ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-10 nr. 800

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • JUOZAS ŠORYS. Kad pasaulis neišnyktų (36) • VYGANTAS VAREIKIS. Kodėl kapitalizmas yra negerai (1) • -js-. Sekmadienio postilėBOGDAN POPESCU. Žmogaus teisės ankstyvuosiuose krikščionybės raštuoseSANTAROS-ŠVIESOS konferencijos programaSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiRHYS GRAHAM. Nes jis yra švelnusKERRY SHAWN KEYS. EilėsTADEUSZ RÓŻEWICZ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (104) • LAURYNAS DAPŠYS. Galvos IV*RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Gedimino pilis (ne ta) ir kitos vietų prie Dievo įdomybės (4) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozėLAIŠKAI (279) •

Arklių užkalbėtojai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2004

Kovo 3, trečiadienis

Skyrybos

Teisėjas (vyriškiui):

– Jūs čia nurodėte savo skyrybų priežastį, gal dar ką turite pridurti?

Vyriškis (smulkutis, muistosi):

– Na pamačiau ne į tas duris įvažiavęs...

Teisėjas:

– Kaip turėčiau suprasti?

– Atlapos durys buvo...

– Reikėjo privert.

Vyras:

– Kaip priversi? Važiuoja ir važiuoja...

Pamestas sarafanas

Tiesą sakant, net neaišku – kas. Stačiai – moters drabužis sniege. Juoda su raudonu ir dar tokios drūžės, ir šviežias pavasario sniegas.

Nėra erotiškesnio daikto! Ugnis ir sniegas išvien.

Jeigu kas nors mano, kad žiūrėti (ar matyti) sanguliaujančius nuogalius yra erotiška, tai labai prasti žmonės. Seilių varvintojai. Tikroji erotika yra aukštesnis dalykas, kilnus, vertas pagarbos ir poezijos.

Nesisveikinantys žmonės

Kai J. Vaitkus pasakė, kad "nekenčia žmonių", reikėjo pridurti "tarybinių".

Tarybiniai žmonės (netgi dažnai jų vaikai), neva "lygybės, brolybės" pertekę, neapkenčia vieni kitų ir iš tolo, ir kaimynystėje.

Išgirdau, kad, pavyzdžiui, turkmėnai, sulaukę svečio, sukviečia ir visus kaimynus. Tai didi etika, netgi savisauga. Žiūrėkite, pas mane atvyko vertas pagarbos žmogus!

Vienas ar keliolika mūsų žmogaus genų yra išnykę "ant amžių".

Ilgo gydymo reikalaujanti procedūra.

Bambekliai

Bambėjimas kaip meilės būdas – liekana. Senėjančių žmonių meilė, t. y. rūpinimasis vieno kitu, pasireiškia būtent tokia forma. M. M. gal pirmasis apie tai – iš lietuvių – parašė atitinkamos lyrikos.

Jaunimas to negali suprasti ir juokiasi.

Antras bambėjimas – dėl pakitusių daiktų.

Jeronimas apie savo kelnes (sugedus užtrauktukui):

– Ir koks velnias sugalvojo šitą geležį! Andai būdavo – šešios sagos per visą klyną. Apatinės net neatsegi, kita jeigu ir pati atsisagsto, tai nematyt, trys iš viršaus, viena atsarginė. Vat tai buvo klynas! O dabar džyrgžt nusišlapini, ir klynas šlapias, ir geležis rūdija...

Mintys, kurios neapleidžia

1970 metais, kai aš ir Vytautas B. (turėjo juodą "Volgą") atvažiavome pas tėvus, į sodžių. Motina, patyrusi, jog važinėjamės po Dzūkiją, paprašė aplankyti tokią p. Staniulienę, esančią netoli Kalvarijos senelių prieglaudoje.

– Tokia ponia, mūsų giminė...

Daugiau aš jos ir neklausinėjau. Susiradom tuos prieglaudos namus, labai nykius, apleistus, baltame mūre. Sužinojome tik tiek, kad ponia mirusi... Prie radiatorių koridoriuose karksojo apleisti seneliai.

Po daugelio metų, t. y. 2002-aisiais, tėvo pusbrolis Čikagoje papasakojo, kad jo tėvas, mūsų dėdė Stasys, buvo vedęs ponią S., našlę su dviem vaikais. Antrą kartą grįžęs iš Amerikos (Brazilijos).

Šitoj šeimoj ir užaugo mano tėtušis, taigi ponia S. jai buvo lyg ir vyro močia.

Tėvas apie ją niekad nepratardavo nė žodžio. Regis, sakydavo, kad mirė... Tada dėdė vedė kitą moterį – Vladislavą. Turėjo su ja du sūnus. Po to ir šita mirė. Vedė Martą, su ja vaikų neturėjo.

Taigi, taigi – kaip toji p. Staniulienė, graži ir turtinga našlė, atsikliuvo vos ne beprotyne prie Kalvarijos? Čia kažkur ji turėjusi dvarą...

Žmonės miršta, ir net artimiausieji – nuslepia nuo jų devynias dešimtis savo gyvenimo.

Dievai su jais visais!

Parašiau sakinį ir atsiminiau moterį, su kuria dėdė gyveno Rio de Žaneire...

Didžiausi romanai visad neparašyti.

Dabar šiek tiek imu suprasti tą moteriškę, kuri taip išvargusi rinko medžiagą savo genealogijos medžiui. Iš tiesų tai yra būdas ir savo šaknims, savo tapatybei surasti bei įtvirtinti.

O kaipgi kitaip? Svarbu nefantazuoti. Estas Matsas Traatas apie tai (savo giminę) jau rašo 24 knygą. Sagos, šiaurinių sagų paslaptis. Darbo ganės visam gyvenimui.

Dar ir dar V. Krėvė

Jį nuolat domino, koks yra ryšys tarp psichinės žmogaus būsenos ir veiksmo.

Man tai susivesdavo į kartkartėmis kylantį norą patikrinti žodžius, savo sakomus, tikrove. Koks ryšys tarp žodžių ir darbų.

Moteris prikišo, kad statau tvirtovę iš žodžių ir darbų.

– Betgi visa tai teikia džiaugsmo!

Kas gali būti gražiau už bent vieną džiaugsmo mirksnį?

Prislėgtieji neturi to ir – pavydi.

Krėvės domesys "Avestai".

Zoroastrizmas nevertinęs "vieno Dievo", pirmenybę teikęs:

    1) taurioms mintims,

    2) tauriems žodžiams,

    3) tauriems darbams.

Nemirtingoji triada. Kovoje tarp gėrio ir blogio. Šia triada pasikliaujantis imasi ryžtingų veiksmų.

Darbo.

P. S. Yra verta tikėti Krėvės (A. Z. pastebėjimai) Skerdžiumi. Zoroastrizmo religijos skelbėjai buvo gyvulių prižiūrėtojai, ganytojai, piemenys.

Piemuo lietuvių literatūroje (V. K. kūryboje) reiškė žmogų, susijusį su žinojimu, magija, burtais, tikėjimais.

Piemens paveikslas degradavo (galutinai) J. Baltušio "Parduotose vasarose".

Kada numiršta žmonės

Tai kas, kad tave su jais nelabai kas siejo. Tai kas, kad buvai beveik nepažįstamas, nesutikdavai su jų mintimis, ginčydavaisi iki užkimimo...

Jie visi nusineša dalį tavo gyvenimo. Stačiai nupjauna. Apipjausto tave.

Su kuo liksi?

Gyvensi kaip stuobrys? Matydavom tokių medžių iškirstose giriose. Sausmedžiai, žievė lauposi ir juostom drimba žemyn. Medienoje – kirvarpos... Braška, daužosi vėjyje.

Ar tas medis "laimingas", kad iš apačios keliasi pomiškis, ėgliai, šaltekšniai. Visi tie krūmai jam nieko nežada. Jis – kliūtis jų kely linkui dangaus. Jam geriau griūti.

        Tam vasaros spektaklyje

            kur žmonės šlitinės,
        Buvai man žalias laumžirgis,
            glaudeisi prie šlaunies.

Kovo 6, šeštadienis

Mirksniai

Tu valgai spanguoles (sušalusias) su duona, o tavo draugai aiškinasi, kas dirbo KGB.

Kovo 7, sekmadienis

"Žmonės buvo itin produktyvūs ir pasiekė kultūros viršūnes tais laikotarpiais ir tuose kraštuose, kur buvo giliai mąstoma apie žmogaus vietą Visatoje ir tvirtai tikima, kad žmogus tokią vietą turi".

(Charles Murray (Màri), "Žmonijos laimėjimai")

P. S. Žmonės, netgi to nesuformulavę, buvo didūs savo buvimu. Niekas neduoda tokios perspektyvos, tokio tikrumo, o ir saugumo žemėje jausmo, kaip ilgas gyvenimas.

Beje, tą žinojo pastovios tautos. Kol dar nebuvo keliamas prasmės klausimas.

Bitės, akmens, žmogaus, dangaus ir visų mūsų kalbėjimo prasme.

Mane tai grąžina prie pirminės poezijos ir "Psalmyno".

Žmogus neturi jokios vietos, betgi – gali įsibūti, įsigyventi į ją. Ir tatai yra jau iš būties, o ne iš buvimo.

Kaip kas kliuksena

Pavyzdžiui, per radiją neva pilamas alkoholis, alus, arbata.

Kas turi minimumą klausos, suras analogijų su myžimu tualetuose, restoranuose, naktį, kai nemiegi, o tavo kaimynės daro tai. Ir tu pats. Kliuksenimas yra beveik klepsidrų pakartojimas. Viena dieviška esencija pražudoma, t. y. išpilama velniop.

Kovo 17, trečiadienis

Apie latvių poeto J. Baltvilko mirtį esu rašęs (jis išėjo 2003 metų spalio 4-ąją).

Įdomu, kad mirties išvakarėse dienraštis "Neatkarīga" išspausdino J. B. eilėraštį, kur yra tokios lemtingos eilutės:

        Žalias voras su baltutėlaičiu kryžium
        Kelią tau pastojo, šypsos.

Kovo 18, ketvirtadienis

Pagaliau apskaičiavo! Kasdien žmonės, į krūvą sudėjus, pasimyli 100 milijonų kartų... Sakiau, kas vyksta pasaulyje: kosminė kopuliacija. O, Visvydai, netikėjai, nors rašei, kad gyvenęs ir tarp turčių, ir tarp vargšų!

Pridurk uodus, mašalus, skruzdes, dramblius, kengūras bei oro skraiduolius. Ir save patį, žmogau!

Seno kolchozo buhalteris

        Jūs sakote: vaivorykštės, šviesorykštės,
        Dar priduriat, kas velnio užprašyta,
        O man vieni darbadieniai, vargadieniai,
        Važtaraščiai, kur mergos užrašyta.

Kovo 19, penktadienis

Apie romanus

Keista, kad kartais iš jų atsimeni kokį sakinį, pastebėjimą. Tiesiog įstringa.

Pavyzdžiui, iš R. Šerelytės "Vardo tamsoje":

"Poltergeistas, nors seniena, dar gana populiarus, ypač tarp reinkarnacija tikinčių kaimiečių" (p. 194).

Iš tiesų tie kaimiečiai – retas nutuokia ir apie poltergeistą, ir apie reinkarnaciją... Tikriausiai žmogus sureaguoji todėl, kad čia daug ironijos ir aliuzijų į lietuvišką inteligentų sąmonę.

Iš J. Ivanauskaitės "Placebo", pavyzdžiui, atsimenu detalę, kur romano veikėjos apačioje gulintis vyras nei iš šio, nei iš to jos celiulitą lygina su kefyro dribsniais...

Nemoku paaiškinti kodėl.

Atgimsta anekdotai

Matyt, tai reiškia, kad kažkas pasikeitė ir žmonių galvose. Kurį laiką nebuvau nieko girdėjęs – apibendrinant. Dabar gi – klausimas:

– Kuo skiriasi optimistas nuo pesimisto Lietuvoje?

Atsakymas:

– Optimistas yra tas, kuris mano: "Pas mus viskas eina geryn". Pesimistas mano, kad viskas yra taip, kaip yra.

Kovo 20, šeštadienis

"Paskui pasiuto – lyti, lyti, lyti, / Ir upės plukdė paskutinę lytį..."

(Prisiminimai apie rusišką dainą, tinkančią ir mums: "Jeigu tu nori dalytis su manim savo ateitį, pagalvok, ar ištversi mano buvusią praeitį...")

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:04:14 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba