ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Politikai, ekonomistai, mokytojai...

Kodėl jie šitaip siekia padaryti mus laimingus?

FRANK FUREDI

[skaityti komentarus]

Ar guru Meher Baba, kuris nukalė lakiąją frazę „Nesirūpink, būk laimingas“, numatė, kad vieną dieną jo mokymą priims reikšmingi Vakarų visuomenės elementai? Ar jis įsivaizdavo, kad tokios ryškios politinės figūros kaip Tony Blairas ir Davidas Cameronas šitaip išgarbins jo mistines vertybes? Žodis „laimė“ mūsų laikais tariamas bene dažniausiai. Politikai, švietimo darbuotojai, garsenybės ir kultūrininkai dažnai aiškina, kad laimė yra visų mūsų problemų sprendimo raktas ir kad būti laimingiems yra mūsų pareiga. BBC rodomas dar vienas serialas „Laimės formulė“ – dar viena laimės kryžiaus žygio reklaminė akcija.

Šitaip ekonomistas Richardas Layardas, tikras Jungtinės Karalystės naujųjų leiboristų laimės guru, sugebėjo užsitikrinti net labiausiai užsispyrusių politinių veikėjų paramą. Jo raginimas, kad vyriausybė parengtų dar dešimt tūkstančių psichoterapijos specialistų, kurie mums padėtų jaustis laimingiems, gerai tinka beviltišką idėjų badą išgyvenantiems politikams. Penktajame ir šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje didžioji idėja buvo Gerovės valstybė. Šiandien – Laimės valstybė. Stalinas, save vadinęs „laimės kūrėju“, būtų tam labai pritaręs. Kaip Valdytojas iš A. Huxley romano „Puikus naujas pasaulis“, tikėjęs, kad stabilios vyriausybės būtina sąlyga – laimingi piliečiai.

Mus laimingais paversti turinčios politinės programos mažai siejasi su tikru emociniu iš mūsų patyrimų kylančiu atsaku. Šitokia politika tiesiog stengiamasi visuomenei įteigti pozityvų mąstymą ir paskatinti ją priimti tokius elgesio modelius, kokie atrodo tinkami „apšviestiesiems ekspertams“. Laimė paverčiama lengvai perimama formule, kurią mokytojai gali aiškinti, masės išmokti, o politikos formuotojai koreguoti.

Laimės skleidėjai netgi teigia, kad šitas jų projektas remiasi tvirtu moksliniu pamatu ir kad jie gali nustatyti vyriausybės vykdomos politikos poveikį žmonių laimingumui. Statistika paversti neapčiuopiami jausmai tampa politikos kūrimo objektu. 2002 m. ministrui pirmininkui pavaldus Strategijos padalinys „pasitenkinimo gyvenimu seminare“ nagrinėjo „laimės politikos“ skleidimo potencialą. Šiuo metu Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamentas stengiasi sudaryti laimės indeksą. Kai kas net teigia, kad laimės statistika apie valstybės gyvenimą atskleidžia daugiau nei BVP ar gamybos našumą nurodantys skaičiai.

Daugelis naujųjų leiboristų rėmėjų viliasi, kad laimė yra ta Didžioji idėja, kurios jie stokojo išsekus Gerovės valstybės idėjai. Štai kodėl D. Cameronas paskelbė, kad švietimas yra „vienas laimės raktų“ ir kad „laimė“ yra vienas „pagrindinių vyriausybės tikslų“. Daugelis švietimo darbuotojų su tuo sutinka. Nusprendę, kad padėti vaikams gerai pasijusti yra lengviau nei mokyti juos matematikos, rašto ir kitų dalykų, jie ėmėsi vadinamojo emocinio lavinimo.

Psichoterapinio lavinimo plitimas neapsiriboja valstybiniu sektoriumi. Velingtono kolegijos vadovas Anthony Seldonas viliasi savąją mokymo įstaigą paversti labai laiminga vieta. Kad jo mokykla rengtų laimingus vaikus, jis prisijungė prie Kembridžo universiteto padalinio orveliškai skambančiu pavadinimu „Gerovės institutas“. Savo programoje A. Seldonas rašo, kad išugdyti „laimingus jaunus suaugusiuosius yra mano, kaip vadovo, prioritetas“. O mokymosi pažangumas? Na, A. Seldonas griežtai kritikuoja žmones, kurie „neįžvelgia gyvenimo esmės“.

Žinoma, niekas nenori pražiopsoti gyvenimo esmės. O nuvalkiota frazė, kad ne piniguose laimė, iš tiesų yra teisinga. Tačiau iš tiesų laimės lobistai teigia ne tai, kad turėtume atrasti gyvenimo prasmę, o kad turėtume pasitenkinti tuo, kas mums siūloma. Jie aiškina, kad rūpindamiesi gerove ir ekonomikos augimu sumenkiname savo emocinio gyvenimo kokybę ir tampame nelaimingi. Jie tvirtina, kad sumažinę savo lūkesčius ir nuleidę kartelę taptume daug laimingesni.

„Turėtume mąstyti ne apie tai, kaip įdėti žmonėms į kišenes pinigų, o kaip jų širdyse paskleisti džiaugsmą“, – neseniai kalbėjo D. Cameronas. Tad ir konservatorių lyderis, kaip ir kiti šios Didžiosios idėjos užtarėjai, linksta laimei priešpriešinti ekonominį klestėjimą. Taigi jie tiesiog ginčijasi dėl to, kaip rūpestis dėl gerovės ir ekonomikos augimo sukelia nelaimingumą. Nelaimingumo susiejimas su ekonomikos gerinimu yra nukreiptas į žmonių ambicijas. Šių dienų psichoterapijos kultūra kaip žmonių nesėkmių priežastį vis dažniau nurodo didelius lūkesčius, sunkų darbą, materialinių gėrybių siekimą ir nepasitenkinimą. Mažus lūkesčius turinčio elektorato formavimas labai tinka nedaug ką pasakyti ir pasiūlyti turintiems veikėjams.

Kad įrodytų savo teiginius, laimės skleidėjai nuolat atlieka tyrimus, kuriais siekia parodyti, kad, nepaisant visos esamos gerovės, šiandien žmonės yra daug nelaimingesni nei seniau. BBC pateiktoje apžvalgoje teigiama, kad, palyginti su 1957 m., „labai laimingais“ save laikančių žmonių sumažėjo nuo 52 iki 36 procentų. Sociologiškai žvelgiant, toks sugretinimas yra gana beprasmis, juo parodoma tik tiek, kad tuo pačiu metu augo ir nelaimingumas, ir ekonominė gerovė. Bet juk lygiai taip pat daugėjo ir astrologija besidominčių, „pasidaryk pats“ palaikančių ir japoniškus patiekalus mėgstančių žmonių. Tad dėl nelaimingumo kaltinti ekonominę gerovę yra tiesiog išankstinė nuomonė, o ne mokslinis faktas.

Laimės žmonės siekė visais laikais. O politikos formuotojai visada vylėsi, kad jų iniciatyvos padarys žmones laimingus. Tačiau laimė nelaikyta savitiksle. Mokytojai vylėsi, kad jų mokiniai bus laimingi įgiję žinių ir patirties, tačiau nė nemanė mokyti jų, kaip būti laimingiems. Atsakingieji už moralinį ugdymą mokė, kaip atskirti gera ir bloga, tačiau neaiškino vaikams, kaip šie turėtų jaustis.

Šiandienos posūkis į žmonių vidinio gyvenimo tvarkymą kyla iš moralinės sumaišties ir politinio pervargimo. Neturintys vaizduotės politikai, nepajėgiantys nuspręsti, ką derėtų daryti ar kokią tinkamą politiką įgyvendinti, jaučiasi ramiau, aiškindami visuomenei, kaip šiai derėtų jaustis.

Laimės kryžiaus žygio užtarėjai dažnai tvirtina, kad jų vykdoma kampanija padės sukurti labiau vieni kitais besirūpinančių, altruistiškų ir pasitikinčių žmonių bendruomenes. Tačiau individualių jausmų pabrėžimas kaip tik atitraukia žmones nuo jų bendruomenių gyvenimo. Daug tikėtiniau, kad per tūkstančių psichoterapijos specialistų kišimąsi vykdoma viešoji politika pilietį paprasčiausiai pavers bejėgiu pacientu. Kad ir kokios problemos sietųsi su individualių ambicijų siekimu, jos tampa visai menkos, palyginti su ta moraline sumaištimi, kurią kelia laimės politizavimas.

Skeptiškai nusiteikusiesiems dėl vyriausybės pajėgumo padaryti mus laimingus kartais patariama pažvelgti į Butaną, laimės politiką įgyvendinančią absoliutinę monarchiją. Tai budistinė karalystė, kuri privertė daugiau nei šimtą tūkstančių hinduizmą išpažįstančių nepaliečių palikti šalį. Galbūt ji ne itin demokratiška, tačiau laimės skleidimu šiai valstybei neprilygsta niekas. Kad šios laimės niekas nedrumstų, Butane uždraustos imtynės ir MTV.

Iš tiesų nei ekspertai, nei protinga politika negali žmonių padaryti tikrai laimingų. Ko gero, S. Freudas buvo kiek ciniškai nusiteikęs, sakydamas, kad jo tikslas – „neurotinę kančią paversti įprastu nelaimingumu“. Tačiau jis suvokė, kad tikra laimė yra idealas, kurį vejamės, tačiau retai pasiekiame. Ir tai nėra problema. Geras gyvenimas ne visada laimingas. Dėl savo nelaimingumo žmonės dažnai teisinasi nepalankiomis aplinkybėmis ir aplinka. Nepasitenkinimas esama padėtimi ir siekiai skatina žmoniją pasitikti ir įveikti jai tenkančius iššūkius. Štai kodėl tokie žmonės kaip Valdytojas iš „Puikaus naujo pasaulio“ nori, kad gyventume misdami „jutiminiu kinu“ ir „kvapų vargonais“. Tai dar viena priežastis, kodėl turėtume įtariai žiūrėti į ekspertus, kurie siekia kolonizuoti mūsų vidinį gyvenimą.


„The Daily Telegraph“, 2006.V.7

Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111578. ivs :)2008-03-05 06:18
zmones butu daug laimingesni, jeigu paprasciausiai kasdien pamiegotu pietu.

111662. Katė2008-03-06 07:53
Anksčiau miegodavau. Dabar nebe. Darbo valandos nelemtos. Reikia keisti darbą. Kad būčiau laimingesnė.

111827. megejas2008-03-09 23:30
personal

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:10 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba