ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-12 nr. 772

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose (112) • GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvėLAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (18) • DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje (1) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (17) • VYTAUTAS STRAIŽYS. LietusPETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • DŽUNA (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas (1) • JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestasVIDAS POŠKUS. Fortai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikaiLAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė RygojeIRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai?VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgalLaiško faksimilė (1) • LAIŠKAI (213) •

Fortai

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alytaus pirmasis fortas. Autoriaus nuotrauka

Taip jau atsitiko, kad beveik visos Lietuvos vietovės vienaip ar kitaip yra susijusios su mūsų krašte nuolatos siautėjančiais karais. Miestai, miesteliai, kaimai ir bažnytkaimiai, net vienkiemiai mena mažai tyrinėtus genčių konfliktus, kryžiuočių, maskvėnų, totorių, lenkų ir vokiečių invazijas. Kai kurių šios srities specialistų teigimu, karai nėra vien negatyvus reiškinys. Be savo pražūtingų padarinių, jie neretai skatina ekonominę, kultūrinę pažangą, modernizaciją.

Paradoksalu, bet daugelis Lietuvos miestų dėl atsiradimo ir klestėjimo taip pat turi būti dėkingi karams. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – taip pat daugybė kitų seniai savo reikšmę praradusių gyvenviečių – yra susikūrę pilių, tvirtovių, kitokių įtvirtinimų vietoje. Per apgultis, kautynes, įsiveržimus tvirtovės gindavo vietos ir apylinkių gyventojus nuo nuožmių priešų, o taikos laikotarpiais atlikdavo administracinių, ekonominių centrų funkcijas. Kita vertus, galima stebėti ir atvirkštinį procesą. Kuo turtingesnės buvo papiliuose įsikūrusios gyvenvietės, prie pilių prisišlieję miestai, tuo tvirtesni ir galingesni buvo fortifikaciniai įrengimai.

Alytaus miestas pradėjo formuotis XIV a. antrojoje pusėje šalia panemunėje ant aukšto kalno suręstos medinės pilaitės. Vykstant įnirtingiems karams su kryžiuočiais, platusis pasaulis iš menkų užuominų misionierių kronikose ir kelių aprašymuose sužinojo apie čia esančią nedidelę gyvenvietę. Kaip atrodė įtvirtinimai ir miesto architektūra – nežinoma. Ne tai svarbiausia. Aišku tik tiek, kad pasibaigus karams su Kryžiuočių ordinu ir piliai praradus strateginę reikšmę Alytus dar kelis šimtmečius klestėjo. Tačiau vėliau pradėjo pastebimai nykti. Miesto atsiradimą nulėmę karai jį ir pražudė. Per "Tvano", Šiaurės ir Septynerių metų karus Alytus buvo niokojamas pražygiuojančių kariuomenių. Miesto saugumą užtikrinusių įtvirtinimų nebuvo, todėl prašalaičiai elgėsi kaip norėjo. Amžininkams teliko konstatuoti, kad čia kaip Trojoje – "kur buvo miestas, ten miesto nebeliko". Skirtumas tik tas, kad galingų sienų supamas senasis Ilionas pajėgė priešintis net kelis dešimtmečius. O nediduką, vien mediniais namais apstatytą Alytų užkariauti ir sunaikinti turbūt pakakdavo kelių minučių. Po visų karinių ir politinių peripetijų jis kuriam laikui net buvo padalytas į kelias dalis – viena priklausė Rusijai, kita – Prūsijai.

Alytaus vegetavimo laikotarpis truko iki XIX a. pab. 1890 m. rusų administracijos sprendimu mieste imtasi rengti naujus karo reikalavimus atitinkančią tvirtovę. Kaip ir kiti Rusijos imperijos pasienyje pastatyti gynybiniai įrengimai (Kaune, Gardine, Breste), ji turėjo vakarines šalies teritorijas saugoti nuo galimo Vokietijos puolimo. Per kelerius metus kairiajame Nemuno krante buvo pastatyta iš keturių fortų susidedanti, gyvenvietę žiedu supanti trečios eilės tvirtovė.

Geriausiai man žinomas vadinamasis Pirmasis fortas. Jis dar kartą paliudija daugybės karo meno autoritetų skelbiamą sparnuotą posakį, kad ginklai yra patys tobuliausi žmonijos įrankiai, o įtvirtinimai statomi pačiose gražiausiose vietose. Šis fortas sudarytas iš dviejų pusiau ovalių, keliomis skirtingo aukščio pylimų ir įvairaus gylio griovių – fosų – juosiamų įtvirtinimų (tiesą sakant, keliskart bandžiau nustatyti tikslias fortų konfigūracijas, bet kiekvieną kartą paklaidžiojus pylimų ir griovių labirintais susisukdavo galva). Vienas dunkso pievoje visai šalia kelio į Punios šilą, o kitas, esantis už kelių šimtų metrų ir apaugęs medžiais bei krūmokšniais, stūkso ant aukšto Nemuno kranto. Pirmasis įtvirtinimas pasisukęs į vakarus, į Simno pusę, kitas žvelgia į rytus, į Nemuną. Nuo jų abiejų atsiveria nuostabūs vaizdai. Šiame krante į tolumas driekiasi erdvios Užnemunės pievos ir laukai, šiurkščia žole apaugę kemsynai. Kitame regimi melsvose miglose paskendę Dzūkijos pušynai, Norgeliškių, Žagarių, Panemunininkų kaimai, žalsvai rudos kalvelės.

Tuo pačiu metu kaip ir fortai kairiajame Nemuno krante buvo pastatytos artilerijos pulko, o dešiniajame krante – Saratovo pėstininkų ir pionierių batalionų kareivinės. Tai chrestomatiniai carinės Rusijos imperijoje klestėjusio "plytų stiliaus" pavyzdžiai. Daugelis dabartinių architektų ir kitų specialistų juos niekina, laiko beverčiais, neunikaliais. Mano nuomone, šie pastatai yra puikios meistrystės pavyzdys. Gerai išdegtos geltonos plytos iki šiol tvirtos. Nepriekaištingai išmūryti cilindriniai ir kryžminiai laiptinių, koridorių skliautai. Kai kuriose kareivinėse likusios tvirtos medinės durys su masyviomis metalinėmis rankenomis. Alytaus kareivinės priskirtinos tipinei anų laikų architektūrai. Panašių pavyzdžių galima pamatyti Kauno Šančiuose, Panemunėje ar Fredoje. Tačiau, priešingai nei sovietinės ar posovietinės architektūros standartiniai visuomeniniai ir gyvenamieji namai, kareivinių statiniai nėra identiški. Panašios stačiakampių gretasienių formos dviaukščiai pastatai dvišlaičiais stogais skiriasi vienas nuo kito iš plytų įvairiai sudėliotais ornamentiniais frizų, masyvių karnizų raštais, puošniais frontonėliais. Be to, žavi kareivinių susiliejimas su gamta. Geltonplyčiai namai ritmiškai išdėstyti visuomet žaliuojančiame pušyne, tarytum jų statyboms vadovavęs generolas Valerijonas Dobužinskis čia būtų planavęs įrengti ne kareivines, o sanatorijų ar vilų kompleksą. Pasak dailininko Mstislavo Dobužinskio, jo tėvas saugojo kiekvieną medį ir krūmą, šalia kareivinių įrengė gėlynus, prie karininkų klubo užveisė didelį sodą su altanomis. Šis faktas dar kartą paliudytų banalią ir paradoksalią tiesą, kad kareiviai labiau nei kitų profesijų žmonės myli augalus, mažus vaikus ir gyvūnus.

Po 1909 ir 1911 m. siautėjusių gaisrų Alytuje išdygo ir gyvenamųjų "plytų stiliaus" namų. Iki tol miestas buvo medinis. Tad karybos įtaka visuomenės ekonominei gerovei neginčijama.

I pasaulinio karo metais rusai Alytų paliko be didesnio pasipriešinimo, tad tiek gynybiniai įtvirtinimai, tiek kareivinės visiškai nenukentėjo. Pirmosios nepriklausomybės laikais fortai buvo nebenaudojami ir visiškai apleisti, o dalyje kareivinių įsikūrė lietuvių pulkai. Panaši padėtis išliko okupacijos metais ir mūsų dienomis.

Sovietmečiu Pirmąjį fortą sąmoningai norėjo likviduoti vietiniai "pramonininkai". Per jį iš netoli statytų gigantiškų fabrikų ir gamyklų ketinta nutiesti kanalizacijos vamzdyną į Nemuną. Sklido kalbos, kad nuo visiško sunaikinimo įtvirtinimus apsaugojo rusų kariškiai, pareiškę, kad galimo branduolinio karo su imperialistine Amerika atveju ši vieta galės būti civilių gyventojų prieglobstis. Pasitenkinta tuo, kad netoli forto ir šalia buvusios senovinės Bakšių gyvenvietės buvo įrengtas skardinių garažų kvartalas.

Dalyje buvusių artilerijos pulko statinių bazavosi sovietiniai tankistai, vėliau – desantininkai. Prisimenu, kaip miesto geležinkelio stotį ir gatves užplūdo šarvuota technika, o paskelbus Nepriklausomybę ant kareivines juosiančios sienos (dalį jos menišką gyslelę turėję šauktiniai buvo ištapę ryškiaspalvėmis batalinėmis scenomis ir lozungais) pasirodė skelbimai "Į pašalinius šaunama be perspėjimo", gatves ėmė tvarkyti uniformuoti šlavėjai, per manevrus pakelėmis žygiuodavo daliniai, iš dangaus pasipildavo parašiutininkai. Mėlynberečiai parduotuvėse pirkdavo kondensuotą pieną ir vaflius, kino teatruose nuolat žiūrėdavo animacinius filmus.

Dabar desantininkus pakeitė "geležiniai vilkai". Kiekybiškai nedidelė įgula mieliau tūno nepriekaištingai tvarkomose kareivinėse arba treniruojasi poligone (nebent vienas kitas per pamaldas sušmėžuoja bažnyčioje), todėl tokio tiesioginio visuomenės ir kariuomenės ryšio, koks buvo okupacijos metais, neteko pastebėti.

Likę pastatai naudojami civilinėms reikmėms. Viename dviaukštyje savotišką bendruomenę įsteigė Alytaus menininkai. Pastato karinę praeitį mena ant sienų likę "autografai". Caro kareiviai pasirašinėdavo grafitiniais pieštukais. Pats seniausias aptiktas užrašas – 1914 m., o jo autorius praneša esąs iš Saratovo. Ulonai, kurių čia, kaip galima spręsti iš inskripcijų, susirinkdavo iš visos Lietuvos, mieliau įsiamžindavo patvaresne – graviravimo vinimi – technika.

Caro laikais prie artilerijos pulko kareivinių religinėms kareivių reikmėms buvo pastatyta Pokrovskajos cerkvė. Mūrinis bazilikos tūrio pastatas su pagrindiniame fasade dominuojančiu keturiais "svogūnais" aplipdytu bokštu iškilęs lygiame pratybų lauke. Tarpukariu Šv. Kazimiero vardu pervadintoje šventovėje veikė ulonų įgulos bažnyčia. Po karo ji buvo apleista, kažkas joje trumpai gyveno, dar vėliau paversta sandėliu. Paskutiniais Stalino valdymo metais apkasų išvagotoje lygumoje mano tėvas su kitais vaikais sprogdindavo šaudmenis. Kartą netikėtas trankus sprogimas išgąsdino cerkvėje gyvenusį karininką. Tuo metu jis trofėjiniu "Solingen" skustuvu skutosi barzdą ir iš netikėtumo vos nepersipjovė gerklės. Pusiau skustais, pusiau muiluotais skruostais, basas, vienais marškiniais ir galifė kelnėmis, kaukdamas ir mojuodamas diržu, karininkas šoko pro langą ir bergždžiai bandė pasivyti mažamečius sprogdintojus...

Sovietmečiu nugriovus buvusios cerkvės bokštus, pakeitus langus čia veikė Alytaus mašinų gamyklos klubas, regėjęs ne tik vietinių hipių grupių debiutus, bet ir avietinės spalvos kliošinėmis kelnėmis pasipuošusios anų laikų "žvaigždės" – Stasio Povilaičio – pasirodymą. Dabar čia vėl bažnyčia. Deja, ji atstatyta neskoningai (panaudotos agresyvios geometrinės formos; vietoj senųjų mozaikinių grindų paklotas blizgantis parketas).

Amžių sandūroje visos valstybės mastu svarbus strateginis objektas Alytus su kitomis vietovėmis buvo sujungtas naujai nutiestais keliais (nutiesti plentai į Kalvariją, Seinus, Varėną, vieškeliai per Balbieriškį į Prienus, Kauną, Pivašiūnus, Punią, Nemunaitį, Ūdriją) ir geležinkeliais (1897 m. nutiesti bėgiai iki Suvalkų, po kelerių metų – iki Varėnos). Pastatyti net trys tiltai. Atrodo, tiltai, panašiai kaip ir fortai ar kareivinės, labiau nukentėjo ne nuo priešų armijų, o nuo vietinių civilių gyventojų.

Vadinamasis Kaniūkų tiltas ypač smarkiai nuniokotas aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo pašalintos jį vainikavusios arkinės geležinės konstrukcijos. Galbūt tiltas tapo lengviau pervažiuojamas, bet prarado savo veidą. Jį pagyvina tik nuolat besibūriuojantys ir žuvis (rodos, šlakius) kantriai gaudantys žvejai bei šeštadieniais vienas kitą nešiojantys jaunavedžiai. Sovietmečiu monotonišką tilto kasdienybę praskaidrindavo ant jo, kaip strategiškai ypač svarbaus objekto, budėdavęs karys su karabinu.

Senieji keliai nyksta visiems kas netingi ardant jų grindinį, o plentus apaugę šimtamečiai uosiai ir gluosniai tręšta ir virsta patys arba entuziastingai prie to prisideda komunikacijų modernizavimu susirūpinę kelininkai bei komunalininkai.

Tiesa, du tiltus – jungusį Pirmąjį ir Antrąjį Alytų bei geležinkelio – atsitraukianti caro kariuomenė susprogdino. Pirmasis atstatytas Nepriklausomybės laikotarpiu ir pavadintas čia žuvusio karininko Antano Juozapavičiaus vardu. Vietoj antrojo vokiečių karo inžinieriai iš rąstų surentė kortų namelį primenančią konstrukciją. Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, į sostinę per Varėną ėjęs geležinkelis tapo nereikalingas ir buvo demontuotas. Tiltą tepriminė iš upės ir pakrantės šlaitų kylantys šlifuoto akmens blokų bokštai. Jie ir dabar stūkso tarytum granitinio milžino kojos. Tik ant vieno šlaito sovietiniais laikais įkūrus Dainų slėnį buvo užrioglintas juoda skarda apkaltas cementinis stilizuotos lelijos ar rožės pavidalo obeliskas. Šeštajame dešimtmetyje masinė miestiečių pasilinksminimo vieta buvo prie Pirmojo forto (ten įvyko V. Klovos "Pilėnų" premjera – spektaklis žiūrovams labiausiai įstrigo ne dėl patriotiško libreto ir tautinių melodijų, o dėl smarkios perkūnijos, privertusios nuo pinavijomis apipinto žirgo šokti ir po medžių šakomis slėptis prieš tai drąsą, kovingumą bei nemeilę kryžiuočiams demonstravusį pagrindinį personažą).

Muiželėnų, arba Karslbado, miške yra dar vienas su karine Alytaus praeitimi susijęs objektas – tunelis, skirtas ne traukinių eismui, o po bėgiais tekančiam Mosarties upeliui, ir prie pylimo išvedžiotos sudėtingos irigacinės sistemos – gausių šaltinių tėkmę į Nemuną nukreipiantys kanaliukai. Miško tankmėje paskendęs ilgas ir aukštas (maždaug šimto metrų ilgio ir kokių šešių metrų aukščio), niūrus ir paslaptingas, cilindriniu skliautu dengtas tunelis sumūrytas iš geros kokybės plytų ir šlifuoto akmens blokų. Jeigu ne jį apaugusios samanos ir brūzgynai, atrodytų, kad statinys čia iškilo prieš kelias dienas. Bet labiausiai jį nuniokojo ne gamta, o aplinkui ir tiesiai ant geležinkelio pylimo įsikūrusių kolektyvinių sodų gyventojai. Kartais atrodo, kad kai kurie sodininkai lenktyniauja, kas išradingiau apšnerkš aplinką. Žmogeliai nuo aukštų upelio krantų apačion privertę senų šaldytuvų, dujinių ir elektrinių viryklių, šiferio, butelių, kibirų ir senų batų. Toks pats likimas ištikęs ir žavų avietynais, gervuogynais, varnalėšomis apaugusį bei šiukšlių kalnais "apaugintą" tiltelį per Alovėlės upelį.

Į atmintį ypač įstrigo viena balandžio diena. Buvo karšta kaip vasarą. Miške mėlynavo žibutės, nedrąsiai kvaksėjo varlės. Prie tunelio nusileidęs stačiu šlaitu iš pavasariškai linksmos žalumos patekau į sąstingio, tamsos ir nykumos karalystę. Monotoniškai ūžė apgliaumijusiais akmenimis tekantis vanduo, o baltomis druskomis apaugęs skliautas skardžiu aidu atmušė mano žingsnius. Atrodė, kad kitame tunelio gale pasirodys vidurdienio šmėkla.

Turbūt normalu – XIX a. pab. miestu-tvirtove tapęs miestas savo karinį veidą praranda palaimingais taikos metais. Vis dėlto gaila, kad dauguma ne tik vietos, bet ir daug platesnio regiono istoriją menančių senųjų karinių objektų buvo sunaikinta ir vis naikinama dėl aplinkinių nemeilės praeičiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109320. Lijana :-) 2008-02-05 21:07
Alutaus istorija yra labai mažai žinoma.Jūs parašėte tik apie vieną fortą,o kur kiti fortai.Labai norėčiau su jumis susitikti ir sužinoti daugiau.Jums leidus jūsų pateiktas žinias išspausdintume "Miesto laikraštyje".Dėkoju ,jei atsiliepsite į mano laišką.

Rodoma versija 26 iš 27 
0:06:35 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba