ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Pražilę varnėnai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Gruodžio 30, penktadienis

Tercina


        Yra stonėj žvengiančių,
        O kišenėj skambančių, –
        Dar aš galiu gerti...

Gruodžio 31, šeštadienis

Naujųjų išvakarėse

Gal ir nebus nuodėmė konstatuoti dar vienos generacijos fiasko (kaip ir mūsiškės, ir ankstesnių, ir paskesnių, paskesnių...).

Moterys – pigi mėsa emyratų viešnamiuos,

vyrai – pigi mėsa irakuose.

Tai (paradoksaliai) kyščioja net dainose – iš sumautos artikuliacijos:


        Susikrausiu čimodanus,
        Išvažiuosiu į Ši – kanus...

Tyčia ar netyčia degradavusi kalba:


        Aš šišainu ir nagrįšu,
        O jei grįšu – layškas grįš...

Nėr ko gailėt šio pasaulio. Beje, prezidentas apreiškė tai pirmas. Matyt, neištvėręs, tegu ir seniokiškai, svarbu – spontaniškai.

Dar liūdnesnės naujienos

Arūnui, kuris turi darbo atnaujinant Šatrijos Raganos kapą, pasakoję daktarai, ta proga ištyrę a. a. kaulus... Ji mirusi kaulų vėžiu. Prieš mirtį (o gal ilgą laiką) ją kankinę baisūs skausmai.

Visa tai, neduokdie, kartojasi ir po šimto metų. Pagalvojau apie J. skausmus...

2006

Sausio 1, sekmadienis

Jau gal savaitė po metų prapuolimo atsirado senas mano pašnekovas R. Gr. Anąsyk išdėstė apie tai, kad parašęs romaną, negalįs baigti skyriaus, kur sūnus, palaidojęs tėvą, vienišas sėdi rūkų rūkuos ir vienu pirštu bando brązginti gitarą.

– Ką galvoja žmogus rūkų rūke?

Sakau: paklausk Ekleziasto! Viskas yra rūkų rūkai... Ekleziastiška būsena.

Močiutės ir anūkėliai

Galingoji tapytoja, kuria net mano bičiuliai, šiaip jau visus keikiantys, žavėdavosi, dabar jau močiutė. Jauna ir stoto galingo buvo, paveiksluos – plataus mosto...

Dabar paklausta apie anūkus sako:

– Prieš juos visa amžinybė, o man tik va kiek liko (mažojo pirštelio demonstracija).

Suprask: tepasikaria tėvai su vaikais, aš tapysiu! (S. Veiv.)

Dabar esu... dantistas

Velnias manęs neapsaugojo! Tada buvau pradėjęs versti Alighieri.

– Tai esi dantistas! – pakrikštijo mane R. Gr.

– Taip, stomatologas, – sutikau.

Po savaitės:

– Aš iškrėčiau tau šunybę...

– Kokią?

– Apskambinau visiems, kuriems skauda dantis. Sakau, Sigitas negali pragyventi iš poezijos, pakeitė profesiją, dabar jau taiso dantis...

– Tik tiek?

– Ne, dar ne viskas. Neišsigąsk, jei vieną rytą užguls durų skambutį, ims veržtis pro langus...

– Kas?

– Minia parištom žiaunom... Visi, kuriems skauda dantis.

– To man tiktai ir trūko!

– Ko?

– Prišauksi man bėdą.

– Ne, sakiau, kad tu – geras dantistas.

– Čia jau geriau. Norėčiau išlupt kokį dantį... Valinskui.

– Kodėl Valinskui?

– Toks jausmas, kai pamatau jį ekrane, kad skauda dantys...

– Tau ar jam?

– Abiem, bet aš daktaras. Man negali skaudėti?

– Jis irgi.

– Kažkas sakė, kad jis iš... mūsų miestelio.

P. S. Visi apsišaukėliai, šaukliai, vagys, manipuliatoriai, poetai, menotyrininkai yra kilę iš mūsų miestelio. Pradedant Zamenhofu, baigiant... Petriku. Jo tėvas buvo geras... veterinaras. Netgi a. a. mano tėtušio karvikes gydė.

Šiandien paprašė pagalvot apie jo mintį, kad žmogus nepasiruošia nei vienatvei, nei senatvei.

Niekad nepagalvoja, kad tam reikia pasiruošimo.

Paklausiau (prašydamas patikslinti), ką žemaičiai turi galvoj, kai sako: „Ar turi smerčiui marškinius?“

Mūsų tarmėj tai piktas grasinimas, maždaug – aš tave galiu ir užmušti, nukirsti. Pasirodo, žemaičiai šiuo atveju „švelnesni“.

Grabas, marškiniai, šv. Pranciškaus varpelis turi būti paruošti (laikomi) namuose mirties atvejui.

Ilgainiui neliks krašte žmonių, su kuriais galėtum pasidalinti mintimis apie tokius niuansus.

Tiesa, atkuto tada, kai ėmiau pasakoti, kad „Pragaro“ 23-iojoje giesmėje šeštajam griovy Dante pamatė per taką skersomis permestą nukryžiuotą, dulkėse, prikaltą prie trijų baslių.

Nužengęs į pragarus... Taip jį matė Dante. Vienuoliukas katalonas aiškina, kaip sunku turi būti tam žmogui, kurio krūtinę trypiam visu savo gyvu svoriu slėgdami.

Čia guli tas, kuris manė savo auka atpirksiąs žmoniją.

– Visi mes esam tie, pamestieji ant tako, – pridūrė man pakalbovas, – kiti žergia per mus, gulinčius dulkėse.

Kitaip tariant, apnešti šio gyvenimo – pragaro dulkėmis. Apdulkėjusius ir prikaltus prie trijų kuolų. Jeigu ne priraišiotus, jeigu ne apvytom rankom ir kojom, apmazgytus. Vinių tai juk gaila! Kam kalt, jei gali pririšti!

Iš Jono Meko dainų

Traukdavo kaip naktigoniai:


        Tu pasakyk, mergele jaunoji,
        Kam tiek daugel bernelių vilioji?
        Kad ir daugel bernelių vilioju,
        Bet nuo vieno žiedelį nešioju.

Sausio 2, pirmadienis

Ateities paveikslėliai

Neišsipagiriojęs po švenčių žmogus bėga, keikiasi, šaukia, slidinėja jam žemė po kojomis... Šuo loja tokį vaizdą išvydęs. Tai ateitis. Žmogus su mob. telefonu prie ausies. Kalbasi su savo sugėrovu. Neilgtrukus bus visur tokie vaizdeliai, matysim vieni kitus, kalbėsimės ekranėliuose.

Atkišę savo ilgas nosis, vaipydamiesi. Bent jau užpakalio žmonės nesikrapštys, kaip paprastuoju telefonu kalbėdamiesi. Neraugės, nečepsės, nepirsčios, nekaišios viens kitam liežuvio.

Viskas bus kaip ant delno. Seks vieni kitus neapsakomai. Matys – kas, kur, su kuo sugulė. Kas viršuje, kas apačioj, kas stačias, kas iš šono.

Viską matysima!

Teisus buvo Paksas su ta sklerotine forma:

– Musyse!

T. y. musių pasaulyje. Kuo ne Orwellas?

Taip vyrams ir reikia!

Dvi išplerusios amerikietės (viena rodo labai jau šlakuotą krūtinę) – jaunikliams, simpatukams savo:

– Galite eit ir pasysioti. Tik neužmirškit po to pakelti dangtelio, kad kai eisime mes, subinės liktų sausos...

Ir – nė šypt, nė krypt. Per pirmąjį vyrelių vizitą.

Sausio 4, trečiadienis

Iš anekdotų apie mano draugus

(...) skambina sekretorei į universiteto dekanatą:

– Labas, čia (...). Gal yra Dekanidzė?

– Nuo kada Dekanidzė dirba Istorijos katedroj?

– Dovanokit, ieškau Alfredo...

Kita tema: apie Rabinovičių

Rabinovičius aplankė savo gimines. Po kiek laiko – skambutis.

– Žinai ką? Dingo mūsų auksiniai šaukšteliai. Visas šešetas.

Rabinovičius:

– Tai jūs manot, kad aš?..

– Ne, šaukšteliai atsirado.

– Tai ko?

– Matai, nuosėdos liko.

Sausio 5, ketvirtadienis

Apie atsiskyrėlį

Šįryt R. Gr., įnikęs į hermetikus, papasakojo istoriją apie viduramžiais (XIII a.) gyvenusį mokslininką, kuris per plauką neišrado Newtono binomo – buvo jau priartėjęs... Bažnytininkai jo vos nesudegino, ištrėmė į kažkokius kalnus Ispanijoje. Galop jį aplankyti susiruošė Milano vyskupas. Užsiropštė ant kalnų, užtiko atsiskyrėlį prie jo paties sukonstruotos skaičiavimo mašinos. Klausia:

– Tu man pasakyk: ar Dievas yra?

Atsiskyrėlis:

– Palauk!

Paleido savo mašiną, įkišęs kažkokį lakštą, ėmė sukti ratą...

Po kiek laiko iškrito atsakymas:

– Dar nėra!

Tai buvo Raimondas Lulijus, gyvenęs Dantės laikais.

Apie Laimoną

Didysis Maironio ir Putino skaitovas sunkiai serga, kai šviesesnės valandos, ligoninėje ima deklamuoti, žinoma, trūkčiojančiu balsu, užsikirsdamas. Po kažkelinto infarkto (ar insulto?).

Laimė, vienai gydytojai pavyko nufilmuoti tas scenas. Man regis, čia patys geriausi (kaip žiauru...) rečitaliai.

Žmogus, būdamas arti mirties, skaito, t. y. deklamuoja, sako tai, kas likę jo atminty iš lietuvių „aukso“.

Knyga rusų kalba Masiulio knygyne „100 didžiųjų hermetikų“. Paskutinysis – Ch. Baudelaire’as...

Iš laimingųjų sutapimų

Vakar, kai Urtė išskrido į Romą, sakiau:

– Paskambinsiu vakare!

Ir nuėjova su šuniuku paupiais, kad nebūtų liūdna.

Vakare, apie pusę vienuoliktos, vėl – palydėjome V. Grįžęs atsiminiau U. ir ėmiau rinkti SMS. Ūmai atėjo jos žinutė. Rašė, kad sėdi traukiny į Romą iš oro uosto, vos įsijungusi mobilųjį...

Paskui žaibiškai gavau antrą jos SMS: „Absoliuti telepatija!“

Trečia sutaptis: parašiau apie tai V. ir gavau jos atsakymą: „Parvažiavau, ką tik išlipau iš mašinos.“

Būna juk ir tokių mirksnių.

Padrikos mintys

Jeigu menas kuriamas vieno žmogaus („aš pats su savimi“), tai kokiu būdu jis gali būti suprastas daugelio? R. apie tai, kad poezija gali suvokti tik vienas (jis pats) skaitydamas. Joks deklamuotojas jam nepadeda. Hegelis apie tai, kad Mikelandželo skulptūra nereikalauja (jai tik trukdytų) jokių papildų.

Bene Tynianovas apie tai, kad poezija yra „cамодостаточна“ (jai užtenka jos pačios), laikosi pati, tveria pati. R. apie tai, kaip jis užeina į tą universiteto patalpą, kur yra Petro Repšio freska. Gidė (intelektuali ilgšė su ilga rodykle) bado į sieną ir aiškina australams (ar amerikiečiams su fotoaparatais):

– Čia dailininkas nutapė mėnulį. Jis norėjo parodyti, kad simbolizuoja...

Po pauzės (vėl baksteli):

– Čia žvaigždę. Ji simbolizuoja...

(R. sako: laimė, išbėgau už galvos susigriebęs.)

L. dainų metaforos


        Ten, kur gulėjo mano galvelė,
        Akmenėlis pražydo...

(Pralenk, kad gudrus!)

Apie ką turėjo galvoti žmogus, prieš 700 metų padėjęs galvą paežerėj ant akmens?

Didieji būties klausimai neturi jokio ryšio nei su laiku, nei su istorija.

Kaip ir Visagalis. Galų gale.

Pats tamsiausias klausimas: Dievas ir istorija. Jeigu esama Dievo plano, tai jis tiktai Jo paties „galvoje“!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111669. dz2008-03-06 10:45
atrodo vel eilini karta painiojama: ne petrikas, o bubnelis is veisieju. nors, kai pagalvoji, abu tokie - vogliai.

111680. florestanas2008-03-06 14:06
labai gerai,kad yra,kad turim S.Geda.

111769. AišV2008-03-08 03:53
jau tokios desperacijos nesitikėjau iš gedo, fui. Galvoju, gal pirmą kartą pamatė realų gyvenimą iš paprasto žmogaus. Bet juk ne pirmą kartą. Čia kažkas netaip.

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:03 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba