Humoreskos

Skambutis

– Sakykit, ar čia raketų orientacijos beorėje erdvėje projektavimo institutas?
– A-a-a!
Institute nukrito telefono ragelis ir pasigirdo šūvis. Nusišovė trečiojo skyriaus viršininkas.
Kitą rytą nukritusių lapų krūva, po kuria riaumodavo sunkvežimiai, persidislokavo į taigą.
Senoje vietoje tik vėjas šiureno likusią garinio įrenginio celofaninę skiautę.
Skambutis.
– Sakykit, ar čia raketų orientacijos beorėje erdvėje projektavimo institutas?
– A-a-a! Ir vėl! A-a-a!
Pykšt pokšt! Nusišovė patyręs slaptosios tarnybos darbuotojas, organizacijos pasididžiavimas.
Kitą dieną visa taiga kartu su sniegu persikraustė į Karakumus.
Skambutis.
– Labai atsiprašau, čia vėl aš, turbūt jums įkyrėjau... Sakykit, ar čia raketų orientacijos beorėje erdvėje projektavimo institutas?
– Taip. Ko reikia?
– Ar galit pakviesti Nadią?

Atgal į ateitį

Na, ačiū Dievui.
Aš ir taip niekada neprarasdavau optimizmo, o pastarieji įvykiai man tiesiog išskleidė sparnus.
Aš gi sakiau: arba gyvensiu gerai, arba mano kūriniai taps nemirtingi.
Ir gyvenimas vėl pasuko į kūrinių pusę.
O jie man šaukė: „Viskas! Jums krizė, jūs trejus metus nevažiavote metro. Apie ką jūs dabar rašysite? Baigta. Dabar žmogaus teisės. Dabar asmens laisvė aukščiau už liaudį.“
Kritika švytėjo! Amžinai girtas, ėdantis, storasnukis, nuolat su bokalu rankoj. Tai aš.
O aš su bokalu todėl, kad supratau: ne amžiams visa tai.
Visi iš žodžių sprendžia. O aš iš veidų suprantu. Aš žodžių nesuvokiu. Kada žmonės pradėjo klykti: „Laisvė!“ – aš skuodžiau žiūrėti į veidus.
Pasirodo – normalūs. Mūsų žmonės.
Jie iki laisvės nenurėplios. Jie mėgsta pažeisti.
Tu jam uždrausk viską, ką jis gali pažeisti. Jis tą supranta.
– Kas visa tai padarė?
– Kur?
– Štai čia.
– Ką padarė?
– Ką padarė, aš matau. Bet kas visa tai padarė?
– O ką, čia uždrausta?
– Uždrausta.
– Bet tai ne aš.
Mūsų laisvė – tai dalykas, ką veikiam, kol niekas nemato.
Liftų sienos, stočių tualetai, svetimų mašinų ratai.
Tai ir yra mūsų laisvė.
Mums trukdo rankos, atsikišusios į priekį.
Rankos už nugaros – kitas reikalas.
Ir komanda ne iš priekio, o iš nugaros, t. y. ne kviečia, o siunčia.
Tai visai kas kita.
Galima akis užmerkti ir paklusti – kairys petys pirmyn, marš, sustoti, poilsis!
Taigi liaudis šiuo metu pagrįstai reikalauja tvarkos.
Tai mūsų kraujyje – kas būtina, privalu, punktualumas ir ta... sąžinė ir tyrumas.
Mes tvarkingai gyvenome visus 70 metų ir negalime nuo to atprasti.
Mūsų laisvė – chaosas. Mūsų svajonė – tvarka chaose. Skirtumas neryškus, bet kai kas jį jaučia.
Jie taip mums ir praneša: va demokratija, o štai dabar diktatūra.
Kas demokratijos metu spausdinama, diktatūros metu – kalbama.
Diktatūrmetyje visi bijo klausimų, esant demokratijai – atsakymų.
Diktatūros metu daugiau baleto ir anekdotų, esant demokratijai – būna kelionių ir apiplėšimų.
Stambaus gyvulinio nuogąsčio – vienodai.
Diktatūroje gali primušti iš viršaus, demokratijoje – iš apačios.
Kai viskas gerai – iš visų pusių.
Pasakyti, kad milicija diktatūros metais mus gina, būtų šiek tiek nekuklu.
Ji mus saugo. Ypač įkalinimo įstaigose.
Taip buvo ir taip yra.
O gatvėje, ore ir vandenyje tai pačių besiginančiųjų reikalas, todėl kritusių karuose ir žuvusių taikos metais skaičius tolygus... Mūsuose...
Trumpiau kalbant, mūsų laisvė nors ir skiriasi nuo diktatūros, bet ne taip ryškiai, kad tai galėtų pastebėti mažai raštingas žmogus, tarkim, rašytojas ar kariškis.
Daugelį domina satyriko likimas, to, kuris žydi proletariato diktatūros oranžerijų sąlygomis ir gauna galą nepakeliamomis laisvės klestėjimo aplinkybėmis.
Bet visa tai tarsi.
Paprasčiausiai šiltnamio pogrindžio sąlygomis jis ryškiau matomas ir aiškiau girdimas.
Ir jis pats turi tikslius orientyrus.
Jis sėdi pririštas grandine ir loja ant riedančio pro šalį traukinio, taip sakant, svarbiausias dalykas, lojimas, grandinė ir naudingo veiksmo koeficientas suprantami bet kam.
Laisvės metu satyrikas jau ne su grandine, nors ir su antkakliu.
Kur jis šiuo metu – neaišku.
Jo skalijimas girdisi tai kariniuose daliniuose, tai turguj, tai Kremliaus pavartėje, o dažniausiai jis blusinėjasi, baisiausiai ilgėdamasis vakarienės.
Ir kvailys supranta, kad supančiotas jis turi daugiau dvasingumo ir įsigilinimo į savo vidinį pasaulį.
Kadangi bėgimą paskui pančius galima nutapyti tik vaizduotėje, tai labai domina skaitytojus.
Žinoma, rašytojui būtų neprošal pakalėti vien dėl aukštos meninės literatūros kokybės, paliekančios jo organizmą. Bet, sąžiningai prisipažįstu, kažkodėl netraukia. Ir taip aukojiesi – painiava su šeimomis, pasimatymai su kiekviena savo atžala... Kalėjimas – tai šioks toks perdozavimas.
Labiausiai džiugina naujo pogrindžio nuojauta.
Liovėsi audros, bruzdėjimai, vėl esi virtuvėj, darbo vietoje, vėl visokios pašaipos, vėl kultūros kryptys ir iškelti įsipareigojimai, vėl tau šaukia: „Jūs savo kūriniais žeminate tarybinį žmogų“, o tu rėki: „Jūs savo dviračiu jį žalojate.“
Žavu! Tas, kas mus vėl kiša į pogrindį, neįtaria, su kokiais profesionalais jam tenka turėti reikalų.
Iš ten pamokslo žodžiai su visais akustikos dėsniais dešimt kartų stipriau ir garsiau skamba ir viršininkų šūkis „Dirbti geriau rytoj negu šiandien“ pogrindyje išaiškinamas vienareikšmiškai: šiandien dirbti nėra jokios prasmės.


Vertė Andrius Šiuša