TURINYS

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose
[...] Todėl pasiėmiau pinigėlį. Bet tamsoje nebuvo žmonių, niekas nestovėjo autobusų stotelėje nei spitrėjosi į žvaigždes. Vaikščiojau su tuščia degtukų dėžute ir dešimčia centų, paruoštų sumokėti, jeigu kas. Po kelių užsitęsusių akimirkų, per kurias maldavau angelų, kad atsiųstų man žmogų su degtukais, angelai pasakė, kad jie būtinai atsiųs žmogų su degtukais, ir išties vienoje namų properšoje pasirodė Butelių Žmogus, greičiau Tuščių Butelių Žmogus, kuris klaidžiojo po mikrorajoną ieškodamas lobių. Naktis yra ir lobių ieškotojų metas, be to, sutemas mėgsta ir tie, kurie tuos lobius slepia. Pamačiau tą žmogų ir bėgau prie jo, ir mačiau jo veide išgąstį, bet jį nuraminau, pavadinęs angelu, ir jis pasakė, kad nerūko. Bet turi degtukų dėžutę, kurią man atiduos visą. Sakiau, kad man tereikia kelių, nes aš užsidegsiu žvakę ir tada jau degtukų nuodėguliais prisidegsiu nuo tos žvakės, o kai atidarys parduotuvę, nusipirksiu degtukų ar net žiebtuvėlį, ir tas žmogus man sakė, ne, tu paimk, paimk visą dėžutę, o aš kuklinausi ir atidaviau jam dešimt centų. Ir atidariau dėžutę, o joje pasirodė po mėnuliu gulintis vienas degtukas. [...]

GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvė
Daugybė pono Blairo tėvynainių mano, kad dėl Irako jis buvo neteisus, o ponas Chiracas šiuo klausimu pasielgė teisingai, tačiau kitose jų tarpusavio dvikovose ponas Blairas prancūzą aiškiai nurungė.
Žinoma, kartais, ypač dėl savo garsaus atsidavimo "Europos idėjai", ponas Blairas regisi atkartojąs didįjį Nelsono amžininką kunigaikštį Wellingtoną, kuris pasakė (šį teiginį aš mielai perleisčiau Busho Baltiesiems rūmams): "Prancūzijoje mumis bjaurisi, visada bjaurėjosi ir, manau, visada bjaurėsis".

LAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (Ir apie premijas vertėjams)
Bookerio premija be paliovos provokuoja ginčus dėl strategijos: ar ją reikia skirti už knygas, patrauklias eiliniams skaitytojams, ar už elitinius kūrinius. Pirmuoju atveju galima klausti, kokia prasmė premijuoti romanus, kurie ir be to gali patraukti publikos dėmesį, o tikrai aukšto lygio literatūrai tokio dėmesio stinga. Šiaip ar taip, pastaraisiais metais buvo pakrypta prie lengvesnio pobūdžio prozos, užtat šiemet laimėjo rafinuoto literatūrinio stiliaus romanas (prieš kelerius metus turėjau nelengvo malonumo versti to paties autoriaus romaną "Parodymų knyga"), ir tai sukėlė gana prieštaringą reakciją. Banville’o (g. 1945) romano paprastu pavadinimu "The Sea" herojus – savo girtavimo sukeltų bėdų kamuojamas dailėtyrininkas – žmonai mirus nuo vėžio, nostalgijos genamas nuvyksta į miestelį prie jūros. Romane nedaug nuoseklios siužetinės intrigos, daug herojaus prisiminimų ir įspūdingų poetiškų sakinių. Pasak "Sunday Telegraph" recenzento, "Banville’o proza didinga. Kiekviename puslapyje skaitytoją pakeri eilutė ar sakinys, kuris prašosi skaitomas dar kartą. Tie sakiniai – kaip kokio pasakiško narkotiko impulsai". [...]

DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje(Nerija Putinaitė. Šiaurės Atėnų tremtiniai: lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. V.: Aidai, 2004. 239 p.)
Taigi nuo pat pirmos pastraipos autorė pareiškia savo išankstinį nusistatymą, kuris iš esmės atspindi ne kokius nors faktus, ne objektyvią tikrovę, o tik subjektyvų jos vertinimą, tik asmenišką nuostatą, polinkį taip, o ne kitaip vaizduotis Lietuvos praeitį ir dabartį. Bandžiau parodyti, kad nuostata, nors gal ne mažiau išankstinė ir asmeniška, gali būti visai kitokia, atitinkamai kitokia faktų interpretacija ir vertinimas. Pagaliau visos nuostatos bent iš dalies yra subjektyvios ir todėl nenuginčijamos. Knygoje įdomu tai, ką apie tokią nuostatą po kurio laiko sako pati autorė.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Niekad nenorėjau turėti savo bažnyčios; tenorėjau turėti savo dievastalį. Mažą darbo stalelį geriems darbams – gero medžio, senoviško darbo. Taurų, išgražintą. Knygoms gulėti, gėlėms kvepėti.
Draudžiamas kambarys? Tai dievų vieta, tam tikrų draudimų, šventenybių patalpa. Šventykla, mečetė, medresė.
Melstis galima visur, o geriausia – laukuose, kur dangus, giriose, kur medis.

VYTAUTAS STRAIŽYS. Lietus
Mik, mano svajone, ir sapnuok blyškią nakties saulę, neaiškias trumpas glamones kažkokioje apleistoje erdvėje, veidus su sukeistais vardais, ėjimą nesibaigiančiais labirintais, per kambarius, už kurių yra kiti kambariai ir niekur nėra išėjimo, ir dar – blykstelinčias akis ir kažką sakančias lūpas, gal – tebūnie lietus, tebūnie šviesa, tebūnie ši ramybė, tarsi kartotųsi: taip, taip, taip ir nieko daugiau.

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros
Po žibantį rytą vaikšto medžiai. Tarp kamienų šlepsi šlepetės, raišioja tako kilpas ir rasoje nupina tinklą, kuriame stringa grybai. Kelios dešimtys džiugių susitikimų palabina tylą. Atminties stiklainiuose jie lauks Kalėdų ir naujo pasimatymo su seilėtais dantukais porceliano lėkštutėje šalia atspindžiais pasipuošusios eglės. Tėvas ir sūnus mėgausis begaliniu pasimatymu ir aštriais stalo įrankiais smulkins nuostabą. Sutrūnijusiame kelme mirtis restauruoja pilį, kurioje skruzdės saugo saulės ir mėnulio santuokos liudijimą, metų laikų nuobiras ir motinos šilumą. Verdamas nutikimų rožančių paskui šviesą seka šešėlis. Vaikydamas vakaro ir nakties pagirias rytas pliaukši švendrių atspindžiuose, stebi savo paveikslą ir birbina irzlią žoliapjovę. Jos zyzimas lenda į mišką, pakelia stirniną ir ragų noragais ore nuaria pirmąsias vagas.

DŽUNA. Eilės
[...]
Anksti, žiaurusis medžiotojau, dar savo strėlę kelti –
liūtė tau į akis žiūri negailestingu žvilgsniu…
Tu paleidi strėlę –
traukies iš liūdesio ir išgąsčio –
[...]

JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas
[...] Kiek save prisimenu, tiek skaičiau. Pradėjau gal ir ne taip anksti kaip Grajausko romano personažas. Iki kokių devynerių metų skaičiau vaikiškas knygeles. Paskui persimečiau prie suaugusiųjų. Man jas uždraudė – prisimokiau visokių vaikui netinkančių pusiau erotinių žodžių. Rekomendavo knygas apie gamtą. Buvo tokia puiki knygelė "Bembis". Apie stirniuką. Atsimenu tik viršelį. Taip jos ir neatsiverčiau. Iki šiol. Skaičiau slapta, skaičiau su žibintuvėliu po patalais, kai nuvarydavo anksti miegoti. Ir vis tas suaugusiųjų knygas. Pusės to, ką skaičiau, negalėjau suprasti. Gundė būtent šis neaiškumas, viliojo tekste užkoduota vis išslystanti paslaptis. Panašiai iki šiol mane traukia sunkiai suvokiami Derrida ar Deleuze’o tekstai. Skaitymas buvo pirmasis mano melas, pirmoji nuodėmė – rimtoji artimųjų apgaulė. Ji išaiškėjo, kai apžlibau ir reikėjo vesti pas okulistą. Kur tas vaikas galėjo sugadinti akis? Akys sustiprėjo. Liko pažeistos smegenys. Skaitymas tapo gyvenimo būdu, profesija, egzistencine būtinybe. Jei apakčiau, kaip apako Sartre’as, negalėčiau taip kaip jis optimistiškai žurnalistams pareikšti, kad dabar darysiu ką kita. Nemokėčiau daryti nieko kito. Nebent daugiau melsčiausi. Dabar meldžiuosi daugiausia tekstui. [...]

JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai
Tai kur kas daugiau negu juokingi užsienietiški žodžiai: tai mažyčiai langeliai į kitų žmonių gyvenimus, į juos kankinančius apsėdimus.
Mata ego Velykų salų Rapa nui tautelės kalba: "akys, rodančios, kad jų savininkas verkė"
Nylentik indoneziečių kalba: "didžiuoju rankos pirštu užkabinti kieno nors ausį"
Kucir indoneziečių kalba: "plaukų kuokštas, paliktas augti ant viršugalvio, nors visa galva plika"
Didis indoneziečių kalba: "ieškoti utėlių savo plaukuose, dažniausiai vakare, nuėjus miegoti"
Pana po’o havajiečių kalba: "kasytis galvą, kad geriau prisimintum, ką pamiršai"
Ngaobera Velykų salų gyventojų kalba: "lengvas gerklės uždegimas, sukeltas per garsaus rėkimo"
O ka la nokonoko havajiečių kalba: "diena, praleista baimingai laukiant, kol užeis kosulio priepuolis"
Papakata Kuko salų maorių kalba: "turėti vieną trumpesnę koją"

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestas. (Gintaras Beresnevičius. Paruzija. V.: Tyto alba, 2005. 292 p.)
Pastebėjau vieną šiuolaikinės lietuvių literatūros tendenciją: rašyti romanus kažkokiais gremėzdiškais pavadinimais ("Placebas", "Doriforė", "Erezija", "Paruzija"). Velniop tuos pavadinimus. Tegul bent jau patys romanai būna nesurogatiniai. Pradžią skaičiau susidomėjusi ir su viltimi – įsipasakos, įvykdys siužetą, bus struktūriškas. Deja, greitai knyga tapo hermetiškai metaforiška lyg kokia M. Ivaškevičiaus "Istorija nuo debesies": miglota simbolika, savitikslė kalba, žaidimas negražiais paviršiais. Leidyklos pasirinkimas – irgi autsaiderio spjūvis elitinės literatūros adeptams į veidą: sąmoningai parašiau euroromaną, išsileidau jį "Tyto alboj", pašvilpkit man. Tiek rudieji knygos viršelio tonai, tiek šriftai, tiek turinys jau kelia (galbūt tik asmenines, o gal ir dėsningas) nenoro imti į rankas asociacijas. Neimkit manęs ir neskaitykit. Eksponatų rankomis neliesti. Subtilu.

VIDAS POŠKUS. Fortai
ekonominę, kultūrinę pažangą, modernizaciją.
Paradoksalu, bet daugelis Lietuvos miestų dėl atsiradimo ir klestėjimo taip pat turi būti dėkingi karams. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – taip pat daugybė kitų seniai savo reikšmę praradusių gyvenviečių – yra susikūrę pilių, tvirtovių, kitokių įtvirtinimų vietoje. Per apgultis, kautynes, įsiveržimus tvirtovės gindavo vietos ir apylinkių gyventojus nuo nuožmių priešų, o taikos laikotarpiais atlikdavo administracinių, ekonominių centrų funkcijas. Kita vertus, galima stebėti ir atvirkštinį procesą. Kuo turtingesnės buvo papiliuose įsikūrusios gyvenvietės, prie pilių prisišlieję miestai, tuo tvirtesni ir galingesni buvo fortifikaciniai įrengimai.

ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikai
Žinoma, jauku, miela stebėti siužetus apie ramųjį, taikųjį žvėrių gyvenimo tarpsnį. Gražu regėti jaukią gepardų šeimynėlę, žavius vaikučius, besiglaustančius prie mamos. Bet sykiu nekantriai laukiame svarbiausiojo akcento – žūtbūtinių gepardo ir impalos lenktynių. Gaila dailutės antilopės, kai ji galų gale parbloškiama, bet ir gepardės žudike pavadinti neišeina: kitaip duonos nei sau, nei vaikams pelnyti ji nemoka.

LAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė Rygoje
Greta prekybinio šurmulio mugėje sūkuriavo kultūrinių renginių programa. Nors kaimynai giriasi, kad programa kasmet plečiasi, ji bene penkiskart trumpesnė už mūsiškę. Pasak mugės organizatorių, tokia programa optimali, nes stengtasi, kad renginiai vyktų non stop, bet nesidubliuotų. Neabejotinu šiųmetės kultūrinės dalies akcentu tapo Laimos Muktupavelos romano "Meilė. Benjamina" pristatymas. Rašytojos talento gerbėjai susirinko iš visų Latvijos kampelių, Rygos tarybos pastato vestibiulis buvo sausakimšas, todėl toli gražu ne visiems klausytojams pavyko pamatyti ar išgirsti lauktąją autorę.

IRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai? (Kita nuomonė)
Lietuviškas variantas buvo panašus, todėl Aušros vartai, kaip nuotakos ir jaunikio jungtuvių ceremonijos vieta, galėjo būti ir pietinės dievmedžio dalies pusėje. O gal tai reiškė ryto žvaigždės Aušros subrendimą vedyboms? Apskritai misterijų simbolika buvo nepaprastai reikšminga, ji atspindėjo kiekvieną dieviškosios poros niuansą.

VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgal
Kartą naktį, pabudęs nuo stiprių pagirių, Fiodoras baisiai užsimanė numalšinti troškulį. Neuždegęs šviesos, jis nuėjo į virtuvę, sugrabaliojo lentynoje butelį ir ėmė gerti. Jau po pirmo gurkšnio suprato suklydęs – butelyje buvo ne vanduo, o žibalas.
Tačiau Fiodoras buvo taip perpratęs dzenbudizmą, kad rado savyje jėgų nekreipti dėmesio į padarytą klaidą ir ramiai išgėrė iki dugno.

Laiško faksimilė
Yra autorių, kurie stačiai bombarduoja mūsų redakciją (ir mane patį – S. G.) fantastiškais savo projektais. Kaip išgyventi skurdo laikais, kaip praturtėti, kaip plėstis, galop garsėti, skambėti, visais varpais skambinti. Kadangi p. SAULIUS JURKUS vienas iš jų, manome nenusižengsią etikai viešai skelbdami jo laišką. Juoba laiško gale jis pats prašo jo "genialias" mintis pagarsinti. Paliekame teisę mūsų skaitytojams patiems spręsti apie siūlomo projekto realumą, autoriaus ambicijas, pretenzijas, stilių etc.
Aš pats gerb. Sauliaus Jurkaus (Si Džei) gyvenime nesu matęs ir jo familiarumas verčia mane iš koto. Psichologiškai – gal čia naujas lietuvio tipas?
Pateikiame laiško faksimilę.