ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-12 nr. 772

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose (112) • GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvėLAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (18) • DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje (1) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (17) • VYTAUTAS STRAIŽYS. LietusPETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • DŽUNA (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas (1) • JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestasVIDAS POŠKUS. Fortai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikaiLAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė RygojeIRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai?VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgalLaiško faksimilė (1) • LAIŠKAI (213) •

Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje

DAINIUS RAZAUSKAS

[skaityti komentarus]

Nerija Putinaitė. Šiaurės Atėnų tremtiniai: lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. V.: Aidai, 2004. 239 p.

Iš pat pradžių noriu pasakyti, kad su daugeliu minčių Nerijos Putinaitės knygoje sutinku, kai kurioms net labai karštai pritariu. Pavyzdžiui (citatos bus rašomos kursyvu, skliausteliuose nurodant puslapį, visi išretinimai mano – D. R.):

Sovietinio laikotarpio mokslinėse knygose ir straipsniuose dažniausiai istorija vaizduojama kaip progresas – nuo primityvaus prie sudėtingo. Lietuvių istorija vaizduojama kaip "dvasios" progreso istorija. Ankstyvieji žmonės esą garbinę suasmenintas gamtos jėgas, praktikavę primityvokas nereflektuotas religingumo formas. Jie tegali kelti nuostabą po jų gyvenusiems žmonėms, nes šie jau pažengę sudėtingesnio santykio su pasauliu link. Primityvų garbinimą šioje schemoje pakeičia monoteistinis religingumas, kurį savo ruožtu išstumia mokslinis požiūris į pasaulį. [...] Mokslininkui telieka aprašyti praeitį, ir juo ji primityvesnė bei juokingesnė atrodo, juo jo uždavinys geriau įgyvendintas (147–148). Veikiausiai esama ne vieno netikslumo šios bendros schemos detalėse. Tačiau svarbiau ne netikslumai, o mėginimai kuo primityviau, materialistiškiau paaiškinti įvairių kultų kilmę bei prasmę (149). Senovės lietuvių tikėjimas, kurį šitokiu būdu rekonstruoja ar konstruoja mokslinis tyrimas, yra "liaudies" tikėjimas, į tokią liaudį žiūrint kaip į stovinčią ant visuomenės žemiausios dvasinės pakopos. [...] Čia skleidžiamoje bendroje religingumo schemoje religijai apskritai nesuteikiama jokia "aukštosios" kultūros ar pasaulėžiūros formos vieta. Sovietmečiu tiriant etninę kultūrą, joje pirmiausia buvo ieškoma primityvaus paprastumo, o ne religingumo kaip specifinės ypatingo santykio su dievybe formos. Šia prasme sovietmečiu įsitvirtino bendras požiūris į lietuvišką proistorę kaip liaudišką (149–150). Labai teisingi pastebėjimai, tik su išlyga, kad šitokio "suliaudinančio" = vulgarizuojančio požiūrio į "primityvius" tikėjimus šaknys slypi kur kas giliau už sovietmetį, ir sovietmečiu juo tik pasinaudota kaip ideologiškai parankiu anachronizmu.

Šiaip ar taip, dabar turime plačius tautosakos sąvadus, įvairiais aspektais tyrinėjami senieji lietuvių tikėjimai. Tai yra dalykai, kurių mokslinės ir kultūrinės vertės niekas negali paneigti. Šie tautinio darbo vaisiai yra stabilūs ir neišnyksiantys. Nuo šių pavojų juos saugo ir naujos technologijos. [...] Niekas nepaneigs, kad šie dalykai yra neįkainojamas lietuvių tautos turtas. Tačiau ar produktyviai ir ar apskritai jis investuojamas? O gal tėra panašus į visų pripažintą ir kartais lankomą muziejinę vertybę? (211). Tikrai labai taiklus ir opus klausimas: iki šiol pagrindinis tautosakos tyrinėtojų dėmesys Lietuvoje tebetelkiamas į jos rinkimą ir saugojimą, o teorinis interpretavimas tarsi vis atidedamas ateičiai ar išvis paliekamas nuošaly. Veikiau garbinama kokia tarmės grožybė nei apmąstoma ar bent pastebima ta tarme užrašyto tikėjimo ar sakmės giliausia metafizinė prasmė. Iš esmės tai tas pats įsisenėjęs "liaudizmas".

Panašiai mokslininkai, užsiėmę lietuvių kalbos tyrimais, neabejotinai pasiekė svarbių laimėjimų. Tačiau besąlygiškai saugoma kalba tapo beveik muziejine vertybe, kurią privalu gerbti ir garbinti, o ne pasitelkti savo kasdienėms reikmėms. Sovietmečiu kalba buvo sustingdyta bei pajungta įvairiausių taisyklių prievartai. Laisvoje Lietuvoje šis ribotas santykis su kalba, kaip ir visa "lietuviškąja" kultūra, tapo problema (160). Nors kalbos be taisyklių nėra, šiuo atžvilgiu kalbos normintojams tikrai būtų galima palinkėti saiko – ypač tas taisykles be paliovos kaitaliojant. Ką jau kalbėti apie pamokančias intonacijas, kartais ant (tragi)komizmo ribos.

Būtų galima išvardyti ir daugiau taiklių autorės pastebėjimų, su kuriais sunku nesutikti, tarp jų yra ir gana skaudžių. Taip pat nemažai tokių, su kuriais man sutikti sunku. Bet mano tikslas – ne pareikšti savo asmenišką nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Skaitant knygą ir kurį laiką jau perskaičius nedavė ramybės sunkiai apčiuopiamas vidinis prieštaravimas, nenuoseklumas, nesuvoktas konfliktas, gerokai veikęs autorės nuostatą ir privertęs ją kartais net apsiversti nuo kojų ant galvos. Pamėginsiu apčiuopti ir atskleisti šį prieštaravimą pačios autorės žodžiais.

Jau įvade, pačioje pirmojoje knygos pastraipoje, teigiama: Nuolatinė priešų grėsmė ir agresija, lietuvių didvyriškumas ir nenoras būti pavergtiems lėmė, kad jie atsilikę nuo Europos. Apčiuopiamos gerovės pažadą lietuviai vis išmainydavę į skurdžią laisvę ir tapatybės grynumą... Vadinasi, tai, ką šiandien aptinkame ir turime, vertintina kaip didvyriškomis pastangomis iškovoti likučiai to, ką galėjome turėti... (7) Pirma, pastarųjų laikų Lietuvos atsilikimą nuo Europos lėmė ne tiek didvyriškumas ir nenoras būti pavergtiems, kiek šių savybių trūkumas XVIII a. pabaigoje ir XX a. viduryje, bent jau valstybės veikėjų lygmeniu. Antra, laisvę, kad ir skurdžią, išmainyti į apčiuopiamos gerovės pažadą iš esmės reikštų "trisdešimt sidabrinių". Taigi būtų galima tarti, kad lietuviai per visus istorijos išbandymus išliko paprasčiausiai neparsidavę, nepardavę savo sielos už materialinės gerovės masalą (taip bent jau plauktų iš autorės teiginio). Vadinasi, tai, ką šiandien turime, iš tikrųjų vertintina kaip didvyriškomis pastangomis iškovotas didžiausias vidinis turtas, kokį tik žmogus, žmonės, tauta šioje žemėje gali turėti. Klausimas tąsyk būtų tik, ar mes tą turtą savyje įžvelgiame, suvokiame ir deramai įvertiname. Trečia, jeigu lietuviai nebūtų to apčiuopiamos gerovės pažado išmainę į tapatybės grynumą, tai išvis nebebūtų kam turėti nė tų minėtų likučių, net jei vien juos įsivaizduotume beturį.

Taigi nuo pat pirmos pastraipos autorė pareiškia savo išankstinį nusistatymą, kuris iš esmės atspindi ne kokius nors faktus, ne objektyvią tikrovę, o tik subjektyvų jos vertinimą, tik asmenišką nuostatą, polinkį taip, o ne kitaip vaizduotis Lietuvos praeitį ir dabartį. Bandžiau parodyti, kad nuostata, nors gal ne mažiau išankstinė ir asmeniška, gali būti visai kitokia, atitinkamai kitokia faktų interpretacija ir vertinimas. Pagaliau visos nuostatos bent iš dalies yra subjektyvios ir todėl nenuginčijamos. Knygoje įdomu tai, ką apie tokią nuostatą po kurio laiko sako pati autorė.

Autorės įsitikinimu, būtent sovietiniame Europos sampratos kontekste įsitvirtino Lietuvos, kaip Europos ar europietiškumo periferijos, idėja. Ji, kaip p a m a t i n ė n u o s t a t a, aiškiausiai išreikšta Edvardo Gudavičiaus istorinėse analizėse. Čia Lietuva atsiskleidžia kaip nuolat besivejanti Europą, kaip nuolatinė periferija, kartkartėmis priartėjanti prie centro (173). Lietuva, kurios istoriją Gudavičius nusako per santykį su Europos istorija, pasirodo kaip nuolat atsiliekanti, mėginanti atsilikimą įveikti ir vėl uždelsianti. [...] Pasitelkiant paties profesoriaus žodžius, toks uždelsimas ir nuolatinis vijimasis jau tapęs ne tam tikros epochos bruožu, o lietuvių charakterio tipu. Šia prasme ir šiandieninį mūsų santykį su Europa turėtume nusakyti kaip uždelsimą, paviršutinį perėmimą, skubą ir visų šių aplinkybių lemtą nuojautą apie būsimą dar tolesnį atkritimą (174). Taigi būtent iš sovietmečio atsinešta patirtis skatino į Europą žvelgti kaip į kultūrinį idealą, nuo kurio nuolat atsiliekama. Toks idealas skatina jį pamėgdžioti bei suponuoja kultūrinio nevisavertiškumo nuojautas (175–176).

Ar ne tas pačias kultūrinio nevisavertiškumo nuojautas atspindi pirmojoje knygos pastraipoje pareikšta kone programinė, pamatinė pačios autorės nuostata? Šiaip jau čia norėtųsi įžvelgti pagirtiną autorefleksijos užuominą, bet ji labai abejotina, nes, atrodo, taip ir liko nesuvokta šią nuostatą esant savą, nepamėginta jos atpažinti savyje – ji a priori priskiriama sovietmečiui, šitam jau išvarytam ir todėl nebepavojingam atpirkimo ožiui. Taigi, viena vertus, justi autorės asmeninė ištikimybė šiai nuostatai, o kita vertus – lyg ir noras užčiuopti jos šaknis ir ją su šaknimis išrauti, pasmerkti, nusikratyti ja. Kaip tik šis vidinis konfliktas, netgi vidinė kova, – iš pirmo žvilgsnio lyg ir nepastebima, negirdima, tik tarsi iš pogrindžio gaudžianti, ūžianti, – galų gale ir privertė mane stabtelėti. Ar tik ne ten, iš kur "ūžia" išsiduodama ši pasąmoninga kova, iš tikrųjų ir slypi kalbamos nuostatos šaknys?

Įsiklausykime atidžiau, ką Nerija Putinaitė kalba pagrindiniu knygos klausimu – apie pastarųjų šimtmečių Lietuvos viziją ir lietuviškąją tapatybę.

Manytina, kad paskirais laikotarpiais bendrai visuomenės atminčiai daug didesnę įtaką darė neapibrėžtos p a s a k o s apie praeityje karaliavusius karalius, jų didybę ir didvyriškumą nei asmeninė savivoka ir saviidentifikacija (8). Pateikiamas tikrai įspūdingas epizodas: M. Krupavičius aštuonerių ar devynerių metų amžiaus buvęs motinos nusiųstas pas eigulį totorių Jablonskį nupirkti žiemai karvei šieno. Eigulys pradėjęs pasakoti apie Vytautą – kad jis buvęs geras totoriams, labai galingas, o Lietuva buvusi labai stipri. Totorius nukabinęs nuo sienos ir parodęs Vytauto Didžiojo paveikslą. Pamatęs Lietuvos karalių, jaunasis pirkėjas net neatsisveikinęs puolęs bėgti. Apie tai, jog matęs karalių, ir išgirstą istoriją papasakojęs savo namiškiams, mokyklos draugams, kurie savo ruožtu perdavę saviesiems. Mokiniai ir jų tėvai ėję pas Jablonskį žiūrėti karaliaus. Krupavičius, remdamasis šiuo epizodu, apibendrina ano meto tautinio ir istorinio sąmoningumo situaciją: "Ir tamsiai ir juodai Lietuvai jos praeitis buvo lyg saldus sapnas. Bet kaip tą sapną paverst realybe, kokių priemonių imtis, niekas negalvojo. Ir nebuvo ką galvoti" (8–9). Šis nelabai tolimos Lietuvos istorijos momentas skatina manyti, kad ir garsusis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas "Karalių pasaka" (1909) nėra vien lakios dailininko vaizduotės produktas. Tikėtina, kad tai geriausiai išreiškia anuomet visuomenėje vyravusį Lietuvos istorijos suvokimą, grindusį lietuviškąją tapatybę. Galingi karaliai, neidentifikuojami su jokiu konkrečiu istoriniu personažu, delnuose laiką švytintį miestą ir jį stebį globojančiu žvilgsniu. Šie karaliai – tarsi už istorijos ribos, bet drauge istoriškai reikšmingi m e t a f i z i n i a i globėjai, o ne žmogiški, istoriją kreipiantys veikėjai (9). Šis Čiurlionio paveikslas, kaip ir visi kiti, žinoma, yra "vaizduotės produktas". Ir paveikslas, ir visas šis epizodas nepaprastai aiškiai parodo, ką žmogaus, žmonių, tautos gyvenime reiškia vaizduotė ir "pasakos". Būtent vaizduotė, būtent "pasakos" Lietuvą prikėlė iš nebūties. Kultūrinės ir istorinės atminties stoka, su ja susijusių pasakojimų nebuvimas ar jų neaiškumas atsveriami tautos didingos būtovės nuojautomis. Manytina, kad tautinio susivokimo darbui šios nuojautos ir p a s a k ų įvaizdžiai suvaidino ne mažesnį vaidmenį už racionalaus sąmonėjimo vyksmą (10). Ne tik ne mažesnį, bet lemiamą, ir visai ne "atsverdami" istorinės atminties bei racionalumo stoką, bet veikiau juos pranokdami ir vesdami. Prisipažinsiu, aš ir dabar, kai savo Tėvynę myliu, o ne vertinu, regiu ją vaizduotėje kaip "pasakų šalį". Ir dėl to nejaučiu nė menkiausio "atsilikimo". "Istoriškas" požiūris meilei visai nebūtinas – meilė ir viltis visuomet gyvena "pasakų šalyje". Juoba kad "istoriškas požiūris" irgi tėra nuostata, tam tikras vaizdavimosi būdas, ir kaip toks jis toli gražu nėra vienintelis absoliučiai "teisingas": pačioje istorijoje per kiekvieną istorinį asmenį nuolat reiškiasi įdėm antistoriškos, metafizinės "pasakų" jėgos, todėl pastebėti ir atspindėti jas – tai pažinti tikrovę kur kas giliau už paviršutinį "istoriškumą". Jei Čiurlionio paveiksle išryškėtų istorinių personažų portretai, būtų apgailėtina – mirtų Pasaka, o ji iš tikrųjų ir yra dvasinis patriotizmo šaltinis, dangiškasis ežeras, iš kurio į širdį liejasi Lietuva. Kiekvienas kryžkelėje pastatytas stogastulpis ar saulutė, suolelis po medžiu prie tako, tiesiog dar neužterštas kraštovaizdis, pati erdvė, atsivėrusi nuo švento kalno, įkūnija šios Pasakų Lietuvos dalelę. Ir atkreipkime dėmesį: įžvalgus priešas visuomet pirmiausia pasistengia iš aplinkos ir širdies ištrinti būtent šią – Pasakų Lietuvą. Tam, kad galiausiai ten įsodintų savąsias "pasakas". Nes tapatybė, savivoka, nuostatos iš esmės remiasi "pasakomis" – vienomis arba kitomis.

Taigi lietuviškoji tapatybė kaip ir Krupavičiaus vaikystės laikais linkusi gyventi p a s a k ų š a l y j e, kurioje vyksta didingos kovos, o už kelio posūkio laukia netikėti stebuklai. Lietuviškosios išgyvenamos tapatybės pasaulis ir šiandien dažniausiai suvokiamas ne kaip tvirtas pagrindas, o kaip atsvara pamatuotai, įvertintai ir racionalius sprendimus priimti skatinančiai realybei. Lietuviškosios tapatybės šaltinis yra veikiau p o e t i n i s nei politinis. Tai pagrindinis, nuolat pasikartojantis ir atsinaujinantis jos bruožas (11). Ir tai nuostabu, kad tik jis vėl greičiau atsinaujintų ir pasikartotų! Ir jokia jis "atsvara" "racionaliai realybei", ir nė kiek su ja nesikerta – tik praturtintų ją ir prisodrintų, jei būtų drąsiau pripažįstamas ir įkūnijamas.

Šiaip ar taip, lietuviškoji tapatybė daug saugiau jaučiasi v a i z d u o t ė s, neįtikėtinų vaizdinių ir su kasdienybe bei būties konkretybe nesusiejamų f a n t a z i j ų pasaulyje (16–17).

Konkrečiai, pavyzdžiui, Basanavičiaus pateiktoji lietuvių tapatybė yra veikiau k o n t e m p l i a c i j o s, saugojimo bei g a r b i n i m o negu veiksmo, drąsos ir atsakomybės (39). Atmetęs politines bei istorines tikrovės pretenzijas, Basanavičius [...] (40). Dėl Basanavičiaus bei jo sekėjų įtakos Lietuvoje susiformavo Lietuvos sampratos srovė, kurioje sunku atskirti, kur baigiasi mokslas, prasideda religija bei gyvenimo būdas. Tokie įvaizdžiai, žinia, uždega šiuolaikinių r o m a n t i k ų ir s v a j o t o j ų jausmus (51). Pavyzdžiu autorė ima liūdnos šlovės – išeivį! – Č. Gedgaudą. Tačiau ne prastesnių liūdnos šlovės – o dar dažniau net ne šlovės, o apgailėtino ribotumo ir nuobodybės – pavyzdžių esama "romantizmo" priešų pusėje, todėl toks personalinis argumentas nekorektiškas.

Antai nuo politiškumo atitrauktos į Basanavičiaus poziciją panašių nuostatų apraiškos buvo paplitusios sovietmečiu. Anuomet apolitiškumas puikiai derėjo su įvairiais folkloriniais sąjūdžiais. Basanavičiaus minties parankumą sovietinei ideologijai netiesiogiai liudija faktas, jog jo rinktiniai raštai buvo išleisti 1970 m., aktyviai veikiančios sovietinės cenzūros laikais (60). Remiantis tokia logika būtų galima "įrodyti" ir, tarkime, krikščionybės parankumą sovietinei ideologijai, nes ne visos bažnyčios buvo nugriautos, o kai kuriose net tebevyko pamaldos.

Basanavičius, savo veikla paneigęs bet kokį individuacijos bei konkretumo principą, dirbo Lietuvai, kurios nėra ir niekada "nebus". Jo pozicijos šaltinis yra m e t a f i z i n ė nuostata, neigianti bet kokią būtį, susijusią su realia egzistencija. Basanavičius dirbo pasauliui, kurio nėra (60). Vienintelę ateitį lietuvių tautai jis mato atsigręžime į a m ž i- n ą s i a s k u l t ū r i n e s formas. Tiesa, ši galimybė veikiau panaši į savanorišką mumifikaciją (63–64). Basanavičiaus, o ir jo šiuolaikinių sekėjų, esą į lietuviškumą žiūrima kaip į tam tikrą "substancinę" tapatybę. Ji šioje perspektyvoje pasirodo ne kaip objektyviai suformuota bei asmeniškai priimta, o kaip atrasta giliausiame savo asmeninės tapatybės klode. Bet ar gali būti kitaip? Taigi lietuviškosios tapatybės paieškos yra neatskiriamos nuo asmeninės tapatybės paieškų. Lietuviškumas bei jo siekis asmeniui tampa savotiška r e l i g i j a, pasišventimo reikalaujančiu dalyku. Praradęs lietuviškumą toks žmogus prarastų esminę savosios tapatybės dalį (64). Basanavičiaus mąstymo kryptis vadintina paradigmine lietuviškoje tapatybės sampratoje. Ji skleidėsi dviem ryškiais pavidalais: civilizacinio galvojimo tyrimo ir n e-p o l i t i- n i o tautiškumo žadinimo. Pirmasis, įgavęs mokslinę išraišką, geriausiai atspindėtas Marijos Gimbutienės Senosios Europos tyrimuose [...]. Antrasis skleidėsi sovietinės okupacijos sąlygomis įvairiais "liaudiniu" tapusio tautinio judėjimo pavidalais ir ryškiausių lietuviškumo atributų – kalbos ir tautosakos – išsamiais moksliniais ("neliaudiniais") tyrimais (67).

Panašiai ir Oskarui Milašiui Lietuva reiškė savotišką m i s t i n ę ar m e t a f i z i n ę tėvynę, buvo tapusi jo tvirčiausio tikėjimo dalyku (78).

Justino Marcinkevičiaus dramų Lietuva vėl nėra jokia gyvenama ir aiškiai apčiuopiama realybė. Ji tereiškia mažai apibrėžtą n o s t a l g i j ą, teturi vien vardą, žymintį neaiškų kažin kokios egzistencinės pilnatvės pažadą (155). Marcinkevičiaus Mažvydas priverstas gyventi dvilypį gyvenimą, kurio jo aplinka nesuvokia ir neįvertina, nes vėl Lietuva čia nėra jokia apčiuopiama realybė (156). Marcinkevičiaus herojus yra "dramatiškas", balansuojantis tarp dviejų nesusiejamų realybių: i š s v a j o t o s v i z i j o s ir prisiimtos būtinybės veikti pagal esamas aplinkybes. Jis yra labiau išgyvenantis ir mąstantis nei veikiantis ir steigiantis [...] (157). Bet juk tarp dviejų nesusiejamų realybių atsiduria kiekvienas dvasioje prasimerkęs žmogus, nepriklausomai nuo istorinio laiko ir geografinės vietos nei nuo tų ideologinių projekcijų, kuriomis šis ontologinis konfliktas laikinai apsigaubia! Ar ne tokios būklės ryškiausias simbolis ir įsikūnijimas yra pats Kristus – ir Dievas, ir žmogus? Todėl suprantama, kad vienintelė jo, Marcinkevičiaus, pasirenkama išeitis – energiją nukreipti į savotišką antrinės tikrovės steigimą (157). Juk tas steigimas – tai ta pati pastanga įkūnyti išsvajotąją viziją, dėl kurios ant kryžiaus mirė Kristus, juk tai tiesiog archetipiniai "kultūrinio herojaus", Kūrėjo požymiai! Todėl Nerijos priekaištus Marcinkevičiui iš tikrųjų reikia suprasti kaip pagyrimą, kuriam priekaišto gaidą suteikia vis ta pati jame skambanti išankstinė asmeniška nuostata, kurios šaknis čia ir stengiamės užčiuopti.

Šiaip ar taip, ir sovietmečiu lietuviškoji tapatybė įsikūrė v a i z d u o t ė s ir jos kuriamos p o e z i j o s sferoje (159).

Taigi, kaip matėme, Lietuvos vizija bei lietuviškoji tapatybė per pastaruosius du šimtmečius, Nerijos Putinaitės požiūriu, nuolat buvo pernelyg apolitiška – kultūrinė, poetinė, dvasinė, metafizinė, mistinė ir t. t. Dabar paklausykime, ką autorė kalba apie Europos viziją ir europinę tapatybę, kurios mums, atsilikėliams, dera iš paskutiniųjų siekti.

Pirmiausia ta dingstimi atpasakojama J. Lomano (jo knygos "Quo vadis, modernioji Europa?") bendra nuostata: Europa Lomano knygoje yra krikščioniška Europa. Lomanas nekalba apie Europą kaip apie karinį ar galios darinį. Jis dėmesį sutelkia ties dvasine Europos krize, visų kitų Europą ištinkančių nelaimių šaltiniu. Europa jam yra vieta, sudaranti sąlygas visavertei žmonių krikščioniškai d v a s i n e i egzistencijai, viena tradicinių krikščionybės sklaidos vietų. Tokia Europa yra savotiška d v a- s i n ė v a l s t y b ė, kurios įstatymai garantuoja žmogaus s i e l o s saugumą. Krikščionybės įtakos Europoje silpnėjimas reiškiasi kaip d v a s i n i ų orientyrų praradimas, grįžimas į savotišką prigimtinę gyvūnišką žmogaus būklę. Krikščioniška Europa bei krikščioniška tauta Lomanui yra d v a s i n ė s kokybės kategorijos, siekiniai, suteikiantys prasmę žmogaus tikslams bei jėgų jų siekti. Krikščionybė suvokiama kaip esminė Europos būties dalis, kurią praradusi Europa nebeturėtų ir savojo būties prasmingumo dvasinio matmens. Lomanas vienareikšmiškai apibūdina krikščionybės ir Europos ryšio svarbą: "Krikščionybė savojo dinamizmo ženklu pažymėjo Vakarų Europos tautas, tai būtent amžinu nerimu ir kova už aukštesniojo dvasios gyvenimo turinį". Savo knygos skaitytojus Lomanas nori paskatinti suvokti šį esminį Europos matmenį ir paskatinti asmeniniam, drauge tautiniam ir europiniam d v a s i o s atsinaujinimo veikimui (137). Bet ar ne už tą patį dvasinės valstybės, dvasinių orientyrų ir dvasinio atsinaujinimo ilgesį ką tik buvo paniektas Basanavičius, Milašius, Marcinkevičius?

Apskritai šiandien kaip ir anksčiau E u r o p a t ė r a m i t a s, subliūkštantis, kai jam imami kelti dideli atitikimo apčiuopiamai realybei reikalavimai (220). Na štai, visai sugrįžome į pradžią: tik Lietuvos mitinei vizijai kelti atitikimo apčiuopiamai realybei reikalavimus buvo būtina, o Europos mitinei vizijai – neteisinga, žema ir žiauru...

Nes Europa visada tebuvo v e r t y b i n ė i r k u l t ū r i n ė idėja intelektualų ir ambicingų politikų galvose. Šiandien Europai keliamas reikalavimas tapti prasminga kiekvienai Europos tautai ir kiekvienam europiečiui. Tačiau su tokiu poreikiu prasilenkia visos ankstesnės Europos vizijos (220). Šiandien Europoje kylantys klausimai apie Europos tapatybę atskleidžia, kad dingo pasitikėjimas Europos istorija bei jos kultūros istorija, jos politinių tikslų galiomis. Apeliuojant į istorinę patirtį, Europos tapatybės šiandien ieškoma sankaboje tarp kultūrinių idealų ir politinių tikslų. Smerkiamas karas, prarandamas gebėjimas priešintis blogiui, kalbama apie vertybes, drauge norint, kad jos būtų politiškai nepriekaištingos. Tokia Europa šiandien praranda kultūrinę ir istorinę tapatybę, neįgydama aiškios politinės. P o l i t i n i a i r e i k a l a v i m a i E u r o p o s k u l t ū r i n e i t a p a t y b e i j ą d e f o r m u o j a, iš Europos tepalikdami vertybinį šešėlį (221–222). Taigi tokius reikalavimus galima kelti tik Lietuvai, kad jų pagrindu ją būtų galima paniekinti už per menką praktinį veiklumą, per menką politiškumą. Ir Lietuvai tokio pobūdžio tapatybės – dvasinės, kultūrinės – puoselėti šiukštu nevalia, nes tik Europai jos galima ilgėtis. Ir tuoj bus visai aišku kodėl.

Labai toli nuėjusi politinės pažangos idėjos klystkeliu, politizuota Europa vengia kelti klausimą apie istorijoje įšaknytus bendrus europinius idealus. Atsigręždama į žmogų, ji vengia klausimų apie gilesnius žmogiškosios prigimties pagrindus. Pripažindama padarytas ir patirtas negandas, ji nedrįsta aktyviai veikti. Kitaip tariant, išsižadėjusi Nietzsche’s kaip valios galiai skelbėjo, ji nepriima ir aristoteliškos minties apie dorybėmis remtą veikimą, ką ir kalbėti apie krikščionišką vieningos Europos projektą. Tarsi grįžtanti prie klausimų apie žmogų, jo vertumą ir orumą, politiškai ji atmeta pagrindą, kuriuo remdamasi galėtų aktyviai ginti asmenį (222–223). Tegalima su ilgesiu žvelgti į, regis, nesenus laikus, kai buvo aiškiai suvokiama, kokios vertybės yra Europos pagrindas, kas svarbiausia yra Europos kultūroje ir istorijoje. Tai buvo laikai, kai buvo galima apibrėžti, kas "yra" Europa, kai buvo matomos kryptys, kur link p r i v a l u veikti, galvoti ir kurti. Kaip antai Karlui Jaspersui, kuriam Europos pagrindas esanti Biblija ir antika. Ir tai esąs siekis tapti tuo, kas mes iš tikrųjų esame, tapatiems sau mūsų dabarties gyvenime (224). Užtat Rémi Brague’as, europietiškumą istoriškai aptaręs kaip k r i k š č i o n i š k ą r o m ė n i š k u- m ą, klausia, kas gresia Europai, galvoje turėdamas klausimą, kas yra tie elementai, be kurių Europa negalinti būti Europa (224–225).

Štai ir viskas. Štai ji, tos iš aukšto neigiamos, viską aplink save neigiančios nuostatos šaknis, toji rakštis, neleidžianti nusėdėti: krikščioniškojo romėniškumo vizijos bei tapatybės nepakantumas bet kokiai kitai, tarp jų ir lietuviškajai, vizijai bei tapatybei, senas ir gerai pažįstamas iš pelkėse teberūdijančių kalavijų, iš istorijos šaltinių, iš jų autorių neperkalbamos baimės ir neapykantos kitokiam dvasiniam gyvenimui, kitai religijai bei mitologijai.

Nenuostabu, kad šitokia nuostata giliai bodėjosi ir Jonas Basanavičius: Basanavičiaus antikrikščioniškumas reiškiasi ne vien jo nenuilstamu neigiamu krikščionybės įtakos Lietuvos likimui vertinimu. Pati jo teikiama Lietuvos ir pasaulio vizija yra esmiškai nekrikščioniška (66). Nukrikščionintam, basanavičiškai suprantamam lietuviškumui skleistis gana palanki dirva buvo sovietmečiu, oficialiajai ideologijai paskelbus visuotinės ateizacijos programą. Atsirado palanki dirva kurtis reiškiniui, šiandien vadinamam sovietiniu romantizmu, reiškiantį[čiam] etniškumo susiejimą su poetinėmis vizijomis, atskirtomis nuo realių valstybinių bei religinių aktualijų (105–106). Realių religinių aktualijų – suprask, krikščioniškų, nes visa kita yra a priori "nerealu" ir "neaktualu".

Tas pats Oskaro Milašiaus atveju: Kad Lietuva išpildytų Milašiaus vizijas, būtų reikėję, kad ji nuo pečių nusimestų ar iš po kojų išleistų jai esmingą krikščioniškosios savasties dalį. Kita vertus, ši praktinė perspektyva jau šiandien atrodo buvusi ne tokia tuščia, kaip galėjo pasirodyti. Graudžiai ironiška, bet sovietinė ideologija buvo nukreipta į planinį naikinimą to, ką Milašiui asmeniškai buvo sunku priimti. Dabartinės nepriklausomybės pradžioje Lietuvos visuomenė beveik buvo atsidūrusi situacijoje, kurią Milašius pateikė kaip išeities tašką ateičiai. Sovietmečiu beveik pavyko išnaikinti istorinę atmintį bei krikščioniškąjį pradą visuomenėje (89).

Justinas Marcinkevičius – išvis "sovietmečio auka", jo kūryboje niekaip negalėjo būti "vienintelio tikro dvasingumo" – krikščionybės, todėl jo ir nėra už ką pagirti. Būtų galima paties poeto paklausti, ką jam reiškia Lietuva, Laisvė, Dievas, kokios galų gale jis yra tikybos, tačiau nebūtina – Nerija Putinaitė žino geriau.

Kas išsaugojo sovietmečiu išugdytą jautrumą ideologinei gaidai, tam tokia "logika" puikiai pažįstama: visa, kas mūsų (rusų komunistų ar romėnų krikščionių – koks skirtumas?), yra gera (net jei pripažįstame "kai kurias klaidas", tai dėl to daromės tik dar šventesni), o visa, kas jūsų, yra bloga. Ir jūs patys esate blogi, ir geriems jums tapti tėra vienas būdas – tapti mumis.

Todėl Lietuvos vizija ir lietuviškoji tapatybė a priori yra bloga, jeigu ji nėra romėniškai krikščioniška. Nes jokio kito skirtumo tarp Nerijos Putinaitės išryškintų Lietuvos ir Europos vizijų nėra.

Kad tuo galutinai įsitikintume, padarykime eksperimentą. Štai esmiškai paskutinė knygos pastraipa (neskaitant "Išvadų"), ne mažiau programiška už pirmąją:

Nepajėgianti būti apčiuopiamu idealu ar tikslu, "Europa" tegali būti išgyvenama kaip idealo ilgesys. Idealo, kurį galima atpažinti jos istorijoje pasireikšdavusiuose kai kuriuose kultūriniuose ir politiniuose veiksmuose, žmonių gyvenimuose ir jų siekiuose. Tad iš tiesų Senoji Europa, reiškianti vertybinį ir kultūrinį idealą, niekur nedingo. Ji kaip buvo, taip ir liko visuotiniam paviršiniam vartojimui neprieinamose erdvėse. Nuo instrumentalizacijos polinkių kenčianti Europa šiandien "slepiasi". Ji vis dėlto aptinkama kaip paslaptis, skatinanti angažuotis kai kuriems tikslams ir atsiriboti nuo kitų, galiausiai – kaip priešinimasis jos instrumentalizavimui (229).

Eksperimento teisėmis imkime ir įrašykime vietoj Europos – Lietuvą:

Nepajėgianti būti apčiuopiamu idealu ar tikslu, "Lietuva" tegali būti išgyvenama kaip idealo ilgesys. Idealo, kurį galima atpažinti jos istorijoje pasireikšdavusiuose kai kuriuose kultūriniuose ir politiniuose veiksmuose, žmonių gyvenimuose ir jų siekiuose. Tad iš tiesų Senoji Lietuva, reiškianti vertybinį ir kultūrinį idealą, niekur nedingo. Ji kaip buvo, taip ir liko visuotiniam paviršiniam vartojimui neprieinamose erdvėse. Nuo instrumentalizacijos polinkių kenčianti Lietuva šiandien "slepiasi". Ji vis dėlto aptinkama kaip paslaptis, skatinanti angažuotis kai kuriems tikslams ir atsiriboti nuo kitų, galiausiai – kaip priešinimasis jos instrumentalizavimui.

Ar tai iš tikrųjų ir norėjo pasakyti, šaukte šaukė iš gilaus pasąmonės rūsio ideologijos įkalinta, bet nepasidavusi Nerijos Putinaitės širdis? Jei taip, tai ji pasiekė savo – buvo išgirsta.

Taigi Nerijos Putinaitės knygoje "giliaisiais rašmenimis" aš dar kartą perskaičiau, kad Lietuva tikrai nėra "krikščioniškas kraštas", kad lietuvio dvasia giliai pasąmonėje – kur kenčianti Lietuva šiandien "slepiasi" – iki šiol nepasidavė, bet tebesigrumia pogrindyje, išsiduodama neurotiškomis projekcijomis ir prieštaravimais, tarsi žmogus pats sau peiliu koją badytum. Šis mirtinai įgrisęs, įsiėdęs, tikrai kone tautinio charakterio yda virtęs "kryžiaus karas" naudos Lietuvai neduoda. Ar ne jo "nuopelnas", bent iš dalies, kad Lietuva tolydžio praranda vidines galias ir tebenyksta, skausmingai pati save niekindama? Ir tik dėl to, kad kovoje už "Mūsų Dievą" prieš "jūsų dievą" nuolat užmirštamas Dievas, kuris niekuomet nebuvo ir nebus kieno nors nuosavybė, priemonė savo tikslams pasiekti ar galingas tėtukas, iš gretimo penkiaaukščio skubantis į pagalbą dėl smėlio dėžės susipešusiam vaikui. Iš balkono Jam geriau matyti, kas dedasi mūsų smėlio dėžėje, ir vargu ar visad rūpi kištis ir stoti pusėn to, kuris pats muša ir pats garsiau už kitus rėkia.

Nebūkime pikti ir būsime arčiau Tiesos nei gindami bet kokią "savo tiesą".

Ir Tu, Nerija, nepyk, jei man kur neapdairiai prasprūdo piktoka gaida.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105828. Saulius :-) 2007-12-26 20:59
Na man, kaip liaudies atstovui ar Nerijos zodziais tariant muzikui, velniskai patiko, kaip tu ta kryziuociu imtine sudirbai. Dar reiktu nekarta panasius-es autorius-es i salta ziniu upeliuka pamurgdyti, kad ta jega primesta "kriksta(neismanyma)" nuplauti, ir tai Dainiui gerai sekasi, - tau mano nuosirdi pagarba. Persiprasau jei ka nors savo pastaba ir nerastingumu izeidziau, bet tiesa,mano supratimu, daznai karti buna.:-): kaip isejo taip ir dejau.

Rodoma versija 26 iš 27 
0:06:55 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba