ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Medija vis dar yra pranešimas

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Blyksnis Metropolitene. 2006
Nashashibi / Skaer

Kai 1998-aisiais vyko paroda „Sutemos“, užtemdytos salės su mirgančiomis projekcijomis daugumai darė beveik burtų įspūdį. Nuo to laiko nė sykio visi ŠMC rūmai nebuvo skirti vien videomenui, tačiau jo ir taip buvo tiek, kad bemaž persisotinta šita medija, kurios staigiai populiarumo bangai nebuvome pasiruošę. Tada visai neišmanėme videomeno gramatikos ir žiūrėjimo lūkesčius grindėme kino bei televizijos patirtimi – lūkesčius, kurie negalėjo būti patenkinti iki galo. Paradoksalu, bet neką daugiau esame išmokę ir dabar – filmuoti vaizdai taip smarkiai kreipia dėmesį į savo objektą, į kūrinio „apie ką“, kad pati medija lieka tarsi nepastebėta.

Jau tapo tendencija, kad bienalės ir trienalės demonstruoja ypatingą susirūpinimą geopolitiniais bei socialiniais klausimais, tarsi mėgindamos kažkam įrodyti savo ir viso šiuolaikinio meno užmojų rimtumą. Tačiau videomeno bienalėje „Dekoderis“ pasaulis, plytintis anapus kameros, liko kažkur už durų. Nes taip norėjo kuratorius. Kalbėdamas apie parodos tikslus, jis daug kartų vartojo menotyrinį burtažodį „medijos specifika“, kas išvertus veikiausiai reikštų, kad tai videomeno paroda, pasakojanti apie pačią videomediją, kreipianti mūsų žvilgsnį į „kaip“, o ne į „apie ką“. Nes ką gi daro dekoderis? Atseka, kokiais būdais buvo užkoduota informacija, ir atlieka atvirkštinį veiksmą. Būtų naivu tikėtis, kad išsiaiškinę įslaptinimo sistemą būtinai atrasime tiesos grynuolį (juk galima užkoduoti ir melą, gandą, beprasmybę), tačiau bent jau kodus būsime tikrai perpratę.

„Dauguma žmonių mano, kad menas yra kažkas autentiška. Norėjau sukurti kūrinį, kuris, pasitelkus manipuliaciją, priverstų tuo suabejoti.“ Menininkė Saskia Holmkvist duoda interviu apie savo kūrinį, kuris ir yra tas pats interviu – tarsi drakonas, ryjantis savo uodegą. Filmuojama Holmkvist pasakoja apie savo darbą, demonstruojantį, kaip galima manipuliuoti tikrumo ir nuoširdumo įspūdžiu. Tačiau ir pats pokalbis konstruojamas kaip pamoka, kurioje menininkė treniruojama elementariais pratimais siekti televizinio įtaigumo, autentiškumo efektų (tai tikrai išmokstama taikant žandikaulio raumenų atpalaidavimo, balso stygų atlaisvinimo, tembro pagilinimo, gestikuliacijos suaktyvinimo, kūno laikysenos kontroliavimo ir kitas metodikas). Kūrinio turinys yra jo sukūrimo metodas ir atvirkščiai. Ar maždaug tai ir norėjo pasakyti Marshallas McLuhanas, teigdamas, kad medija yra pranešimas? Sukūrėme televiziją kaip priemonę informacijai (turiniui) perduoti, tačiau dabar televizija perkuria mus, kad atitiktume jos standartus. Tai ji pati yra turinys, nes iš esmės keičia mumyse informacijos vartojimo ir apdorojimo schemas, vertybių pusiausvyrą ir tarpusavio santykius – visi esame viešųjų ryšių ir transliuojamų geismų įkaitai. Holmkvist demonstruoja medijos pretenzijų į „betarpišką realybės perteikimą“ absurdiškumą, tačiau kūrinio filmavimo metu gauna išties naudingą manipuliacijos pamoką, ja galės pasinaudoti siekdama savo tikslų. Ir veikiausiai pasinaudos.

Apie medijos specifiškumą tikrai gali tarti žodį tie darbai, kuriuose nuo pradžios iki galo svarbiausias išlieka formalus principas – menininkų Nashashibi / Skaer 16 mm kino juosta užfiksavo tamsą, kurią kas keletas sekundžių perrėžia blykstės šviesa, ištraukianti juodumoje besislepiančius objektus. Toks paprastas techninis gestas, o mūsų percepcijos mechanizmai jau patiria smūgį. Regėjimas maitinamas vos dalelę sekundės ir vaizdą čia pat keičia akyse blunkantys ką tik regėtos šviesos kontūrai bei miglotas matyto prisiminimas. Toks kinas neišvengiamai aktyvina kitus, ne už regėjimą atsakingus smegenų centrus. Išmuštas iš visagalių žiūrėjimo įpročių, tamsos pauzėse desperatiškai mėgini fantazuoti apie galimus ryšius tarp atskirų kadrų, apie jų prasminius saitus. Flash technologija neturėtų būti svetima mūsų sąmonės, atminties procesams (25-ojo kadro fenomenas net leidžia teigti, kad vaizdo blykstelėjimas gali turėti ypatingos galios), tačiau linijinio naratyvo standartai valdo mąstymą nuo Gutenbergo laikų, kai spaudos išradimas įpratino viską rikiuoti į nenutrūkstančias priežastines grandines. Pasirinkdami filmavimo vietą (Metropoliteno muziejų) autoriai siekė šviesos akimirkos ir sustojusio, amžino muziejinio laiko kontrasto, tačiau, filmuojamus eksponatus pakeitus kitais objektais, darbas vis tiek nebūtų praradęs savo turinio... turinio, kurį diktuoja pati medija.

Taip pat ir apie Cédrico Noëlio „Ein Reich“: man beveik pakanka žinoti jo sandarą – darbą sudaro septyni istorijos liudininkų pasakojimai, kurių kiekvienas paimtas vis iš kito romano, mėginančio nuspėti istorijos įvykių raidą, jei II pasaulinį karą būtų laimėjusi nacistinė Vokietija. Kiekvienas veikėjas – vis kitos tautybės ir kalba savo kalba. Žiūrėdama suprantu, kad man nėra labai svarbu, ką jie pasakoja. Mane įtraukia ir keri struktūriniai, meniniai sprendimai – dokumentinio filmavimo kodų derinimas su literatūros žanru, kuriame istorija suplakama su fantastika (alternatyvi praeities ateitis); tipažai ir balsai; skirtingų kalbų skambesys; veikėjų pasirodymas paeiliui po vieną septyniuose monitoriuose, kitiems ekranams tuo metu transliuojant tuštumą ir t. t. Ar dažnai yra tekę ką nors panašaus matyti didžiajame kine, sergančiame absoliučia priklausomybe nuo siužeto? Eksperimentinis kinas, siekdamas išsivaduoti iš kalbos tironijos, neretai elgėsi itin drastiškai ir nefilmavo visiškai nieko, kadangi kiekvienas objektas paskui save velka sąvoką. Tačiau radikalizmas draugiškesnis žiūrovui, todėl turi labiau garantuotą grįžtamąjį ryšį.

Labiausiai stebiuosi, kodėl virtuoziškos Omero Fasto mizanscenos, pasižyminčios visomis įtraukiančiomis naratyvinio kino savybėmis, beveik išnyko iš mano įspūdžių kolekcijos. Prisimenu, kad buvo maksimalus smalsulys ir tobula fikcija. Turbūt jos tuštumas ir yra pagrindinis pranešimas.

Noktiurniniai Gabrielio Lesterio peizažai duoda kitą medijų pamoką. Tik kai beveik visi vaizdai panardinami į tamsą, gali suprasti, kiek vizualinės informacijos perteikia garsai, net tokie neapčiuopiami kaip ugnies degimo ar garo sklidimo triukšmas. Kur kas iškalbingesnį nakties paveikslą nupiešia ne ekrano tamsa, suvarpyta švieselių, o ritmingai pulsuojantis žiogų čirškesys (lyg jis būtų paties naktinio oro garsas, kaip esti vidudienio karščio garsas), neoninės lempos birzgimas nuščiuvusioje gatvėje arba tolimas vienišo automobilio gausmas. Tačiau tai tik nekalta įžanga į kino muzikos naratyvinę galią. Patys nakties peizažai tampa tik neutraliu fonu visiškai skirtingoms istorijoms, kurias pasakoja vien orkestras – be veikėjų ir be žodžių. Melodiją grojantys varpeliai išpurena žiūrovo emocinę dirvą kokiam nors pasakiškam siužetui ar kitiems optimistiniams vyksmams (pvz., sukelia rusiško pramoginio kino prisiminimus). Lengvai džiazuojanti Lesterio partitūros dalis leidžia įtarti, kad čia pat, kažkur visai netoli nuo kadro ribos, vyksta flirtas, o gal laisvės jausmu svaiginantis pasivaikščiojimas. Kai fleita akompanuoja naktiniam užuolaidų plazdėjimui, aš jau regiu gražią moterį, turbūt šiek tiek apnuogintą, ir ji, žinoma, ko nors laukia. Jos geismingam ilgesiui tamsos šešėliuose gali pritikti tiek švelni, tiek šiurkšti atomazga (nes kinas išmokė sieti seksualios moters paveikslą ir prievartą). O kai mašina lekia ilgu vingiuotu tuneliu, orkestras būgnija crescendo, perspėdamas apie artėjantį susidūrimą su didžiuoju priešu. Šią strategiją ypač mėgsta siaubo kinas, kai ekrane nevyksta ničnieko, tačiau garso takelis kiekvieną kūno narį priverčia maksimaliai įsitempti, laukiant siaubingo ir staigaus „bū!“ (be muzikos vaizdas čia būtų visiškai bejėgis!). Tegu šio darbo dar nematęs skaitytojas nepyksta, kad pasakoju savo vaizdinius, taip pakenkdama jo interpretacijos laisvei – esu tikra, kad visų mūsų „laisvė“ smarkiai sąlyginė, nes baigėme labai panašią kino mokyklą, ir filmų muzikos stereotipai siūlo tikrai ne begalinį skaičių galimų siužeto variacijų. Aš dėkinga Lesteriui, kad, pašalinęs iš ekrano žodžius, jis ausyse atveria akis ir kad išoperuodamas kino kalbos struktūrą neamputuoja kino malonumo. Tačiau tai yra pasitenkinimas ne užsimirštant, o žinant. Pastarąjį dešimtmetį videomenas ypač mėgsta sau kelti kino kalbos analizės uždavinius, tačiau dažniausiai juos sprendžia parazitiniais būdais – skolindamasis gatavo filmo fragmentus ir atlikdamas minimalų dekonstruojantį gestą (sulėtinimas, pagreitinimas, reversas, kilpa, ištrynimas, vaizdo padalijimas į kelis ekranus ir pan.). Tai gali nuskambėti kiek konservatyviai, bet man patinka, kad Lesteris dekonstruoja ne išardydamas ir savaip perkomponuodamas kieno nors kito medžiagą, o sukurdamas visiškai naują ir dar labai gražų filmą.

Šioje parodoje demonstruojamos beveik visos įmanomos videomeno rūšys – nuo performansų dokumentacijų, videovaizdų, integruotų į architektūrines / skulptūrines instaliacijas, videokoliažų ir animacijos iki tiesioginių diskusijų su kinu ir televizija. Kartais videomenas tikrai atlieka kino sąžinės funkciją ir dėl to yra nemėgstamas – mažas, pigus ir dar skundikas. Iš videomeno nereikia tikėtis tiek pat kiek iš kino, tačiau drauge galima norėti kur kas daugiau – metodų, požiūrių, pateikimo įvairovės, kurios kinas negali pasiūlyti, ir – sąmoningumo pačios medijos atžvilgiu. Žinojimas, kaip tave veikia tavo paties sukurti tęsiniai (medijos), nebūtinai reiškia galimybę išvengti jų įtakos, tačiau vis dėlto užtikrina tam tikrą sprendimo laisvę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111592. KJDATLNŠ2008-03-05 12:11
butinai eisiu i smc rumus pasidairyt, gal sutiksiu graziaja menotyrininke ir asmeniskai patirsiu kaip 25 tustumos kadre fantazijos medija tartum roze Flash samoneje skleidziasi...

111786. Važiuoja stogas :-( 2008-03-08 21:38
Jau teksto sudėtingumas-skaitai ,skaitai įmantriai susuktas įmantrybes ir pameti mintį apie ką čia taip sudėtingai kalbama.Kartais atrodo ,kai nėra apie ką kalbėti toks rašymas -išsigelbėjimas,galima labai daug prirašyti....Pradeda važiuoti stogas (ar man ar kritikui).Su Moters diena!

111922. Važiuoja stogas :-) 2008-03-11 23:48
Galop supratau: juk tai mašininis vertimas!

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:05 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba