ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Berlynas vasarį

GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotraukos

Buvau viena iš tų keliolikos Lietuvos kino gerbėjų, kurie net dešimt brangių savo vienintelio gyvenimo dienų skyrė šių metų vasario Berlynui, kur žolė jau žalesnė, kvepia iš proto varančiu pavasariu, yra daugybė veikiančių kino teatrų, žmonės vertina kiną, nevėluoja į filmus (nes pavėlavusiųjų paprasčiausiai neįleidžia), o per Berlynalės kino seansus netreškina spragėsių.

Pavėlavau į lėktuvą Nr. 3HN474, vasario 6-osios rytą iš Vilniaus į Berlyną skraidinusį didžiąją dalį kino žmonių, kurie vyko į Berlynalę nugrimzti į raudonais ar mėlynais apmušalais aptrauktas kino salių kėdes ar pasinerti į festivalio siūlomus reikalus ar malonumus.

Atskridau kitą dieną (mane, pakūrusi geltonų koklių krosnį ir išvirusi šparagų sriubos, pasitiko draugė, ir vėl – kino režisierė), kai jau buvo išdalytos akreditacijos ir iš tolo matomi raudonos ir žalios spalvų Berlynalės krepšiai – skiriamasis ženklas, kad tu esi vienas iš daugelio po Potsdamo aikštę ar metro požemiais ne veltui (?!) zujančių kino kūrėjų, mėgėjų, kritikų, kino industrijos atstovų, žurnalistų ar pan.

Pasiėmiau ir aš šiuos skiriamuosius atributus: mano mokyklos dailės mokytoją primenantį krepšį (vis dar pamenu, kaip ji vaizdingai sukritikavo šį spalvų derinį) ir akreditaciją, kuri atvers man visų festivalio kino teatrų duris. Taip pat iškart prisirinkau daugybę informacinės medžiagos: apie specialiuosius seansus, filmų peržiūras žurnalistams, renginius, bukletų apie filmus... ir svarbiausią leidinį – „Berlinale Journal“ – kur draugiškai tave pasveikina valdžios vyrai ir Berlynalės direktorius Dieteris Kosslickas, žadėdami įspūdingą įvairiausių žmonių norus tenkinantį renginį; kur trumpai aprašyti visi filmai (nors, kaip paprastai, tie aprašymai labai sąlygiški ir informatyvūs jie tampa jau tik pažiūrėjus filmą) ir įdėta svarbiausia dalis – visa festivalio filmų peržiūrų programa.

Apėmė noras kuo greičiau susivokti visoj filmų gausybėj, kad tik nieko nepražiopsotum. Apsvaigusios nuo informacijos ir filmų skaičiaus (juk Berlynalė!), nuo pasiryžimo jų pamatyti kuo daugiau (juos gi atrinko!), smegenys ėmė dėlioti visas galimas, „kuo mažiau nuostolingas“ filmų peržiūrų kombinacijas. Bet save stabdžiau, suvokdama, kad filmui reikia laiko. Po kelių dienų susiformavo ir mano filmų žiūrėjimo „strategija“: beveik nėjau į „Competition“ filmų seansus (tik tuos labiausiai trokštamus pamatyti filmus: Paulo Thomo Andersono „Bus kraujo“ („There Will Be Blood“), Wang Xiaoshuai „Meile mes tikime“ („Zuo You“) ir Michelio Gondry „Būk geras, atsisuk“ („Be Kind Rewind“)), o daugiausia lindau ne į tokias prabangias, bet jaukesnes sales, rodančias „Panoramos“ ir „Forumo“ programas, žadančias daugiausia keistus filmus, apie kurių egzistavimą Lietuvoje net nesužinosi.

Visgi pradžioje renkantis filmus kilo desperatiškas noras nepraleisti „tų pačių vertingiausių filmų“ (nors kas yra vertingiausia?). Tačiau atlaikiusi pirmos dienos maratoną ir suvokusi, kad laiko nelieka net pažiūrėtų filmų pavadinimams užsirašyti (prabėgomis pagriebdama kavos ir raguolį), supratau, kad tai neįmanoma, o gal paprasčiausiai ne man (net labai mėgstant kiną, 7 filmai per dieną – per daug). Jau ir taip, atmintyje iškilus veidui, nebežinojau, ar tas žmogus sutiktas realiam gyvenime, ar matytas kine.

O rinkdamasi seansus jaučiausi, lyg dalyvaučiau loterijoje: „Berlinale Journal“ braukiau pažiūrėtus filmus ir laukiau paskutinės Berlynalės „burtų traukimo“ dienos. Tas jausmas paskutinę festivalio dieną tik sustiprėjo, kai savo elektroninio pašto dėžutėje atsidarinėdama laišką „Press Information Berlinale: Independent Juries/Awards“ suvokiau, kad nesąmoningai tarp nugalėtojų ieškau tų pavadinimų, kuriuos būčiau mačiusi. Deja, deja, paprastai man loterijose nesiseka, šioje irgi – mačiau tik keletą apdovanojimus gavusių filmų.

Visgi nesigailiu ėjusi į žiuri „nepalaimintus“ filmus, nes tarp jų atradau keletą asmeninių „perlų“: tai Michelio Audero ir Andrew Neelo filmas „Vaidybinis filmas“ („The Feature“) (dar vienas dienoraštinio kino pavyzdys, kuris itin intymiai pasakoja paties Michelio Audero istoriją, o per ją komentuoja Niujorko meno pasaulį, kur gali pamatyti dainuojantį Joną Meką, Andy Warholo „Factory“ narius; pažiūrėjęs filmą lieki suaktyvėjusiomis smegenimis ir su klausimu: „Tai visgi čia dokumentinis filmas ar vaidybinis?“); Wakamatsu Koji 7–8 deš. pink eiga filmai (sukrečiantys kontroversiški ano laikotarpio filmai, kurių vienas – „Paslaptys už sienos“ („Kabe no naka no himegoto“, 1965) – buvo atrinktas į 1965 m. Berlynalę; tuomet japonų spauda ir prodiuseriai piktinosi, kaip erotinis filmas gali pristatyti jų šalies kinematografą: „Juk žmonės tada manys, kad visas japonų kinas toks!“); Makedonijos režisierės Teonos Strugar Mitevskos filmas „Aš esu iš Titovo Veleso“ („Jas Sum Od Titov Veles“); Indijos eksperimentiniai filmai (nuo tų laikų, kai koliažas, vienos dienos įvykių dokumentavimas buvo novatoriškas reiškinys, iki šių dienų eksperimentų); queer filmai, kurių kiekvienais metais Berlynalėje daugėja (nuo klasika tapusio 1992 m. Greggo Araki „Gyva mirtis“ („The Living End: Remixed and Remastered“) iki dabartinių identiteto interpretacijų filme „Otas, arba Kilk su mirusiaisiais“ („Otto; or Up with Dead People“)); Tolimųjų Rytų filmai (lėtu ritmu įtraukiantis ir užliūliuojantis japonų filmas „Akiniai“ („Megane“, rež. Naoko Ogigami), Taivano režisierės Singing Chen pasaka „Dievas, žmogus, šuo“ („Liu lang shen gao ren“)); dokumentiniai filmai, kurie primena vaidybinius, vaidybiniai, kurie primena dokumentinius (korėjiečio Mun Jeong-hyuno filmas „Senelės gėlė“ („Halmae kkot“), Juliano Cole’o „Su Džilbertu ir Džordžu“ („With Gilbert & George“), Olafo de Fleur Johannessono „Nuostabi tiesa apie karalienę Rakelą“ („The Amazing Truth About Queen Raquela“), Guy Maddino „Mano Vinipegas“ („My Winnipeg“))...

Dėl įvairių priežasčių žmonės susirinko į Berlynalę: vieni atvyko iš „didelės meilės kinui“, kiti – sudaryti naujų kino sandorių, treti – ieškoti naujų filmų ir vardų savoms kino rinkoms, ketvirti – parduoti savęs ir savo talento, penkti – pristatyti savo šalies kinematografo, šešti – įdomiai praleisti atostogų...

Visi čia zujo užsiėmę savais reikalais, bėgiodami pagal asmeninius grafikus, o Berlynalės avilys dūzgė pavyzdingai. Net keista, kaip toks milžiniškas renginys, kurį aplanko kelios dešimtys tūkstančių, veikė be (paprastam lankytojui matomų) sutrikimų.

O po filmų žmonės vaizdų išvargintas galvas bandė praskaidrinti miegodami arba gerdami, atrodytų, neišsenkantį Berlynalės vyną nesibaigiančiuose vakarėliuose (pradedant šalių prisistatymais, prodiuserių susitikimais, baigiant „Studio” ir „Talent Campus“ kontaktų mezgimo vakarais). Ir aš ten buvau, raudoną vyną gėriau, per barzdą varvėjo...

Kitą dieną atsikeli ir vėl važiuoji metro, ir mąstai, kokius filmus dar galėtum pažiūrėti, kartais net pamiršti, kad esi išsvajotame Berlyne. Plūduriuoji kažkokioje keistoje pasakiškoje erdvėje, kur egzistuoja tik filmai...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


118554. ... :-) 2008-05-27 15:13
Idomus straipsnis.

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:09 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba