonių sąmonėje, kurie asmeniškai patyrė fizinį ar dvasinį smurtą; kitaip į aprašytus įvykius reaguos pokario karta, savo artimųjų likiminę patirtį perėmusi tarsi šeimos sakmes; dar kitaip – gimusieji jau Nepriklausomoje Lietuvoje, iš ilgesnės laiko distancijos žvelgiantys į istorinę praeitį, sunkiai begalėdami konkretizuoti knygoje aprašytus įvykius („O manęs tada dar nebuvo“, – taip viena studentė „pasiteisino“, kad nežino, kada, kaip ir kodėl žuvo Romas Kalanta).

Lietuvos istorijos laužtinė linija knygoje aštriai įsirėžia į tautos kultūros, literatūros, švietimo sferas, neišvengiamai paliesdama šeimos gyvenimą. Taigi, pavadinimas „Aš – mokytojas“ – tik nuoroda į pedagogo profesijai skirtą didžiąją brandaus gyvenimo dalį (iš viso 44 metus).

Knygos pasakotojas pamečiui atkuria savo gyvenimo istoriją, praėjusį laiką žymėdamas tik mokytojui būdingomis – dvigubomis datomis, nurodančiomis mokslo metus (nuo 1938–1939 iki 1964–1965). Nors datuoti 26 mokslo metai, su mokykla faktiškai atsisveikinta tik 1982-aisiais. Nuo tada Mokytojas atsidėjo knygų rašymui (išleistos dvi knygos apie Antaną Vienuolį, Antaną Baranauską, Julijoną Lindę-Dobilą ir autobiografinė trilogija). Paskutinė trilogijos dalis – „Aš – mokytojas“ – tai mokytojo metskaitliai, kurie asocijuojasi su Lauryno Ivinskio parengtu pirmuoju lietuvišku kalendoriumi „Metų skaitlius ūkiniškas“ (1846).

Mokytojas ir ūkininkas – lyg ir nesisiejančios luominės grupės. Tačiau knygos autoriaus gyvenimo būdas rodo ką kita. „Keista, aš gyvenu tėviškėje, ūkininkauju, kaip kadaise studentaudamas, ir kartu čia pat mokytojauju. Ar ne ideali situacija?!“ (p. 136). Tai Skiemonių progimnazija (1944–1945 m. m.). Kaip kvalifikuotas mokytojas R. Šaltenis perkeliamas į Utenos mergaičių gimnaziją. „Motina labai pyko ir nenorėjo, kad aš kelčiausi į Uteną, mat aš nors ir mokytojaudamas, bet gyvendamas ūkyje, tvarkiau jo reikalus. Tų reikalų buvo daugybė, nes ūkis buvo „buožiškas“, tuoj jį užgulė sunkiausia visokių prievolių našta, po karo buvo likęs tik vienas arklys...“ (p. 154).

Panašių ūkio rūpesčių aprašymų apstu visoje knygoje, jie neatsiejama Mokytojo gyvenimo dalis. Mokykla ir ūkininkavimas arba tiksliau – gyvenimas tarp mokyklos ir žemės ūkio. Agrarinės prigimties Mokytojas suderino aukštąjį mokslą, inteligenciją, dvasingumą su į kraują įaugusia žemdirbio dvasia.

„Aš – mokytojas“ – tarsi kiekvieno knygos epizodo kodiniai žodžiai. Žvelgimas mokytojo akimis, besąlygiškas paklusimas mokytojo moralės kodeksui, ilgėjimasis aukštesniųjų klasių mokinių, „jau rimtai mąstančių, svarstančių, jaučiančių“. „Vyresniųjų klasių literatūros programoje tebebuvo lietuvių, rusų ir visuotinės literatūros korifėjai. Nagrinėdamas juos aš tarsi atverdavau mokiniams vartus į žmonijos dvasinio gyvenimo lobius, kurių jie troško, bręsdami ieškojo, nerimo, o štai dabar rado – mokytojas pats tais lobiais džiaugdamasis, grožėdamasis juos vartalioja, žarsto ir po žiupsnį jų beria visiems į širdis“ (p. 156).

R. Šaltenis – tarpininkas tarp literatūros ir mokinių, lygiai mylintis knygas ir ugdytinius. Pavydėtina dvasios harmonija, ypatinga profesinė lemtis, skirta, deja, ne kiekvienam mokytojui lituanistui. Kaip tinka šiuo atveju prof. Viktorijos Daujotytės ištarmė: „Daug mokytojaujančiųjų, bet mokytojų reta.“ Ši knyga dabarties lituanistui – tarsi pedagoginės sąžinės sąskaita, nuolat klausianti, ar tu esi Mokytojas, ar tik mokytojauji.

„Pirmosios pamokos buvo labai sunkios“, – taip vėliau atsilieps apie pedagoginio darbo pradžią gimnazijos mokytojas, kuriam studijuojant nebuvo tekę vesti nė vienos pamokos (universitetai rengė tik teoriškai). Jaunasis pedagogas R. Šaltenis vyko į Kauną stebėti autoritetingo mokytojo ir visuotinės literatūros vadovėlio autoriaus Juozo Ambrazevičiaus pamokų. Po kelerių metų jau pats vizituodamas „provincijos“ mokytojų pamokas pradėjo „geriau nutuokti apie jų metodiką“ ir mokytis „ne tik iš gerų, bet ir iš blogų pavyzdžių“; pastarųjų aptikdavęs daug daugiau (daugelis patyrusių brandžių mokytojų jau 1941 m. gyvuliniuose vagonuose buvo ištremti į Sibirą). Ypač niūrūs – 1945–1946 m. m. Utenoje (tai buvo paskutinė darbo vieta).

„Mokiniams būdavo sunku mokytis, nes nebuvo vadovėlių“, – prisimena autorius. „Daugelio dalykų pamokos būdavo paprasčiausias diktavimas“, kurį mokytojas taikė gana kūrybingai: padiktuodavo tik pagrindines tezes, o vėliau jas iliustruodavo kūrinių ištraukomis arba atvirkščiai – perskaitęs grožinį tekstą diktuodavo tezes (p. 156).

Autorius su karčia ironija aprašo ir tokią pamokų vedimo tvarką, kai būdamas Švietimo skyriaus inspektoriumi ir sukvietęs visus rajono lituanistus į vieno mokytojo atvirą pamoką stebėjo, kaip buvo fiksuojama pamokos struktūrinių dalių trukmė, nurodant, pavyzdžiui, keliomis minutėmis buvo per trumpa ar per ilga įžanga arba apklausa. Įsigalėjus „pedagoginiam šarlatanizmui“ ministerijos įsakymu buvo draudžiama abiturientams naudotis grožinių kūrinių tekstais. (Stalinizmo ir postalininiais metais tokiomis sąlygomis mokėsi ir paties R. Šaltenio vaikai.)

Daugelio atsiminimų fragmentų leitmotyvas – knyga: „Aš, bibliotekininkas, elgiuosi kaip bankininkas: žiūriu, kad knygos negulėtų lentynose kaip pinigai seifuose, o būtų apyvartoje – visą laiką eitų per mokinių rankas. O kad mokiniai skaitytų tik tai, kas reikia, aš – ir knygnešys“ (p. 16). O kūrinių analizė paremta svarstymais, pokalbiais, klausimais („Kodėl taip, o ne kitaip pasielgė veikėjas?“, „O kaip jūs manytumėt?“).

Mokytojo dėmesys „gražiam skaitymui“, taisyklingam kirčiavimui natūraliai rengė dirvą vaisingai popamokinei veiklai, vaidybai, kuri buvo moksleivių kūrybiškumo išraiška. „Vaidinti ir ugdyti literatus“ – toks R. Šaltenio, ne tik mokytojo, bet ir teatralo – režisieriaus ir dramaturgo (pastarąjį žodį autorius rašo kabutėse, nes itin stigo dramos kūrinėlių, tinkamų mokinių scenai), siekis. Turinčiam polinkį sceniniam darbui mokytojui tekdavo rašyti švenčių programas, įvairių renginių scenarijus. Pavyzdžiui, įspūdingai parengta Vaižgantui skirto vakaro „Pragiedrulių“ inscenizacija („Slapta spauda“). (Knygoje detaliai aprašytas vaidinimo scenarijus galėtų puikiai tikti ir šiuolaikinės mokyklos scenai.) Kaip rašo autorius, su panašiais renginiais, minėjimais, vaidinimais jis plūkęsis ir toliau, kiekvienais mokslo metais rašęs dramas („vaidinimėlius“) mokyklai ir pats juos režisavęs. Mokytojas režisavo ir profesionalių dramaturgų pjeses (Ostrovskio „Pelninga vieta“, Gogolio „Revizorius“, Rozovo „Gero vėjo“ ir kt.), o patį režisavimą vertino pedagoginiu požiūriu kaip geriausią mokinių pažinimo būdą: „Savo mokinį lieki tiek pažinęs kaip nuluptą, prie jo prisiriši, pamilsti...“ (p. 219). Pats autorius stebisi, iš kur atsirasdavo tiek jėgų, tiek ištvermės: „Vos ne kasdien po dvi tris valandas vakarais praleisdavo repeticijose!“ O kur pamokos, krūvos mokinių sąsiuvinių, namų ir gausios šeimos rūpesčių našta?

Mokytojas suabejoja skaitytojų reakcija į jo aprašomą mokytojo buitį ir darbą: „Jeigu kas skaitys šiuos atsiminimus, sakys: senatvėj mokytojas viską perdeda – arba gražina, arba juodina“ (p. 156).

R. Šaltenio knyga „Aš – mokytojas“ – ištisa Lietuvos istorinio ir kultūrinio gyvenimo enciklopedija, kurios didžiąją ir vertingiausiąją dalį sudaro prisiminimai, apimantys 319 puslapių. Į knygą sudėti laiškų ir dienoraščių fragmentai, vertimai ir Ferdinando Jakšio bei Antano Gasperaičio straipsniai, anksčiau publikuoti spaudoje, yra jau už knygos rėmų. Visiškai suprantama ir pateisinama, kad ši, paskutinė, autiobiografinės trilogijos dalis yra įžymaus pedagogo ir (auto)biografo gyvenimo suvestinė, todėl minėti priedai yra lyg savotiškos dokumentinės užsklandos, kita vertus, susidaro įspūdis, kad jos mechaniškai įspraustos į baigiamąją trilogijos dalį.

Gal laiškų ir dienoraščių informatyvesnius fragmentus buvo galima įkomponuoti į atitinkamas atsiminimų vietas? Tai būtų sudarę vientisesnio teksto įspūdį, tuo labiau kad vietomis tai ir praktikuojama. O gal vertėtų R. Šaltenio korespondenciją ir dienoraščius išleisti atskira knyga? Juk ne tiek jau daug tokių asmenybių yra Lietuvoje!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:22 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba