ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-28 nr. 954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAYMOND QUENEAU (1903–1976). Poezijos menui (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pilkais vasaros keleliais (8) • -gk-. Sekmadienio postilė (2) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Tūkstantis ir vienas arabiškas motyvas (II) (5) • ROLANDAS KAUŠAS. Neužmigusiojo pastebėjimai (191) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (22) • VIDAS POŠKUS. Sala (5) • JULIUS KELERAS. Eilės (7) • JADVYGA BAJARŪNIENĖ. Goethe – klajūnas ar keleivis? (3) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Už kameros durų (4) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Muzika nenutils, tik ar nepritrūks skatikų? (14) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penkių dienų vasaros ekspromtas (6) • Taip, taip, uzversime laiskais!! (283) • kokios nors šatėniečių kalbos apie ką nors (292) •

Tūkstantis ir vienas arabiškas motyvas (II)

SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Sirijos magai ir dvidešimt kupranugarių

Vieną, kaip ir visi kiti, saulės užlietą rytą, pasisotinusios ožkos sūriu ir arbūzu, Kristina, Elena ir Marina iškeliavo į Damasko turgų.

Kristina mostelėjo draugėms ranka ir žengė kažkur, lyg Alisa į Stebuklų šalį. Įėjusios pro paslaptingą angą, merginos pateko į mažą, belangį, silpnai apšviestą kambarėlį ir išvydo nuo grindų iki lubų margaspalvių audinių pripildytas lentynas. Jaunas žvitrių akių prekeivis iškart pažino karalaitę Kristiną ir jo veidas iš džiaugsmo nušvito. Daug nekalbėdamas, jis ėmė traukti iš lentynų šilkines skaras, kašmyrinius šalikėlius. Plazdendamas jais lyg magas derino kiekvieną audinį prie apžavėtų merginų veidų. Netrukus jau buvo renkamos skaros ir šalikėliai Elenos ir Marinos artimiesiems pagal jų „nupieštus“ portretus. Merginos gal dar ilgai būtų stovėjusios pakerėtos mago pasirodymų, bet įėjus dar dviem žmonėms krautuvėlėje nebeužteko vietos. Išeinant audinių magas paklausė Kristinos, ar ši nieko nepamiršusi. Mergina nuraudo ir kaltai nulenkė galvą. Lietuviški saldainiai vėl buvo pažadėti kitam kartui.

Iš gretimos krautuvėlės sklido gana garsi Mozarto muzika. Įėjusios į kito prekeivio karalystę, draugės atrado primityvių keraminių dirbinių: grubių molinių lentelių, amuletų, senų duženų. Senyvas vyras kažką sau knebinėjo ir įėjusiųjų akimis nepersekiojo. Tik kai Marina pradėjo kilnoti molinius dirbinius, prekeivis sumurmėjo, kad vieni jų – dar iš šumerų laikų, o kiti – jų kopijos. Marina įsižiūrėjo keraminę lentelę, kurioje, anot vyro, buvo užrašyti pirmieji muzikiniai ženklai. Marinai to pakako.

Vienoje tylioje dirbtuvėlėje stovėjo didžiulės staklės. Prie jų palinkęs sėdėjo dailus jaunuolis ir ramiai raišiojo šilkinius margaspalvio audinio siūlus. Merginos negalėjo atsistebėti – kokios begalinės kantrybės jis turįs! „Laiminga bus ta moteris, kuri gaus tokį vyrą“, – konstatavo gyvenimo druskos jau prisiragavusi Marina. „Gal turite ką pasiūlyti?“ – rimtai paklausė jaunuolis. „Štai Gražioji Elena, galiu parduoti ją už dvidešimt kupranugarių“, – susizgribo Kristina, kuri žinojo rinkos kainą. „Ji verta visos turgaus aikštės“, – atsakė jaunuolis. Tačiau Elena nenorėjo nė klausyti tokių kalbų. Jos širdis linko prie arbūzų prekeivio.

Vakarai arabų kultūros sostinėje

Tais metais Damaskas buvo paskelbtas arabų kultūros sostine. Savo šalies kultūrą keliančios lietuvaitės norėjo pasisemti patirties ir ją pritaikyti Vilniui, kai šis taps Europos kultūros sostine.

Vieną vakarą Kristina nusivedė viešnias į madam Svetlanos fortepijono klasės baigiamąjį koncertą, kuriame turėjo groti skirtingo amžiaus jaunimas. Taip pat ir buvusi Kristinos klasės draugė. Marina ir Elena kaip garbingiausios viešnios buvo pasodintos pirmoje eilėje. „Sirijoje daug iš Rusijos atvykusių kultūros specialistų, mokančių muzikos ir baleto. Sirai juos labai gerbia“, – pašnibždėjo Kristina. Koncertas vyko krikščioniškos bažnyčios požeminėje salėje. Buvo išdalintos skrajutės su vakaro, kuriame turėjo skambėti europietiška ir rusiška klasika, programa. Prasidėjo jaunųjų atlikėjų žengimo į scenos aukštumas ir nužengimo iš ten ritualas, jį papildė gėlės ir plojimai. Kiekvieno atlikėjo šeima savo atžalos pabuvimą scenoje stebėjo vaizdo kameros akimi. Madam Svetlana sėdėjo šalia Kristinos ir pritariamai lingavo galvą.

Išlindusios iš požemio, merginos tęsė pažintį su kultūros sostine ir susitiko su dar dviem Kristinos draugais. Vienas jų – Medianas, kuris degė noru važiuoti į Lietuvą studijuoti informatikos. Toks troškimas jam gimė išgirdus Jurgos Šeduikytės dainas. Medianas metus internetu mokėsi lietuvių kalbos ir džiūgavo, kad po kelių dienų važiuos į Egiptą Lietuvos vizos. Vaikinukas visą vakarą kalbėjo apie lietuvišką populiariąją muziką, kurią geriau išmanė už lietuvaites. Atsisveikindamas užplėšė „Tris milijonus“. Pritarimo taip ir nesulaukė.

Vieną tamsų ir vėjuotą vakarą merginos išsiruošė į dramos teatrą. Čia turėjo būti rodomas gastroliuojančios Libano trupės spektaklis „Fatimos vartai“. Prie įėjimo stoviniavo visiškai kitokie sirai, nei matėsi gatvėse. Jie buvo identiški lietuvių teatrinei publikai. Panašiai apsitaisę, dramatiškais veidais, kiaurai smingančiais žvilgsniais. Kristina su draugėm uždususios puolė prie bilietų kasos. Bilietų buvo į valias. Paskui trijulė atsistojo po dūmų skraiste prie visų laukiančiųjų. Staiga prie Elenos priėjo moteris ir paprašė autografo, netrukus pasirašyti paprašė ir Marinos. „Nejau mano poezijos knygą man nežinant išleido ir Sirijoje?“ – pagalvojo ši. Elena net nesusimąstė, mat Lietuvoje jai tai būdavo kasdienybė. Norinčiųjų autografų atsirado ir daugiau. Kristina sutrikusi liko stovėti. Tačiau pasigirdo trečiasis skambutis ir visi sugužėjo į salę. Scenos tuštumą netrukus užpildė namų griuvėsiai, dramatiška Wagnerio muzika, sprogimų garsai. Vyras ir dvi jo moterys per porą valandų ten išgyveno karą, meilę, abejonių kančias.

iliustracija
Autorės nuotrauka

Po spektaklio nebebuvo vėjo, nebuvo ir žvaigždžių, į dangų susmigę žaliai švietė minaretai, iš skirtingų pusių sklido kvietimas melstis.

Minant šventiesiems ant kulnų

Vieną karštą vidudienį, kai saulė visus jau buvo suginusi į pastoges, Kristina pasisiūlė lietuvaitėms parodyti Damaską iš aukščiau. Užkopusios girgždančiais laiptais ant vieno seno namo stogo, merginos pamatė kažką panašaus į dykvietę, pilną jurtų. Daugybė atsikartojančių kupoliukų pūpsojo, tarsi tai būtų mažų privačių mečečių kaimas. O ant kiekvieno stogo vietoj mėnuliuko su žvaigžde dar buvo po kelias palydovinių antenų ausis. Nulipusios žemyn, merginos pateko į senamiesčio labirintą. Pačios nė nepastebėjo, kaip įsuko į remontuojamą gatvelę. Eiti buvo įmanoma tik kabinantis į sienas, kaip tam Orfėjui, slenkančiam požemiais paskui mirtį Cocteau filme. Mat visame gatvės plote stingo betonas. Šitaip judant į priekį, Kristina staiga džiaugsmingai šūktelėjo: „Juk tai kryžiaus kelias, juo ėjo Jėzus!“ Ši netikėta žinia Mariną ir Eleną ne itin sujaudino. Jos dairėsi, kur būtų galima rasti geriamo vandens. Pamačiusios mažą parduotuvėlę kitoje gatvės pusėje, numaknojo per vis dar minkštą betoną. Kristina liko žiūrėti į pėdų įspaudus.

Pagaliau Kristina prisiskambino į vienuolyną ir sutarė, kad ryt jų trijulei nakvynė garantuota. Už beveik šimto kilometrų nuo Damasko, dykumoje, kur ėjo Šilko kelias, kalnuose jėzuitas vienuolis Paulius iš Italijos pastatė vienuolyną.

Privažiavusios kalno papėdę, Elena, Marina ir Kristina ėmė kopti akmeniniais laiptais. Tą valandą šešėliai tūnojo anapus pasaulio. Dykuma tyvuliavo karščiu. Kylant aukštyn, merginoms atrodė, kad dar truputis ir jos pasieks ne vienuolyną, bet pačią Saulę. Įveikiant paskutines laiptų pakopas, merginų kūnai supliuško, išdžiūvo lyg šaltiniai per sausrą, oda susiraukšlėjo, o figūros sulinko. Įlindusios pro vienintelę sienoje esančią nedidelę angą, draugės pateko į vienuolyno kiemą. Jas pasitiko vienuolis Paulius ir dar keli žmonės. Jie negalėjo atsistebėti, kad trys senučiukės ryžosi kopti į tokį kalną. Iškart jas pasodino, pasiūlė vandens ir stiprios juodosios arbatos su cukrumi. Kai trijulė kiek atsigavo, vienuolė pasisiūlė jas palydėti į kambarėlį, kur galėsiančios pailsėti. Užlipusios į antrą aukštą, perėjusios akliną kambarių tamsą, pasiekė mažas dureles. Kai jas atidarė, atvykėlėms priešais akis pro atvirą angą atsivėrė bekraštė dykuma. Kambarėlis buvo kokių keturių kvadratinių metrų, jame tilpo trys čiužiniai. Ant sienos kabojo margaspalvis rankomis megztas kilimėlis iš kvadratėlių. Lygiai tokie patys puošia ir Lietuvos trobas. Merginos sugulė ant čiužinių aukštielninkos ir ėmė skaityti ankstesniųjų gyventojų užrašus ant lubų. Įsiamžinusio iš Lietuvos nebuvo.

Po kiek laiko, atgavusios savus pavidalus, Kristina, Elena ir Marina iš savo buveinės nulipo kopėčiomis, atremtomis į lango angą. Nunešusios maistą, atvykėlės buvo priimtos iš naujo. Du sirai – gydytojas ir teisininkas, – kurie laisvalaikiu čia dirbdavo įvairius pagalbinius darbus, – pasišovė aprodyti besiplečiančius vienuolyno pastatus, kurie lyg kregždžių lizdai buvo ir toliau lipdomi bei rengiami būsimoms tarptautinėms konferencijoms. Viskas čia buvo pastatyta savanorių rankomis. Vieni atkeliaudavo laisvadieniais, kiti apsistodavo ilgesniam laikui, treti likdavo tol, kol nuramindavo sielas.

Vakarėjant, septintą valandą, prasidėjo tylos valanda. Viskas nuščiuvo. Kristina ir Elena nuėjo į bažnyčią. Marina nutūpė ant kopėčių. Į ją įsispitrijo katinas.


                Saulei susmegus į kalną,
                Vienuolyną įkalina tyla.
                Girdisi vien karščiu
                Alsuojanti dykuma.

                Bet štai iš jos tolybių
                Atsklido musulmoniška malda,
                Pabudino šikšnosparnius
                Ir baigės ramybės valanda.

Šias eiles ekspromtu ant buveinės sienos užrašė Marina ir nusileido į bažnyčią, kur netrukus turėjo prasidėti pamaldos. Bažnyčioje visi ratu susėdo ant kilimo. Viskas buvo apšviesta žvakių. Prie Marinos priėjo vienuolė ir paklausė, ar jai reikia Biblijos ir kokia kalba skaitanti. „Lietuviškai“, – atsakė Marina. – „Visai neseniai buvau Lietuvoje, Kupiškyje gyvena mano teta, – džiugiai pasakė vienuolė, – bet gaila, neturėsim Biblijos lietuviškai.“ – „O jūs iš kur?“ – „Iš Prancūzijos.“

iliustracija
Autorės nuotrauka

Pamaldas vienuolis Paulius aukojo angliškai ir siriškai. Bažnyčioje sėdėjo azijiečiai, europiečiai, arabai. Tai vieni, tai kiti paskaitydavo Biblijos ištraukas.

Po vakarinių pamaldų visi išėjo ruošti vakarienės. Elena, Marina ir Kristina buvo sočios šventa dvasia ir šio vakaro išgyvenimus norėjo atverti tik žvaigždėtam dangui.

Ryte, saulei nušvietus kambarėlį, karalaitės Kristinos, šventosios Elenos ir poetės Marinos miegus išsklaidė kalnų rusvumo balandžiai. Kaklus ištempę, jie kone kabinosi į sienas nagais, tarsi mėgindami sulįsti į jų sapnus. Gal tai ir buvo apreiškimas, bet nė viena to nepajuto. Gal kad balandžiai joms buvo panašūs į Ričardo Gavelio kanukus.

Ant jūrų marių kranto

Autobuse, vežančiame į pajūrį, prie vairuotojo ant veidrodėlio kabo dvi pliušinės širdys. Viena didesnė, kita mažesnė. Jos abi turi akis ir koketiškai šypsosi. Dvi kabančios širdys tapo Elenos ir Marinos kelionės pokalbio tema. Jos mėgino išsiaiškinti: kokia galėtų būti jų paskirtis? Gal tai vairuotojo meilės keleiviams išraiška? Vėliau buvo aptarta Vilniaus taksi ir mikroautobusų atributika.

Vienam keleiviui staiga pasidarė negera ir vairuotojas greitkelyje sustojo. Visas autobusas laukė, kol atvažiuos greitoji pagalba. Polemika širdžių tema buvo baigta. Tačiau prasidėjo laidos „Nomeda“ tema: „Ar galima tapti geru žmogum, ar gerumas yra duotybė?“ Įsiplieskė karšta diskusija. Laidos vedėja tapo Kristina: ji stengėsi išlikti nešališka, nepalaikyti nei Elenos, kurios nuomone, galima tapti geru žmogumi, nei Marinos, kuri buvo įsitikinusi, kad gerumas yra prigimtinis.

Tartuso autobusų stotyje jau laukė du Kristinos dvidešimtmečiai draugai – Chdras ir Žadas. Vaikinai sumetė merginų kuprines į raudoną automobilį ir nuskriejo į kurortinį miestelį prie pat jūros. Baltų dviaukščių namelių pakrantė gyva būna tik tris vasaros mėnesius. Vėliau namai užmerktom akim lieka stovėti su palmėmis vieniši iki kito sezono. Žadas ir jo mama užleido merginų trijulei savo būstą ir dar paliko devyniolikmetę tarnaitę Zavą iš Afrikos. Vakare terasoje buvo patiekta gausi vakarienė. Zava nešiojo lėkštes ir visą laiką šypsojosi, tarsi būtų laimingiausias žmogus pasaulyje. Žadas ėmė dainuoti siriškas dainas. Nors jau buvo pradėjęs architektūros studijas, vis dar svajojo tapti artistu. Elenai ir Marinai už visą gerumą norėjosi kaip nors atsidėkoti ir jos pasisiūlė išplauti indus. Zava nieko nesupratusi jas apkabino.

Pavakare pliaže susirenka visi kurortininkai. Vienos moterys sėdi vandeny tiesiog su rūbais, kitos, modernesnės, – su ryškiaspalviais ištisiniais kostiumėliais. Kristina, Marina, Elena, Žadas ir Chdras įsitaiso ant kranto ir žiūri šešerių metų mergaitės spektaklį. Prieš jūrą ant krėslų mergaitė pasisodinusi du bendraamžius berniukus. Su pripučiamu gelbėjimosi ratu vietoj balerinos sijono, ji šoka ir vartosi tarp bangelių. Mergaičiukei pritrūksta rimtesnės publikos ir ji už rankos atsiveda vyrą. Šis pasiima krėslą ir žiūri baletą ant vandens. Uždanga nusileidžia, pateka mėnulis.

Apie arbatą, arba Atsikartojimai

Naujieji draugai sirai susitarė su vienu taksistu, kad lietuvaitės būtų saugiai nuvežtos į Turkiją. Vairuotojo žvilgsnis nieko gero nežadėjo. Latakijoje jis dar prigriebė vaikinuką ir šio seserį, kurie važiavo į garsios turkų popdainininkės koncertą. Jų kelionė turėjo trukti penkiolika valandų. Prieš Sirijos pasienį vairuotojas prifarširavo visą automobilį kažkokių dėžių. Lietuvaitės buvo įspėtos, kad dėžėse arbata ir, jei kas ko klaustų, jos privalo pasakyti, kad krovinys priklauso joms, nes labai mėgsta arbatą. Kelyje kur ne kur matėsi grupelės ginkluotų vyrų, tačiau niekam tos dėžės nerūpėjo.

Elena ir Marina lengviau atsikvėpė, kai įsėdo į jau pažįstamą lainerį, važiuojantį į Stambulą. Visiems keleiviams iškart davė skysčio rankoms nusiplauti. Tada išdalino ausines. Atnešė vandens, sulčių, arbatos. Vėliau pagalvėles. Visą kelią lydėjusi pilnatis jau viską buvo papasakojusi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


169251. pasi2009-09-02 11:05
vimtelejau jau perskaites "poezija", bet galiausiai susivemiau perskaites apie "skysti rankoms nusiplauti". na, kam toki vargana teksta viesinti, juk akivaizdu, kad nesigauna... reiketu si teksta su visa autore sukist i "paslaptinga anga"

169299. gal2009-09-02 17:37
ko užvalgėte?

169410. veminiai2009-09-04 15:10
Gerb., pasi, rekomenduoju aplankyti http://whatson.delfi.lt/news/people/article.php?id=23828454&com=1 kuriame greitai susirasite kruva bendraprociu. Beje, ten nereiks simtmecius sukti galvos, del tokiu poetisku ir samojingu metaforu kaip "Paslaptinga anga", galesite juos keisti drasia snekamaja kalba. Laimes Jums ir stiprybes sioje sunkioje kovoje!

169571. . . . > veminiams :-) 2009-09-08 00:49
už šį komentarą žadu nominuoti Jus Nobelio premijai... Pasakojimo autorei patarčiau vengti nereikalingų žodžių, o kartais ir ištisų sakinių... nors pasiskaityti buvo visai įdomu...

Rodoma versija 28 iš 29 
0:07:05 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba