ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Kaziuko mugė seniau ir dabar

LIBERTAS KLIMKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš prieškario spaudos

Sostinė pavasarį pasitinka tradiciniu Kaziuku – gražia tautodailininkų ir amato meistrų švente. Jos kilmė susijusi su šventojo karalaičio Kazimiero (1458–1484) kultu, nuo 1604 m. senamiesčio gatvėmis vykdavusiomis bažnytinėmis procesijomis. Kadangi miestas gyvuoja prekyba, komercinė šventės dalis pamažu vis plėtėsi, tapo kermošiumi. Apskritai kermošius yra prekyba, lydinti bažnytinę šventę (žodžio kilmė vokiška – iš kirchmesse). 1827 m. pirkliai gavo privilegiją per Kaziuką Katedros aikštėje rengti jomarką – ilgiau, tris dienas, trunkantį prekymetį. Pavadinimas vėl kilęs iš vokiško jahrmarkt (metų arba svarbiausias turgus). Aikštėje pridygdavo palapinių, stoginių, prekystalių – vilniečiai tuos laikinus įrenginius vadindavo „būdomis“. Grafienė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė atsiminimuose rašo, kad juose turkai prekiaudavo skaromis, rusai – stiklu ir gelumbe, žydai iš Berdičevo – saldumynais. Vienas pirmųjų Vilniaus fotografų Józefas Czechowiczius (1818–1888) užfiksavo įspūdingus mugės vaizdus Katedros aikštėje: ten banguoja žmonių jūra. 1901 m. tuo pretekstu, kad prie varpinės pastatytas paminklas Rusijos valdovei Jekaterinai II, turgus buvo perkeltas į Lukiškes. Bet greitai žmonės nebetilpo ir ten, nes kermošiauti iš aplinkinių kaimų ir viso Vilniaus krašto suvažiuodavo apie 2400 vežimų. Leista prekiauti taip pat ir aplinkinėse gatvelėse, o prekybininkų „būdoms“ paskirta visa Neries krantinė tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų, tik kai kur palikta vietos karuselėms, šaudykloms, loterijoms ir įvairiems kitiems atrakcionams.

Ir kuo gi anų laikų Kaziukas skyrėsi nuo šiandieninio? Be manufaktūrinių ar fabrikinių gaminių, kurių atveždavo pirkliai, daugiausia buvo prekiaujama namudiniais valstiečių dirbiniais. Viskuo, ką kaimo vyrai ilgais žiemos vakarais gebėjo padaryti iš medienos. Tai tvirti namų apyvokos daiktai: statinės, kubiliukai, geldos, sviestamušės, duonkubiliai, liepinės medui, gorčiai, druskinės, pintinės ir krepšiai, įvairūs smulkūs baldeliai. Taip pat žemės ūkio padargų medinės dalys: dalgiakočiai, grėbliai, kinkymo lankai ir kamanos. Medžio tekintojai prekiaudavo verpimo rateliais, o pusberniai – drožtais šaukštais ir samčiais. Miesto žmogui irgi reikėdavo medinių dirbinių – juk gyventa ūkiškai. Miestiečiai patys kopūstus ir agurkus raugdavo, namuose skalbdavosi, vaikelius maudydavo. Tad praversdavo visokios talpyklos, ką ir kalbėti apie krepšius, pintines. Turgų labai paįvairindavo mediniai žaislai. Būdavo ir labai išmoningų, visaip judančių, veikiančių: drugeliai mediniais sparneliais plasnodavo, šuniukai uodegas vizgindavo, meškos malkas pjaudavo. O berniukų akį ypač traukdavo mediniai arkliukai: ir su ratukais, ir su lingėmis, dažyti įvairiomis spalvomis, kiti net oda pamušti, su tikrais karčiais. Namudiniais verslais ir amatais Vilniaus krašto žmonės vertėsi nuo seno, nes iš žemės ūkio smėlingose dirvose pragyventi nelengva.

Ką gi iš mugės parveždavo „kermošavo“? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį“. Būdavo galima rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis. Arba pasirinkti su glajumi įrašytu mylimosios ar mylimojo vardu. Negana to, būta meduolių su ilgiausiais įrašais, su gražiausiais linkėjimais ir meilės prisipažinimais. Štai keletas tokių: „Uogele, priimk mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi mano...“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane...“ 1940 m. mugėje su grupe kauniškių kultūrininkų apsilankęs garsusis mūsų etnografas Balys Buračas laikraštyje „Mūsų rytojus“ rašė: „Žymiausia Kaziuko mugės prekė – tai širdelės. Pažymėtina, kad Vilniaus širdelės ne veltui mugėje turi garbingą vietą ir gerą pasisekimą, nes jos padarytos tikrai gražiai. O tų širdelių buvo įvairių įvairiausių. Vienos iškeptos iš paprasto pyrago, aplaistytos cukrinėmis gėlėmis ir meilės žodeliais, kad net saldu ir miela pažiūrėti, kitos – iš balto pyrago, dažais išrašinėtos, kaip išsiuvinėtos. Buvo taip pat gražiai išsiuvinėtų audeklinių širdelių, išpjaustytų iš medžio, gėlėmis išdažytų.“ Tuos garsius meduolius kitados kepdavo rusų sentikiai, vėliau jų meną perėmė 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas.

Retas kas iš mugės grįždavo be virtinės riestainių ant kaklo. O skaniausi – iš Smurgainių miestelio, kuris yra įsikūręs prie Neries upės. Kokių tik nori: su aguonomis, juodgrūdžiais, garstyčiomis, saldieji. Į mugę jų atveždavo kalnus, net valtimis atplukdydavo. B. Buračo pastebėta: „Kaziuko mugė stebino visus riestainėlių gausumu. Negalima buvo nė suskaičiuoti, kiek vežimų ir stalų su būdelėmis riestainėlių žagais apkrauta stovėjo. Anot vieno pardavėjo, jeigu visus šios mugės riestainėlius ant virvelės suvertum, virtinė būtų nuo Vilniaus iki Kauno. Tačiau ir pirkėjų netrūko: jau trečią mugės dieną buvo belikę tik pora stalų su keletu virtinėlių palaikių riestainėlių. Seniau gerą vardą turėjo tik Smurgainių riestainėliai. Kadangi dabar Smurgainys liko rusų valdžiai, gerai sekėsi ir Vilniaus riestainėlių kepėjams. Tačiau pardavėjai dar senu įpratimu tebešaukė pirkėjus prie Smurgainių riestainių.“ Smurgainių miestelis garsėjo dar ir kunigaikščių Radvilų įkurta meškų dresavimo mokykla, vadinta akademija. Iš ten žvėris parduodavo čigonams ar keliaujantiems cirkininkams. Nė viena mugė neapsieidavo be meškų šokdinimo. O Žemaitijoje, kaip liudija vyskupo Motiejaus Valančiaus 1847 m. ganytojo laiškas, meškos dalyvaudavo namų šventinimo apeigose. Štai iš kur vienas svarbiausių Užgavėnių persirengėlių personažų! O senieji vilniečiai prisimena posakį apie kokį netikšą jaunikaitį: „Tam tai tik Smurgainių akademijoje mokytis...“ Prieškario mugėse sukinėdavosi pora baltųjų „lokių“, ieškodami, kas nori su jais apsikabinęs nusifotografuoti, o norinčiųjų netrūkdavo. Mūsų dienų Kaziuke „meškos“ reklamuoja parduodamą medų.

Aštrialiežuviai Vilniaus žurnalistai spaudoje mugės nutikimus pateikdavo vietine – „tuteišų“ kalba, kurioje apstu ir lietuviškų, ir žydiškų, ir gudiškų žodelių žodelyčių. Dabar tai mokslininkams galėtų būti nebloga medžiaga sociolingvistiniams procesams Vilniaus krašte nagrinėti. Pavyzdžiui, netgi šventąjį karalaitį vietiniai vadino „swianty Kazimierz“, o vienas svarbiausių prekybos žodžių „siūlyti“ lygiai taip ir skambėjo. Tikras Kaziuko mugės kalbos pavyzdys – tokia frazė: „Pošla na Kaziuka, kupila viščiuką. Ni spieva, ni gieda, tčeba papjauti...“ Prisiminimus apie prieškarinę Kaziuko mugę parašęs L. J. Malinowskis net jos žodynėlį yra sudaręs.

Ko jau ko, o liaudiško humoro ir muzikavimo mugėje tikrai nestokota. Juk žmonių nuotaika – pavasariška, kaip čia išsiversi be pokštų ar smagių pasižodžiavimų... B. Buračas etnografo žvilgsniu pastebi: „Medinių lumzdelių pardavėjas, linksmas dzūkas, tris dienas lumzdeliu linksmino mugės lankytojus ir išpardavė visus savo darbo muzikos instrumentus. Kitas panašus muzikantas turėjo didelį pasisekimą su savo gamybos vaikiškais smuikeliais. Gal kiek menkesnę paklausą turėjo medinės akėčios, kurios priminė priešistorinius laikus, nes jos padarytos vien iš medžio lazdelių, suraišiotų vytelėmis, ir medinių kuolų. Tokių akėčių buvo bent keletas ir labai pigios – tik 10 litų. Šiauliuose tokios akėčios muziejuje padėtos po stiklais kaip didžiausia retenybė. Reikia nepamiršti būdingų Vilniaus verbų, kuriomis puošėsi visa Kaziuko mugė, o grįžtantys iš Vilniaus kauniečiai parsivežė jų bent po keletą. Nemažą pasisekimą turėjo ir medinės gėlės, padarytos iš įvairiomis spalvomis nudažytų obliuotų medžio drožlių. Vilniškės lėlės, vaizduojančios Vilnijos kaimo tipus, galėtų rasti gerą rinką ir užsienyje, nes tikrai kruopščiai padarytos. Vilniaus lėlės vaizduoja įvairius ūkio darbus ir kaimo papročius.“

Nuo kovo 4-osios Vilnius šurmuliuodavo 3–4 dienas, nelygu koks buvo oras ir prekių gausa. 1928 m. Lenkijos Seime netgi siūlyta kovo 4-ąją Vilniaus krašte paskelbti ne darbo diena. Tačiau, matyt, daugumos deputatų nenorėta įtvirtinti krašto išskirtinumo – šventės regioniškumas buvo pernelyg akivaizdus. 1935 m. senąsias šventės tradicijas prisiminė studentija. Išvakarėse susirinkę prie Šv. Kazimiero bažnyčios, linksmu karnavaliniu būriu jie patraukė į Lukiškių aikštę. Priekyje ėjo šaukliai su fanfaromis, už jų – persirengę istoriniais pirklių ir karių kostiumais. Iš paskos – vežimai su išraiškinga Vilniaus firmų, prekybos atstovybių reklama, produkcijos pavyzdžiais ir kt. 1937 m. eiseną organizavo „Liutnios“ teatro artistai; joje buvo pavaizduotas atsisveikinimas su žiema, išvejant iš miesto Šaltį ir Gripą. Dar prašmatnesnę procesiją surengė Stepono Batoro universiteto Menų fakulteto studentai 1938 m. – su šv. Kazimiero statula, mugės simboliais – didžiulėmis „Kaziuko širdimis“. Tada pirmą kartą per Kaziuką pasirodė ir Vilniaus verbos, tuomet vadintos „palmomis“, – jomis vietoj popierinių lelijų buvo apkaišyti procesijos vežimai. Mugėje studentai rodydavo „Šėpos“ marionečių teatro spektaklius – aktualias politinio ir akademinio gyvenimo parodijas. Universitete Kazimierinių išvakarėse rengti ir moksliniai skaitymai, juose kalbėta apie šv. Kazimiero kultą, jo istorinę reikšmę ir šventės tradicijas. Miesto salėje vykdavo humoro ar literatūrinės kūrybos vakarai. Netgi pabrėžiant, kad tai regioninės kultūros renginiai. Pavyzdžiui, 1937 m. pirmoje vakaro dalyje buvo atliekami XIX a. pabaigos kupletininko Arturo Bartelso kūriniai, o antroje – linksmą vietinį folklorą žarstė miesto teatrų artistai, apsirengę liaudiškais rūbais.

Turizmo skatinimo sąjunga iš įvairių Lenkijos miestų organizuodavo išvykas traukiniais į Vilniaus Kaziuką. Vagonuose mugės svečiai galėdavę ir pernakvoti. Laikraštyje „Słowo“ spausdintos 1935–1939 m. šventės programos. Kiekvienoje jų nurodyta mugės kvieslių eisenos laikas ir kuriose gatvėse galima ją sutikti. 1935 ir 1936 m. kviesliai žygiavo nuo Šv. Kazimiero bažnyčios per Katedros aikštę iki Lukiškių aikštės. Kitais metais nuspręsta suvaidinti žiemos ir pavasario kovą, tad eisena pasidalijo į dvi grupes. Vieni žygiavo nuo Rotušės Didžiąja ir Pilies gatvėmis iki Katedros aikštės; kiti Uosto ir A. Mickevičiaus gatvėmis (dabartinėmis Pamėnkalnio ir Gedimino prospektu) taip pat iki Katedros aikštės, kur ir įvyko „mūšis“. Tada abi grupės kartu nužygiavo į Maršalo Piłsudskio aikštę (dabartinę Lukiškių). Tų metų šventės programa apskritai buvo turininga: Linininkų draugija surengė linų pluošto apdorojimo demonstravimą, aikštėse grojo kaimo kapelos iš Mickūnų ir Rudaminos, dainavo chorai, žygiavo kariniai orkestrai. Ir meninis mugės apipavidalinimas buvo įspūdingas: eiseną vėliavomis ir stilizuotomis lėlėmis su tautiniais kostiumais papuošė Menų fakulteto absolventai. Kompozitorius Tadeuszas Szeligowskis parašė himną pavasariui. 1938 ir 1939 m. eisenos apsuko ratą: prasidėjusios Barboros Radvilaitės gatvėje, žygiavo per Katedros aikštę, Gedimino prospektu iki Lukiškių, tada vėl prospektu, Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis iki Rotušės aikštės, Didžiąja ir Pilies – iki Katedros. Studentai tais paskutiniais ikikariniais metais pavakare surengė atskirą korporantų maršą senamiesčio gatvelėmis ir prospektu.

Sovietmečiu mugei teko susigūžti Kalvarijų turgavietėje, tuomet vadintoje kolūkine. Tačiau Vilniaus krašto žmonės nepamiršo senosios tradicijos. Keletą dienų prieš kovo 4-ąją būdavo galima matyti nepaprastą prekybos turgavietėje pagyvėjimą. Ir medinių dirbinių gausybę. Pamažu muge susidomėjo jaunimas, pirmiausia kūrybinis. Dailės studentai čia prekiaudavo savo gamybos papuošalais, švilpynėmis, dūdelėmis, pieštais atvirukais. „Atšilimo“ metais mugės garsas toli nuėjo; suvažiuodavo „neformalų“, studentiško jaunimo iš Maskvos, Leningrado. Smagiai jie leisdavo laiką, lyg ir atkurdami senąją mugės nuotaiką – su kvieslių šmaikštumu, pardavėjų liežuvio miklumu. Kas beliko miesto valdžiai – tik palaikyti kultūrinį mugės vyksmą. Virš Kalvarijų turgavietės vartų kabindavo Kaziuko mugės iškabą, viduje būdavo surenčiama pakyla folkloro ansamblių pasirodymams.

Miestui Kaziukas galutinai sugrįžo tik 1991 m., kai buvo leista prekiauti senamiesčio gatvėse ir aikštėse. Prieš septynetą metų mugės infrastruktūros tvarkymą miesto savivaldybė atidavė konkursą laimėjusiam verslininkui Vyteniui Urbai, užeigos „Marceliukės klėtis“ šeimininkui. Jis rūpinasi mugės statiniais, atrakcijomis, apipavidalinimu. Tai daryti jam sekasi neblogai, nes verslininkas nestokoja išmonės ir humoro jausmo, į konsultantus pasitelkia etnografų, be to, yra sukaupęs didžiulę senovinių technikos įrenginių kolekciją. Mugės lankytojų dėmesį patraukia amato technologijų, gamybos proceso demonstravimas – ar tai būtų kalvystė, ar puodų žiedimas, ar meninė medžio drožyba. Keletą metų prie Rotušės būdavo pastatoma tarsi kokio miestelio amatų gatvelė. Dabar meistrystė daugiausia demonstruojama Tymo kvartale (tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio gatvių). O kodėl amatininkų laikinųjų dirbtuvėlių neįkurdinus senamiesčio kiemuose? Prekybos stalai ir palapinės nusidriekia nuo Savivaldybės aikštės iki Kūdrų parko, gal net per du kilometrus. Pilies gatvėje mugės įkarštyje žmogus prie žmogaus – sunku prasilenkti tarsi tais tolimais laikais šv. Kazimiero procesijai žygiuojant. Be Lietuvos amatininkų ir tautodailininkų, į mugę jau atvažiuoja meistrų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos. Manoma, kad mugės lankytojų vilniečių ir miesto svečių skaičius artėja prie pusės milijono.

Mūsų dienomis Kaziuko mugė – tikras visos Lietuvos tautodailininkų ir amato meistrų suvažiavimas. Galima pasidžiaugti, kad jų dirbiniais išlaikoma senoji tradicija ir kartu įliejama kūrybiško savitumo, individualumo. Kasmet galima pamatyti naujų originalių dirbinių; pamažu kyla ir jų meninis lygis. Pastarųjų metų pastangos tvarkyti mugės infrastruktūrą davė tam tikrų pozityvių rezultatų. Galima pagirti Tymo kvartalo sutvarkymą, verslininko Vytenio Urbos organizuotumą, Dailiųjų amatų asociacijos surengtą meistrų eiseną.

Tačiau mugės ateitis dar kelia nerimą: daugėjant prekiaujančiųjų – šurmulio, linksmybių, muzikos mažėja. Kaziukas iš esmės virto komerciniu renginiu, jis dar netapo kultūros reiškiniu. Nepasiektas net tarpukario mugės skambesys... Nėra gatvės vaidintojų, mažai girdisi folkloro kolektyvų, kaimo kapelijų. Nereikėtų savieigai, publikos skoniui palikti ir tautodailės. Daryti įtaką liaudies meno raidai, išgryninti formas, išvengti niekdirbių – toks turėtų būti kultūrą sostinėje globojančių institucijų uždavinys. Todėl verta kuo plačiau rengti amatų meistrystės demonstracijas. Tradiciniai amatai – viena svarbiausių etninės kultūros sričių, beje, turinti geriausias perspektyvas išlikti ateityje. Juos nuo šių metų pradžios globoja Tautinio paveldo produktų įstatymas.

Šimtamečių tradicijų Vilniaus Kaziuko mugė tikrai gali ir net privalo tapti europinio masto įvykiu. Žingsniai šia linkme turėtų būti tokie: istorikai ir etnografai turi iki galo ištyrinėti šios šventės tradicijas, amatų paveldą, propaguoti tai žiniasklaidoje, skelbti mokslo darbuose. Etnokultūrinės veiklos organizacijos – parengti šventės renginių planą: turi vykti gaminių konkursai, parodos ir jų aptarimai, nuotaikingi folkloro kolektyvų koncertai, gatvės vaidinimai ir „Šėpos“ teatro pasirodymai, cirko atrakcijos, karnavalinės eisenos, šmaikštuolių varžytinės. O mugę būtų galima suskirstyti Lietuvos etnografiniais regionais: vienoje aikštėje – žemaičių meistrai, kitoje – pintinės dzūkiškiems grybams, trečioje – aukštaitiški marginiai, o aplink Rotušę – Vilniaus krašto meistrai. Mugei privalu turėti atributiką, meninius apipavidalinimo akcentus. Tik išplėtojus reginių ir pramogų dalį galima tikėtis dar daugiau mugės lankytojų ir užsienio turistų. Ypač pasitinkant reikšminguosius 2009 m. vilnietiškasis Kaziukas yra geriausias būdas parodyti mūsų tradicijas, Lietuvos etninį savitumą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111584. RB2008-03-05 08:42
Tai, kad dabar tik kas dešimtas prekiauja savo gaminiais. Visur uabai ir importas, eini eini, kol kas nors įdomesnio šmėkšteli. Maisto daugybė, atrodo, o normalios duonos taip ir negavau. Arba išpūsta arba sukritus. Jau nekalbant, kad prašo 9Lt už kg. Baranką vaikui pirkau, tai teko žvirbliams sutrupinti grįžus, nes kaip iš popieriaus. Nusivyliau. Bet, kad tas dabartinis organizatorius ką pagerintu tai netikiu. Jam gi tik savo verslas rūpi. Prekiaujanti maistu įmonė visada sumokės n-kartų daugiau už studentą ar kaimo gudročių- štai ir visa esmė. Man išvis pasirodė, kad tie žmonės su savo gaminiais ten nepageidaujami, stovi pakampiais su suklypusiais staliukais. Vienžo, lyg ir šventė, bet ko tai nevykusi. Bet tas kirminas vis tik geras sumanymas.

111763. AišV2008-03-08 03:07
-- niu jau kaip tasai klimka MYLI SAVE. na neatimsi, tiesiog neatimsi. In .... (spec. jam požiznono).

111829. re: 111763.2008-03-09 23:43
Jau dėsninga: ką tas apsvaigėlis AišV supeikia, tai - kiek teko pastebėti - visad verta nuoširdžiausios pagarbos.

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:18 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba