ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-11-12 nr. 772

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sutemose (112) • GEOFFREY WHEATCROFT. Ne tokia jau nuoširdi santarvėLAIMANTAS JONUŠYS. Bookerio premija – Johnui Banville’ui (18) • DAINIUS RAZAUSKAS. Šiaurės Atėnų tremtinė viduramžių Romoje (1) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (17) • VYTAUTAS STRAIŽYS. LietusPETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • DŽUNA (3) • JŪRATĖ BARANOVA. Skaitymo malonumas (1) • JOHN WALSH. Keisti ir nuostabūs įvairių pasaulio kalbų žodžiai (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestasVIDAS POŠKUS. Fortai (1) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Lietuvą užplūdo čimčiakai žudikaiLAURA LAURUŠAITĖ. Knygų šventė RygojeIRENA SKOMSKIENĖ. Pietų vartai?VLADIMIR ŠINKARIOV. Tenai atgalLaiško faksimilė (1) • LAIŠKAI (213) •

Skaitymo malonumas

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Kodėl skaitome knygas? Labai pasistengus galima įžvelgti įvairių priežasčių. Galbūt skaitome iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką. Galbūt iš smalsumo, noro ką nors sužinoti. Gal iš pagarbos svetimai patirčiai ir noro iš jos pasimokyti. Gal iš pareigos save prusinti ir nuolatos tobulinti. O gal iš socialinio angažuotumo – skaito kiti ir skaitydami mes jaučiamės esą tokie pat kaip kiti, kaip pasirinkta ir apsibrėžta referentinė grupė. Įstojame į slaptą skaitančiųjų bendriją. Galbūt skaito tie, kuriuos mylime, kurių palankumo tikimės. Galime skaityti iš inercijos, iš profesinės būtinybės. Dar – iš poreikio intriguoti, viską žinoti. Arba iš poreikio jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti. O gal iš baimės atsilikti – praleisti kitiems rūpimus svarbiausius dalykus. Bet gali būti, jog skaitome ir todėl, kad rašytojai yra talentingi ir prirašo visokių įtaigių knygų: sugundo skaitytoją savo sukurtuoju tekstų mitu. Sugundytajam nelieka nieko kita, kaip panirti į skaitymą.

Parašiau tai ir perskaičiau liepos mėnesio "Metų" žurnale publikuotą trumpą Emile’io Michelio Ciorano refleksiją. Jis važiuojąs kupė ir matąs priešais save knarkiančią išsižiojusią moteriškę. "Ką daryti? – toliau cituosiu Cioraną. – Kaip ištverti tokį reginį? Man į pagalbą atėjo Stalinas. Jaunystėje, eidamas tarp dviejų jį plakančių kazokų gretų, jis taip giliai įsitraukė į knygą, jog visai užmiršo rykštes. Šio pavyzdžio paskatintas, aš taip pat įsikniaubiau į knygą ir nepaprastai uoliai stabtelėdavau prie kiekvieno žodžio tol, kol pabaisa nebaigė savo agonijos". Cioranas nutyli, kokią knygą jis tą kartą skaitė. Ne taip svarbu. Svarbiausia – teksto galia. Tekstas suteikia galimybę nepaisyti net ne visai palankių aplinkybių, tapti savotišku skaitytoju stoiku, demonstruojančiu pasauliui skaitymo visagalybę. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali pažeminti. Jis tiesiog nekreips dėmesio – jis skaitys. Ryškėja dar viena aplinkybė – skaitymas yra morališkai neutralus: pats savaime jis neugdo dorybių ar meilės nors ir nevykėliui, bet vis dėlto artimajam. Skaitymo malonumu gali mėgautis ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir žmogžudžiai.

Vienas iš dviejų Gintaro Grajausko romano "Erezija" personažų – samdomas žudikas, romane kalbantis "aš" vardu, – kitados taip pat buvo uolus skaitytojas. Skaityti jis pradėjęs, jo paties žodžiais tariant, "nepadoriai anksti" – nuo trejų metų, o sulaukęs ketverių jau buvo jauniausias provincijos miestelio bibliotekos lankytojas. Mėgęs "Don Kichotą" ir "Lietuvišką tarybinę enciklopediją". Šešerių perskaitęs beveik visą Dostojevskį. Romano veiksmas vyksta rašytojo namuose. Du samdomi žudikai laukia jo grįžtančio iš baro. Antrasis samdomas žudikas Keisas, nors ir mažaraštis, uoliai skaito rašytojo rankraščius – jį domina gauto užsakymo potekstė. Galiausiai rašytojas parsiranda namo ir sulaukia jo rankraščio nesupratusio žudiko-skaitytojo įtūžio. "Kam čia taip jau svarbu, kaip aš rašau? Net jei, sakysim, ir prastai – ar už tai reikia užmušti? Ką, ar už mane blogesnių nebeliko?" – klausia savęs retoriškai. Romanas baigiamas tuo, kad rašytojas, nors ir prastas, vis dėlto lieka gyvas. Jis galės ir toliau rašyti, bent pats sau, jei neliks skaitytojų. "Prastasis skaitytojas" Keisas žūsta pirmas – jį nušauna kolega, tas, kuris jaunystėje buvo prisiekęs skaitytojas. Susigraudinusio rašytojo paklaustas, kodėl jis taip padaręs, atsako pats nežinąs kodėl: "Jis buvo labai prastas skaitytojas, gal todėl". Tačiau tuoj pat žūsta ir jis. Pasirodo, skaitymas neišgelbsti. Nebent rašymas. Grajausko romane parodijuojamas ne tik rašytojo amatas, bet ir skaitymo visagalybė. Skaitymas pamažu pradeda atrodyti esąs pavojingas užsiėmimas.

Nepaisant nieko, man pačiai patinka skaityti. Kiek save prisimenu, tiek skaičiau. Pradėjau gal ir ne taip anksti kaip Grajausko romano personažas. Iki kokių devynerių metų skaičiau vaikiškas knygeles. Paskui persimečiau prie suaugusiųjų. Man jas uždraudė – prisimokiau visokių vaikui netinkančių pusiau erotinių žodžių. Rekomendavo knygas apie gamtą. Buvo tokia puiki knygelė "Bembis". Apie stirniuką. Atsimenu tik viršelį. Taip jos ir neatsiverčiau. Iki šiol. Skaičiau slapta, skaičiau su žibintuvėliu po patalais, kai nuvarydavo anksti miegoti. Ir vis tas suaugusiųjų knygas. Pusės to, ką skaičiau, negalėjau suprasti. Gundė būtent šis neaiškumas, viliojo tekste užkoduota vis išslystanti paslaptis. Panašiai iki šiol mane traukia sunkiai suvokiami Derrida ar Deleuze’o tekstai. Skaitymas buvo pirmasis mano melas, pirmoji nuodėmė – rimtoji artimųjų apgaulė. Ji išaiškėjo, kai apžlibau ir reikėjo vesti pas okulistą. Kur tas vaikas galėjo sugadinti akis? Akys sustiprėjo. Liko pažeistos smegenys. Skaitymas tapo gyvenimo būdu, profesija, egzistencine būtinybe. Jei apakčiau, kaip apako Sartre’as, negalėčiau taip kaip jis optimistiškai žurnalistams pareikšti, kad dabar darysiu ką kita. Nemokėčiau daryti nieko kito. Nebent daugiau melsčiausi. Dabar meldžiuosi daugiausia tekstui. Ne tik skaitau, bet ir aprašinėju kitų tekstus. Nuostabiausia, kad tuos mano aprašinėjimus, pasirodo, irgi kažkas skaito. Skaito mama, nes ją tai ramina. Ji sako, kad kai skaito "Šiaurės Atėnus", jai nereikia valerijono. Kai buvau jaunesnė, vienas vyriškis kažkodėl intymiu balsu man sakė: "Žinai, skaitau tavo tekstus". Dar viena draugė elektroniniame laiške man parašė norėjusi perskaityti mano tekstą apie Sylvia Plath, tai nuėjusi pas kitą draugę, kuri šį tekstą, pasirodo, buvo išsaugojusi. Ir net skaičiusi du sykius. Tada susigraudinau. Viską įsivaizdavau – kaip ji eina, kaip ta kita draugė tą mano tekstuką įsideda į aplanką, paskui išima. Gyvenau tada Vašingtone, toli nuo namų. Tai labai guodė. Pajutau artumą su skaitytoju, tiksliau, skaitytoja, ją vizualiai pamačiau – inteligentė moteris, apsiskaičiusi, kultūringa, kartais gal pati rašanti. Šiaip rašantysis, mano galva, mintyse vengia susitikimo su savo skaitytoju. Jis patiria netgi tam tikrą skaitytojo baimę. Skaitantysis turi galią tam, kuris rašo. Jis yra tikrasis teksto vartotojas. Todėl gali būti nuolatos nepatenkintas. Jis gali kritikuoti, tyčiotis, kurti parodijas, rašantįjį pamėgti arba pamilti. Visa tai pernelyg intymu – rašantysis bando apsaugoti nors kokį savo erdvės plotelį. Skaitytojas pagaliau gali pritaikyti žiauriausią sankciją – rašančiojo apskritai neskaityti. Man atrodo, jei iš anksto galvosi, kaip į tekstą reaguos skaitytojas – neparašysi nė žodžio. Kadaise viename interviu Sigitas Parulskis yra pasakęs, kad jam svarbiausia yra įtikti sau pačiam. Skamba tarsi labai egocentriškai. Bet tai, ko gero, tiesa. Parašęs pirmą sakinį, paprastai laikaisi jo diktuojamos teksto kūrimo logikos. Tekstas netgi kažkaip rašosi pats. Tampi jo tarnu, jo kūrimo instrumentu. Kai jis pagaliau pasirašo, atsitraukęs tampi jo skaitytoju. Ryškėja jo pranašumai ir trūkumai. Matau, pavyzdžiui, kad ir dabar man nepavyko apmąstyti skaitymo fenomeno taip giliai, kaip viena fraze tai yra pavykę padaryti Cioranui. Suprantu tai, nes esu šiokia tokia tekstų skaitytoja. Nesvarbu, kokia nenusisekusi būčiau rašytoja.


Lietuvos radijo laida "Kultūros savaitė", 2005.X.29

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
0:06:34 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba