ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-12 nr. 772

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose (112) • GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvėLAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (18) • DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje (1) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (17) • VYTAUTAS STRAIŽYS. LietusPETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • DŽUNA (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas (1) • JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestasVIDAS POŠKUS. Fortai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikaiLAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė RygojeIRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai?VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgalLaiško faksimilė (1) • LAIŠKAI (213) •

Miniatiūros

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus skulptūra

Rutulys, kregždė ir kūrėjas

Rutulys kyla į orą ir vėl leidžiasi žemėn. Ore yra skylė, į kurią jis turi įkristi, bet nebūtinai. Kartais jis tik draugiškai apskrieja metaliniu lanku apibrėžtą skylę ir tekšteli į šlapią langą su vyro galva arba be galvos. Kartais pataiko į dangų, o kartais į negrabias vaiko rankas. Kartais lekia į kregždes, bet tos garsiai klykdamos košia orą ir atsišaudo baltais ekskrementais. Kai kurie šūviai pataiko ant kiemo narvelyje susispietusių mašinų ir suformuoja keistas dangaus kūnų salas, panašias į nukritusį iš dangaus rutulį. Mašinų meilužiai pyksta ant šikalių, darbuojasi skudurais ir vėluoja į darbus. Darbuose jų laukia išsprogusios darbdavių akys, įspėjimai ir nuobaudos. Be nuobaudų žaidimas prarastų žavesį ir taptų be galo varginantis bei vienodas. Kamuolys ne visuomet pataiko ten, kur buvo mestas. Po Tunguskos meteorito susidūrimo su žeme dinozaurai kolektyviai išėjo į dausas. Netaiklumo pasekmės slogios. Negali ilgai žiūrėti į kelią pro kregždės šikalų akinius, ypač kai vairuoji mašiną. Nešvari mašina yra padidėjusio avaringumo priežastis, tiesiogiai susijusi su pinigų švaistymu automobilio, kūno ir nervų remontui. O jei tarp ausų švilpauja vėjas ir galvos rutulio drebučiuose nedaug kanalų, tai be meistro invazijos tikrai nebus galima apsieiti. Saulė kyla, saulė leidžiasi. Kamuolys periodiškai bumbteli į automobilį, tas suklinka, pabudina visų aplinkinių namų miegalius, savininkas praryja vyšnios kauliuką, springdamas šoka prie lango, išverčia pro jį pitbulio žvilgsnį, dūsta, žmona daužo nugarą, kauliukas krinta žemyn paskui išgąsdintos kregždės pirstuką, krepšio lankas pagauna besisukantį kamuolį ir pasiunčia jį į negrabias dvidešimt pirmo amžiaus civilizacijos kūrėjo rankas. Kūrėjas pagauna žemės rutulį ir lydimas pitbulio lojimo lekia į savo kabinetą, kur į MP3 formatą įrašyta žaidimų aikštelė, patikima apsaugos sistema ir šalia spygliais apsitvėrusio kaktuso monitoriaus ekrane jaukiai plaukiantis rutulys.


Dėlionė

Eina panelė su baltomis kelnėmis, bateliais ir portfeliu. Eina ir berniukas su kojomis ir be kepurės. Jis nešasi pusiau baltą, pusiau juodą ir uodeguotą, kuris neloja. Kiti laukia stebuklo. Mašina skuba, valytuvai irgi. Žvilgsnis vejasi vanagą, vanagas – žvirblį, žvirblis – vėją. Juos gaubia debesis. Padangos urzgia, dangus nesustoja. Karvė atrajoja nupeštą pievą, gamina pieną ir laukia bobutės. Bobutė vagia pieną. Katinas – ką ten neša? Topolis – "Topol", aukštos kokybės tepalas automobiliams. Peizažas – pej za žas. Už peizažo – langas. Už lango – kaktusų tvora. Už jos vyzdyje mirksta žvilgsnio tinklas. Už raudonų durų kirminas tarp akmenukų mala orą ir sumaišęs su seilėmis kepa blynus, deda į sakinio lėkštę, pašauna į ausį ir įžiebia klausą. Ji vagele skuba į smegeninės arimą, suranda laisvą vagą, atpažįsta garsus ir konvertuoja žodį. Lūpos maitina organizmą. Kartais apnuodija. Nuo debesio kupsto slysta lašas. Krisdamas labai ilgai taikosi, bet apsvaigsta ir nukrenta belekur. Antras pataiko į automobilio stiklą ir sudūžta. Trečias kamikadzė mirdamas surinka: dzen. Ketvirtas atšoka nuo sparno, o vairuotojas kaip lekia sausas, taip ir lieka, iki sustoja prie miškelio, kur skruzdė nuo karvės žvelgia į Vilnių. Kai nulipa, karvė užstoja visą šiaurę ir rytus. Pakelėje ant gėlės sėdi angelas ir sparnais vėdina angelę, nes ji neturi kuo vėdintis. Pro ją įeina ir išeina pasaulis. Taip ir cirkuliuoja.


Rasos rožančius

Po žibantį rytą vaikšto medžiai. Tarp kamienų šlepsi šlepetės, raišioja tako kilpas ir rasoje nupina tinklą, kuriame stringa grybai. Kelios dešimtys džiugių susitikimų palabina tylą. Atminties stiklainiuose jie lauks Kalėdų ir naujo pasimatymo su seilėtais dantukais porceliano lėkštutėje šalia atspindžiais pasipuošusios eglės. Tėvas ir sūnus mėgausis begaliniu pasimatymu ir aštriais stalo įrankiais smulkins nuostabą. Sutrūnijusiame kelme mirtis restauruoja pilį, kurioje skruzdės saugo saulės ir mėnulio santuokos liudijimą, metų laikų nuobiras ir motinos šilumą. Verdamas nutikimų rožančių paskui šviesą seka šešėlis. Vaikydamas vakaro ir nakties pagirias rytas pliaukši švendrių atspindžiuose, stebi savo paveikslą ir birbina irzlią žoliapjovę. Jos zyzimas lenda į mišką, pakelia stirniną ir ragų noragais ore nuaria pirmąsias vagas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 26 iš 27 
0:06:58 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba