ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-28 nr. 954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAYMOND QUENEAU (1903–1976). Poezijos menui (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pilkais vasaros keleliais (8) • -gk-. Sekmadienio postilė (2) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Tūkstantis ir vienas arabiškas motyvas (II) (5) • ROLANDAS KAUŠAS. Neužmigusiojo pastebėjimai (191) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (22) • VIDAS POŠKUS. Sala (5) • JULIUS KELERAS. Eilės (7) • JADVYGA BAJARŪNIENĖ. Goethe – klajūnas ar keleivis? (3) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Už kameros durų (4) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Muzika nenutils, tik ar nepritrūks skatikų? (14) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penkių dienų vasaros ekspromtas (6) • Taip, taip, uzversime laiskais!! (283) • kokios nors šatėniečių kalbos apie ką nors (292) •

Sala

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Į salą plaukti nusprendėme netikėtai.

Tiesiog nuėjome mišku iki Nemuno. Buvo karšta ir norėjome nusimaudyti.

Atėję kurį laiką gulėjome išvertę pilvus ant jau ir taip žvejų nudrengtos žolės. Kur ne kur mėtėsi viena kita nuorūka ar šiaip šiukšlė. Kitame krante neaiškias figūras ore raižė garniai. Jie, be abejo, buvo mus pajutę. Tik nesuprato, kaip dera elgtis: atsargiai ar ne taip atsargiai. Penkiese ar keturiese skraidžiojo pirmyn atgal – į šį krantą ir anapus.

– O ten jau turbūt ne garnys.

Medžių fone, susiliejęs su lapija ir eglių bei pušų spygliais, sklendė kažkoks plėšrūnas.

– Gal koks vanagas, sakalas ar vištvanagis.

Vėjelis atnešė balsus, ir netrukus pamatėme platesne upės vagos puse – priešingame salos krante – atsiiriančius du baidarininkus.

– Jie turbūt iš tos savo bazės, kuri yra prie skerdyklos, – tarė tėvas.

Taip, visą jų flotilę matėme tuomet, kai plaukėme Punios–Balbieriškio kilpa.

Baidarininkai nemanė, o gal ir nenorėjo manyti, kad kažkur visai šalia, netolimame krante, guli du „žlobai“ ir klauso jų istorijų:

– Bliat, tada jie plaukė, kurva, Nemunu pro kažkokią pievą, nachui, ir pamatė du besipisančius nepilnamečius.

– Ot, bliat, geras.

Tokio ir panašaus pobūdžio dialogą (gal labiau monologą, nes daugiau kalbėjo vienas irkluotojas – kitas tik aidu kartojo keiksmažodžius) nutraukė aistringo pasakotojo prisipažinimas:

– Bliat, noriu nusimyžti.

Drybsodami stebėjome, kaip tas išlipa į salos krantą ir, įtempęs į mus atsuktus sėdmenis, paleidžia fontaną.

– Negalima myžti gamtoje! – šūktelėjo mano tėtė.

– Tu pagalvok, kaip puikiai mus girdėjo plaukiant valtimi Punios kilpa. Kai garsiai pliurpėme apie V., N. ir visus kitus mums žinomus žmones, – dar tarstelėjo jis.

O baidarininkai akivaizdžiai sutriko, tik to neparodė. Vaikinai sukluso ir įsitempė, bet ramiai irklavo toliau. Srovės leidimo procedūra jau buvo nutrūkusi.

Apiplaukę salą jie pasileido pasroviui. Link Alytaus.

– Na ką, reikia lįsti vandenin, – nusprendėme.

Drabužius ir išjungtus telefonus paslėpėme krūmuose – kad koks meškeriotojas neaptiktų.

Įkišome kojas vandenin. Jas apglėbė tamsus dumblas.

Vandenyje pliaukštelėjo žuvis. „Prie salos laikosi daug karšių“, – teigia išmanantys žvejai.

– Čiulpkit bybį, gaidžiai! – atsisveikindami palinkėjo jau saugiai nutolę sportininkai.

Bet šūkautojai mums neberūpėjo. Įsigilinę bridome vaga. Pasileidome plaukti. Srovė pagavo ir ėmė nešti kaip šapus.

– Ei, bet juk liečiu dugną, – greitai susiprotėjau.

Pėdos ir kojų pirštai apčiuopė dugninį žvyrelį. Akmenukai ir viena kita kriauklė.

– O Nemuno vanduo visada buvo toks drumstas? – paklausiau.

– Jis niekada nepasižymėjo skaidrumu, – atsakė tėvas.

Pėdos matėsi tik kokių dvidešimties centimetrų gylyje. Geležies rūdos ir drumzlių kupinas vanduo bėgo tolyn... Nemune įsikasusios tūnojo perluotės, viena kita iš jų išaižyta.

– Sausą vasarą čia jau būtų krantas.

Upės vaga iš tiesų regėjosi kur kas platesnė nei anksčiau. Abu krantai buvo nutolę.

– Mano tėvas, kuris mėgo eksperimentuoti, kažkada bandė valgyti perluotes. Kiek prisimenu, to eksperimento vėliau nebekartojo, – prisiminimais dalijosi tėtė. – Dar prisimenu, kad sesuo vieną vasarą su klase nakvojo šioje saloje. Suaugusieji atplukdė vaikus valtimi. Ten buvo Jurgio Kunčino brolis ir kiti. Aš labai pavydėjau. Naktį juos užklupo audra, sulijo. Ir man tai atrodė kaip didžiausias nuotykis. Visada svajojau čia atplaukti.

– Čia turbūt universalūs dalykai. Ne veltui Markas Twainas apie Tomą Sojerį rašė.

– Taip, savaime aišku, „Tomo Sojerio nuotykiai“ tik dar labiau skatino čia atvykti. Atplaukdavau jau vyresnis. Norėdavau degintis saulėje nuogas, kad visas vienodai įdegčiau. Tik reikėdavo saugotis, kad kokie žvejai neužtiktų. O vienuoliktoje klasėje, prieš vokiečių kalbos egzaminą, atplaukiau čia mokytis. Knygas susirišau ant galvos. Buvau su juodais akiniais – tada jie buvo madingi. Plaukiant knygos, be abejo, nusmuko man tiesiai ant veido. Prisigėriau tiek vandens, kiek dar nebuvau gėręs. Tada tikrai bijojau, kad priburbuliuosiu. Dar vėliau, vasarą prieš vestuves, į šią salą plaukėme mudu su mama... O sala dabar atrodo kitaip. Viskas keičiasi. Ypač upė. Tada buvo smėliukas, žolė, vienas kitas krūmelis. Viduryje telkšojo vanduo. Dabar čia basas nepavaikščiotum.

Iš tikrųjų – sala želte užžėlusi gluosniais, kitokiais krūmais krūmokšniais ir tankia, šiurkščia žole. Žiogai dar nečirškė, gal buvo per anksti. O juk turėjo čirkšti, nes jau rugpjūtis...

– Pažiūrėk, kiek ančių!

Iš salos nežinoma, neįžvelgiama kryptimi nupikiravo ančių eskadrilė.

– Bet juk čia dvi salos.

Pastebėjau, kad salos priekyje suneštas ir spėjusias sodriai apaugti nuosėdas nuo didžiojo masyvo skiria kelių metrų pločio veržli vaga.

– Taip. Ji čia prieš kelerius metus susiformavo... Viskas keičiasi, – konstatavo tėvas.

Stovėjau tame stiprios srovės skrodžiamame sąsiauryje. Bandžiau bristi prieš srovę.

– Ech, kaip čia būtų smagu plaukti valtimi. Arba baidare. Galėjo tie du mižniai perplaukti šia vaga, – tarstelėjo tėtis.

Jis stovėjo pasilenkęs ir tyrinėjo smėlėtą, nedaug žvirgždėtą dugną. Atsitūpęs dariau tą patį. Kartais užmesdavau akį į tolį. Abipus stūksojo nebylus, aukštas miškas. Dar toliau, nuo kelis kilometrus prieš srovę esančio Kaniūkų tilto, sklido silpnai girdimas automobilių triukšmas. Galvojau, kad būdami tokie – tik su maudymosi kelnaitėmis – niekuo nesiskiriame nuo Amazonės indėnų. Mąsčiau, kad jie gyvena tikrą gyvenimą. O mūsiškis sugadintas išgalvotų sąvokų ir agregatų. Bet iki ano, pirmapradžio, gyvenimo labai nedaug. Vienas žingsnis. Kartais tereikia išplaukti į salą.

Smėlėtose seklumėlėse mėtėsi išaižytų kriauklyčių, perluočių kiaukutai. Tai vandens paukščiai prakapoję spirališkai, zefyriškai susuktų moliuskų namelių viršūnėles. Kai kurios kriauklės apaugusios dumblu ir miniatiūriniais pirmuonimis.

Vienoje įlankėlėje plaukiojo smulkios žuvelės. Mailius. Mano kojos jas išbaidė. Žuvytės galvotrūkčiais nėrė į platesnius ir tamsesnius vandenis.

Virš salos plaukė balti pūkiniai debesys. Tikri kalnai. Žolėse šiureno vėjas. Kažkur gal klegėjo paukštis. Kad ir kėkštas.

– Gal plaukiam atgal? – paklausė tėvas.

Pradėjome bristi link kranto. Srovė buvo galinga. Žinojau, kad geriau jai nesipriešinti, pasiduoti ir leistis nešamam. Reikia dirbti rankomis, kojomis ir kryptingai plaukti link tikslo.

Bet ir plaukti ilgai nereikėjo. Vis bridau, o vanduo siekė krūtinę. Galop pasileidau.

Krantas buvo užžėlęs žolėmis. Vandenyje stūksojo nemaži akmenų luitai – glitūs, apaugę dumbliais. Prisiminiau, kaip vaikystėje būdavo nemalonu maudytis tokioje upėje Alytuje – Nemuno gatvės gale, senojo kelto vietoje. Ten irgi būdavo tokių akmenų, butelių, jų šukių. Vieną kartą stipriai prasipjoviau kelį. Iki šiol likęs randas. Atrodydavo, kad vandenyje tūno kažkas, kas galėtų griebti už blauzdos ir įsitraukti gelmėn.

– Eisime krantu ar mišku?

Nieko neatsakiau, bet pagalvojau, kad būtų įdomiau, nors ir sunkiau, traukti palei krantą. Nuo amžių amžinųjų vanduo čia pragraužęs skardžius ir atodangas.

Vaikystėje šie kanjonai atrodė didesni. Sukalkėjimai, suakmenėjimai užžėlę. Seniau čia buvo plikiau. O ir čiurlių urvelių dabar gerokai sumažėję. Paukščiai juos įsirengę atodangų viršuje, po medžių išvartomis ir velėnomis. Dabar urveliai tykūs ir nebylūs. Joks garsas neprasiskverbia iš jų. Primena negyvenamus butus.

Einant krantu reikia atsargiai dėlioti kojas – kad padai ir pirštai nenukentėtų nuo aštrių akmenų. Jų čia daug. Žolės, sąnašos ir vanduo nugludinę pačius aštriausius kampus, bet vis tiek. Eini ir, žiūrėk, staiga koks titnagas aštriais kampais mėtosi.

– Kai buvau vaikas, čia ieškodavau brangakmenių ir deimantų. Taip pat geležies rūdos, – tarė tėvas.

Iš tikrųjų – visur mėtėsi geležingos žemės gabaliukai. Ochriniais taškeliais nusagstyta visa pakrantė. O gilumoje turbūt dar slypi ne tokios uolienos. Kelių kilometrų gylyje turbūt tyvuliuoja naftos upės, ežerai, blizga deimantų klodai, tarytum akelės ar žvaigždės tviska opalai, ametistai, topazai. Keista, kai pagalvoji, kad yra tokių vietų, kuriose titnagas yra retenybė ar visai nežinomas.

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip juda titnago į savo kraštus ketinančių parsigabenti akmens amžiaus pirklių vilkstinės. Kaip jie eina spygliuočių ir lapuočių miškais, kaip skrodžia vešlia žole apaugusias pievaites, kaip liula pelninga žemė jiems po kojomis, kaip čiurlena skaidrūs upeliai...

Prisiminiau, kaip kadaise ėjau pėsčias Nemuno pakrante nuo Nemunaičio iki Kaniūkų. Buvau tik su šortais. Kojos kentėjo nuo gausios rasos. Bet ne tai baisiausia. Tarytum peiliukais raižė gervuogienojai. „Draskės“, – kaip sako žmonės nuo Savilionių. Dar eidamas, taip pat vakare, verkiau. Kojos iki kraujų buvo sudraskytos spygliukų.

Kai ėjome, vėl pagalvojau, kad kokios Amazonės ar Orinoko indėnai taip vaikščioja kiekvieną dieną.

Prie pat vandens augo gėlės smulkiais šviesiais žiedeliais. Vienoje vietoje grėsmingai palinkęs beržas. Vieną dieną jis driokstelės vandenin. Meškeriotojų išmintas takas atsargiai jį aplenkė.

– Ana šaltmėtės, – rasotoje, šešėlyje skendinčioje vietoje augo nedidelė plantacija.

Patryniau lapą. Kvepėjo gaiviai ir maloniai.

– O kuo jos ypatingos? Ką gydo?

– Kaip ir mėtos. Peršalimą, taip pat ramina, gaivina.

Kramčiau vieną lapelį. It kokį betelį. O tėvas prisiskynė puokštelę.

Grįžome į „uostą“.

Tylėdami apsirengėme ir pasileidome į mišką. Laukė sunki kelionė į kalną.

– Ot, pamiršau mėtas, – tarė tėvas.

– Tai grįžkime.

– Ne, tiek to...

– Grįžkime, grįžkime.

Grįžome tuo pačiu takeliu prie upės. Dar nebuvome labai nutolę nuo Nemuno. Perkirtome lygiagrečiai su upe einantį keliuką. Dabar juo niekas nevažinėjo. Net žvejai su savo automobiliais.

– Sėdėdamas balkone ir žiūrėdamas į apačią kažkada galvojau, kad štai tie pagyvenę žmonės, žaidžiantys vaikai po keleto dešimtmečių išnyks ir apie juos niekas net nenutuoks. Na, nežinau, kaip čia pasakyti.

– Aš supratau. Panašiai kaip ir Nemunas. Anksčiau tai juk buvo pagrindinė arterija. Panašiai kaip autostrada Vilnius–Kaunas.

– Taip. Įsivaizduok, kad čia nuolat plaukdavo sieliai. O paskui juk ir užtempti krovinius prieš srovę reikėdavo. Tai turbūt sielininkai čia tokius kelius buvo išmynę.

– Gal ne sielininkai, o burliokai.

– Tai juk tas pats. Juo labiau kad sielininkai dažnai būdavo iš aukščiau, gudai.

Dabar Nemunas, bent šioje vietoje – ir kitose, esančiose aukščiau Kauno marių, – beveik laukinė upė. Apaugusi neįžengiamomis pievomis, apžėlusi medžiais, miškais.

Atgal kopėme tuo pačiu taku, kuriuo ir atėjome. Vietomis reikėjo labai aukštai kelti rankas – kad dilgėlės nesukandžiotų. Šalia kirtimų, po senomis, aukštomis pušimis ir eglėmis, tvoskė neapsakomu karščiu. Stengiausi neužlipti ant tūkstančius kelių ir magistralių čia įsirengusių stambių miškinių skruzdėlių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


169214. parašas2009-09-01 17:51
Autorius panardina skaitytoją į tradicinės sintaksės pasaulėlį, žongliruodamas nuobodulio technika, priverčia vyrus plačiai parodyti dar likusius dantis, o moteris nepadoriai žiovalioti.

169533. A2009-09-07 09:59
Man patinka Vido kalbėjimas, nuoširdumas šiais laikais retenybė..

169551. 52 :-) 2009-09-07 15:46
Man irgi. Ir tėtis gerai rašo (skaičiau vieną apsakymą kažkuriame laikraštyje.

169555. hiacintas2009-09-07 20:17
išsisėmė šis autorius, ne kitaip, nesibodi pensininko memuarus štabeliuot į makulatūrą...o buvo laikai, kai mintis pindavo vešliai kaip savo pagonišką kasą... tiesa, ir tos kasos jau nebelikę nūnai, tik ...

169558. 52 :-) 2009-09-07 21:24
Tos pagoniškos painiavos tikrai priminė plaukų koltūną košmariškame sapne, o dabar tyra, gaivu, gera.

Rodoma versija 28 iš 29 
0:07:08 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba