ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-29 nr. 883

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Egzistuoju – vadinasi, turiu skaityti (11) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie amžiną kultūros mirtį (10) • UGNIUS MIKUČIONIS. Kai ne mūzos, o pelės lanko... (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (22) • FRANK FUREDI. Politikai, ekonomistai, mokytojai... (3) • DMITRIJ BYKOV. Tarybinės literatūros sugrįžimas (3) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydus Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Medija vis dar yra pranešimas (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XL) (2) • GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ. Berlynas vasarį (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (18) • LIUDA RUSECKIENĖ. Mokytojo metskaitliaiMIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Išvykimo nuojauta (5) • LIBERTAS KLIMKA. Kaziuko mugė seniau ir dabar (3) • JUOZAS SAVICKAS. Nepasidavėme – dainavome ir šokome (1) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (5) • AURIMAS DAČIOLA. Eilės (5) • EGLĖ GELAŽIŪTĖ. Eilės (4) • DONATAS PAULAUSKAS. Miestas (3) • visas mano laikas Viešpaties apskaičiuotas tobulos sekundės tikslumu... (340) • 2008 m. kovo 7 d. Nr. 10 (884) turinys (2) •

Apie žydus Kurane

EGDŪNAS RAČIUS

[skaityti komentarus]

Tarp žmonių didžiausią priešiškumą įtikėjusiems rasite tarp žydų ir stabmeldžių.*

Kuranas, 5:82


Tie, kas seka pasaulio įvykius, paklausti apie žydų ir arabų santykius, greičiausiai nedvejodami atsakys, kad jie vieni kitų nekenčia. Kad žydų valstybės Izraelio ir gretimų arabų valstybių santykiai nuo pat Izraelio įkūrimo 1948 metais buvo ir tebėra įtempti, liudija pusė tuzino tarpusavio karinių konfliktų ir po jų kilusių okupacijų (Gazos ruožo, Vakarų kranto, Golano aukštumų, Sinajaus pusiasalio, Pietų Libano), milijonus palestiniečių „įrėminanti“ „apartheido“ siena, dar keli milijonai palestiniečių pabėgėlių už savo tėvynės ribų. Su Izraeliu diplomatinius santykius iki šiol yra užmezgusios tik trys arabų valstybės (Mauritanija, Egiptas, Jordanija), bet ir jų gyventojų dauguma nusiteikę priešiškai žydų valstybei. Tad dabartinio arabų ir žydų priešiškumo priežastis labai akivaizdi – Izraelio valstybės įkūrimas arabų gyventose žemėse.

Kai kada žiniasklaidoje kalbama net apie arabų antisemitizmą. Tačiau pamirštama pridurti, kad patys arabai yra semitai, o arabų kalba, kaip ir hebrajų, priklauso tai pačiai semitų kalbų grupei. Taigi kilme žydai ir arabai nėra tolimesni vieni kitiems nei lietuviai ir latviai. Todėl vietoj tariamo arabų antisemitizmo teisingiau ir prasmingiau kalbėti apie antiizraelietiškas ir antisionistines arabų (musulmonų) nuotaikas. Prie šių galima pridurti dar ir antijudaistinį (ar antižydišką) arabų (o per juos ir kitų musulmonų) nusistatymą, perimtą iš Kurano, kuriame žydai minimi gausiai – dažniausiai su jais polemizuojama arba jie smerkiami.

Žydai ir arabai visuomet gyveno šalia. Ikiislaminiame Arabijos pusiasalyje žydų buvo taip gausu, kad viename iš musulmonams švenčiausių miestų Madynoje, tuo metu dar vadintame Jasribu, žydai sudarė gyventojų daugumą. Manoma, kad žydai ir įkūrė šį miestą, o tik vėliau į jį atsikėlė kelios sėsliai gyventi ėmusios arabų gentys. Pusiasalio pietryčiuose esantis Jemenas apie šimtmetį (V–VI amžiuje) buvo valdomas monarchų, priėmusių žydų tikėjimą judaizmą. Islamo pradininkas Muchamedas dar iki savo, kaip pranašo, misijos pradžios 610 metais su žydais (ir judaizmu) ne kartą buvo susidūręs tiesiogiai tiek pačioje Arabijoje, tiek per savo keliones į Siriją.

Kai kurie islamo tyrinėtojai (žymiausia jų Patricia Crone) mano, kad pranašiškos veiklos pradžioje Muchamedas net neskelbė savarankiško tikėjimo (dabar mums žinomo islamo pavadinimu), o veikiau judaizmo atmainą, pritaikytą arabams. Crone tą ankstyvąjį Muchamedo skelbtą tikėjimą pavadino hagarizmu (nuo Abraomo žmonos Hagaros, su kuria jis buvo susilaukęs Ismaylo – arabų protėvio). Kad Muchamedas siekė patraukti žydus į savo pusę (vildamasis, kad jie jį pripažins Mesiju), liudija daugybė pačių musulmonų šaltinių. Tačiau bet koks ankstyvųjų musulmonų žydams jaustas palankumas pasibaigė apie 624–625 metus, kai 622 metais Jasribe jau bepradedąs įsiviešpatauti Muchamedas apkaltino šiame mieste-oazėje gyvenusias žydų gentis išdavyste ir su jomis susidorojo. Tuo metu buvo pakeista ir meldimosi kryptis (kibla) – nuo Jeruzalės į Kabos Mekoje pusę. Nuo to laiko Muchamedo gautieji apreiškimai (žydai minimi beveik išimtinai Madynos laikotarpio Kurano ištarose, ypač 2, 4 ir 5 skyriuose) ir jo paties pasisakymai (vėliau jo sekėjų surinkti į chadysų rinkinius) buvo nepalankūs žydams (Kurano 5:82 jie apkaltinami priešiškumu musulmonams), nors vis dėlto ne tokie nepakantūs kaip arabų stabmeldžių atžvilgiu. Apskritai Kuranas yra poleminio pobūdžio, didelę dalį polemikos užima Dievo vardu reiškiami įvairūs kaltinimai žydams (ir krikščionims), apeliavimas į jų sąžinę, atmintį, jų bauginimas.

Žydai (banū israyl, jahūd) drauge su krikščionimis (nasara) Kurane (3:64–80, 98–99; 4:47 ir daugybėje kitų ištarų) vadinami bendriniu Ahl al-Kitab („Knygos žmonės“) vardu, apimančiu dieviškus apreiškimus (vadinamus „Knyga“) per pranašus, gyvenusius iki Muchamedo, gavusias bendruomenes. „Knyga“ musulmonai pripažįsta Taura (Penkiaknygę), Zabūr (Dovydo psalmyną) ir Indžyl (Evangeliją apskritai, bet ne kurią nors krikščionių naudojamą jos versiją). Tačiau remdamiesi Kuranu musulmonai yra įsitikinę, kad judaistai ir krikščionys neišsaugojo autentiškų apreiškimų tekstų, nevalingai ar net sąmoningai iškraipė juose buvusius Dievo žodžius. Pavyzdžiui, 4:46 (taip pat ir 5:13, 41) tiesmukai pareiškiama, kad „tarp žydų yra tokių, kurie pakeičia žodžių vietą“. Vis dėlto apie dievobaimingus Ahl al-Kitab bendruomenių narius, ypač apie gyvenusius iki islamo, Kuranas (17:107; 13:43; 3:110, 113, 114; 6:98; 28:54) kalba palankiau – teigiama, kad už jų gerus darbus Dievo jiems bus atlyginta. Be to, Kuranas pripažįsta, kad ir Muchamedo laikais tarp Ahl al-Kitab buvo nuoširdžiai dievobaimingų asmenų, kurie „tiki Dievą ir kas buvo apreikšta jums, ir kas buvo apreikšta jiems“. Paklydusiems žydams Muchamedas Kurane (5:13) kviečiamas būti atlaidus. Tačiau čia pat Kuranas (5:51) uždraudžia musulmonams bičiuliautis su žydais ir krikščionimis, o su jais suartėję net prilyginami jiems (Kurane beveik pažodžiui išreikšta lietuviška patarlė „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“).

Kuranas (62:6–7, t. p. 2:94–96) priekaištauja žydams, kad šie skelbiasi esą „Dievo bičiuliai“ (išrinktoji tauta). Kita vertus, Kurane (2:40, 122) pripažįstama, kad žydams Dievo buvo skirta daugiau dėmesio – Jis jiems siuntęs pranašus, kad šie vestų žydus (ir visą žmoniją) išganymo keliu. Tačiau, anot 5:70, žydai siųstuosius pranašus arba paskelbdavo apsišaukėliais, arba net nužudydavo, o patys ėjo paklydimo keliu. Todėl bausdamas žydus už jų užsispyrimą ir pasipūtimą Dievas jiems esą uždraudė maistui vartoti dalį anksčiau leistų žemės gėrybių (4:160–161), kurių kelios (neskeltanagiai gyvuliai, jaučių ir avių riebalai) paminėtos 6:146. Kuranas itin nepalankiai atsiliepia apie rabinus ir kitus judaizmo religijos mokovus, Kurane jie kaltinami aplaidumu ir net sąmoningu žydų (o kartu ir visos žmonijos) klaidinimu.

Muchamedo pastangos įtikinti žydus sekti juo nebuvo visiškai bergždžios – kai kurie Jasribo ir kitų vietovių žydai atsivertė į islamą ir net tapo svarbiais Muchamedo palikimo perteikėjais. Apie atsivertusius į islamą žydus ir krikščionis netiesiogiai užsimenama keliose Kurano ištarose. Tačiau absoliuti dauguma Arabijos žydų liko ištikimi savo tikėjimui.

Po Muchamedo mirties per užkariavimus plečiantis arabų valstybei vis daugiau žydų bendruomenių atsidūrė musulmonų valdžioje. Kaip ir kitiems monoteistinių tikėjimų išpažinėjams, judaistams musulmonų valstybėje – khalifate – buvo suteiktas specialus Ahl az-Zima („Apsaugos žmonės“) statusas. Ahl az-Zima – bendrinis musulmonų valdomame krašte gyvenančių laisvų nemusulmonų, turinčių specialų piliečių statusą, vardas. Daugelio musulmonų juristų nuomone, Ahl az-Zima beveik sutampa su Ahl al-Kitab bendruomenėmis, gyvenančiomis musulmonų šalyse, tačiau istoriškai į Ahl az-Zima kategoriją buvo patekusios ir nemonoteistinių religijų (hinduistų, budistų, net stabmeldžių) bendruomenės.

Sekant Muchamedo praktika, jo taikyta Arabijos žydams ir krikščionims, zima musulmonų jurisprudencijoje apima formalią suderėtą sutartį tarp valdančiųjų musulmonų ir jų valdomoje teritorijoje gyvenančios konkrečios nemusulmonų bendruomenės, kuriai už paklusimą musulmonų valdžiai ir jos įstatymams leidžiama turėti kultūrinę (religinę ir teisinę) autonomiją. Iš Ahl al-Zima kategorijai priklausiusių bendruomenių narių nebuvo reikalaujama eiti karo tarnybą (kai kuriuose kraštuose jiems net būdavo draudžiama nešioti ginklą ar jodinėti žirgais), o už valstybės teikiamą gyvybės ir turto apsaugą (iš čia ir „Apsaugos žmonės“) jie turėjo mokėti atskirą, tik nemusulmonams skirtą pagalvės mokestį – džiziją.

Be to, nors Ahl az-Zima bendruomenės formaliai turėdavo religinę ir teisinę autonomiją, jų politinės, pilietinės ir kitos teisės ir laisvės buvo ribotos, o ir kultūriškai jos buvo musulmonų diskriminuojamos: teisiniai ginčai, kuriuose viena iš pusių būdavo musulmonai, turėdavo būti sprendžiami musulmonų teisininkų vadovaujamuose teismuose, o Ahl az-Zima atstovai neturėjo teisės liudyti tokiuose teismuose; zimi nebuvo leidžiama vesti musulmonių; jie negalėdavo paveldėti giminaičių musulmonų turto; nemusulmonams dažnai nebūdavo leidžiama statyti naujų maldos namų, vienuolynų ar kitų religinės paskirties pastatų; Ahl az-Zima nariai negalėdavo apranga ar kitaip mėgdžioti musulmonų (arabų).

Kita vertus, tarp Ahl az-Zima buvo gausu iškilių mokslininkų, gydytojų, administratorių, tarnavusių tiek valdovams, tiek provincijų gubernatoriams, o Ahl az-Zima verslininkai beveik netrukdomi galėjo užsiimti verslu. Tradiciškai Ahl az-Zima, ypač žydų, bendruomenės Vidurio Rytų musulmonų miestuose gyvendavo kiekviena savo kvartale, taip jos išsaugojo etnokonfesinę tapatybę ir subkultūras iki pat šių dienų. Pavyzdžiui, senuosiuose Maroko miestuose tebėra atskirų žydų kvartalų, kuriuose tebestovi jų buvusių sinagogų, ješivų ir kiti bendruomeninės paskirties pastatai, nors pačių žydų beveik neliko – jie, kaip ir kitų arabų valstybių žydai, persikėlė į Izraelį.

Tai, kad Kuranas yra nepalankus ar net priešiškas žydams (judaistams), musulmonų visuomenių istorijoje vis dėlto netapo pretekstu arabams (musulmonams) imtis kokių išskirtinių represinių priemonių žydų atžvilgiu – Vidurio Rytuose prieš žydus niekada nevykdyti pogromai ir jie nebuvo kaip nors išskirti iš visos musulmonų valstybėse gyvenusios nemusulmonų masės. Net priešingai – žydų kultūrai musulmonų valstybės pasirodė esančios palanki terpė. Tai ypač pasakytina apie musulmoniškąją Ispaniją, kurioje tolerancijos lygis žydams buvo nepalyginti aukštesnis nei bet kur kitur Europoje. Po rekonkistos naujųjų šeimininkų krikščionių iš Ispanijos išvarytus žydus priglaudė musulmoniškoji Šiaurės Afrika.

Savaime suprantama, tarp musulmonų visuomet būta ir tokių, kurie dėl asmeninių priežasčių ar radikalesnio Kurano ištarų prasmių supratimo buvo nepalankūs žydams. Kai kurie musulmonų religijos mokovai jau viduramžiais kaltino žydus sąmokslu prieš musulmonus. Pavyzdžiui, šiandieninių islamistų įkvėpėjas Sirijoje XIV amžiuje gyvenęs Ibn Taimija buvo įsitikinęs, kad žydai siekė iškraipyti patį Kuraną, taip pat daug primelavo apie Muchamedą ir savo melagingus pasakojimus apie jį sugebėjo įpiršti nebudriems musulmonams. Kurano komentare Ibn Taimija iš peties pliekia visus pasidavusius žydų įtaigavimams (jo vadinamiems israylijat).

Šiandieninėje sociopolitinėje konsteliacijoje žydų ir arabų (musulmonų) priešiškumas, be kita ko, paakinamas ir naujo (ar atnaujinto) Kurano ištarų, kalbančių apie žydus, perskaitymo ir aktualizavimo. Kitaip tariant, antižydiškai nusiteikę musulmonai Kurane ieško (ir, kaip parodyta anksčiau, neabejotinai lengvai randa) jų negatyvų nusistatymą pagrindžiančių šventraščio ištarų, kuriomis paskui gali mosikuoti kaip įrodymu, kad žydai visuomet (t. y. nuo pat Muchamedo laikų) buvo priešiški musulmonams ir siekė jiems visaip pakenkti. Tokiems sionizmo ideologija ir jos įsikūnijimas – įkurta žydų valstybė – tėra dar viena įsivaizduojamo amžinojo žydų sąmokslo prieš musulmonus išraiška, su kuria „tikratikiams“ privalu kovoti visomis (tarp jų ir smurtinėmis) priemonėmis. Todėl tai, kas šiandien vyksta tarp arabų ir žydų, matytina ir kaip Kurane esančios laiko bombos mechanizmo paleidimas. Ar tarpusavio neapykantos džinas, paleistas masiškai žydams atsikrausčius į Palestiną, gali būti greitu laiku suvarytas į butelį? Vargu, ypač atsižvelgiant į šiuo metu Vidurio Rytus užplūdusią visuotinę reislamizacijos bangą. Todėl tikėtina, kad dar kurį laiką Kuranas liks radikalių antižydiškai ir antiizraelietiškai nusiteikusių musulmonų įkaitas.


* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111650. AišV2008-03-06 03:00
šiaip nieko naujo - nes pas judaistus ar kirščionis yra dar baisesnių dalykkų prieš "kitokius". Ir ką? Račiau, ir ką?

111906. lp :-) 2008-03-11 19:52
"Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių." Sutinku , kad taip ir reikėtų daryti. Bet visai neblogai būtų, jei bent vieną sykį skliausteliuose būtų parašyta ir daugeliui žmonių jau į prastu būdu. Madyna tai Medina, kaip paprastai rašoma, ar ne?

Rodoma versija 30 iš 31 
0:08:03 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba