ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-21 nr. 953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Iš senminčių turgaus (23) • -gk-. Sekmadienio postilė (13) • Su dailininku MIKALOJUMI VILUČIU kalbasi Mindaugas Peleckis. Filosofija vietoj šampano, arba Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas (13) • ROSS DOUTHAT. Popiežiaus drąsumas (4) • PHILIP JENKINS. Reforma evangélica (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (21) • PETRAS REPŠYS. Apie bičiulius grafikus (15) • RUXANDRA NICULESCU. Eilės (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas labiau meluoja? (32) • MARIUS PLEČKAITIS. Kauno psichodelika (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • Grybai, miško uogos – Dzievo rasa (6) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija, arba veisiejai (2) • VALDAS PATUMSIS. Kirminukas (3) • MICHAIL ŽVANECKIJ. Humoreskos (5) •

Iš senminčių turgaus

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Rugpjūtį norisi parašyti apie tai, ko kažkada nespėjau. Grąžinti vadinamąsias skolas. Pavyzdžiui, apie dvi geras grafikos parodas, matytas prieš dvejus metus. Bet tai dėl to, kad tik į dvi tais metais ir buvau nuėjusi. Nes anksčiau labai bijojau galerijų tylos, laiko, praleisto jose, prabangos, savų akių ir galvos bendradarbiavimo. Juolab nėra šios dienos refleksijų – tik atsiversk laikraštį ir pamatysi, kad tūkstantmečio plane – vėl tie pabaisos paminklai, lyg gyventume visiškoj stabų šaly. Štai Marijampolėje renčiamas apie 19 metrų aukščio ir 300 tonų svorio mauzoliejus lietuvių kalbai. Iš aprašo matosi, kad lygiai tokia pat atnaša didybės manijai kaip ir Vytauto kaliausė Kaune, pamynusi net keturias nacijas. Tik šimteriopai didesnė, galbūt matysis iš kosmoso. Ramzis Antrasis čia dėl visko kaltas, nuo jo skulptūrų Egipte kilo ta gigantiškų monstrų epidemija. O juk kalbos neišsaugos raitelis ant raitelio ir stebuklinga kapsulė; vienintelė pagalba kalbai – nevažiuoti iš čia kaip Raseinių Magdėms. Dar, tiesa, nuėjau į „Vartus“, pamačiusi reportažą per „Panoramą“ – João Paulo Feliciano „Muzikos pamokos (rekapituliacija)“. Nieko gero, kaip ir reikėjo tikėtis iš tokio dekadentiško pavadinimo. Sudaužyti vinilai, kuriems nepajunti net gailesčio. Ateini ir trypi, prisiversdama lieji įsivaizduojamą pyktį, nors neima net juokas. Tikini save, kad nuolat grįžti į praėjusį laiką, todėl namie rasi smulkių vinilų gabalėlių basučių paduose. Blogiau už Rembrandtą, į kurio reprodukcijas kaišioji ir kaišioji nosį – kad pasitikrintum, kaip visi mes nublanksime istorijos perspektyvoje. Kad pasimokytum, jog mus privalo kritikuoti kiti, net jei atrodo, kad jie neteisūs, antraip mes visiškai užaksim: sukvailėsim nuo hermetiško subjektyvumo.

Mėgstu sunkias galerijos „Kairė–dešinė“ duris, apkaustytas ofortų plokštelėmis. Jos atsiveria į sterilų kambarį su juodais, K. Malevičiaus kvadratus iš pirmo žvilgsnio primenančiais kitais kambariais ant sienų. Gal tai ir buvo Lidos Dubauskienės grafikos parodos „Kambarys“ koncepcijos dalis. Nors čia visiškai ne tas pats kambarys; parodos salė sklidina šviesos, o kabantieji ant sienų – beveik be prošvaisčių. Grafikos kalba, savo senamadišku įsivaizdavimu, visada laikiau liniją: čia ji vos pastebima, išnyranti tarp skliautų, arkų, juodųjų skylių, pusiau atvertų durų, neaiškaus interjero su foteliu, padžiautų marškinių ir veidrodžio kontūrų. Tamsa ir nedidelis ruoželis šviesos, chaotiškumo įspūdį gilinanti nesavo kambario mitologija. Kambarys stebėtojui anaiptol neatrodo saugus: jis praviromis durimis. Tai sociali užuomina į pereinamą erdvę, daiktais paženklintą teritoriją. Formato kvadratas simbolizuoja tobulybę, quadrum formą – lotyniškai tai reiškia „atitikti tikrovę“. Antroji ekspozicijos dalis – nelyginant Jurgio Mačiūno kvietimas, raginantis svečius į vakarėlį atsinešti „tik juodų ir baltų patiekalų“: būdama spalvotai apsirengusi, čia jautiesi kone išstumta iš konteksto, svetimoji. Juoda ir balta visada pretenduoja į gan kategorišką tikrovės apibrėžtumą, tačiau grafika visa savo prigimtimi juk turėtų niekinti matematinį tikslumą. Grafika – tai, kas trapu, silpna, netaisyklinga: nėra nė vieno tokio paties taško, dėmės, linijos. Parodoje, regis, kaip tik ir buvo svarstoma kalbos idėja, ar tik ne kompiuterinis žodžių dauginimasis. Tai šiame trapiame kambaryje, sakyčiau, o ne penkiaaukščių namų dydžio monumentuose su visa savo drovia tauta ir gyvename.

Kai prieš dvejus metus (vėl per „Panoramą“) pamačiau reportažą apie retrospektyvinę Audriaus Puipos parodą „Akademijoje“, labiausiai susijaudinau dėl to, kad parodė suaugusią dailininko dukterį, ir tas vaizdas nusmelkė tarsi vinilų šukelės paduose. Buvau mačiusi ją prieš septyniolika ar daugiau metų, dar labai mažą: ateidavau į privačias piešimo pamokas pas jos senelį. Mergaitė žaisdavo kitame kambaryje, ne tame, kuriame aš piešdavau natiurmortus su agurkais ir pomidorais, o ant sienų kabojo bent du jos tėvo paveikslai, kuriuos vogčia tyrinėdavau minutėmis tarp piešimo ir trynimo. A. Puipa patinka kone visiems, bet man patinka vien dėl to, kad yra nesistemiškas. Dauguma darbų lyg ir nebaigti, prie jų krapštytasi metų metus: ir jo tikrovė transcendentali, primenanti kosminę čiurlioniškos grafikos beprotybę, statiškame paveikslų nejudrume buitį perauginanti į būtį. (Beje, laikau jį įstrigusį sąmonės tinkle ir kaip vaikiškos Amelijos Urbienės knygelės ,,Aš ir mano seneliai“ iliustratorių. Aštuoniasdešimt devintaisiais tie piešiniai atrodė tarsi photoshopas, kuriuo tuo metu dar net nekvepėjo.) Detalė, priešingai nei A. Švėgždos darbuose, čia nekontempliuojama: ji tik parodo riebų kasdieninės metafizikos grožį, skirtingus žmonių figūrų dydžius saistant ne tiek su Šv. Dvasios pasirodymu, kiek su švelniu šypsojimusi nykstančioms vertybėms. Maudymas – dominuojanti tema, sklidina augančio arba senstančio kūno graudulio, triskart perpiešiamo paūgėjus dukrai. O A. Puipą prisiminiau dėl to, kad kol namie dėjo grindis, mūsų lauko virtuvė ir visa buitis kažkuo priminė jo teptuku iščiustytų interjerų skurdą, jaukų ir juokingą netvarkingumą. Ir sakiau mamai, kad dabar mes gyvename A. Puipos paveiksle, tuo jis galbūt būtų patenkintas, jei tik būtų išgirdęs, prieš repetuodamas svetimus šedevrus.

Dar klausiausi Kasparo Uinsko, irgi iš seno, prieš trejus metus išleisto kompakto su Chopinu – ne dėl interpretacijų, kurių kolekciją nešiojuosi ausyse, o dėl nebanalios atrankos: ne vien valsai, paimti ir kai kurie retesni gabalai. Be to, visada įdomu stebėti, ką viešieji ryšiai iš žmogaus padaro. Na, atlikėjas pirmiausia turi turėti pirštus, o jis juos ir turi. Su fortepijonu elgiasi plastiškai, su Chopinu – ekspresyviai, nors ir be ypatingos aistros (jos ir nereikia, atgyveno). Fenomenologiška CD bukleto informacija: „Nuo pat mažens turėjau potraukį F. Chopino muzikai. Pamenu, kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, už durų išgirdau kažką skambinant F. Chopino etiudą Nr. 24. Stovėjau, klausiausi, negalėjau atsitraukti, tačiau durų taip ir neišdrįsau atidaryti. Man Chopino muzika – pati tobuliausia.“ (Keista, Čiurlionkėj visus išmoko viską daryti prieš plauką. Toks auklėjimas, kad ir kaip keista, kartais duoda dešimteriopus rezultatus. Todėl konfliktiškieji jos auklėtiniai ir groja, reprezentuodami lietuvių kompozitorius, nebe Čiurlionį, o Dvarioną. Pirmajam sugroti juk reikia schizo gyslelės, kurią ne kiekvienas turi.) Prieštaraučiau mielam mokyklos laikų konfratrui: mane jautrusis romantikas dabar tik liūliuoja. Stimuliuodavo paauglystėje. Tobulumas vargu ar gali būti menininko įvertinimo kriterijus, nebent jis pabrėžtinai pretendavo dar ir į šventuosius. Bet, žinoma, gražu, ypač prisimenant tą filmą, kuriame George Sand klausėsi Chopino, vogčia palindusi po jo fortepijonu.

Banalu, bet kai bijau lietaus ir perkūnijos, klausausi Alo Jarreau „My Favorite Things“. O vaikystėje lįsdavau į spintą. Mamos rūbai, suknelės ir sijonai, veidu tamsoje jaučiami jų gofruoti paviršiai, lietimasis prie medžiagos – kažkaip ramindavo; dabar jau nekartočiau to judesio, nes ir taip žinau, ką patirčiau. Atrodytų, kad mus sukuria lietaus vėsa, ryškios kiemo gėlynų spalvos vaikystės piešiniuose, slyvų ir kriaušių kvapas, likusieji mergaitizmai-sentimentalizmai. Reikia atsitolinti, kad vėl priartėtum ir suprastum ką nors naujo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


168759. Lorca2009-08-25 21:24
Giedre, nuvažiuokit į Birštoną, ten toks simpatiškas Mažvydas su knyga stovi. Akys ir širdis atsigaus:)

168774. r2009-08-26 08:24
jau tos varnos-kokios ikyrios:musu darbstuolis seniunas ispjove visus varnalizdzius visuose parkeliuose,medeliuose ir kt,tai jos peri daugiabuciu ventiliaciju angose ir sika tiesiai ant galvu kidainieciams

168789. puiku, Giedre, puiku!2009-08-26 12:03
!

168879. Genijų kalvė :-( 2009-08-27 12:18
G.pavyzdys -"Čiurlionkė"-universalių genijų kalvė.Pažinojau vieną "čiurlionkės" absolventę įrodinėjančią jog pasaulyje yra tik trys tapybos genijai:ji ir dar du(G. neminėjo).Baigėsi liūdnai (pegasą gaudo romų tabore).

169045. ivs2009-08-29 15:31
kiek galima demonstruotis? negi galvoja, kad sitie dalykai kitiems nepazinti? kaip per koki stojamaji egza gk vis prikaisioja namioku - ir ta skaiciau, ir ta maciau, ir ta zinau. me too, so what?

169094. ivse teisi2009-08-30 08:39
deja

169095. r2009-08-30 09:42
o man grazu skaityt,kaip giedre mato,nes ivse "kukliai" tyli

169128. ivs > r2009-08-30 15:25
ar as kukliai tyliu? mie, sako kad demonstruoju savo pizoniska pasauleziura ir vadina mane korova, kai niekas nemato. kone kiekviena ryta jinai, mie, is ragatkes ima ir nusauna mano self esteemą ir self confidensę, zinok.

169129. mie2009-08-30 15:32
skundike.

169146. r2009-08-30 20:31
atejau prie kompo ir radau plikytus sausainelius:suedziau vardan taikos

169174. Hm2009-08-31 15:36
Bet kodėl ši mergina vis aprašinėja ir aprašinėja save? Ar ji įsivaizduoja, kad yra kam nors įdomi? Ir taip banaliai, lyg iš neturėjimo ką veikti nuobodžiai nusirenginėtų...

169182. xX2009-09-01 09:37
aš irgi kartais neturiu ką veikt, bet taip nusirenginėt neišdrįsčiau. o tu, Hm?

169188. katė2009-09-01 13:33
Archyvarai, tu vis ieškai teisybės. Nėra teisybės. O to, ko nėra, niekada nesurasi. Geriau išeik pasivaikščioti. Labai gražus kelias veda į Gilbonis.

169192. ragana Kornelija 2009-09-01 15:00
tikrai, kate, aš irgi sakau: nėra pasauly teisybės - archyvaras vaikšto aplink, tyčia kaišioja šakalius į ratus, negražiai provokuoja kitų pyktį, o kai išprovokuoja, tada nusaldina balselį, toks ramus taikus pasidaro, nu tikras dievo kūdikėlis, kaip tokio nepaguosi, ir visokios raganos šalia tokio geruolio dar bjauresnės atrodo. tai va, kate, tikrai nėra tos teisybės, bet yra tiesa - kad archyvaras yra tyčinis manipuliuotojas. tik nežinia, kurią išsikovotą naudą jis vertina labiau - ar mazochistinį malonumą, kad ant jo rėkia, ar galimybę pasirodyti geresniam negu yra. gal ir viena, ir kita, nukrypėlių gi visokių pasitaiko...

169194. katė raganai Kornelijai2009-09-01 15:28
Tikrai negalėčiau pasakyti, koks jis iš tiesų yra. Susipažinom seniai seniai, lyg ir simpatiją vienas kitam pajutom. Turbūt ta proga jis atsinešė į mano bendrabučio kambarėlį vyno butelį. Bet viena kambario draugė pareiškė: "Ir aš kartu gersiu". Nebeprisimenu, kaip ten viskas vyko, tik žinau, kad jis tebegeria vyną su ta kambario drauge (nors manau, kad jis yra abstinentas).

169197. ragana Kornelija 2009-09-01 15:46
abstinentai būna dviejų rūšių - savanoriški ir priverstiniai. priverstiniai tai alkoholikai, kuriems daugiau šiukštu, nebegalima, o savanoriški - tai kur šiaip į visokius kraštutinumus linkę, nes jiems irgi su psichika netvarkoj (pvz., be galo šykštūs ar kokios idėjos manijos apsėsti ir pan.). nežinau, kuri blogybė blogesnė :)

169205. katei nuo archyvaro2009-09-01 16:37
Gražiausias kelias veda iš Plangos į Šventąją pajūriu. Nmėgstu lygumų reljefo, man Tėvo gimtinėje Pasvalio rajone nuo saulėje plieskiančių lygumų suskausdavo gąlvą. kate, nesu abstitentas, su Aliu Balbieriumi, Kukulu Valdemaru prisiliuobdavome ( dar kai kada ir V. Daunys, tkras abstinentas, vardan manęs prisijungdavo). Kate, keista konformiste ir tarsi savo beprasmės darbovietės serviliste tapai, šitaip liūdnoka darosi...Ragana K. tarsi kokios manijos apsėsta, mane vis psichologiškai/psichiatriškai analizuoja, o kad pati pikta, priekabi, kiekvienam priekaištauja - neregi, nemato, saviironijos neieškok...Girdėjai, kūdikį pasiūlė man išnešioti, panašu, tam reikalui pasiūlys ir kiaušides bei gimtą įsitransplantuoti...Psakyk, kad ta "kambario draugė" Dalia išnešiojo ir sėkmingai pagimdė keturis mano vaikus. Ir jokios psichologijos/psichoanalizės to nepaneigs, tiesa, Kate?

169207. katė2009-09-01 16:56
Ach, archyvarai, koks kategoriškas esi. Apie bet kurią sistemą gali spręsti tik pabuvęs joje, ir tai – tik iš savo stebėjimo bokšto pozicijų. Gyvenimas yra labai painus reikalas ir bandydami jį paaiškinti tik dar labiau viską supainiojame. Taip, ta kambario draugė iš tiesų pagimdė keturis Tavo vaikus, vienas (iš dvynių) labai simpatiškas, kitų nepažįstu. Bet Tu su ta kambario drauge labai supanašėjai. Ir tai natūralu, nes žmonės būdami kartu veikia vienas kitą. Į gera tai ar į bloga, negalėčiau pasakyti. O aš dar nesubrendau, tebesu naivi, vaikiška, ir šiandien galėčiau pavogti kokią nors torto puošmeną, kai niekas nemato, ir suvalgyti. Man trūksta solidumo, bet aš jo ir nenoriu. O judu esate solidūs. Prirašiau visokių nesąmonių. Tiek to. Bučiuoju Žalį!

169210. Katei nuo archyvaro2009-09-01 17:26
Kate, ačiū - paguodei. Bet kai kurios struktūros iš atokesnės nuošalės geriau matosi, jų totalus, bergždžias, slegiantis beprasmiškumas. Per JE Grybauskaitės inauguraciją dviem sakiniais - veidrodiniu būdu! - pavyko mandagiai apie tai persiklaustisu Prezidente " Taip, reformuoti jas būtina" - pasakė JE Grybauskaitė. Nesu kategoriškas, nesu, Tu tai žinai. Bet vis tiek sudarkyta, nevykusiai valdyta Lietuva man - viskas. Manau, ir kapitonui sūnui Vaidotui ( jis, beje, kategoriškesnis, ir solidesnis nei aš, - panašu, važiuos į USA pusmečiui). Gal kiek ir supanašėjome, bet nesusitapatinome, neturiu aš net auto, man jo ir nereikia, sportuoju su visais plevėsomis, netgi su Tavo kraštiečiais. Tau naivumo, savotiško nebrandumo ir reikia, nes Tu plastiškai ir metamorfoziškai rašai puikias noveles ( nedaug ligi Bitės Vilimaitės lakoniškumo:). Solidūs labai Tavo kontoros bendradarbiai ir " naujieji lietuviai". Mes esame senieji archetipiniai lietuviai: Tu - aukštaitė, aš - mišrūnas ( žemaitė - motina, aukštaitis - tėvas). Būk sveika ir kūrybinga!

169212. Katei nuo archyvaro2009-09-01 17:44
Beje, pasidygėjau kai kuriomis personomis ir " Laiškų" skyriaus beprasmiu tarškalyne, tad ir nebebūsiu ten, vien tekstai lieka mano akiplotyje ir domėje...Turėjau galvoje Tavo noveles žurnale " Metai", nes Tavo knygą nuomanęs saugo mano žmona, štai kaip supanašėjome mes su ja:)) Sic!

169255. katė archyvarui2009-09-02 11:18
Kai buvau jauna,nemėgau kauno, patiko Vilnius. dabar lyg ir viskas verčiasi. Kas atsitiko Vilniui, kad jis taip starčiai virsta pižonų miestu? Aš tavo PK skaičiu. Seniai. Nebeatsimenu nieko, bet žinau,kad patiko. Kažkada kažkur (gal "Metuose"?) skaičiau gal Bitės Vilimaitė, o gal ir ne novelę, kurioje atpažinau tave. O kodėl tu nerašai? Arba kitaip – ką rašai?

169294. Katei nuo archyvaro( improv2009-09-02 17:09
Ačiū už gerą atmintį apie mano jaunystės noveles. Bitė ...o taip, ji realybę geba perminkyti "vardan literatūros`kaip tik nori: ten, novelėje, apoloniškos išvaizdos jaunuolis Vaidotas Daunys, šalimais, fone, aš - provincialas...Žinai, aš niekada neturėjau nuosavos temos, o mažą formą - novelę- kaip ir buvau išbandęs...Šaunu, kad Tu, Kate, esi "geroje formoje" rašyme. Galėtumei ir romaną rašyti, svarbu, kad kompozivija ir pasakojimo gijos neišsiderintų, nepabėgtų iš Tavo valios, kaip S. Parulskio" Murmanti siena". Puikus pasakojimo ir komponavimo pavyzdys gali būti Murakami " Norvegų giria" - jis, Murakami, daug pasimokė iš detektyvų klasikų, pvs Chandlerio ir A. Christi....Vilnius man ir dabar labai patinka, ypač Pilies gatvė, Subačiaus, Vokiečių...Taigi, esame ir būkime, Tu - kūrybinga, Aš - pauzėje...Nieko tokio, viskas gerai, tesaugo mus Dievo malonė ( pagalvok, kiek jau mirusių mūsų bendraamžių ir jaunesnių ir talentingesnių nei mes).

Rodoma versija 26 iš 27 
0:07:51 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba