ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Tarybinės literatūros sugrįžimas

DMITRIJ BYKOV

[skaityti komentarus]

Ji pradėjo grįžti jau praėjusiais metais, tačiau galutinai ir triumfuodama apsireikš šiemet. Viskas prasidėjo, suprantama, nuo išskirtinių pavyzdžių – Okudžavos ir Trifonovo, Bulgakovo ir Platonovo, Aksionovo ir Rybakovo. Beje, tai vis ta pati tarybinio laikotarpio rusų literatūra; laikas sulygino spausdinamą produkciją su nespausdinama – pasirodę mokyklinėse programose, uždrausti autoriai išsyk neteko aureolės. Šiais metais tikriausiai sugrįš ir kiti iškilūs tarybiniai autoriai – jau rašiau apie naują susidomėjimo Strugackiais bangą; reanimuotas Julijanas Semionovas (jo biografija, parašyta dukters, tapo metų bestseleriu); serijoje „Prie židinio“ pakartota Fridos Vigdorovos dilogija apie tarybinės inteligentijos darbus ir dienas... Puikiai parduodama Čingizo Aitmatovo „Rinktinė“ – naujas romanas plius trys senos apysakos. O žinote, kas yra vyriškų bestselerių serijos „Ozonas“ priekyje? Aš iš pradžių savo akimis nepatikėjau – Vladimiras Saninas. Taip, taip, tas pats, 1928–1989, įtempto siužeto apysakų apie Antarktidos įsisavinimą autorius. Gerai atsimenu, kaip aštuntajame dešimtmetyje žurnalas „Znamia“ su jo nauju kūriniu bibliotekose nusitrindavo iki skylių, o aukštakakčiai kritikai raukėsi. Lukterėkite, sugrįš ir Olegas Kuvajevas su „Teritorija“ – aukso ieškotojų tema nesensta, ir Valerijus Povoliajevas su taigos romantika, ir Michailas Čiulakis su psichiatrų kasdienybe... Įtariu, kad perleistus Anatolijaus Ivanovo, Piotro Proskurino, Georgijaus Markovo ir kitų nesuskaičiuojamų socrealistų, lipdžiusių daugiatomes, daugiatones sagas apie tarybų valdžios įtvirtinimą Sibire, raštus išpirks kaip pyragėlius. Kas gi šiuo atveju įdomu? Kiekviena literatūra, gera ar bloga, turi dvi pardavimo viršūnes. Pirmoji – kai jinai šviežia ir dar niekas neaišku: ima, kad paragautų. Antroji – kai ji jau sudūlėjo, tai yra galutinai pavirto epochos paminklu. Tuomet net senas tramvajaus bilietas įgauna vertę.

Tarybinė literatūra prarado aktualumą, tačiau ji grįžta kaip paminklas. Tarybinio laikotarpio pabaigoje į daugelį jos pavyzdžių be pasibjaurėjimo neįmanoma buvo žiūrėti, bet juk ir Sidabro amžiaus literatūra – kokie nors Kuzmino „Sparnai“ – keldavo šleikštulį amžininkams. O mūsų karta jau skaitė springdama, mėgaudamasi pikantiška egzotika. Todėl, kad šios literatūros vertė buvo jau ne tiek estetinė, kiek muziejinė. Tarybinė literatūra sugrįžta, nes iš Tarybų Sąjungos iš tikrųjų nieko daugiau nebeliko. Kaip tik šito ir neapskaičiavo jos duobkasiai. Pasakysiu daugiau: saulėlydžio link krypsta visa rusų civilizacija, pasižymėjusi tuo, kad kadaise žodis atlikdavo svarbų vaidmenį, o dėl principų šaudėsi. Mes įžengėme į kitą, itin materialų, medžiaginį laikotarpį, kuriame didžiosios abstrakcijos jau beveik nieko nereiškia. Ir koks nors Semionas Babajevskis iš eilinio realybės lakuotojo pavirsta titaniška akmens boba, tamsybių stabu. Kokios akmeninės bobos meninės vertybės? Jokios. O istorinės? Daugiau, nei jų turi Milo Venera.

Tai pirmoji priežastis. Pažiūrėkite, kaip šiandien išperkami I. Babelio, P. Romanovo, B. Pilniako rinktiniai raštai, kaip išgraibstytas Levo Gumilevskio „Žaidimas meile“, kurį amžininkai (1926) išvadino didžiausia vulgarybe. Palaukite, šiemet atūš nauja banga susidomėjimo Vsevolodu Ivanovu, Leonidu Leonovu, Katajevu, Simonovu, net Panfiorovu – jį skaityti lengviau nei brandųjį Sorokiną. Gyventi laužynėje sunku, bet apsilankyti joje kaip name-muziejuje smagu.

Yra ir kita aplinkybė: mums reikia filmuoti serialus. Literatūrinis serialo pagrindas privalo būti tvirtas, raiškus, su aistromis. Šiandien taip rašyti beveik niekas nesugeba, o ir epocha, tiesą sakant, dar nesusiformavo. Juk serialui kas svarbiausia? Šiais pelėsiais ne kiekviena kultūra pasidengia. Reikia, kad epocha būtų pakankamai numirusi. [...]

Yra, beje, dar viena, pati liūdniausia, priežastis, kodėl privalome susigrąžinti tarybinę literatūrą. Mes ne tokie turtingi, kaip atrodo. Ne Anglija, net ne Ispanija. Visas mūsų literatūrinis lobynas – XIX a. ir XX a. pradžia (Fonvizinas – ir tas per sunkus dabartiniam skaitytojui). Iš šitos dėžutės išsiurbti visi syvai. Ne tokie mes magnatai, kad galėtume švaistytis šiais romanais: „Miestai ir metai“, „Nepaprasta vasara“, „Laikas, pirmyn“, „Baltijos dangus“, „Juodžemis“, „Ginklo draugai“, „Atpildas“, net „Pjūtis“ ir net „Priesaika“... Tyčia sumaišiau gerus su blogais – visus juos sieja priklausymas vienam literatūriniam žemynui, egzistavusiam be trupučio amžių, ir atsisakyti šitos prozos vien dėl to, kad baigėsi epocha, neturime teisės. Mes ir taip pernelyg daug užmiršome, o juk ta literatūra saugo ne tik istorines, bet ir estetines vertybes. Aš galiu mėgti Fedino, Fadejevo, ankstyvojo Bondarevo pažiūras ir stilistiką arba jų nemėgti, galiu sutikti su Tendriakovu ir Ovečkinu arba nesutikti, bet atsižadėti jų negaliu. Atėjo laikas nagrinėti šią beletristiką taip pat, kaip tarybinė literatūrologija 4–5 dešimtmetyje nagrinėjo, rodos, amžiams išnykusią Raskolnikovo ir Ogudalovos, Rostovų ir Kručininos, Bazarovo ir Rachmetovo Rusiją... Daugiau skaityti lyg ir nėra ko – nei tarybinės literatūros duobkasiai, nei naujosios detektyvininkės, nei jaunosios realistės (Denežkinos tipo) nieko panašaus taip ir nesukūrė.

Ir todėl aš tvirtai pranašauju daugiatūkstantinius antrosios ir trečiosios eilės tarybinių rašytojų tiražus. Bus serialai pagal „Audrą“ ir „Paryžiaus žlugimą“, pagal „Tylą“ ir „Gyvuosius ir mirusius“, pagal Georgijevskos ir Bruštein prozą. Manau, kad sugrįš net tokia atvira chaltūra kaip „Baltasis beržas“ ar „Einu pas jus, žmonės“. Juk iš naujo išleistas „Amaras“ tapo megabestseleriu, užtemdžiusiu visą dabartinę literatūrą. O kodėl? Ogi todėl, kad visa siela ten įdėta. Nors ta siela turi spalvą ir kvapą visiškai nedviprasmišką.

Yra ir dar viena, taip pat svarbi, priežastis, kurią saugojau pabaigai, nes ir pats nelabai noriu ja tikėti.

Man atrodo, kad Rusija po visokiausių perturbacijų, po daugybės jos veidu praslinkusių civilizacijų, religinių reformacijų ir socialinių revoliucijų sugrįžta į daugiau ar mažiau tą pačią būseną. Būseną jaukaus ir buko snūduriavimo, kuriam apėmus ir buvo parašyta minėtoji literatūra. Man regis, mes vėl nugrimzdome į snaudulį.

Taigi, pats laikas sapnams apie „Tylą“, „Likimą“ ir „Laimę“.


„Ogoniok“, 2007, sausis

Vertė Jūratė Visockaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111585. Dede :-) 2008-03-05 09:14
Teisus D.Bykovas.Tas postmodernas jau "kepenyse" sedi.Tas pats ir kine.Mieliau ziuriu 70-tu,80-tu sovietinius filmus negu Greenweju ar Tarantino.

111757. AišV2008-03-08 01:54
.. baisiau kai iš jonušėlio sklinda gūdus homosovietizmas su vakarietška etikete. Kaip galima įsivaizduoti, kad toks tipas, per 20 metų dalyvavo politkultūroje. Ačiū dievui, tokie padlaižūnai arba nesusivokėliai Europos metami į bendrą homosovietinį šiukšlyną.

111908. lp2008-03-11 20:13
"Daugiau skaityti lyg ir nėra ko – nei tarybinės literatūros duobkasiai, nei naujosios detektyvininkės, nei jaunosios realistės (Denežkinos tipo) nieko panašaus taip ir nesukūrė." Čia autorius vienaip ar kitaip prieštarauja pats sau. Juk, kaip jis sako, ir tokia raštija po tam tikro laiko įgyja ypatingą vertę. Manau, kad tarybinės net ir propagandinės literatūros (ir kino) mėgimą nulemia visai kita priežastis. Tarybų Sąjungoje menininkų kūryba buvo tuo ypatinga, kad buvo uždrausta bet kokiu būdu neigiamai atsiliepti apie valdžią. Be to, kad ir su išimtimis, buvo draudžiamas bet koks vulgarumas, Reikalauta daugiau šlovinimo negu neigimo. Tuomet tie draudimai neigiamai veikė pirmiausia rašytojus. Rašytojas imdavo jaustis ne kūrėju, bet valstybės tarnautoju. Bet jie neigiamai veikė ir skaitytojus. Štai todėl daugelis žmonių nemėgo skaityti "valstybės tarnautojų" parašytų knygų. Tiesiog paprasčiausiai nesinorėdavo skaityti nenuoširdžių šlovinimų žmones prievartaujančiai valdžiai. Tačiau laikas užgydo ne tokias žaizdas. Tuo tarpu vis labiau iškyla tai, kad tarybiniame mene būdavo vengiama vulgarumo. Iš kitos pusės, kūrinių sukūrimo aplinkybės vis labiau pasimiršta. Ir šiandien daugeliui nebe taip svarbu, ar kūrėjas priverstas, ar nepriverstas vengė savo kūriniuose žemų ir žmogaus orumą purvinančių dalykų. Ir manau, kad tarybinio meno mėgimas tik didės. Gal tik jau daug vėliau koks nors ateities Miguelis Cervantesas sukurs ką nors panašaus į Don Kichotą. Tokį, kuris pašaipa užbaigtų tarybinius riterių romanus, riterių filmus ir riterių paveikslus. Skaitykime vertinkime, gyvenkime. Laiko neperšoksi.

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:04 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba