DŽUNA

Iš ciklo "Asirija mana"

Širdies atmintie, kartų atmintie,
seniai prabėgusių laikų
ir praėjusių gyvenimų,
tu man tampi – Likimu;
manyje tu kvėpuoji, –
aš gyvenu tavim.
Aš atėjau iš praeities
žengdama
atsargiai
žvaigždžių atspindžiais
ežero veidrody, –
ir į Dangų kreipdamasi rinkausi
kelią, planetą
ir Žvaigždę,
tą amžių, kuriame aš save
atrasiu…
Medžioklės, karai, įniršę žirgai,
skrendantys vėju kovų vežimai,
žydintys sodai ir raidyno išmintis,
ornamentas, išsiuvinėtas ant
lengvų užtiesalų,
ir pasakiška rūmo
karališko vaidentuvė.
Ir gimtos kalbos magija –
viską prisimenu.
Bet kartą jau iki galo šiuo
keliu esu ėjus.
Ir šio pasaulio vaizdas pataikė
tiesiai į širdį.
Ir štai dabar ne jis man
vadovauja,
bet aš jį turiu ir naujame
pasauly,
tame pasauly, kur mano
dvasia gyvena;
jam aš atkariauju vietos…
Nuo vaikystės buvau
tarsi įtempto lanko strėlė.
Dviem kalboms mano
dvasia paklūsta.
Dviem kalboms vergauja
klausa
Sumišę laikai ir peizažai,
išminties klodai, būties ir erdvės
slėpiniai,
žvaigždės, pasauliai, laikai ir likimai.
Viską
privalau
išlaikyt ir
suderinti!






Keleivė


Asirijos istorija tamsi,
bet reikia tik atversti istorijos lapus,
ir žiaurūs tų amžių
vardai atsibus.
Uždengs dangų išgąsdintų
paukščių būriai…
Asirijos istorija – karai.
Bet nė vieno negaliu
pavadinti didžiuoju,
jeigu kraujyje įmaišyta Jinai.
Moterų verksme ar vaikų klyksme
skendi Ji.
Asirijos istorija yra ir
šviesi,
suradau ir aš
joje eilutę
apie protingą ir narsų
žvaigždininką,
savose svajose.






Akmeninė liūtė


Mano tolimas protėvis iš akmens iškalė liūtę,
trys mirtį nešančios strėlės sužeidė jos širdį,
bet mirdama liūtė nemiršta,
skausmą paniekindama šliaužia į urvą,
kur jos vaikai laukia…
Anksti, žiaurusis medžiotojau, dar savo strėlę kelti –
liūtė tau į akis žiūri negailestingu žvilgsniu…
Tu paleidi strėlę –
traukies iš liūdesio ir išgąsčio –
trys mirtį nešančios strėlės tave pervėrė…
Amžių vėtros išbarstė medžiotojo kaulus po
lygumas.
Mirdama liūtė nemiršta,
ji net ir akmeninė
šliaužia prie savo akmeninio urvo,
kur jos vaikai tebelaukia…






Dangaus įstatymai


Dangaus įstatymai paukščių būriams,
genamiems vėjo – vieni.
Jie paukščius į Dangų nenumaldomai traukia
ir priverčia išskleisti sparnus
žūtbūtiniam skrydy virš Žemės.

Buvo marių krantas ir smėlis lakus,
ir mergaitė pakrante klajojo,
lengvos jos basų kojų pėdos
nepaliko ant smėlio ženklo.

Išskleidus rankas kaip sparnus,
ji svajojo pasiversti paukščiu,
kad galėtų skristi virš mėlynos Žemės
vėjo šuoruos, Saulės spinduliuose…

Buvo gera svajot apie Tai, –
nejaučiant Žemės po kojom.





Žmogaus paskirtis


Miega tyliai žmogus pavėsy pušies ir šypsosi.
Jam sapnuojas pranašiški sapnai,
esą jis – pasaulio šeimininkas, herojus,
nors gyvenime žygdarbiams laiko labai mažai skirta…

Štai žmogus atsikelia. Už jo kalnų –
svajonės ir užmojai,
drąsių vilčių pulkas.
Jis dirba, gyvena, kuria,
sudega,
jis trapus kaip gėlės žiedas,
bet amžinas – kaip herojus.

Pažeidžiamas mūsų gyvenimo laikas,
bet begalybę nešam savy...
Žvaigždžių tolimų Paukščių Takas
susimaišė su Motinų pienu.
Gyvenam mes Žemėje, bet širdis –
arčiau Begalybės.
Mes turime būti skolininkai.
Ir savo gyvenimu užmokėti už teisę regėt Dangų,
gerti Vandenį;
skaudančia širdimi stengiamės –
ir mokomės išmokt
mylėti!









Kai iš skausmo pravirksiu,
neramink manęs, – nereikia,
duotas man aukščiausias apdovanojimas,
kai verkiu iš džiaugsmo.
Yra džiaugsmų rūpestis –
aš žinau.
Skaidrios beržų pavasarinės ašaros;
rasa nakties žvaigždės verkia,
yra džiaugsmo rūpestis –
žinau,
pasaulyje viskas tėra
akimirksnis –
tavo žvilgsnis, tavo kvėpavimas,
tavo glamonės…
Niekada jų nesulaikysiu,
pasaulyje viskas tik akimirka.
Yra džiaugsmo sielvartas –
žinau,
aš verkiu dėl savo neapsakomos,
neaprėpiamos Meilės –
gamtai ir prigimties įvairovei.
Įvairialypėje visatoj yra
skausmo džiugesys –
aš žinau;
pasauly juk viskas laikina,
meilės visada laukia
išsiskyrimas.
Ir amžina tiktai kančia, nes
pasaulyje viskas laikina.
Kai iš džiaugsmo pravirksiu,
neklausinėk – kodėl.
Aš būsiu tiktai tada gyva,
kai iš džiaugsmo pravirksiu…