ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-28 nr. 954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RAYMOND QUENEAU (1903–1976). Poezijos menui (12) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pilkais vasaros keleliais (8) • -gk-. Sekmadienio postilė (2) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Tūkstantis ir vienas arabiškas motyvas (II) (5) • ROLANDAS KAUŠAS. Neužmigusiojo pastebėjimai (191) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (22) • VIDAS POŠKUS. Sala (5) • JULIUS KELERAS. Eilės (7) • JADVYGA BAJARŪNIENĖ. Goethe – klajūnas ar keleivis? (3) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Už kameros durų (4) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Muzika nenutils, tik ar nepritrūks skatikų? (14) • RIČARDAS ŠILEIKA. Penkių dienų vasaros ekspromtas (6) • Taip, taip, uzversime laiskais!! (283) • kokios nors šatėniečių kalbos apie ką nors (292) •

Pilkais vasaros keleliais

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Latvijoje visi keliai veda į Rygą. O tais, kurie į Rygą neveda, beveik niekas ir nevažiuoja. Užtat jais taip smagu braukt (latv.), nors kartais ir duobėtais. Smagu ir rasti visai tuščių pajūrio vietų. Ventspilio paplūdimys nėra tuščias – jis tuščias atrodo tik palyginti su Palanga. Būtų dar perpus tuštesnis, jeigu ne į Ventspilį suplūdę lietuviai. Iš tiesų lietuviai vasarą jau seniausiai nebetelpa Palangoje, bet vis tiek atkakliai ten grūdasi, kemšasi, spraudžiasi iš paskutiniųjų. Atsitiktinai vieną dieną nuklydusiam į Palangą Ventspilis atrodo labai nekomercinis – kavinėse viskas pigiau, niekur nėra jokio mėsainio neigi kebabo, niekas pliaže nei gatvėse nepriekabiauja su pasiūlymais, užtat yra santūrių užkandinių, savitarnos valgyklų su visai neblogais ir nebrangiais patiekalais. O visokiausių formų gėlynai, o fontanai, o parkai su įvairiausiomis skulptūromis – ne vamzdžiais ir ne kudirkomis, dėl kurių vilniečiai laužo ietis, o žaismingomis, sąmojingomis, išradingomis, turbūt ir nebrangiomis linksmomis karvėmis, boružėmis, musėmis ir pan. Automobiliu galima laisvai važiuoti ir į senamiestį, ir netoli pliažo, ir nemokamai jį visur statyti, ir nėra dėl to problemos, nes tų automobilių ten vis tiek nedaug, ir vietos visiems užtenka.

Ties Kolkos ragu draugiškai bučiuojasi dviejų susiliečiančių „jūrų“ bangos – didžiosios Baltijos ir Rygos įlankos. Leidžiantis nuo Kolkos pietuosna Rygos įlankos pakrante pasitinka reti kaimeliai, miesteliai, Ruoja – kur kelias neria žemyn ir rikiuojasi: degalinė, vasarnamiai, krautuvėlė, ir vėl pušys, ir pliažas, tik prieš dešimt metų išvaduotas nuo nendrių ir dabar pustuštis puikaus smėlio plotas.

Miškuose prie upelių prisiglaudę Kuržemės miesteliai su senučiausių pilių griuvėsiais ir apšiurusiais dvarais, kuriuose įrengti vietiniai muziejai. Didesniuose bažnyčių net po tris: liuteronų, katalikų ir stačiatikių; bet daugiausia tik liuteronų, ir tokiose vietose, kurios jau beveik nebegyvenamos, tos bažnyčios švyti rūsčia dabar jau papilkėjusių baltų septyniolikto, aštuoniolikto amžiaus sienų askeze.

Prie vienos tokios provincijos bažnytėlės (Piltenėje) užkalbina moteriškė – esanti pastoriaus motina. Noriai pasakoja apie bažnyčią, apie ten pastoriavusių (ganiusių) vokiečių kapus. Apie šalimais buvusią pilį – staiga užmiršta, kaip rusiškai pils: bet kam gi mums tas rusiškas zamok, mes ir taip žinome, kas yra pils. Tas noras kalbėti rusiškai: ant vagonėlio šviežiai rūkytas žuvis išrikiavusi jauna pardavėja nežino, kaip rusiškai vimba. Vėliau žodynas pasako, kad tai žiobris, o rusiškas pavadinimas mums vis tiek nieko nebūtų bylojęs.

Važinėjant ilgą istoriją turinčiu Latvijos pajūriu, tenka prisiminti, kad Lietuva jūrine valstybe tapo tik dvidešimtame amžiuje. Ir tik tada lietuvių tauta galiausiai priėjo prie jūros. Šiaip ten visada gyveno kuršiai – žinoma, baltų gentis, tad mums artima. Bet štai Nidos muziejuje dar esama senųjų šios vietos gyventojų palikimo, ne tokio jau seno, dvidešimto amžiaus, – taip pat ir raštiško. Ir kokia gi kalba parašyti tie „kuršių“ raštai? Nagi latvių.

O Latvijoje įdomiausia nuklysti į užkampius žvyrkeliais – pvz., į lietuvių koloniją Papę. Aštuoni kilometrai per gūdų pelkėtą mišką. Po to, nenorėdami patekti nei į Palangą, nei į Šventąją, į Žemaitiją bandome įsigauti buvusiais kontrabandiniais takais. Vedlys – tik žemėlapis, nes, vieškeliams vis siaurėjant, iš laukų mums neriant į mišką, jokia rodyklė nerodo, kuris kelias veda į Lietuvą. Vis dėlto sėkmingai pataikome prie kuklių pasienio stulpų abipus upelio, už kurio – Lenkimų kaimas (Skuodo r.).

Tai primena kitą šios vasaros kelionę – per Lenkijos šiaurės rytų kampelį Vištyčio ežero link. Tik birželio pabaigoje buvo atidarytas šis naujas, iki tol nebuvęs, kelias nuo Lenkijos Vižainio miestelio iki Vištyčio ežero. Juo važiuojant iš Lenkijos vėl jokių nuorodų į Lietuvą nėra. Tik rodyklė į kažkokį kaimą už vieno kilometro. O kad dar už vieno kilometro jau Lietuva, reikia patiems susiprasti arba pasiklydus išgauti malonios lenkės kaimietės, stumiančios vežimėlį su kūdikiu, paaiškinimą.

Bet važiuojant apie 20 km nuo Šipliškės iki Vižainio įspūdį daro ne tik itin vaizdingas aukštų kalvų peizažas, bet ir tai, kad nėra nė plotelio dirvonuojančių žemių – viskas panaudota, apsėta, ganosi didžiulės karvių bandos. Vienoje vietoje randame nuorodą į netoliese esančią stručių fermą (stručiai – smulkmena, tik viena iš galimybių, jau seniai kalbėta, kad tokios fermos sėkmingos Norvegijoje, bet lietuviai visada žiūrėjo į tai su pašaipa, o gal tiesiog su tinguliu). Į klausimą, kodėl lenkai žemę dirba uoliau negu lietuviai, hipotetiškai galima išstenėti du atsakymus: komunistiniais laikais ten nebuvo kolūkių, tik kooperatyvai, tad iš sąmonės nebuvo taip išmuštas privačios žemės nuosavybės pagrindas. Antra, gyventojų tankumas Lenkijoje gerokai didesnis, tad atitinkamai didesnė žemės ūkio produkcijos paklausa. Čia tik profano spėlionės, gal kas turi geresnių atsakymų.

Prieš tai Kalvarijos parke ant suoliuko besiilsinčių jaunų vyrų klausiame, kur čia yra Laisvės obeliskas. „Kas? Laisvės obelis?“ – logiškai perklausia jie – juk neturėtumėm tikėtis, kad kokie vargšai bedarbiai žinotų visokius įmantrius žodžius. Galiausiai nurodo „kažkokį paminklą“. Lietuvos miesteliuose yra atstatytų keisčiausių tarpukario laisvės paminklų, į kuriuos kai kurie dabartiniai skulptoriai žiūri skeptiškai, kaip į primityvius kičinius dirbinius, nors tai yra savita pirminio laisvės įkvėpimo istorija.

Grįžkime į Latvijos ir Lietuvos pasienį. Įvažiavus iš Kuržemės į Žemaitiją, visada tuoj pat krenta į akis akivaizdus skirtumas – keliuose staiga padaugėja automobilių, nes čia daugiau miestų, gyvenviečių, didesnis gyventojų tankumas. Tad lietuviai, pamėgę aimanuoti dėl gresiančio savo tautos išnykimo, akivaizdžiai pranoksta latvius, kurių yra perpus mažiau negu mūsų.

Dabar tos pasienio perėjos niekieno nesaugomos, ir maloniai važiuojame per jas kaip laisvi žmonės. Yra didelė gėda ir mūsų provincialios mąstysenos pavyzdys, kad šias tarpusavio užkardas mus privertė panaikinti tik Briuselis (su Šengeno erdve). Neturėjome mes tokio elementaraus suvokimo, kokį be jokių Europos Sąjungos paraginimų daug anksčiau pademonstravo Beniliukso arba Skandinavijos šalys, panaikinusios tarpusavio sienų tikrinimo procedūras. O dar 2003 m. su draugais vokiečiais važiavome iš Latvijos į Lietuvą, nuo Daugpilio į Zarasus, ir prie sienos buvome vaikomi nuo vieno pasieniečių namelio prie kito su kažkokiais popierėliais, ir buvo gėda, nes nesugebėjome svečiams paaiškinti, ką gi tos dvi mažos valstybėlės, regis, negriežiančios viena ant kitos jokio danties, taip saugo viena nuo kitos.

Tokius prašmatnius rūmus, kaip Rundalėje, Lietuvoje pranoks nebent Valdovų rūmų dekoracijos, o šalia jų esančio prancūziško parko lapojančios ir žydinčios fantastiškos ornamentikos Lietuvoje niekur nerasime. Nors Rundalė visai netoli Lietuvos sienos, dauguma lietuvių, ko gero, net nėra apie ją girdėję. Tiesa, dabar jau vis dažniau atranda. Štai parke girdime į mobilųjį telefoną bubenant: „Nešnekėk, buo brungu, aš esu Latvijuo!“

Geras metas prisiminti, su kuo esame kartu. Juk Baltijos kelyje stovėjome drauge ne su lenkais. Ir tai ne atsitiktinė aplinkybė.

O grįžus iš ten – Mosėdis, Plateliai, Plungė. Plungės bažnyčios grindys – marmurinės. Žengiant į priekį glotniame marmure virpantis altoriaus atspindys tolsta kaip išganymo viltis...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


169221. 000m.2009-09-01 19:09
Apie tokius paprastus dalykus, taip paprastai bet pakankamai įdomiai parašyti gali tik daug didesnius negu paprasti sugebėjimai turintis žmogus...

169314. baltas :-) 2009-09-02 22:28
dėl sienų tarp Baltijos šalių panaikinimo, o ir apie bendrą erdvę su Skandinavija, jau seniai galvota, tik kad taip mąstatntys žmonės, matyt, pasienio struktūrose nedirbo... tokiais atvejais tikrai gerai, kad Briuselis mūsų vietinius klerkučius, iš savo kiemo niekaip neišaugančius, truputėlį pavaiko, kitaip turbūt dar ir šiandien rusišku papratimu sienas saugotume ne tas, kurias reikia...

169319. Nuomonė :-) 2009-09-03 07:51
Iš tiesų, Latvija palieka labai gerą įspūdį: ir žmonės, ir gamta

169321. xX2009-09-03 08:40
man tai vaikystėj labiausiai ir patiko kitoj upės pusėj stūksanti liuteroniška bažnyčia su gaidžiu vietoj kryžiaus. Taip ir jausdavau, kad ten gyvena laisvi žmonės.

169324. ne latvis2009-09-03 08:47
Joooo, Latvija yra Ryga su priemiesčiais, ir TV Fondo pagalbos atkišta ranka.

169363. ?2009-09-03 18:42
Geriaus gaidys ar kubilius?

169376. AišV2009-09-03 21:17
ačiū Dievui, grįžo jonušėlis nuo tautodestrukcijos į Žemę. Pagarba, Dievui.

169460. atradimai2009-09-05 17:38
Kai si pavasari buvom su seima Rundaleje, tai, isskyrus viena prancuzu grupe, visos kitos grupes buvo is Lietuvos. O zmoniu netruko... Manau, kad siauliskiai ir pasvaliskiai Latvija pakankamai gerai ismaise. Pajurio turgeliuose irgi neturejom sunkumu pusiau latviskai, pusiau lietuviskai deretis. Ir niekas rusiskai kalbeti nesiverze...

Rodoma versija 29 iš 30 
0:07:04 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba