ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-21 nr. 953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Iš senminčių turgaus (23) • -gk-. Sekmadienio postilė (13) • Su dailininku MIKALOJUMI VILUČIU kalbasi Mindaugas Peleckis. Filosofija vietoj šampano, arba Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas (13) • ROSS DOUTHAT. Popiežiaus drąsumas (4) • PHILIP JENKINS. Reforma evangélica (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (21) • PETRAS REPŠYS. Apie bičiulius grafikus (15) • RUXANDRA NICULESCU. Eilės (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas labiau meluoja? (32) • MARIUS PLEČKAITIS. Kauno psichodelika (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • Grybai, miško uogos – Dzievo rasa (6) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija, arba veisiejai (2) • VALDAS PATUMSIS. Kirminukas (3) • MICHAIL ŽVANECKIJ. Humoreskos (5) •

Reforma evangélica

PHILIP JENKINS

[skaityti komentarus]

Kai amerikiečiai aptarinėja Romos katalikų bažnyčią ištikusią didžiąją krizę, mintyse jie paprastai turi garsiuosius lytinio išnaudojimo skandalus. Tuo tarpu Vatikano vadovybei didesnį nerimą kelia kita krizė, kuri Bažnyčiai gali turėti daug rimtesnių padarinių – staigus protestantų ir sekmininkų skaičiaus augimas Lotynų Amerikoje, visada buvusioje stipria Romos katalikų tvirtove.

Nuo 1970 m. evangélicos laimėjo didžiulę Lotynų Amerikos valstybių gyventojų dalį. Šiandien maždaug penkiolika procentų Brazilijos gyventojų jau yra evangelikai, Čilėje jų yra apie trisdešimt procentų, Gvatemaloje – mažiausiai trečdalis gyventojų. Negana to, žvelgiant iš katalikiškų pozicijų, padėtis toliau prastėja ir gali nutikti taip, kad jau iki šio amžiaus vidurio protestantais taps dauguma Brazilijos gyventojų.

Tokio masto religinė revoliucija negali vykti be konfliktų, persikeliančių į politinį matmenį. Paprastai protestantai ir katalikai kovoja žodžiais, ginčydamiesi žiniasklaidoje, per rinkimus ir parlamento debatuose. Tačiau kai kuriose šalyse tokios kovos virto ginkluotais susirėmimais, naktiniais išpuoliais ir etniniu valymu. O kovotojų motyvai labai panašūs į tuos, kurie gerai pažįstami visiems, žinantiems Reformacijos laikų Prancūzijos ar Vokietijos istoriją.

Jungtinėse Valstijose žmonės gali karštai įsitraukti į intelektinius debatus išganymo klausimu – išganymas gaunamas per darbus ar vien tikėjimu, – vis dėlto šie ginčai nevirsta ginkluotu smurtu. Tačiau kai kuriose visuomenėse religinės institucijos apima visą bendruomenės gyvenimą. Religijos praktikavimas apibrėžia metų ciklą, bendruomenės ribas ir visuomenės autoritetus. Dažnai tokia praktika itin lokalizuojama ir sutelkiama į konkretaus šventojo, konkrečios bažnyčios ar šventovės ar netgi kurio nors konkretaus Mergelės Marijos atvaizdo garbinimą. Tikėjimo autoritetas remiasi bendruomene ir tradicija, ritualu ir vieta.

Tad įsivaizduokim, kokį poveikį turės nauja radikali tikėjimo samprata, kuri autoritetą grindžia užrašytu žodžiu, o visas tas vietines tradicijas atmeta kaip pagonybės liekanas. Bažnyčios mokymo gerai nesuprantantys žmonės labai jautriai reaguoja į visas pastangas atimti jų šventovę ar jų Mergelę. Aistroms įsiplieskus smarkiau, jie stengsis nutildyti piktžodžiautojus, kurie kėsinasi sunaikinti jiems pažįstamą pasaulį. Kraštutiniais atvejais vietinės riaušės ir valymai gali virsti platesniais judėjimais. Šitaip religinis smurtas pratrūko ir XVI a. Europoje. Šiandien kažkas panašaus vyksta kaimiškose Lotynų Amerikos vietovėse.

Skirtingose šio regiono dalyse protestantizmas apeliuoja į skirtingus gyventojų sluoksnius. Sėkmingiausiai evangélicos išplito didmiesčiuose. Tačiau naujasis tikėjimas ypatingą poveikį taip pat turėjo ir tradiciškai marginalizuotoms indėnų bendruomenėms Centrinės Amerikos majų regionuose bei tokiose Andų valstybėse kaip Peru ir Bolivija. Daugelį amžių šios bendruomenės oficialiąja savo religija laikė katalikybę, tačiau pastarojoje stipriai reiškėsi ir senosios tradicijos. Priėmimas į bendruomenę priklausė nuo dalyvavimo bendruose apie bažnyčią sutelktuose ritualuose.

O tada pasirodė protestantai, skelbiantys priklausymą naujai visuotinei bendruomenei, Naujajai Jeruzalei. Jie neigė senuosius įsitikinimus, laikydami juos prietarais, ir ypač tuos indėniškus papročius, kurie lengvai prisitaikė prie katalikybės. Negana to, protestantai pasmerkė girtavimą, kuris paprastai būdingas liaudies šventėms. Šitokiu būdu jie atsisakė mokėti katalikiškos kultūros mokestį.

Gvatemaloje kai kurie kraštutiniai evangelikai mėgino prižiūrėti viešąją moralę, rengdami budrumo kampanijas. Katalikiška kaimų vadovybė griebėsi atsako prieš ardančius bendruomenės tvarką ir atsisakančius dalyvauti procesijose ir garbinime. Ji spaudžia evangelikų šeimas, išjungdama joms vandenį ir nutraukdama komunalinių paslaugų teikimą bei išvarydama iš mokyklų jų vaikus. Kai kurie susirėmimai vyksta pagal tą patį nuo Reformacijos laikų Europai pažįstamą modelį: protestantai išjuokia Mergelės skulptūrą nešančių pamaldžių katalikų procesiją, katalikai jiems atsilygina, sudegindami protestantų maldos namus, ir smurtas virsta naktiniais išpuoliais bei išvijimu.

Nors tokių neramumų pastebėta keliose valstybėse, labiausiai jie pasireiškė piečiausioje Meksikos Čiapaso valstijoje, kur nuo 1994 m. dėl religinės įtampos sukelto smurto žuvo šimtai žmonių, o tūkstančiai buvo priversti palikti namus. Ir nors Vakarų kairieji sapatistų partizanus šlovina kaip kovotojus su kolonializmu, Čiapaso įvykių neįmanoma suprasti, neatsižvelgus į socialinę protestantų ir katalikų trintį. Kai kuriuos sukilėlius įkvepia katalikiška išsilaisvinimo teologija, tačiau nemažai smurto kyla ne tiek dėl politinio ir ekonominio išnaudojimo, o kaip atsakas į tai, kad kitos indėnų bendruomenės priima konkuruojančias krikščionybės formas. Pačioje šio karo širdyje vyksta tikybų kova – dėl viršenybės ištakų grumiasi tradicija ir raštas.

Prastėjančios globalios ekonominės sąlygos mažiau turtingose šalyse veikiausiai dar labiau paskatins etninę ir religinę įtampą, o protestantų ir katalikų konfliktai paaštrės. Kad ir kokia moderni būtų ekonominė aplinka, esminiai jos klausimai Johnui Knoxui ar Jonui Kalvinui būtų buvę visiškai aiškūs.


„The Christian Century“, 2009.V.19
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


169156. jona :-) 2009-08-31 11:01
Keista, bet Dievulis visai nesistengia apšviesti nei vienus nei kitus... bent jau galėtų pamokyti, kaip tame naiviame eilėrašatuke- nesipykit, nesipykit ir gerais draugais palikit... Seniai įtarinėju, kad danguje nelabai rūpi kas vyksta žemėje...

Rodoma versija 26 iš 27 
0:07:52 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba