ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Nepasidavėme – dainavome ir šokome

JUOZAS SAVICKAS

[skaityti komentarus]

Choruose dainavau „visą gyvenimą“. Tiksliau tariant – kol iš Dainų šventės estrados buvau išgabentas neštuvais.

Dalyvavimas chore buvo tapęs gyvenimo būdu. Bene labiausiai tame kelyje mane bus paveikęs kompozitorius, choro dirigentas Jonas Švedas. Ketverius metus jis mus mokė Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, vėliau keletą metų dainavau ir šokau jo vadovaujamame Lietuvos valstybiniame liaudies dainų ir šokių ansamblyje (l944–l946).

Žinia, mano pasirinkimui turėjo daug įtakos ir paveldas. Į muziką buvo linkęs mano tėtė, nors nelankė net pradžios mokyklos. Jo vaikystė prabėgo spaudos draudimo metais, o į rusišką mokyklą tėvai neleido. Kaizerinės okupacijos metais kaime (Marijampolės apskrity) buvo suorganizavęs keturbalsį pasaulietinį chorą, o nepriklausomos Lietuvos laikais dalyvavo pirmojoje Dainų šventėje su savo vadovaujamu socialdemokratinio jaunimo choru „Žiežirba“. Ten dainavo ir mama.

Kauno 33-iosios („Saulės“) pradžios mokyklos mokytojas V. Čižiūnas mokė mus dainuoti nuo trečio skyriaus. Prisimenu jo visai nevaikišką, bet labai lyrišką dainą apie žirgelį, kuris ilgėjosi „srovės upių ir šaltinio vandenų“. Tai jis rengė Kauno miesto pradinukų koncertą Valstybės teatre.

„Aušros“ berniukų gimnazijoje patekau į muzikų Bacevičių dinastijos įtaką – pradžioje tėvo, paskui sūnaus Kęstučio (vėliau jis ilgą laiką buvo Lodzės muzikos akademijos rektorius). Prisimenu jo dainą „Lietuvės sodelis“, kurią vis prašydavo padainuoti labai griežta lietuvių kalbos mokytoja M. Skardžiuvienė. O dainą „Kad rytą einu sau taku tolyn“ viens sau klajodamas po girias ir šiandien uždainuoju.

Mūsų klasė buvo pirmoji, kurią Jonas Švedas perėmė atėjęs dirbti iš Operos teatro. Mokė mus iki gimnazijos baigimo. Per repeticijas jaunam mokytojui kartais būdavo nelengva sudrausminti daugiau kaip šimtą įvairaus amžiaus dainininkų. Kartais net tekdavo kviestis pagalbon gimnazijos inspektorių P. Spudą. Vien jo pasirodymo užtekdavo, kad visi nusiramintų. (P. Spudas buvo sušaudytas Rusijoje.)

Kas įsiminė iš tų metų? Koncertas Valstybės teatre, kur mes „labai ugningai“ iš daugiau kaip šimto krūtinių traukėme: „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim.“ Tai buvo viena iš tais laikais populiarių dainų pagal Petro Vaičiūno žodžius.

Anuomet išsižioję klausėmės per radiją mūsų choro atliekamos dainos „Šviesią naktį mėnesiena“. Buvo naujiena save išgirsti.

Netrukus pastebėjome mūsų chorvedį Švedą rėžiant sparną apie žvitrių akių gimnazijos sekretorę, N. Martinonio choro dainininkę. Netrukus ji tapo Švediene. Nenuostabu, kad mūsų repertuare tuo metu atsirado lyriškas romansas „Kai baltos gėlės žydi melsvoj mėnesienoj...“. Su G. Švediene, jau našle, vėliau teko bendrauti Vilniuje – keliolika metų kartu dainavome A. Norvilo chore „Ainiai“.

Baigęs gimnaziją dainavau Konrado Kavecko ir Antano Ilčiuko vadovaujamuose akademiniuose choruose Kaune ir Vilniuje (iki universitetų uždarymo).

Baigiant iš Lietuvos išvyti vokiečius vėl prisistačiau Jonui Švedui, šiuokart jau kaip šokėjas į atkuriamą Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblį. Lietuvos filharmonijoje l944 metų rugsėjo pabaigoje jau vyko konkursas papildyti labai praretėjusias prieškarinio šaukimo, taip pat iš Rusijos grįžusio panašaus ansamblio gretas.

Ansamblis vokietmečiu jau buvo tapęs paguoda visos Lietuvos žmonėms. Tos paguodos reikėjo ir pokaryje, taigi visa Lietuva buvo ansamblio išsiilgusi. Dar labiau išsiilgęs savo sukurto ansamblio buvo Jonas Švedas.

Pradėta buvo nuo senos programos atnaujinimo. Kadangi daugelis ansamblio dalyvių buvo naujokai, teko mokytis nuo pradžios. Dainas rengti padėjo Leparskas, vėliau Eduardas Pilypaitis. Kanklininkes mokė patyręs šios srities žinovas Pranas Stepulis. Su kitais muzikantais daugiausia triūsti teko pačiam Švedui. Daug kūrybinių pastangų reikėjo tobulinant instrumentus, ypač birbynes. Čia jam daugiausia talkino ansamblio meistras P. Serva. Vėliau didelis ramstis buvo P. Samuitis.

Mažiausia rūpesčių Švedui buvo su šokių grupe. Jos pagrindą sudarė Vilniaus universiteto šokėjai, parengti M. Baronaitės mokinio Zenono Parulio (jis ir vadovavo grupei).

Burdamas pirmąjį kolektyvą, Švedas neieškojo dainavimo mokslus išėjusių dainininkų ir konservatorijas baigusių muzikantų. Dairėsi kaimiškų giedotojų su liaudiškais balsais. Ir rasdavo, kartais net tarp savų šokėjų ir muzikantų. Pavyzdžiui, pavasario dainai pagal Strazdelio žodžius „Žiema bėga“ užtraukti buvo parinkta šokėja Staselė Vyniauskaitė, turinti rėksnio piemenėlio balsą. Arba humoristinei žemaičių daktaro dainai buvo parinktas bosinėmis kanklėmis grojęs Romas Mankelevičius. Niekas nėra geriau už jį atlikęs šios dainos. Kai vėliau, jau šiais laikais, šiai žanrinei dainai buvo parinktas ansamblio solistas su bel canto balsu, pajutau užuojautą ansamblio meno vadovui.

Bene didžiausias Jono Švedo radinys buvo iš vidurio kaimo ištraukta mergina Tamulytė, kurios sodriu tenoru traukiamą „Ėsk, karvute“ publika visuomet bisuodavo.

Bene vienintelis išlavinto balso turėtojas buvo Marijošius, o pokariniais laikais – Kostas Šilgalis, traukdavęs baritonu „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“.

Kad ansamblyje tuomet nebuvo parengtų dainininkų, gali paliudyti ir toks faktas. Kiprui Petrauskui neatvykus į koncertą Filharmonijoje, gelbstint padėtį baladę apie Ulijoną teko atlikti man, šokėjui. Koks ten iš manęs tenoras...

Mes, šokėjai, anuomet turėjom dvigubą krūvį. Baigus šokį tekdavo tuoj pat stoti į gretą su dainininkais. Dalyvaudavom ir visose choro repeticijose.

Švedas norėdavo, kad įsijaustume į kiekvieną dainą. Nupasakodavo jos charakterį, regionui būdingas detales, tarmės ypatumus. Daugelis pirmąkart sužinojome, kad dzūkai antelės prašo ne „pasvarscyti“, o „pasvarcyti“.

Visiems buvo kalama į galvą, kad scenoje negalima atsipalaiduoti net tada, kai nesi užimtas. Jis reikalaudavo iš choristų, kad šokant nebūtų nė vieno „tuščiu veidu“.

– Jūs turite įsijausti į šokį.

Man tai nebuvo naujiena, nes anksčiau turėjau laimę padirbėti su režisieriumi Romualdu Juknevičiumi.

Daug reikalaudavo iš kolektyvo. Na, ir išreikalaudavo. Jam tas sekėsi.

Buvo demokratiškas, turėjo tėvišką žvilgsnį. Visiems mums sakydavo „tu“. Tačiau tas „tu“ reiškė prilyginimą prie savęs, taigi pašnekintasis galėjo jaustis pagerbtas, pakylėtas. Į ansamblio nares kreipdavosi meiliai – „brangutės“.

Jonas Švedas turėjo brangią savybę – nuojautą, kaip parinkti koncerto programos elementus, kaip pamažu įkaitinti publiką.

Norisi dar kai ką paminėti.

Štai rengiantis koncertui vyksta scenoje visų ansamblio dalyvių repeticija.

Įeina Filharmonijos kadrų skyriaus viršininkas. Visiems nutilus sukomanduoja:

– Varnas, išeit.

Pakviestasis krūptelėjęs pakyla ir duodasi išvedamas. Suprantame, kad jo daugiau nebematysime.

Tylą po valandėlės nutraukia prikimęs Švedo balsas:

– Tęskime darbą...

Po kurio laiko „Juodoji mirtis“ (taip ansamblio dalyviai praminė vieną leninietį, kuris, atėjus laikui, išvyko Izraelin kapitalizmo griauti) išsiveda Kalpoką. Tas dar paklausia:

– O kepurę ar galiu pasiimt?

Stalino laikais žmonės buvo suiminėjami visaip – namie, gatvėje, traukiny. O čia buvo norėta rafinuotai pasimėgauti sukeltu efektu įvarant visam kolektyvui siaubą.

Ansamblis dar neteko solisto Indros brolio Padleckio, muzikanto Mikulėno. Atėjo laikas ir ansamblio baletmeisteriui Zenonui Paruliui.

Mudu su juo gyvenome pas našlę, kurios vyrą, Belmonto girios eigulį, buvo nušovę brakonieriai. Grįžęs vakare iš paskaitos (dar mokiausi universitete) radau ant stalo Zenono duonos korteles. Supratau, kad nuo šiol jis valgys valdišką duoną... Zenonas jautė arešto grėsmę, ruošėsi bėgti Baltarusijon. Buvo net nuvažiavęs į Gardiną, kur analogiško ansamblio vadovas Šurna žadėjo priimti jį šokėju.

Man jau išstojus iš ansamblio buvo iš namų išvestas mielas vaikinas Arėjas Vitkauskas – dailininkas, dainininkas, poetas. Dar – linksmas birbynininkas Jonas Cijūnėlis.

Vėliau, per gastroles, Prienuose buvo apsupta koncertų salė ir, išleidus publiką, išvesti muzikantai Suraučius, šokėja Onutė Pažūsytė ir dar kai kas. Buvo išsivedę ir Joną Švedą, bet grąžino...

Štai tokioj aplinkoj Jonui Švedui teko vadovauti ansambliui, kurti programą, organizuoti koncertus.

Iš įsidėmėtinų koncertų Vilniuje buvo mūsų labai nemėgstami vadinamieji „vyriausybiniai“ koncertai.

Jie paprastai prasidėdavo jau gerokai po vidurnakčio, po partijos suvažiavimo ar panašių progų.

Mes būdavome jau iš vakaro sugrūsti į du mažus kambarėlius griežtai uždraudus išeiti, kol būsim pakviesti į sceną.

Publika tuose koncertuose būdavo neįdomi – mieguisti išvargę funkcionieriai, abejingi tam, kas vyksta scenoje.

Vieną kartą tuometinis premjeras Mečys Gedvilas malonėjo „užfundyti“ mums vakarienę – restorane jau paryčiui. Degtinės ant stalų buvo sočiai, o užkandos tik po bulvę, užpiltą kažkokiu marmalu.

Išvargę ir nepamigę mes visi kiauliškai nusigėrėme. Už pamestą tautinį kaklaraištį man vėliau iš algos buvo išskaityta dešimteriopa jo kaina – tokia buvo tvarka. Gražiausia, kad vienam ansamblio nariui bemiegant ant suolelio buvo nuauti batai. Dabar neatsimenu, ar nebuvo jie vieninteliai.

Kitą dieną mūsų, nelaimėlių, susirinkusių į darbą, Švedas visai nebarė. Dargi pamokė, kaip reikia gerti nepasigeriant ir kaip prireikus staiga išsiblaivyti.

Į provinciją vasarą vykdavome sunkvežimiais. Tais laikais degalinių dar nebuvo, todėl kiekviename sunkvežimyje vežiojomės Vilniuje pripildytą statinę benzino.

Įsiminė viena išvyka, kai pavakare sustojome Zarasų šone. Kol pataisys sunkvežimį, išėjome vyrai padainuoti. Šalia plento bulves kasančios moterys metė darbą ir stovėdamos klausėsi. Pajutome užsimezgusį dvasinį ryšį. Darni vyriška daina joms priminė į miškus išėjusius kaimo vyrus.

Žiemą naudojomės traukiniais. Prisimenu gastroles Žemaitijoje.

Švedas kažkodėl mane padarė išvykos sanitaru ir dar paskyrė pagalbon du studentus medikus – Aldoną Valiuškytę ir Algirdą Jackevičių (abu vėliau tapo profesoriais).

Plungėje bestovint, kai šaltis ėmė viršyti dvidešimt laipsnių, sugalvojau, kaip atsikratyt utėlių – iššaldyti! Paliepiau išnešti iš vagonų visus čiužinius ir patalynę – tik saugoti, kad nepavogtų. Atrodo, kad ši akcija pavyko. Tais laikais utėlių išvengti kelionėse buvo neįmanoma. Grįžus į Vilnių Švedas net įrašė man padėką.

Tais sunkiais laikais Lietuvos žmonės iš paskutiniųjų stengėsi mus pavaišinti.

Anykščiuose, atsimenu, pakvietė keletą mūsų į svečius. Atrodė, kad ta proga atvykus „artistams iš Vilniaus“ šeimininkė norėjo suderinti su vietos valdžios atstovais kažkokius reikalus.

Per vakarienę jau įgėręs NKVD viršininkas leptelėjo kažkokią nešvankybę apie moteris. Šalia manęs sėdinti aukštaūgė atsistojo, persisvėrė per stalą ir atsivėdėjusi trenkė tam chamui į žandą.

Šeimininkė tik aiktelėjo:

– Kas dabar bus?

Nieko nebuvo. Ta moteris – Liūnė Janušytė, žinoma feljetonistė, tuo metu „Tiesos“ kultūros skyriaus vedėja. Ji galėjo sau leisti talžyti snukį valsčiaus enkavėdistui (Anykščiai tuomet buvo dar tik valsčius).

Koncertai vykdavo nekūrentose salėse, kartais net su išdaužtais langais. Mums, šokėjams, nebuvo galima nieko pasivilkti po plonais sceniniais marškiniais.

1946 metais įsisirgau.

Paskutinis mano pasirodymas vyko Dotnuvoje-Akademijoje. Kai kuriems šokiams būtinai reikėjo bent šešių porų. Atvedė mane sergantį už pažastų iki scenos ir, užgrojus muzikai, paleido. Ir ką gi – sušokau.

Grįžus į Vilnių daktarai nustatė pūslės ir inkstų uždegimą. Reikėjo laikytis griežtos dietos. Kokia galėjo būti dieta maitinantis kasdieniais barščiais... Kambario draugas Kęstutis Kaušyla (vėliau docentas) buvo įsipareigojęs virti man košeles. Nelabai kas iš to išėjo. Bet ligos neapgausi, ypač kai ji tapo lėtinė. Pribrendo sprendimas – mesti ansamblį ir ieškotis virėjos visam gyvenimui.

Paskutinį kartą Joną Švedą sutikau Lukiškių aikštėje netoli Konservatorijos. Pradėjęs kalbą apie kartu praleistas dienas ansamblyje pastebėjau niaukiantis jo pablyškusį po ligos veidą... Turbūt prisiminė nuolatinį valdžios ujimą, kuris įsišėlo ir baigėsi vadovo atsistatydinimu 1962 metais. Supratęs savo netaktą, pakeičiau temą. Pradėjom šaipytis iš savo negalios – abu neseniai buvome patyrę po antrą infarktą.

Jonas Švedas buvo gavęs nemažai įvairių vyriausybinių apdovanojimų. Vieno tetrūktų, bent man taip rodosi. Jeigu Lietuvos ordinų kolekcijoje būtų toks Kankinių vainiko ordinas, juo reikėtų apdovanoti Joną Švedą (po mirties).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111762. AišV2008-03-08 03:06
kažkoks exhibicionizmas "gudraus žmogaus". gerai, kad nulis reakcijos. lietuvių jau neapgausi taip lengvai.

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:18 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba