ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-21 nr. 953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Iš senminčių turgaus (23) • -gk-. Sekmadienio postilė (13) • Su dailininku MIKALOJUMI VILUČIU kalbasi Mindaugas Peleckis. Filosofija vietoj šampano, arba Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas (13) • ROSS DOUTHAT. Popiežiaus drąsumas (4) • PHILIP JENKINS. Reforma evangélica (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (21) • PETRAS REPŠYS. Apie bičiulius grafikus (15) • RUXANDRA NICULESCU. Eilės (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas labiau meluoja? (32) • MARIUS PLEČKAITIS. Kauno psichodelika (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • Grybai, miško uogos – Dzievo rasa (6) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija, arba veisiejai (2) • VALDAS PATUMSIS. Kirminukas (3) • MICHAIL ŽVANECKIJ. Humoreskos (5) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Laimingi turtuoliai neverkia



Jo Šventenybė Dalai Lama, Laurens van der Muyzenberg.
Vadovo kelias: verslas, budizmas ir laimė mūsų tarpusavio ryšiais susietame pasaulyje.
Iš anglų k. vertė Linas Tamūnas.
V.: Alma littera, 2008. 176 p.

Galiu pasakyti, kad tai viena iš įdomiausių knygų, kokią teko skaityti pastarosiomis dienomis. Galbūt dėl to, kad nėra įgrisusių literatūrinių štampų, kankinančiai susijusių su literatūros teorija, o skaitant kyla tiek gyvos prieštaros, tiek nebylaus sutikimo reakcijos. Tai, sakyčiau, pavyksta nedažnam literatūros kūriniui. Matyt, dėl šio savotiško santykio, o ne tik įmonių vadovų reikmėms patenkinti, ir tiražas išleistas toks, kad užgniaužia kvapą (12 900 egz.). O kur dar SEB banko prezidento Audriaus Žiugždos žodžiai viršelio aplanke, nepaprastai gražūs ir teisingi – apie asmeninę atsakomybę ir išmintingą galią keisti pasaulį?.. („Per savęs pažinimą, per santarvę su savimi ir su aplinka – į laimę. Tai kelias, leidžiantis naujai pažvelgti į dalykus, kuriuos iki šiol laikėme savaime suprantamais: žmogiškumą, teisingumą, atsakomybę. Kelias, suteikiantis žinių, kaip būti geresniam. Geresniam vadovui ir žmogui, išmintingai naudojančiam galią keisti pasaulį.“) Skamba taip gražiai, kad siūlyčiau knygą perskaityti ir paprastai vargo pelei, ne tik vadovui. Gal ir pelė taps žmogiškesnė. Ir įgis bankininko išminties. Tik va keista – patiki šiais kilniais žodžiais, o pasaulis kažkodėl nesikeičia, koks liko, toks ir yra, keičiasi tik bankai. Štai neseniai vartotojams įvedė naują mokestį. Gal tai kelias į laimę banko vadovui, o ne paprastam vartotojui?.. Bet, kaip sako Dalai Lama, „nėra kelių į laimę, kelias ir yra laimė“. Taigi – vieni į kairę, kiti į dešinę, ir nėra ko skųstis. Visi būsime laimingi.

Tačiau kad ši knyga labai reikalinga neretam Lietuvos vadovui (ypač tiems, kurie dar neseniai taikė (o gal tebetaiko?) „laukinio kapitalizmo“ metodus) – neabejotina. O kadangi verslininkai paprastai nelabai turi laisvo laiko skaityti, tuo labiau – filosofiniams klausimams nagrinėti (o budizmas apibrėžiamas kaip filosofija), „Vadovo kelyje“ susitelkiama ne į klasikinių klausimų, kas yra tiesa ir kaip ją pasiekti, kokia žmogaus prigimtis, pareiga ir lemtis, kas yra gėris ir kas yra blogis, nagrinėjimą, o į praktišką teisingų veiksmų sritį. Kaip veikti, kad susiformuotų teisingas požiūris ir teisingas elgesys, svarbus verslo sėkmei. Tam reikia treniruoti sąmonę (koks savotiškas posakis! lyg sąmonė būtų šuniukas), analizuoti savo veiksmus, atmesti neigiamas emocijas, ramiai apgalvoti kiekvieną sprendimą ir nepamiršti meditacijos. Ugdyti dvasines vertybes – dosnumą, etinę drausmę, kantrybę, entuziastingas pastangas, susikaupimą, išmintį. Keisti tai, kas bloga, į gera (pavyzdžiui, išpuikimą ir aroganciją – į kuklumą, kitų nepaisymą – į rūpinimąsi kitų gerove). Žodžiu, vadovas turėtų būti žmogus, kuris siekia tobulumo. Knygoje pateikta psichologo Abrahamo Maslow penkių lygių piramidė nurodo du žmonių tipus – žemesnį (fiziologiniai, saugumo ir priklausymo poreikiai) ir aukštesnį (pagarbos ir saviraiškos poreikiai). Taigi vadovas neabejotinai turėtų priklausyti bent jau ketvirtajam lygiui. Betgi, tiesą pasakius, kodėl?.. Ar daugelio vadovų „tobulėjimas“ nesustoja trečiajame lygyje, ten, kur baigiasi žemesnysis tipas?.. Budistų nuomone, prieš pereinant prie aukštesnio tikslo poreikių, reikia patenkinti pirmojo lygio – fiziologinius poreikius. (Buda teigė, kad „kai žmogų užgriūva bėdos ir nelaimės, jis nebegali suprasti religijos tiesų“.) Tačiau nemažai daliai žmonių fiziologinių poreikių tenkinimas yra gyvenimo tikslas, neinspiruojantis siekti aukštesnių, dvasinių tikslų. Vadovai – ne išimtis.

Knygoje daug protingų praktinių patarimų, tinkančių krikščionybę pamiršusiai ir naujas religijas atrandančiai Vakarų Europos verslo visuomenei. Pagaliau juk ir kažkaip kilnu sieti kapitalizmą su budizmu – ne tik kilnu, bet ir logiška, nes ir budizmas, ir kapitalizmas, sakyčiau, sutaria pagrindiniu klausimu – kad nėra nieko pastovaus ir nekintamo, o gyventi reikia taip, kad gyvenimas suteiktų kuo mažiau kančių. Žinoma, nereiktų pamiršti ir rūpinimosi kitais, ir protingo valdymo, ir visų kitų gražių dalykų, sušvelninančių amžinai kintančios ir nepastovios visatos šaltį. Budizmas – gana racionali religija, kad ja žavėtųsi nemaža dalis žmonių. Juk nesiesi kapitalizmo su tokia kontroversiška religija, kokia yra krikščionybė. Iškart į galvą ateina žodžiai apie turtuolį, kupranugarį ir adatos skylutę. O kur dar turtingas jaunuolis, kuris norėjo sekti paskui Išganytoją, bet „nuliūdęs“ nuėjo namo, nes nenorėjo palikti savo turtų. O Jobas?.. Sėdėjo ant šiukšlių krūvos, kasydamas pūlingas žaizdas puodo šuke ir keikdamas Dievą – o juk turėjo suprasti, jog tai beprasmiška, jog reikia elgtis taip, kad veiksmai būtų protingi ir suteiktų mažiau kančių (pavyzdžiui, nereikia įnirtingai kasytis). Pagrindinė krikščionybės tiesa – pastovaus ir nekintančio Centro (Dievo) idėja. Racionaliai sąmonei tą sunku suvokti, kaip sunku pripažinti viršesnę sąmonę, pripažinti, kad, turėdamas laisvą valią, jausmus ir protą, esi kūrinys, o ne kūrėjas, pavaldinys, o ne valdovas. Budizmas, nors ir netoleruodamas arogancijos ir puikybės, visgi mažiau veikia žmogaus išdidumą nei krikščionybė. Galbūt todėl jį renkasi ne tik kai kurie verslininkai, bet ir Holivudo žvaigždės. Tai ganėtinai patogu – jei ko nors nepadarysi šiame gyvenime, tai atliksi kitame. Krikščionybė tokios progos nesuteikia. Tai dar viena priežastis jos nemėgti.

Šiaip knyga tikrai pravers ne vienam žmogui, trokštančiam patobulinti savo elgesį ir mąstymą. Tik ar verta būtinai susiriesti lotoso poza ir medituoti svetimos kalbos žodžiais?.. Man atrodo, kad meditacija – gana lietuviškas dalykas. Užtenka pasižiūrėti į Rūpintojėlį. Žinoma, mūsų verslininkams Rūpintojėlis atrodo labiau tinkąs alaus reklamai nei meditacijai, bet gal jie neskaitė šios knygos?.. Perskaitys, ir viskas pasikeis... Juk nieko nėra nekintamo, ar ne tiesa?..

Knyga romantiškoms vagystėms



Didžiųjų žmonių meilės laiškai.
Parengė Ursula Doyle.
Iš anglų k. vertė Dalė Virginija Jakutienė.
V.: Versus aureus, 2009. 136 p.

Peržvelgusi turinį, supratau: nors knygą parengė gražiosios lyties atstovė, moterų žmonėmis ji nelaiko. Visi „didieji žmonės“ šiame epistoliniame šedevre – vyrai. Na, nieko nuostabaus – kam gi gali būti įdomūs, tarkim, Adčle Foucher (Victoro Hugo laiškų adresatės) ar panelės Jane Davis, kuria žavėjosi Williamas Testermanas, atsakymai. Juk niekas jų nepažįsta. Tiesą pasakius, turbūt niekas nežino ir kas toks tas Williamas Testermanas. Pasirodo, jis – aštuntosios Tenesio kavalerijos C kuopos vyresnysis leitenantas Amerikos pilietinio karo metais. Ar tai pakankama priežastis įtraukti poną Testermaną į „didžiųjų žmonių“ sąrašą?.. Didžiai savo gėdai, turiu pripažinti, kad nieko nežinau ir apie tokius didžius žmones kaip Charlesas Stewartas Parnellis, kapitonas Alfredas Blandas, viršila Jamesas Milne’as ir, aišku, jaunesnysis leitenantas Johnas Lindsayus Rapoportas. Visi jie žymūs tuo, kad rašė romantiškus meilės laiškus. O jei dar iš karo lauko – kas begali būti labiau jaudinamo. (Betgi įvardyti G. K. Chestertoną kaip „nežymų“ autorių, kuris šiandien menkai skaitomas, ir žymiausia jo knyga laikyti bene tik detektyvinių apsakymų seriją „Tėvas Braunas“ – menku apsiskaitymu tenka įtarti pačią sudarytoją.)

Betgi, manau, meilės laiškai, tegu ir didžiųjų žmonių, yra perdėm asmeniškas dalykas, kad būtų skelbiami visam pasauliui. Juk pasitaiko tokių piliečių, kurie, be saiko žavėdamiesi romantika, puola aklai kopijuoti svetimą stilių. (Viena L. van Beethoveno laiško citata man priminė sopulingą Riaubiškytės ir Tarasovo duetą „Aš – tavo, tu – mano“: „Amžinai tavo. Amžinai mano. Amžinai mūsų.“) Na, ir kas gali tai su malonumu skaityti?.. Nebent tas, kuriam tai skirta. Bet knyga visiškai neužsimena apie tai, ar ponios, kurioms laiškai būdavo adresuojami, į juos atsakydavo, o gal netgi – ar skaitė (kad jie išsaugoti dabarties kartoms, to dar nepaliudija – kai kurios moterys linkusios tvarkingai kaupti ir meilės laiškus, ir sąskaitas – o gal prireiks). Norint ką nors iš tiesų įdomaus sužinoti apie didžiųjų žmonių meiles ir romantiškus susižavėjimus, turbūt labiau vertėtų paimti jų autobiografijas ir paskaityti. Tik šiuo atveju į „didžiųjų žmonių“ sąrašą būtų galima įtraukti ir moteris – bent jau George Sand ar Mariją Skłodowską-Curie, kurios U. Doyle parengtoje knygoje figūruoja kaip Alfredo de Musset ir Gustave’o Flaubert’o bei Pierre’o Curie laiškų adresatės. A. Maurois knyga (iš senosios sovietinės „Siluetų“ serijos) „Žorž Sand“, manyčiau, būtų kur kas įdomesnė.

Na, bet argi kas gali priversti šiuolaikinį skaitytoją skaityti senas nuobodžias autobiografijas, kai galima praryti keletą romantiškų meilės laiškų kaip šaukštą uogienės?.. Kadangi visi laiškai nepaprastai gražūs, taurūs, pilni ilgesio ir gulbės giesmių (kaip išskirtinį paminėčiau W. A. Mozarto laišką žmonai Constanze, kuriame su nuostaba aptikau vieną labai šiuolaikišką žodį, prasidedantį raide „š“), tai ilgainiui gerokai įgrysta. Nieko nepadarysi – prakeikti valstietiški genai. Ne veltui man toks artimas Baltušio Juza, kuris, sopulingai įsimylėjęs, apie meilę nieko nešnekėjo ir elgėsi it koks pelkių stuobrys. Bet, ačiū Dievui, laikai keičiasi, lietuviai aristokratėja ir kilmingėja tiesiog akyse, tai nenuostabu, kad jau brenda iš pelkių, kad jiems negana mylėti be žodžių ir be rašto, jau reikia ir didžiųjų žmonių meilės laiškų. Žinoma, nei H. de Balzaco, nei M. Twaino, nei pagaliau Ch. Darwino stiliaus vingrybėmis nepranoksi, betgi kokią citatą pavogti galima. Niekas už tai nebaus. Juk tai – ne pinigai iš biudžeto. O daugeliui tokia vagystė gali netgi pasirodyti romantiška.

Architektūrinis romanas



Artūras Imbrasas.
Laisvės vergai.
Romanas.
V.: Versus aureus, 2009. 184 p.

2005 m. išleistas Artūro Imbraso romanas „Klajūnas“ padarė neblogą įspūdį. Mįslingas siužetas, savotiški personažai (man ypač įsiminė dainininkė su kauke ir ilgomis pirštinėmis) ir siaubinga pabaiga. Tarytum autoriui, kurio profesija – architektas, staiga būtų šovusi į galvą mintis prie savo sukonstruotos paslaptingos pilies prilipdyti kokį bjaurų šiuolaikinį priestatą. Mažai ką išmanau apie architektūrą, bet man atrodo, kad tai nevykęs sumanymas.

To, kas daroma gyvenime, nereikia kartoti literatūroje. Užtenka, kad raumeningas verslininkas išgriauna sienas Didžiojoj gatvėj ir įsirengia stiklines vitrinas iki žemės. Jis, aišku, vadovaujasi tam tikru architektūros supratimu, bet kas iš to?.. Ar visi puls pirkti jo prekių, jeigu geriau jas matys?.. Stiklas – savotiškas veidrodžio simbolis, išryškinantis ir padidinantis ne tik prekės vaizdą, bet ir žmogaus ego. Nežinau, kiek architektūros yra A. Imbraso prozoje, bet ne ji šiuo atžvilgiu svarbiausia. Literatūrai visuomet svarbiausia pati literatūra. Meninė tiesa, įtaigumas, kalba, vaizduotė, estetinė funkcija... Žinoma, tai labai banalu, bet ką padarysi.

Ką ir kalbėti apie tai, kad literatūra turi jaudinti skaitytoją – tai dar banaliau. Tačiau šito banalaus dalyko neretai daugelis rašytojų nesupranta ir rašo knygas, na, tarkim, sau. Bijau, kad ir ši knyga – „Laisvės vergai“ – gali būti tokia. O gaila. Nes pavadinimas – daug žadantis. Įdomus. Užtat nuvilia klausimai, kuriuos skaitytojui pateikia, kiek suprantu, autorius (jeigu juos sugalvojo leidykla, autoriaus atsiprašau): „Ar gali menas egzistuoti pats sau? Koks kūrėjo santykis su aplinka? Ar jis formuoja aplinką, ar aplinka jį? Ar reikalingas menininkas Anapus? Ar gali tobulus kūrinius kuriantis menininkas sukurti ir tobulą Pasaulį?“ Klausimai atrodo labai sudėtingi, bet į juos galima labai paprastai atsakyti (pavyzdžiui, kad Anapus menininkas tikrai nebus reikalingas – ten, man regis, nereiks nei politikų, nei kiemsargių, nei netgi, ką sunku įsivaizduoti, televizijos laidų vedėjų). Tam nereikia rašyti romano. O jeigu jau romanas rašomas, manyčiau, klausti reikėtų visai ko kito. To, į ką atsakyti neįmanoma. Jeigu literatūra sugeba iškelti tokius „neatsakomus“ klausimus, tada ji yra šio to verta.

O jeigu menas kaip objektas neturi transcendentinio pamato, tai vargu ar jis yra įdomus ir kaip literatūros objektas. Menas nėra aukščiausia žmogaus visuomeninės veiklos forma. Tačiau neabejotinai tik žmogui suteikta itin plačios saviraiškos forma. (Nors šimpanzės jau „moka“ tapyti ir griežti smuiku, nemanau, kad jos kada nors parašytų „Dieviškąją“ arba „Žmogiškąją komediją“.) O kadangi gyvename žodžio devalvacijos amžiuje, daugelis diskusijų, tegu ir meno temomis, jau ima kelti nuobodulį ir nusivylimą. Taigi daug „Laisvės vergų“ diskusijų kelia pažinimo obuolio prisivalgiusio žmogaus liūdesį. Nepaguodžia netgi tai, kad kūrinyje, kaip teigiama anotacijoje, „originaliai sprendžiamos moralinės etinės, meno amžinumo ir laikinumo problemos“. Originaliai tas problemas sprendė ir Neronas, ir Hitleris, ir daugelis menininkų, tik kas iš to. O juk A. Imbrasas turi įdomių literatūrinių architektūrinių sumanymų, kuriuos, sakyčiau, reikėjo labiau vizualizuoti. Aludės menė kaip eldija su irklininkais – gražu ir su „Odisėja“ savaip siejasi, o godus vyšnių troškimas primena Tantalo pastangas nusiskinti vynuogių... Yra ir kitų neblogų situacijų, tik ar jos konstruojamos ne per rimtai, gal vertėjo lengviau, paprasčiau, su humoru?..

Sakyčiau, netgi pašnekovų ketvertas (dailininkas, poetas, skulptorius ir mergina) ir jų begaliniai protingi pašnekesiai galėtų būti savaip juokingi – tai iškart būtų pagyvinę kūrinį, suteikę jam intymumo, paprastumo. Bet čia jau nieko nepadarysi – jeigu autorius norėjo sukonstruoti iškilmingą pašnekesių rūmą, tai tegu toks rūmas ir būna. Juk visokie statiniai yra įdomūs. Tik kartais juose tenka šnekėtis ne su žmogumi, o su savo žodžių aidu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


168766. 000m.2009-08-25 22:25
Niekaip nesuprantu,kodėl apžvalgos autorė taip labai pyksta ant knygos sudarytojos Ursulos D. ir būtinai nori įpiršti į vyrų kompaniją prancūzaitę Žorž Sand arba lenkaitę Mariją S.Kiuri... Kad tik prikibti...

168778. ei, varna2009-08-26 09:49
laivės vergai, ane? yra litovcai? o Vilniaus litvakai, ui, jiems atiduosim puse Vilniaus senojo ir Laisvės alėja Kowno mieste, ui, ui, ponuli, think again and again. laisvės vergas tu pats esi, varna respekt.

168855. nejaugi?2009-08-27 08:35
Menas nėra aukščiausia žmogaus visuomeninės veiklos forma.

168856. mie2009-08-27 09:08
zemdirbyste yra auksciausia veiklos forma.

169175. Klausimas2009-08-31 15:37
Ar tikrai Renata Šerelytė rašo kalbas LR Prezidentei?

169208. Atsakymas2009-09-01 17:06
Reikia Delfyje laiku paskaityti.

Rodoma versija 26 iš 27 
0:07:54 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba