ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-21 nr. 953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (6) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Iš senminčių turgaus (23) • -gk-. Sekmadienio postilė (13) • Su dailininku MIKALOJUMI VILUČIU kalbasi Mindaugas Peleckis. Filosofija vietoj šampano, arba Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas (13) • ROSS DOUTHAT. Popiežiaus drąsumas (4) • PHILIP JENKINS. Reforma evangélica (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (21) • PETRAS REPŠYS. Apie bičiulius grafikus (15) • RUXANDRA NICULESCU. Eilės (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Kas labiau meluoja? (32) • MARIUS PLEČKAITIS. Kauno psichodelika (6) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • Grybai, miško uogos – Dzievo rasa (6) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija, arba veisiejai (2) • VALDAS PATUMSIS. Kirminukas (3) • MICHAIL ŽVANECKIJ. Humoreskos (5) •

Eilės

RUXANDRA NICULESCU

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šv. Trofimo bažnyčios timpanas
Arlis. XII a.

Ruxandra Niculescu, rumunų poetė, gimė 1949 m. Bukarešte ir ten studijavo filologiją, dabar gyvena Ciuriche, rašo ir vokiškai.
Yra išleidusi eilėraščių knygų rumunų ir vokiečių kalbomis.
Čia siūlomi eilėraščiai paimti iš žurnalo „Wegweisende Literatur der Gegenwart“ („Neue Sirene“) maloniu redakcijos sutikimu.
Eilėraščiai versti iš vokiečių kalbos.



                      Iš kalbos į kalbą

                      Šiandien
                      vienoj kalboj
                      rytoj
                      kitoje.

                      Draugai
                      negali
                      paskaityti
                      eilių
                      jiems
                      svetima
                      kalba
                      parašytų.



                      Senas paveikslas

                      Be perstojo
                      ji žvelgia į mane
                      iš seno paveikslo
                      tarsi
                      iš lango.

                      Atjauninta
                      mirties
                      tarsi ji būtų
                      dabar
                      duktė.



                      Daiktų tėvynė

                      Naktį vėlai kai ir laiptai suminga
                      girdžiu mišką balduose ošiantį.
                      Prisimena medžiai savo šaknis.

                      Spinta iš ąžuolo prasiveria
                      ir išleidžia vilkus ir stirnas.
                      Parausta veidrodžio vanduo.

                      Tačiau neapykantos nebelieka.
                      Miegas sugrąžina daiktams
                      jų tėvynę.



                      Skubūs žingsniai

                      Šįvakar mus meilė aplanko
                      ir atneša rožių tamsių
                      bet ji atrodo pavargus ir šypsos
                      labiau bedantė nei kada nors.

                      Jos rankos vysta ir krenta
                      žemėn šnarėdamos.

                      Mes girdim savo balsus
                      tarsi skubius žingsnius
                      už svetimų durų
                      ir mes pabundam
                      su žvaigždėmis virš pečių
                      su žole žemiau kelių.



                      Rojus

                      Beskaitant
                      užmigus
                      ir mirčiai
                      užklupus
                      vis dėlto
                      anapus
                      pradėtą
                      knygą
                      užbaigti.



                      Baimė

                      Šitas eilėraštis
                      man sukelia
                      baimę.

                      Jis žvelgia į mane
                      lyg būtų
                      jau visad
                      čia buvęs
                      ir būtų
                      viską
                      matęs
                      nuo pat pradžių
                      tarsi akis
                      negalinti
                      užsimerkti.



                      Katė

                      Naktį
                      guli mano katė
                      tarsi prespapjė
                      ant šūsnies
                      neprirašyto popieriaus.

                      Jos murkimas
                      man atrodo
                      lyg ji
                      sapnuodama
                      diktuoja
                      eilėraštį.

                      Rytą anksti
                      ji palieka
                      puslapius
                      juodus
                      nuo raidžių
                      su spindesiu
                      keistu
                      jos šaltose lyg jūra
                      akyse.



                      Žolių uždanga

                      Virš mūsų
                      sninga
                      senatvė.

                      Mes nešiojam
                      perukus
                      iš sniego
                      ir raukšlėmis
                      grimuoti
                      mes vaidinam
                      mirusius
                      tėvus.

                      Mes sulaukiam
                      neregėtos
                      sėkmės.

                      Šakos
                      audringai
                      ploja.

                      Varnos
                      klykia
                      susižavėjusios.

                      Pabaigoj
                      krenta
                      uždanga
                      iš žolių.



                      Iš vieno kambario į kitą

                      Mes tik einam
                      iš vieno kambario
                      į kitą
                      kaip kasryt
                      iš miegamojo
                      į virtuvę
                      išsivirti
                      kavos.

                      Ir vienąkart
                      randam puodelį
                      dar šiltą
                      iš kurio Dievas
                      ką tik
                      atsigėręs.



                      Sūnus

                      Kaip sunku
                      būti panašiam
                      į ką nors
                      ko tu nepažįsti.
                      Į amžinai
                      pasigendamą
                      tėvą
                      kuris vis užsiėmęs
                      pasaulio sukūrimu
                      niekad nerado laiko
                      sekmadieniais
                      su savo sūnum
                      žmogumi
                      Edeno
                      sodo apžiūrėti.

Vertė Vytautas Karalius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


169369. kodėl2009-09-03 19:35
nėra komentarų? gal todėl. kad eilėraščiai tikrai geri?

169371. todėl2009-09-03 20:05
Vieni pezalai.

Rodoma versija 26 iš 27 
0:07:50 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba