ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-12 nr. 772

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose (112) • GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvėLAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (18) • DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje (1) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (17) • VYTAUTAS STRAIŽYS. LietusPETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • DŽUNA (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas (1) • JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestasVIDAS POŠKUS. Fortai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikaiLAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė RygojeIRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai?VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgalLaiško faksimilė (1) • LAIŠKAI (213) •

Lietus

VYTAUTAS STRAIŽYS

[skaityti komentarus]

Kai prasideda smulki vos matoma dulksna ir kurį laiką vėjo nešiojami mažyčiai lašeliai tik pavieniui smilkteli į veidą, paskui vos per valandą šiek tiek sustiprėja ir tik po kelių valandų jau pradeda monotoniškai smelktis gilyn nelyg styginių kvarteto muzika, gali nujausti, kad lietus bus visa apimantis ir ilgas. Ne taip kaip skambiai pabirusio ir visu orkestro smarkumu užgriuvusio vietinio, – kartais gali matyti tikslų jo kraštą už keliolikos ar keliasdešimties metrų lašų sienai pereinant į pavienius lašus, – šio, ilgalaikio, nebematyti nei krašto, nei pabaigos.

Kartkartėmis jis kiek aprimsta, dangus prašviesėja, jau pradedi galvoti, kad baigsis, imi spėlioti iš kokių nors ženklų – purslų balutėse, pavienių paukščių balsų, padažnėjusio širdies plakimo, – bet štai vėl tarsi didelė vandenyno banga ramiai užplaukia tamsesni debesys ir vėl smuikai čirpina nesibaigiantį staccato.

Šis lietus kartais būna jaukus, beveik toks pat jaukus kaip monotoniškai saulėta diena, o kartais smelkia geliančiu liūdesiu. Jis kartais uždaro į saugų kiautą, kad ir kur būtum – namie, automobilyje, palapinėje, kavinėje – norisi sėdėti nesistengiant galvoti, norisi pasiduoti lašų muzikai, pavienėms nerišlioms mintims, džiaugtis suvokimu, kad esi neperlyjamas, apsaugotas nuo veidą nuplaunančių vandens srovelių, sunkių minčių, nulenkiančių lūpų kampučius, nusvarinančių akis. Tada imi galvoti, kad lietus sujungia su toli esančiais mylimaisiais, tarsi peršokdama nuo lašelio prie lašelio sklistų kokia nematoma elektra arba lašuose lyg šviesolaidyje išskaidyti saulės spinduliai. Saulėtą rudens dieną taip vienas su kitu susikuždėdami spalvas transliuoja medžių lapai, o žiemą taip saulę perduoda smulkučiai sniego stikliukai.

Bet kartais toks lietus perlyja kiaurai, uždaro ir išplauna bet kokias ryšio galimybes ir tada prireikia daug pastangų, kad patikėtum, jog lietus neužliejo požeminių komunikacijos kabelių, širdies kanalų ir nepavertė kraujo dažytu vandeniu. Tada imi desperatiškai kabintis už kiekvienos smulkmenos, kiekvienos minties, garso ar vaizdo tarsi ieškodamas išsigelbėjimo, ramybę į gabalus ima draskyti prakaukšintys kulniukai, grakštūs kojų, liemens, veido, plaukų išlinkiai, į akis sminga kiekvienas paklydęs žvilgsnis ir nugrimzdęs į širdies skilvelius ar plaučių alveoles sudygsta nuodingu augalu. Netgi visų tų smulkmenų prisiminimai tarsi šių augalų žiedlapiai ar sėklelės sklando ar plūduriuoja regėjimo erdvėje ir pripildo ją netikrų trumpalaikių prasmių ir įsuka mintis lyg kokią sunkiai sustabdomą karuselę.

Pasakiau sau, kad ištrinsiu tuos netikrus vaizdinius, tuos paklydusių žvilgsnių atspaudus, tas vylingas šypsenas, visokius išlinkius, įsivaizduotus kuždesius, bet jie vėl grįžta, ypač kai esu pavargęs, kai akys įtemptos lyg stiklai, kai per daug susitraukus vyzdžiams vaizdas pasidaro toks kontrastingas, kad net ima spindėti daiktų ribos. Ne, vis dėlto reikia eiti į lietų ir būti nuplautam iki galo.

– Tu galvoji tik apie save, įsijautęs į savo vaizdinius, – pasiveja artimo žmogaus balsas.

– O tu argi ne apie save galvoji?

– Tu manęs nebemyli...

– Aš nebežinau, kas yra meilė...

Bet iš tiesų, ar aš žinau, kiek tęsis šitas lietus? Ar aš žinau, kokie nematomi ryšiai jungia žmones? O gal mūsų jausmai tėra organizmo cheminės reakcijos? O gal visokios traukos šaknis tėra primityvus geismas? Tebūnie tai šaknis. Betgi yra visas augalas – kamienas, šakos, lapai, pagaliau žiedai. Net ir bitės bei paukščiai priklauso medžiui, o paskui ir dangus, kur link jį traukia augti, bei žemė, iš kurios jis būna išraunamas. Kaip jis išauga, koks jis išauga, ar lietus pakankamai giliai įsiskverbė į žemę, ar medžio šaknys pasiekė požeminius vandenis? O iš viso – tai medis ar tik didelė žolė?

Taip, žolė viską perauga, pergyvena, persmelkia sutrūnijusių didžiulių praeities medžių kamienus, ypač kai toks lietus be pabaigos. Kas gali būti liūdniau, kaip gulėti žolėje per tokį drengiantį lietų ir jausti, kaip tavo kūnas palengva, labai palengva teka į žemę. Po kruopelytę, po ląstelę, po plauką, po užgęstančią mintį, po baigiančią ištirpti eilinę svajonę.

Atsibudau jau temstant gulėdamas šlapioje žolėje viename miesto skverelyje, ten būdavo mažai žmonių, o per tokį lietų ir visai nieko nebuvo, todėl kelias valandas pragulėjau niekieno nepastebėtas. Prisiminiau, kad čia buvau paskyręs pasimatymą vienai bibliotekoje sutiktai moteriai, su kuria jau kurį laiką susitikinėjome. Jos vyras sėdėjo kalėjime, tad gal kokie nors jo draugai, sužinoję apie mūsų susitikimus, ėmėsi tvarkyti šį reikalą. Nieko nemačiau, tik vaikštinėdamas šlapiu takeliu ir laukdamas netoli praeinančia gatve atūkiančio jos troleibuso, staiga už nugaros išgirdau šnaresį ir gręždamasis pajutau smūgį į smilkinį. Akyse sužaibavo ir viskas aptemo. Dabar atsipeikėjus smarkiai skaudėjo sumuštą smilkinį bei visą galvą ir kažkodėl šoną, – matyt, pargriuvusį dar apspardė, – tačiau šiaip buvau beveik sveikas, tik baisiai sušalęs, šlapias ir alkanas. Jei būčiau buvęs užmuštas, koks nors šuns vedžiotojas būtų mane suradęs gal tik po kelių dienų, pasibaigus lietui.

Dabar šis jaunystės potyris atrodo beveik juokingas, o tada... Paskui laukiau jos ateinant į biblioteką, bet ji nepasirodė. Vieną kartą paskambinus į namus atsiliepė vyriškis ir aš padėjau ragelį nieko nepaklausęs. Daugiau skambinti neišdrįsau. Sapnuodavau jos putlias rankas, apkabinusias mano kaklą, arba laikydavau apglėbęs jos liemenį, artėdavau prie geismo vietos, kartais pabusdavau nuo orgazmo, kartais šiaip džiaugsmingai plakančia širdimi. Tai nebuvo meilė. Buvo artumas, geismas, mylėjimasis, kūno ir glamonių stoka. Galbūt ji mylėjo savo vyrą, šiek tiek apie jį pasakojo, su gailesčiu, kad jam taip nepasisekė, kad jis nė nebuvo kaltas, o sėdo tik dėl draugų, kurie įtraukė jį į tą vagystę. Be to, turėjo sūnų, kuriuo labai rūpinosi.

Et, užsimirškim, štai karšta pirtelė šią kaulus perlijusią dieną, nedidelė draugų kompanija, eukaliptų lapais dvelkiantis garas, vaikystės prisiminimais kvepianti beržinė vanta, dar švelnus kadagio vantos kvapas, keli nuogi aptukę ar apdribę kūnai netrukdo šviesti plačiomis šypsenomis, šaudyti žaismingomis frazėmis ir austi subtilių minčių audinius. Taip kuklios aptriušusios sienos, nukabinėtos pigiais niekučiais, virsta jaukiu nedideliu graikišku rūmu, o mes lyg keli romėnų patricijai sprendžiame geresnio pasaulio sutvarkymo klausimus, užgerdami juos alumi, kol vyriausiasis iš mūsų, šeimininkas, kurio septyniasdešimtmetę galvą puošia vos pražilusių plaukų vainikas, pasiskundžia jau pavargęs, ir mes vėl išsiskirstome į lietų, – kas tiesiai į namus, kas į mašinas.

Lietus į mašinos stiklą, švelniai gaubianti ir stipriai pirmyn traukianti jėga ramina, ypač jauku važiuoti per lietų, atrodo, taip galėtum iki begalybės, galbūt net nesvarbu – vienas ar šalia sėdint artimam žmogui, ar iš viso su nepažįstamu pakeleiviu. Tačiau ilgoje kelionėje per lietų ima marinti miegas ir tada prasideda kančios. Kūnas ima trokšti atsiduoti saldžiai miego palaimai, pareiga laiko žvilgsnį prikaustytą prie kelio, nors labai pervargus kartais būna taip, kad atmerktos akys ima nebematyti, jas apgaubia trumpalaikio sapno vizija. Tada akimirką pasirodo, kad priekyje važiuojanti mašina stovi vietoje, kaip ir tu pats, ir tik sušvitę ryškūs stabdžių žibintai dar sugeba išplėšti sąmonę iš pražūties. Pro aprasojusį stiklą, kaip ir pro ašaromis užplūdusias akis, vaizdas ima lietis, raudona šviesa virsta bučiniui artėjančiomis lūpomis, užspaudžiančiomis akis šiltu švelnumu.

Mik, mano svajone, ir sapnuok blyškią nakties saulę, neaiškias trumpas glamones kažkokioje apleistoje erdvėje, veidus su sukeistais vardais, ėjimą nesibaigiančiais labirintais, per kambarius, už kurių yra kiti kambariai ir niekur nėra išėjimo, ir dar – blykstelinčias akis ir kažką sakančias lūpas, gal – tebūnie lietus, tebūnie šviesa, tebūnie ši ramybė, tarsi kartotųsi: taip, taip, taip ir nieko daugiau.

Likęs paskutinis smuikas nubrėžia trapią kylančią ir krintančią melodijos liniją, suvirpančią aukščiausiame taške ir sklendžiančią žemyn lyg pavienis medžio lapas, kol nusilenkęs atsigula poilsio, kol pabus šaltą ir sausą žiemos pradžios rytą.

Išvalytas dangus ir pilka diena plyti ligoninės sienų švarumu. Ramybė ir tuštuma – tarsi pavėlavus į svarbiausią gyvenime susitikimą. Nutolę garsai, nutolusi muzika silpnai aidi kažkur erdvėje. Plevenu kelis metrus pakilęs virš savo kūno, apimtas palaimingos išsivadavimo būsenos. Ar teks grįžti, ar ir vėl kartosis šis ilgalaikis lietus? Lyg išsiliejęs pienas ramiai sklinda laikas be praeities ir ateities, nyksta buvusios grėsmingos žodžių prasmės, lieka keli jungtukai – trapūs ir kartu patvarūs.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
0:06:54 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba