ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-12 nr. 772

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose (112) • GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvėLAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (18) • DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje (1) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (17) • VYTAUTAS STRAIŽYS. LietusPETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • DŽUNA (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas (1) • JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestasVIDAS POŠKUS. Fortai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikaiLAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė RygojeIRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai?VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgalLaiško faksimilė (1) • LAIŠKAI (213) •

Pietų vartai?

IRENA SKOMSKIENĖ

[skaityti komentarus]

Praėjusiame "Šiaurės Atėnų" numeryje (XI.5) Ona Kubiliūnienė rašė apie Aušros vartų pavadinimo kilmę. Pateiksiu ir savo variantą. Ne architektūroje ir ne istoriniuose įvykiuose ieškokime minėto pavadinimo kilmės. Siūlau įsiklausyti į poeto Sigito Gedos nuorodą, jog "turėtume prisiminti, kad pietinių dzūkų ir dzūkų rytiečių tarmėse "aušra" yra "auštra". Manau, tai tiksli nuoroda į baltų mitologiją. Pvz., per latvių Jonines skambančioje dainoje yra tokie žodžiai: "Saulė kanklėmis skambino austroje sėdėdama". Taigi paaiškėja, kad "austra" yra dievaičio Auseklio (Aušros) medis – šventės kulto vieta. Būtent čia buvo vaidinama misterija apie dangaus šviesulių vedybas, neištikimybę ir skyrybas. Mitologinėse dainose išliko visi apeiginiai momentai:

        Jau Auseklis nuvažiavo
        Ten, kur Saulės driekias kelias,
        Nori pirštis Saulės dukrai,
        O Perkūnas veda, lydi.

Tokia pat saulėgrįžos šventė buvo švenčiama ir Lietuvoje, ir visose pagoniško tikėjimo šalyse. Visur apeiginio spektaklio struktūros tipologija buvo gan panaši: eitynės (procesija) į šventės vietą, ritualiniai himnai dievams, aukų aukojimas, herojaus žūtis (spektaklio kulminacija) ir jo apraudojimo ceremonija. Ritualinis dievo žudymas užtikrindavo gerovę visose srityse ištisus metus, todėl šventė baigdavosi linksmybėmis, virstančiomis į orgijas.

Soliarinėse misterijose svarbų vaidmenį vaidino visos Saulės kryptys (vartai): rytai, vakarai, pietūs, šiaurė. Būtent tas kryptis spektaklyje atspindi latvių mitologinės dainos:

        Kokio dvaro rūmai švyti
        Ten už kalno žaliam klony?
        Treji vartai dvaran veda,
        Nuo sidabro visi žiba.

        Vienuose – važiuoja Dievas,
        Kituose – šventa mergelė,
        Pro trečiuosius įvažiuoja
        Saulė dviem žirgeliais aukso.

Lietuviškas variantas buvo panašus, todėl Aušros vartai, kaip nuotakos ir jaunikio jungtuvių ceremonijos vieta, galėjo būti ir pietinės dievmedžio dalies pusėje. O gal tai reiškė ryto žvaigždės Aušros subrendimą vedyboms? Apskritai misterijų simbolika buvo nepaprastai reikšminga, ji atspindėjo kiekvieną dieviškosios poros niuansą.

Lenkiškas vertinys Ostra brama galėjo reikšti misterijos (lyrinės tragedijos) pobūdį – pasijos, kančios išraišką. Lyginamojoje mitologijoje žinoma daug pavyzdžių, kai soliarinių švenčių aukoms pagerbti buvo skiriamos ištisos raudų dienos. Finikiečių Astartė raudojo savo Adonio su klykiančių moterų palyda, egiptiečių Izidė, ieškodama Ozirio kūno dalių, priverkė visą Nilo upę, kad net kilo potvynis, frygų deivė Kibelė nubaudė savo prarasto jaunikio pulką ir pavertė juos bepročiais, žalojančiais savo kūną ir krauju taškančiais dievmedį, ir t. t.

Taigi aštrių pojūčių misterijose būdavo daugiau, nei sveiku protu įmanoma suvokti. Gal ir todėl lenkiškas vertinys Ostra brama yra netoli tiesos.

Baltų ir skandinavų kraštuose vasaros misterijos buvo kur kas santūresnės, nors herojų tragedija nebuvo mažiau skausminga už rytietiškų deivių širdgėlą.

Baltų Perkūnas, ignoruojantis kitų teises, nors ir atvyksta į vestuves, jas paverčia chaosu:

        Prie pat vartų obelėlę
        Perskėlė jis akies mirksny.

        Latvių mitologinė daina

        Perkūns pro vartus įjojo,
        Ąžuolą žalią parmušė.

        Lietuvių mitologinė daina

Auseklis netenka nuotakos (jos žemiškasis pavidalas – žydinti obelėlė), o mūsų Aušra netenka savo jaunikio Ąžuolo.

Panaši ir skandinaviškoji versija: šviesos ir gėrio dievas Baldras žūsta dėl klastingojo dievo Lokio gudrybių, o jo kūnas sudeginamas ritualiniame lauže ant laivo denio ir nuplukdomas į jūrą.

Taigi visi aukojami herojai suliepsnoja ritualinėje ugnyje. Bet jų apraudojimo ceremonijos yra šiaurietiškai santūrios. Latvių Auseklis ir Saulė verkė trejetą metų, mūsų Aušra, pasak mitologinės dainos, taip pat ilgai, nors tyliai gedėjo: "Saulės dukrytė verkiant / rinko tris metelius / pavytusius lapelius". Anot A. J. Greimo, Aušrinės tragedija yra viena skaudžiausių iš plačiai žinomų dievų pasaulio tragedijų. Gal todėl lenkiškasis pavadinimas Ostra brama yra visai tinkamas, kaip ir Aušros vartai, nepriklausomai nuo to, ar jie rytuose, ar pietuose. Svarbiausia, kad jie yra ten, kur lietuviškų misterijų vietą žymėjo dievmedis (ąžuolas), dainos žodžiais tariant, kur "Aušrinė svodbą kėlė".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
0:06:57 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba