ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

Maišto ir linksmybių!

„Mūsų darbas kaip šventė, kaip žydėjimas...“ – niūriai traukia lietuviai kiekvieną nemielą tamsų rytą ir dar nemielesnį bei tamsesnį žiemos vakarą. Traukia kinkuodami į darbą pėsčiomis, traukia aklinai užstrigę spūstyse, traukia vergiškai plušdami nuo „skambučio iki skambučio“, beatodairiškai aukodami visą šviesų paros metą... Dėl ko? Dėl dievų mums dovanotos velniškos procedūros, kuri prasideda ryklės ir baigiasi tiesiosios žarnos sfinkterio spazmais, kad nuostabūs alinančio darbo vaisiai virstų dar nuostabiau atrodančia krūvele? Dėl tų bukų mūsų tėvų ir protėvių papročių, kurie vis užkrečia mūsų kraują genetiškai perduodamomis baudžiavos laikų klusnumo bacilomis? Dėl nuolat skatinamų žemųjų žmogaus instinktų, tarp kurių šiandien svarbiausias – įsivaizduojamo savininkiškumo jausmas, melagingai liudijantis, kad žmogus už savo darbą gali gauti kitų žmonių darbu sukurtą daiktą ir išdidžiai pavadinti jį nuosavu? Taip, lietuviai dabar gyvena tuščią darbinio gyvulio gyvenimą – ėda ir tuštinasi, laisvu nuo darbo metu tuščiai didžiuojasi – perka ir savinasi pragyvenimui visiškai nereikalingus svetimus daiktus, o visą tą tuštybę bando tuščiai teisinti visokiais tuščiais argumentais – neva mes tokį gyvenimą paveldėjome, neva visi taip daro, neva visi taip darė visais laikais, neva nieko geriau nesugalvosi, neva kito kelio nėra, neva mes išmintingi ir sąmoningai renkamės tokį gyvenimo būdą...

Apsituštinkit aukštielninki savo tuštybėmis! Tokios „universalios“ tautiečių išminties negerbiu, jų pačių – irgi, o beprasmius jų gyvenimus laikau paprasčiausia darbo rinkos reprodukcija. Gyvenkite ir dauginkitės – veiskite naują darbo jėgą!

Pats aš dirbti niekada nemėgau ir nemėgstu. Renkuosi žiogą, o skruzdėlę sutraiškau. Viešai sulaužau kūjį ir pjautuvą, išmetu žagrę ir lyrą, nubraukiu rankraščiais nukrautą stalą, atlaisvinu vietą ir iškilmingai prievartauju panelę rutiną. Tiesa, visai užmiršau – atlikdamas tą dvasinės prievartos aktą mėgstu skaityti knygas. O post coitum – užrašinėti savo emocijas ir įspūdžius. Bet argi tai darbas? Grynų gryniausia šventė. Beje, kad rutinos prievartavimas pats netaptų rutina, surengiu sau ir šventę šventėje. Kokį nors kasdienį maištą arba kokią nors sekmadieninę revoliuciją. Pavyzdžiui, praeitą savaitę nė neprisiliečiau prie jokios knygos. Nusprendžiau: dabar, kai visi oficioziniai rašytojai (rankraščių prekeiviai) ir nepriklausomi leidėjai (knygų prekeiviai) švenčia Didžiąją Literatūros Verslo Šventę – ruošiasi dalyvauti Vilniaus knygų mugėje – man būtų gėda prisidėti prie tautos komercializacijos procesų. Elgsiuosi priešingai – pavyzdžiui, visą savaitę nepirksiu knygų. Kaip tariau, taip ir padariau. O apie tai, ką vietoj skaitymo pastaruoju metu dariau, ėmiau ir parašiau.


Teroristinis perversmas „Šatėnuose“

Š. m. vasario pradžioje mūsų mielieji „Šatėnai“ šventė 18-ąjį gimtadienį. (Oho, tokio amžiaus sulaukus, pats laikas dėkingai spjauti į veidus visiems gimdytojams ir globėjams – ministeriams ir valstybiniams klerkams.) Aišku, buvo surengtas ir pokylis – dabartinei redakcijos kolegijai ir buvusiesiems. Pačiame pokylio įkarštyje „Šatėnų“ redakcijoje netikėtai pasirodė dvi neaiškios lyties būtybės su slidininkų kaukėmis. Net nepasisveikinusios, jos nutraukė korporacinį vakarėlį ir paskelbė tokio turinio raštą (beje, apie tai, kas vyko po to, metraščiai nutyli):

Mieli „Šatėnų“ darbuotojai ir kiti kultūrtrėgeriai!

18 metų jūs skleidėte oficialiąją kultūrą ir drumstėte žmonių mintis bei protus. 18 metų jūs už valdžios pinigus propagavote „rimtosios“ kultūros ir „aukštojo“ meno idėjas. Užteks. Autorių grupė, pasivadinusi vienu bendru vardu – Castor&Pollux, nuo šios dienos perima visą „Šatėnų“ valdžią: „Šatėnų“ redaktorius nuo šiol bus Kastoras, atsakingasis sekretorius – Poluksas, o buhalteris – Polideukas. Keičiama ir visa kultūrtrėgeriška „Šatėnų“ strategija: nuo šiol laikraštis kovos prieš sustabarėjusią pseudokultūrą, prieš buržuazinius papročius ir dogmas, prieš moralines normas ir politinius iškrypimus. „Šiaurės Atėnai“ nuo šiol vadinsis ne pompastišku svetimu vardu, o širdžiai mielais „Šiaurės Kairėnais“. Tai bus antikultūros laikraštis, skelbiantis oficialiosios kultūros mirtį, rengiantis kultūrinio terorizmo akcijas, meno streikais gadinantis komercinę kultūros mašiną, kas savaitę sulaužantis bent po vieną tradicinį moralės, estetikos ar meno kanoną.

Visų Kastorų ir Poluksų vardu dėkoju susirinkusiesiems už pasiaukojamą darbą ir kviečiu tapti nuolatiniais „Šiaurės Kairėnų“ skaitytojais. Visi laisvi. Ačiū už dėmesį.


Supleškink savyje rašytoją!

Alternatyvaus meno klube „Galera“ neseniai įvyko ir šventė, skirta C&P knygos „Rašytojų kūjis“ išleidimui paminėti. Iš karto nuraminu Vilniaus savivaldybės Kultūros skyriaus valdininkes: jokių knygų nedeginome, nesusidegino nė vienas pradedantis grafomanas.

Visi atidžiai išklausė C&P „Maištaujančių kritikų manifestą“ ir tvarkingai išsiskirstė.

Mes, iš tamsiųjų Chaoso amžių kilę Dzeuso ir Ledos sūnūs, kovodami prieš sustabarėjusį gyvenimo būdą, prieš buržuazinius papročius ir dogmas, prieš moralines normas ir politinius iškrypimus, skelbiame lietuvių literatūros mirtį ir jos kuo nuoširdžiausiai siekiame.

Lietuvių literatūra išsigimė. Užuot bandę išgirsti pasaulio šauksmą, menkystos rašytojėliai ir poetėliai išsislapstė nuosavuose dramblio kaulo bokštuose ir įsimylėjo patys save, savo išpampusius ego. Užuot trypę hegemoninės kultūros vėliavas, užuot mėtę Molotovo kokteilius į komercinės kultūros štabus, užuot niekinę smulkiaburžuazinę moralę, literatūros genijai parsidavė korporacijoms ir institucijoms, tarsi ramentai prilaikančioms pūvantį senojo pasaulio lavoną. Režimo dar neiškastruotiems poetams į akis žvelgia badas. Vieni dainiai suokia giesmes ir ditirambus valstybinei ideologijai ir autoritariniam gyvenimo būdui. Kiti apsikloja galvas antklodėmis – tarsi stručiai sukiša galvas į smėlį. Menas, paverstas preke, įkalintas pasiūlos ir paklausos konvejeryje, netenka savo gyvybinių galių ir tampa menine pornografija. Taip ir guli ištįsęs mūsų literatūros lavonas: galva – Rašytnamyje, kojos – buržuazinėse kontorėlėse.

Ir tegul guli! Ir tegul smirda! Mes, didžiojo chaoso, geismo ir beprotybės kulto skelbėjai, prisidengę literatūros kritikų aureolėmis, patys kuriame naują ir laisvą pasaulį, naują ir laisvą žmonių bendrystę. Jos esmė – pažinimas. Nutraukime visus saitus su dvasinės prievartos struktūromis, su pasenusiomis ideologijomis ir filosofijomis, įkalinančiomis žmogų jam primestos pasaulėžiūros lageriuose. Išmeskime iš savo bibliotekų priplėkusias knygas, kurios nuodija mūsų mintis, atima iš mūsų laiką ir norą gyventi.

Kritika – tai ne filologiniai, akademiniai ar propagandiniai reveransai kokiai nors vidutinybei, ne švelnus pataikavimas miesčionio ausiai ar akiai, ne pastanga pasakyti tai, ką norėtų išgirsti kiekvienas savimi patenkintas menkysta. Mums kritika – tai atgyvenų ir dogmų neigimas, jų atmetimas, tai revoliucija mene ir gyvenime. Kritika turi kvėpuoti, būti energinga, aistringa, alkana, apsvaigusi nuo vyno ir seksuali. Ji turi teigti gyvenimą utopijoje, kurios mes tikimės sulauksią, ir pasaulį, kuriame bus išaukštintas laisvas žmogus su visais savo troškimais, geismais ir silpnybėmis. Žmogus, prie kurio kojų galės prigulti plėšrusis liūtas, o kaklą apsivynios draugiškas boa, – štai mūsų idealas.

Skelbdami lietuvių literatūros mirtį, mes sakome:

NE – kultūros suprekinimui ir menininkų parsidavinėjimui!

NE – iš prekinės kultūros gimstančiai meninei pornografijai!

NE – filologiniams, moraliniams ir propagandiniams meno apynasriams!

NE – rezignacijai, egoizmui ir menininkų susireikšminimui!

TAIP – kūrybinei energijai ir tabu laužymui!

TAIP – poetinėms diversijoms ir meniniams streikams!

TAIP – naujos utopijos kūrimui!

TAIP – naujojo žmogaus gimčiai!

Ir dar vienas didelis NE – abortams dėl karjeros!

Mes renkamės gyvenimą!


Dusinimas ir smaugimas Vilniaus knygų mugėje

Praeitą savaitgalį, sukaupęs visas fizines jėgas ir dvasinę rimtį, apsilankiau JŲ knygų šventėje. Čia savo mirties šokyje sukosi literatūra ir komercija – dusinančiose, tvankiose „Litexpo“ patalpose, nuo kurių iškart imdavo skaudėti galvą, vyko dar vienas turgus, vadinamas knygų muge. Jame patys garsiausi politikos, kultūros ir šiaip žmonės, tiesiog pilypai iš kanapių, demonstravo savo nuolankumą rinkos dėsniams, skleidė „knygos kaip prekės“ idėją.

Patys kūrėjai šiame sambrūzdyje atrodė nė kiek ne geriau nei turguje išstatyti vergai, iki XIX a. vidurio blizginę dantis baltiesiems pirkliams – mat norėjo parsiduoti kuo brangiau. Dideliuose ekranuose ir pano blizgėjo sustingę gyvų ir mirusių kūrėjų veidai, kanonizuoti ir garantuojantys greitą prekės, vadinamos knyga, apyvartą. Beje, visi veidai, bent jau „Tyto albos“ stende, vos ne tokie patys kaip pernai: J. Erlickas, J. Ivanauskaitė, R. Gavelis, J. Kunčinas... Atrajojami seni geri romanai, spausdinamos naujos kopijos, dauginamas šaltas, neva modernus, nemielas akiai jų dizainas – šitaip daromas kanonas, skaitytojams pritrūksta naujų knygų, o recenzentams – peno kritikai.

Bet visus spektaklio visuomenės šoumenus aplenkė amerikietis bestselerių autorius Johnas Irvingas, ketvirtadienio vakarą surengęs gėdingai trumpą pasirodymą (paprastam vartotojui gal ir pakanka – nieko gilaus, nieko tikro, norisi tik vujaristo žvilgsniu užfiksuoti žilus kūrėjo – lėlės – plaukus). Pasirodo, toks pasirodymas pirkėjus visai patenkina – reginių ištroškusi minia, pasigriebusi be proto storą knygą, kurios vis tiek neskaitys, ir sudariusi kilometrinę eilę, plūsta gauti rašytojo autografo.

Užmečiau žvilgsnį į dar kelis reklaminius šou. Viename signataro knygos pristatyme bendravo seni patriotai, kitoje salėje buvo rodomas kalbančių galvų teatras. Jame, paklausti, ar G. Orwello „1984-ųjų“ totalitarizmui yra kokia nors alternatyva, visi vos ne unisonu atsakė – „liberali demokratija“, ir taip (gal net nesąmoningai) patvirtino, kad būtent liberali demokratija ir yra totalitarinė santvarka, valdanti jų mintis ir veiksmus. Dar jie perspėjo, kad tam tikra politinė literatūra (pavyzdžiui, E. Limonovo, A. Cvetkovo tekstai) sukelia baisių padarinių. Norėjosi paklausti, ar ne baisesnis už juos yra mūsų agitpropo pirmūnas Herkus Kunčius. O gal apskritai literatūra turėtų kelti tik geras aspiracijas – kviestų šlovinti sistemą?

Viename pristatyme paminėtas netgi žodis „anarchija“. Tai – Dalios Jazukevičiūtės romano pristatymas. Atvirai kalbant, mane visada purto nuo tokių kalbėtojų sąrašo: atstovaujama buvo žurnalams „Fortūna“, „Verslo klasė“...

O visa kita – stendai. Dideli ir monstriški korporacijų – „Tyto albos“, „Alma litteros“, maži, bet simpatiški – „Kitų knygų“, „Apostrofos“, „Aidų“, stenduose kartais pluša visas desanto būrys, o kartais tik vienas Vytautas Ažušilis. Stendų daug, o literatūros mažai. Leidyklos liovėsi mus stebinusios, vietoj to apsiribojama komercine „popsūcha“ ir jau minėtais perleidimais. Seniai lygiuojamasi nebe į skaitančio žmogaus, o į to, kuriam knygos kaip ir sovietmečiu tėra dekoro elementas, skonį.

Turgus yra vieta, kur be galo suaktyvėja žmogaus žemieji vartojimo instinktai. Apie tų instinktų žiežirbas bylojo vartotojų visa tiriančios akytės, pardavėjų uolumas, beprotiškas pirkimo ir graibstymo vajus. Tame beprotiškame sūkuryje šmėžavo ir du turgaus keistuoliai – Nikodemas ir kunigaikštis Vilgaudas. Užuot metę iššūkį, jie suteikė mugei egzotikos, paįvairino ganėtinai nykią pirkėjų minią ir sukėlė klaidinantį kapitalistinės harmonijos pojūtį – „čia atsiras vietos visiems“.

Tikimės, kad kitais metais, kai Lietuvos menininkai paskelbs meno streiką, mugė neįvyks iš viso – ją sabotuodami ir boikotuodami, verčiau keisimės perskaitytomis knygomis arba įsigysime rankraščius iš pačių autorių. Šitaip sunaikinsime vis labiau monopolizuojamą knygų rinką-turgų. Literatūra turi būti neįkainojama.


Metų vidutinybės, įžūlybės ir nuostabybės rinkimai

Turėdami laisvo laiko – neskaitydami knygų ir apie jas nerašydami – C&P kartu su Chaltūros ministerija išrinko metų knygas. Štai jos:

Metų vidutinybė

Andrius Jakučiūnas, „Tėvynė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Už geriausią vidutinio lietuvio mentaliteto, mąstymo būdo ir elgsenos atspindėjimą lietuvių literatūroje ir tipinio naujos kartos homo lituanus idėjos sklaidą

Metų įžūlybė

Modestas Kuodys, „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m.“, leidykla „Versus aureus“

Už drąsų ir įžūlų politiškai nekorektiškos tiesos sakymą ir istorinio žvilgsnio novatoriškumą

Metų nuostabybė

Aušra Kaziliūnaitė, „Pirmoji lietuviška knyga“, leidykla „Nemunas“

Už naujai suprastą poezijos meną ir įsisąmoninto postmoderno antivertybių simuliaciją

Sveikiname nugalėtojus! Jie gaus po vieną vardinį Castor&Pollux knygos „Rašytojų kūjis“ egzempliorių, jį įteiksime nugalėtojus pakvietę malonioje kompanijoje pablevyzgoti apie lietuvių literatūrą, meną ir kultūrą. O svarbiausia – mūsų išrinktieji turės išskirtinę galimybę pažvelgti C&P tiesiai į veidą ir viską jam pasakyti. Iki kitų rinkimų, kurių, tikėkimės, nebus!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111615. po palme(nezino i kuria puse begti, prie kuriu glaustis)2008-03-05 18:05
chm, ir kuo cia viskas baigsis?

111617. toto2008-03-05 18:32
Neliūdėk, po palme. - Kas prasideda - baigiasi. Taip per amžius.

111634. pazadai pazadai2008-03-05 22:44
"kas savaitę sulaužantis bent po vieną tradicinį moralės, estetikos ar meno kanoną." - sakyciau, kad bais panasu i koki 1950 metu veisa kolukieciu laiska tevui Josifui. Is pradziu juokinga, o po to kaip tais gudu gudu. Kaip kokioj Lukasenkos Gudijoj.

111647. AišV2008-03-06 02:28
prostitutė tu toto - cp yra sušaudyti reiktų, o po palmė yr KONCEPCIJA. panašus liurbis esi - NIEKO NEPASIEKSI IR TU. Kaunietis esi ir mirsi aziatu.

111653. toto2008-03-06 03:27
Progresuoji, AišV. Deja, tavo ligos simptomai neguodžia. Daryk išvadas. Skubiai! Kreipkis į psichiatrus, gerk vaistus, gydykis stacionariai, ...išsiimk invalido pažymėjimą, ir visur nešiokis, kad nevirtualiose situacijose turėtum kuo apsigint.

111661. Katė2008-03-06 07:50
Su daug kuo galima sutikti. Kad menas = komercijai, kad valgome, kad tuštinamės, kad lengvai pasiduodame švaistymo kultūrai. Skaitau manifestus vieną po kito, bet kol kas jaučiu tik žodžius. Kur tas veiksmas? Ir koks jis?

111667. RB2008-03-06 10:16
Aha, davaj chebryte veiksmo su parako dūmais. Aš irgi einu... susiplausiu indus kur nuo vakar liko.

111672. ps2008-03-06 11:42
Ar kas žino apie Castor&Pollux veiklą už Šatėnų ribų? Savam tvarte šikti ir kriuksėti nelygis. Užuot mėšlą drėbę eitų šitie proletarai į mases jo kopti, o dar geriau eitų jie nx...nes atsibodo.

111674. BD2008-03-06 12:20
kai castor&pollux pasirodė, buvo įdomu. darnus kolektyvas stengėsi pasirodyti originalus, jų recenzijos trenkė gana rimtu maištu, kai kurios kupėjo originaliomis mintimis ir savitu vertinimu. paskui, su kiekvienu nauju pasirodymu, vaikinai duso, dvėsė, kartojosi. bet štai šis "manifestas" (tikroji reikšmė, deja, tik kabutėse) yra apgailėtinas. stebina, kad vaikinukai to nesupranta.

111677. Katė2008-03-06 13:02
Manifestą galima sukurti, bet reikia jėgos, aplinkybių, lyderio, kad jis "taptų kūnu". Gal dar kažko... BD teisus - šis manifestas apgailėtinas, dvelkia "trečiuoju frontu"... O gal čia parodija? Pradžioje ir man jie buvo įdomūs. Bet dabar jau kartojasi. Ir nėra ką pasiūlyti...

111688. toto2008-03-06 19:03
(lengvai adaptuotas ŠA-2005-01-13 ekspromtas)
    Tylėti išmintinga, gal saugu.
    Bet mãža.
    Tkisliau - žiauru
    išlikti abejingu svinge
    girdint lažą.

    Apsimest naiviu?

    Velniop.
    Geriau pasiųsti kurčią botagu
    jausmu
    kokiu kalės samdytas
    piemuo
    išreiškia meilę savo
    nuvarytai
    dvesiančiai kumelei.

    Man pjauna klausą
    kalbos
    apie meną
    skausmą
    pseudožemdirbių
    pragėrus žemę
    sumaniusių pramist renta -
    užleisti piktžolėm pievelę
    ...
    kur tėvo vardo mitas želia.

111695. jon2008-03-06 21:52
taip maištui, sąmoningumui gyvenant, idėjai, minties ir būties laisvei ne blefui, niekinimui ir bevaisiams to vertinimams

111755. AišV think again2008-03-08 01:16
svarbu, Toto, gera nori Lietuvai. O metodai? ar dar ilgai dar tarnausi kgbistų propagandai. Juk kgbistas nebūtų kgbistas, jei nepasidarytų superultrapatriotas ir liberkonservatorius lietuvėlės žemelę apsėti neviltim ir skurdu, kad bent jau maskva praturtėtų. Think again.

111867. Jo2008-03-10 22:09
Jo, klasikiniai proletarai.

111879. RS atsakingasis sekretorius2008-03-11 10:37
Toto, su tokiais savo eilėraščiais (111688) nebandyk prašytis į rašytojų sąjungą.

111887. Su shventem!2008-03-11 12:35
Is Tevynes sajungos poezijos skyrelio, su demesiu ir isiklausymu i JUUUSUUU mintis ir komentarus. Megaukites mielieji deshiniuju tekstais, jei kairieji nepatinka... "Nuėjęs gyvenimo kelią, Sustojau ir apsidairiau: Visur tik snargliai galvas kelia- Prie ruso man buvo geriau. Visi mane mažą mylėjo, Kai aš dar ant puodo dariau. Bet šūdas tada nesmirdėjo- Prie ruso man buvo geriau. Gyvenimas mano žydėjo, Kai basas mokyklon ėjau, Kai man komunizmą žadėjo- Prie ruso man buvo geriau. Aš savo galvos neturėjau, Bet viską , ką liepė , dariau. Kadangi galvot nereikėjo- Prie ruso man buvo geriau. Už darbą nedaug man mokėjo, Dažnai nosim žemę ariau. Bet kai iš šalies prisidėjau- Prie ruso man buvo geriau. Su savo aš boba gulėjau, Pas svetimą dar nuvariau. Kadangi tada dar galėjau- Prie ruso man buvo geriau. Ir kiek gi galiu aš kartoti: „Prie ruso man buvo geriau...“ Eisiu vėl už rusą balsuoti, Nes aš kaip pilietis miriau." 2004-03-28

112955. iš kaimo2008-03-26 11:21
Gerbiamasis 111674. BD, "manifestų" "specialistas" - naujasis draugelis iš Alytaus. Tikriausia ankstenieji CASTOR&POLLUX mato apgailėtinumą, bet negi atmesi? Juk tai irgi šioks toks maištas. O "besirenkančiam gyvenimą" dar vienas reklaminis šou. :)

112959. iš kaimo2008-03-26 12:11
...matyt lipt Olimpan, kad ir vie-c-inian nera paprasta net ir patiems C&P. Trims lengviau... o kaime - iš vis nėr ką veikt. :(

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:07 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba