ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-12 nr. 772

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose (112) • GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvėLAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (18) • DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje (1) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (17) • VYTAUTAS STRAIŽYS. LietusPETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • DŽUNA (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas (1) • JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestasVIDAS POŠKUS. Fortai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikaiLAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė RygojeIRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai?VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgalLaiško faksimilė (1) • LAIŠKAI (213) •

Ne tokia jau nuoširdi santarvė

GEOFFREY WHEATCROFT

[skaityti komentarus]

Kaip švęsti pergalę, kai aplink tave – nugalėtieji? Šiandien didi mano šalies istorijos data – dušimtosios Trafalgaro mūšio metinės, kai karališkasis Anglijos laivynas netoli Ispanijos krantų sutriuškino prancūzų ir ispanų jūrų pajėgas, o tada, per didžiausios pergalės kulminaciją, Horatio Nelsonas krito mirtinai sužeistas. Garsiausias anglų admirolas žuvo per didžiausią Anglijos pergalę.

Tačiau dabar aš esu ne Anglijoje. Esu Prancūzijoje, kur Trafalgaro diena vargiai švenčiama ir net, kaip teko pačiam įsitikinti, tebėra opi tema.

Tai nė kiek nestebina. Dabartinis priešiškumas tarp Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų nė iš tolo neprilygsta tiems įtemptiems santykiams, kokie buvo būdingi Prancūzijai ir Anglijai nuo Šimtamečio karo iki Napoleono laikų.

Net šiandien Prancūzijos politikai krūpčioja, atvykę į Londoną per Vaterlo stotį ar žvelgdami į Trafalgaro aikštę, kurioje ant didingos kolonos stūkso lordo Nelsono statula.

Pernai minėta Nuoširdžios santarvės (Entente Cordiale) šimtmečio sukaktis. Ši tam tikra prasme dekoratyvinė Londono ir Paryžiaus sutartis pasirašyta 1904 m. Tačiau anglų ir prancūzų santykiai nuo to netapo nuoširdesni. Irakas tarp šių šalių įvarė pleištą, o prezidentas Jacques’as Chiracas visiškai nebesusivaldė bendraudamas su ministru pirmininku Tony Blairu, šiam iškėlus klausimą apie žemės ūkio subsidijas.

Tokius šalių nesutarimus kiekvienas gali patirti ir asmeniniu lygmeniu. Paminėjęs, kad esu Prancūzijoje, turėčiau patikslinti, kad esu šiaurės vakarų Korsikoje. Montičelas yra kalnų kaimelis, žvelgiantis į jūrą netoli Kalvio, kur aš su šeima atostogauju.

Šioje vietovėje turime daugybę draugų, o viešbučio, kuriame apsistojome, kavinėje tvyro tokia geraširdiškumo dvasia, kad ją beveik galėtum pavadinti égalité ir fraternité. Sekmadienio vakarą mes visi bambėjome, kai futbolo klubas "Ajaccio" neteisingai pralaimėjo Lionui. Tačiau "Ajaccio" bent jau teberungtyniauja pirmajame Prancūzijos futbolo divizione, o kitas Korsikos futbolo klubas "Bastia" pernai iškrito į žemesnę lygą.

Tačiau net šie pavadinimai mena tolimą anglų ir prancūzų priešiškumą. Ajačas yra Napoleono Bonaparto gimimo vieta (Korsikoje apie tai jums dažnai primins), o Bastiją po apgulties užėmė pats Nelsonas. Netrukus po to, puldamas Kalvį, jis neteko akies. Kaip privalėtų žinoti kiekvienas mokinukas – netgi ne gimnazistas, – būtent prie šios akies per Kopenhagos mūšį 1801 m. Nelsonas glaudė žiūroną, kad negalėtų matyti jam nepalankaus signalo.

Pats Nelsonas Korsikoje toli gražu nėra nekenčiamas. Anot vieno mano bičiulio šioje kavinėje, Nelsonas buvo un bon mec – geras vyrukas. Taip yra dėl vietinės istorijos. Per aną 1794 m. operaciją britai rėmė nuo Prancūzijos atsiskirti norinčius Korsikos patriotus, vadovaujamus Pasquale’io Paoli. Pastarojo spindesys vėlesnių korsikiečių kartų akyse apšviečia ir Nelsoną.

Tačiau Trafalgaras jau visai kitas reikalas. Kai švelniai ar juokaudamas bandydavau paliesti šią temą, sulaukdavau arba tokios reakcijos, kurią nederėtų perpasakoti laikraštyje, arba pokalbis peršokdavo į sunkiai suprantamą vietinę tarmę. O vienu atveju man buvo sarkastiškai užsiminta apie "didžiąsias anglų laivyno pergales" nuo Trafalgaro iki Mers el Kebiro 1940 m. vasarą, kai Winstonas Churchillis beširdiškai įsakė savo karališkajam laivynui paskandinti prancūzų laivus, kurie dar prieš kelias savaites buvo jo sąjungininkai. Žodžiu, abejoju, ar mums kavinėje derėtų dalytis šiais istoriniais prisiminimais.

Galbūt tai, ką dabar pasakysiu, pasirodys kaip angliška arogancija, bet esama ir kitos medalio pusės. Daugybė anglų pastaraisiais metais serga tuo, ką Blumsberio gauja (Bloomsbury gang) įvardijo esant prancūzišku gripu – piktybine frankofilijos infekcija, manymu, kad Prancūzijoje viskas geriau tiek meno, tiek intelektualinėje srityje. Tačiau šiandien būtent Prancūzija išgyvena kultūrinio ir politinio pasitikėjimo savimi krizę. Skirtingai nei teigia prancūzišku gripu apsikrėtusieji, šiandien veikiau galima pastebėti prancūzų žavėjimąsi anglakalbės literatūrinės kultūros gyvastingumu.

Galima beveik žavėtis tuo, kaip ministras pirmininkas Dominique’as de Villepinas garbina Napoleoną, tačiau daugybei prancūzų toks jo aukštinimas atrodo absurdiškas. Ir nors ponas Chiracas prancūziškąjį didelių mokesčių ir visuotinės gerovės "socialinį modelį" vis dar laiko aukščiausia dorybe, priešingą atsakymą pateikia Nicolas Sarkozy, stiprus ir akivaizdžiai ambicingas politikas, kuris anksčiau buvo pono Chiraco protežė, o dabar yra jo varžovas – vargu ar vadinamąjį socialinį modelį galime pavadinti socialiniu, jei nedarbas viršija dešimt procentų, ir kažin ar jį apskritai galima laikyti modeliu, jei niekas daugiau tokio modelio nenori.

O kalbant apie sportą, po to, kai "Lille" su "Manchester United" tik šiaip ne taip išspaudė nulines lygiąsias, labai nedaug kas mano, kad prancūzų komanda laimės Europos klubų turnyrą, o dar mažiau kas tiki, kad "mėlynieji" pakartos savo didžiąją pergalę, kokią jiems pavyko pasiekti 1998 m. pasaulio futbolo čempionate. Ir nors Lance’as Armstrongas trinktelėjęs durimis pasitraukė, niekas nemano, kad artimiausioje ateityje "Tour de France" galėtų laimėti prancūzas.

Daugybė pono Blairo tėvynainių mano, kad dėl Irako jis buvo neteisus, o ponas Chiracas šiuo klausimu pasielgė teisingai, tačiau kitose jų tarpusavio dvikovose ponas Blairas prancūzą aiškiai nurungė.

Žinoma, kartais, ypač dėl savo garsaus atsidavimo "Europos idėjai", ponas Blairas regisi atkartojąs didįjį Nelsono amžininką kunigaikštį Wellingtoną, kuris pasakė (šį teiginį aš mielai perleisčiau Busho Baltiesiems rūmams): "Prancūzijoje mumis bjaurisi, visada bjaurėjosi ir, manau, visada bjaurėsis".

Tai nėra mano nuomonė, tačiau iš patirties žinau, kad mūsų draugystė visada bus savotiška ir istoriniams prisiminimams čia tenka ne paskutinė vieta. Ką gi, po dešimties metų švęsime dušimtąsias Vaterlo mūšio metines ir šešių šimtų metų britų pergalės Azenkūro mūšyje sukaktį. Ir, mano bičiuliai prancūzai, kai sakau "švęsime", bijau, kad iš tiesų sakau we, o tikrai ne nous.


"The New York Times", 2005.X.21

Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
0:06:57 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba