ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-10 nr. 800

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • JUOZAS ŠORYS. Kad pasaulis neišnyktų (36) • VYGANTAS VAREIKIS. Kodėl kapitalizmas yra negerai (1) • -js-. Sekmadienio postilėBOGDAN POPESCU. Žmogaus teisės ankstyvuosiuose krikščionybės raštuoseSANTAROS-ŠVIESOS konferencijos programaSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiRHYS GRAHAM. Nes jis yra švelnusKERRY SHAWN KEYS. EilėsTADEUSZ RÓŻEWICZ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (104) • LAURYNAS DAPŠYS. Galvos IV*RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Gedimino pilis (ne ta) ir kitos vietų prie Dievo įdomybės (4) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozėLAIŠKAI (279) •

Jūrininko dienoraštis

RIMTAUTAS RIMŠAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 21

Balandžio 9

– Kas čia įvyko, kodėl du kryžiukai šalia? – įsakmiu tonu, tačiau su sunkiai slepiama baimės gaidele klausia pakirdęs bosas, baksteldamas pirštu į jūrlapį ties Sent Visentės kyšuliu.

Stoviu vairabūdės tarpduryje prasikaltusio mokinuko poza, nežinodamas, ką atsakyt. Juk iš tikrųjų nieko neįvyko. Daktaras, kas valandą žymėdamas nuplauktą kelią, pripaišė. Ir iš kur bosas turi tiek pjuvenų – vis byra ir byra? O juk bene 800 mylių būsime nuplaukę, laikas būtų apsiprasti su jūros gyvenimu.

Blynai. Aš tešlą maišau. Daktaras kepa. Bosas pabaigia. Idilė. Arba jos iliuzija.

Atlantas.

Kaži kur viršuje –

Dangus.

Kaži kur žemai –

Dugnas.

Kaži – katras toliau?

O per vidurį –

Mėlynos karvių nugaros,

Kilsuojančios

Kaži kur

Iš vakarų

Kaži kažkur

Į rytus.

Pusiaunaktis. Su Daktaru valgom lašinius. Krienų neturim (ir ko tik mes neturim?!), tas maknoja lašinį į garstyčias, aš – į sintetinį kečupą. Man atrodo, kad lašinių maknojimas į garstyčias kažkoks nekrikščioniškas, o dar pats žurnale įrašė – Verbų sekmadienis.

Balandžio 10

Lisabona.

4.00

Doca de Alcantara.

Iš geraširdžio šipšandlerio iškauliju 18 eurų nuolaidą striukei. Finita, – sako. Atseit daugiau negalįs nuleist. Po keleto dienų pavartęs katalogą sužinosiu, kad tokia pati striukė kainuoja dar trisdešimt penkiais eurais pigiau.

Balandžio 11

18.00 UTC. Labiausiai į vakarus nutolęs Europos žemyno kyšulys. Cabo de Roca.

Portugalės gražios.

Tiek jaunutės paauglės su auskarais (?!) bambose, tiek gerokai už jas vyresnės priemiesčio daržovių parduotuvių pardavėjos.

Vėjas S – SSW. Kursas – 3551. Greitis – 6,4 mazgo. Užsikabina tobis (Belona belona), atvedu į vairabūdę pasižiūrėt, kaip mes čia gyvenam.

– Paleisk, – sako, – man jūroje geriau.

Taip ir padarau.

Balandžio 12

Kinkuojam visą dieną prieš vėją ir bangą ir ėdam lašinius. Net kiaušinių išsivirt negalim – supa mat.

Bosas Daktarui skundėsi, kad jam grumba rankos. Šalta – +16°C.

Balandžio 13

Gera naujiena iš pat ryto – vidinis štagas atsigulė ant denio pamiegot. Šiaip sau. Nei burę kokią nešėm, nei į bangą kalėm. Tiesiog pavargo. Kas dar?

Viana do Castelo.

Užsukam tik pasikeisti tepalo.

Kurgi ne!

– Išvirkit man kavos.

Po minutėlės:

– Kažkas beldžia gale. Miegot trukdo. Reikia kopėčias pririšt.

50 min. darbo. Virvė sausa. Sušlapusi vis vien atsileis. Puodelis su kava rankoje. Ir šaukštelis įmerktas.

– Ar cukraus dėta? (2 k.)

Kol išgirsta, kad yra.

Išeinam pasivaikščiot. Daktaras dairosi odinio "daktariško" portfelio. Sau. Aš nusipirkčiau sijoną. Škotišką. Portugalijoje?! O ką, – jei vos ne visos moterys su kelnėmis, ką belieka vyrams dėvėt?

Vakarojame su Daktaru ant denio, grauždami apelsinus. Bosas kvietė mėsos gabalą suvalgyt. Jo sąskaita. Nesinori. Verčiau graužti už savus nusipirktus apelsinus.

Ir plaukti.

Balandžio 14

Vėl Ispanija.

Vigas.

Vėl galimybė susikalbėti angliškai – tokia pati kaip ir žemaitiškai. Mieste festivalis. Kažkokia procesija. Lyg Kristaus laidotuvės. Juodi drabužiai. Mėlyni, aukšti gobtuvai ant galvų, metalinių lazdų stuksenimas į akmeninį grindinį. Orkestras. Viskas truputį kraupoka. Kažkuo primena inkviziciją.

Vakarojame kavinėje lauke. Bosas pakvietė. Kol šūdeliaujame kažkokioje niekniekių krautuvėlėje, užsako po kepsnį. Tačiau valgome kiekvienas už savus. Grąža priklauso bosui. Susižeria viską iki paskutinio eurocento.

Kuo greičiau smunkam už kampo, kad nejaustume padavėjo žvilgsnio.

Balandžio 15

– Kada Velykos – pirmadienį?

Bosas skundžiasi, kad tualetas nebeveikia. Klausia, kas gali būt. Pamanau sau: ar tik ne nuo nuolatinio majonezo valgymo?

– Matyt, vožtuvai sugedo, – atsakau.

Šiandien šeštadienis. Bosas užsivertęs savo žydrosios svajonės įgyvendinimu – nesibaigiančiu šildymo krosnelės montavimu. Su Daktaru einam žvalgybon – pabandysim rasti takelažo meistrų dirbtuves.

Guliu ant didelio akmens kalno viršūnėje. Stiprokas pietvakarių vėjas. Girdisi, kaip kažkur apačioje plazda jachtų burės. Ritasi dideli kamuoliniai debesys baltomis viršūnėmis ir tamsiai mėlynomis apačiomis. Gungrina kažkur į šiaurės rytus. Gal į Lietuvą. Toli jiems. Dangumi. O mums reikės patiems šitą kelią vandeniu nuplaukti.

Nukulniuojam šešetą kilometrų. Dirbtuvių adresą gaunam.

Sėdžiu ant betoninio klombos aptvaro. Subinė baigia pavirsti dviguba plombyro porcija. Laukiu Daktaro. Tas įlindęs į kažkokių niekniekių parduotuvėlę. Peiliai sūriams, vazelės, taurelės, dėželės, pipirmalės ir t. t. t. t. t. t. t. t. Lauktuvių mat parveš.

Kuriems galams mes savo artimiesiems perkame daiktus, kurių sau niekada nepirktume?

Balandžio 16

"Mūsų su Daktaru" tualete – didelis veidrodis šone. Kai iš ryto atsikeli siusiot, tai matai, koks esi negražus su savo atsikišusiu pilvu. Pats sau nori pasižadėt nekimšti vakarais. Nepasižadi. Vis vien žinai, kad netesėsi.

Daktaras rūko, atsistojęs savo piramidės liuke. Gal ir per daug, gal ir per dažnai, bet negi anas klausys mažiau mokyto? Bosas, vos išlindęs iš savo palocių, tik pasilabinęs vėl sugrįžta prie apmąstymų apie vis užsikemšantį unitazą.

Toks tad Velykų rytas.

Balandžio 17

Visą dieną bėginėjam. Tai pas takelažo meistrus, tai atgal, tai į stiebą, tai atgal pas takelažo meistrus. Gerai, kad buvome pastebėti gerb. Rimanto – išeivio iš Lietuvos. Konservatorijos dėstytojo. Dvylika metų jau čia. Pavėžėja, susišneka su toli gražu ne poliglotais ispanais. Gal kiek dėl boso gėda – jau kad suskels kokį Charkovo "zvoščikų" humoro etiudą – nebežinai, kur dėtis. Nors imk ir pagadink orą. Oro negadinam. O visai be reikalo – bosas, matyt, norėdamas aplinkinius miestelėnus ir kitokius gatvinėtojus galutinai įtikinti, kad esam ne kokie nors paprasti europiečiai, o iš paties centro, garsiai krenkščia ir spjaudosi į visas puses (gal teritoriją taip žymi?).

Po stiebą karstomės iki pat tamsos, bosas dar bando įkinkyti mus į nesibaigiantį šildytuvo konstravimą-montavimą. Pasiuntie! Išeinam į dušą. Nesimaudėm nuo pat Lisabonos. Bosas lieka visas liūdnas.

Karališkojo jachtų klubo prausykloje Daktaras mazgoja savo drapanas, aš va – rašau, o uosto apsaugininkas laukia lauke prie durų, kada pagaliau mes išsinešdinsim.

Balandžio 18

1.35 Laukiam su Daktaru, kada bosas užmigs – eisim virti kiaušinių.

9.30

– Kur majonezas, vakar vakare dar buvo? – Vos neįkliūvam su savo naktiniais pasidairymais po kambuzą.

Vėl kilnojam bosą į stiebą.

Užsirašau į Vigo bibliotekos skaitytojus. Bosas kažkur mieste. Pasiuntė SMS – grįš vakare. Svarstom, kaip reikėtų tai suprasti, – gal kaip atostogas? Bet kad jau norim plaukti, tai karstomės po bizanstiebį. Daktaras ruošiasi kepti švinktelėjusios kiaulienos kepsnelius. Man liepia supjaustyti persenusį kopūstą, sako, bus egzotiška vakarienė. Grįžta bosas. Matyt, užuodęs kažką negera, vedasi mus į restoraną. Abu su Daktaru užsisako po aštuonkojį – tikriausiai niekada nėra matę jo akių. Aš irgi niekad nemačiau. Prieš dvidešimt penkerius metus skaičiau apsakymą žurnale "Morskoj flot". Užtat ir valgau galisišką žuvies patiekalą. Švelnus. Deserto atsisakom.

Daktarui negalima duoti alaus – jį ištinka neprognozuojami saviplakos priepuoliai. Štai dabar, grįžus, jis pareiškia, kad blogiausias dalykas yra traukyti plaukus iš nosies. Taip kaip darąs jis.

Balandžio 19

Ispanai pažadėjo užpresuoti trosų antgalius iki vienuolikos. Žinodami, kad skubam, viską paruošė iki dešimtos. Ateinam dvyliktą – bosui būtinai reikėjo baigti montuoti šildytuvą. Nebaigė. Laive net ne netvarka, o – teatleidžia man kalbininkai – pats didžiausias bardakas. Varžteliai, laideliai, rakteliai, vamzdeliai, visokiausios geležėlės ir dar kažkas nesuprantamo – viskas pažerta po kojomis. Kada išplauksim, nežinia. Ryt į La Korunją atvyksta Specialistas. Kelio – 120 mylių. Nespėsim? Palauks!

Balandžio 20

Plaukiam išilgai šiaurinio Ispanijos kranto. Vėjo tikrai ne per mažai. Vien tik su perpus sumažinta genuja – 6 mazgai. Tokiam šiltnamiui kaip mūsiškis – tikrai gražus greitis. Sukam į La Korunją. Uosto budėtojas (kokia šventė!) puikiausiai kalba angliškai. Įžūliai reikalauju išduoti paslaptį, kur mokęsis anglų kalbos. Gal diversantas koks?! Tas baltakiuodamas bando paaiškinti esąs tikras anglas. Mokosi mat čia. Navigatorius bus. Atplaukia muitinės laivas. Prisiriša už dvidešimties metrų. Pareigūnai galėtų ateiti pėsti, bet ne – atplaukia guminuke. Vienas lieka valtyje, kitas su bosu pildo kažkokias grafas, trečiasis atsiprašinėdamas dirsteli šen bei ten. Vis taisosi smunkantį diržą su prikabintu kažkokiu kreivu gelžgaliu. Pasiūlau lašinių. Paima mažulytį spirgelį. Maivosi. Kelnes taisosi. Pištolę, sakau, pamesi. Ne mano diržas, teisinasi. Kieno pamaina, tas ir juosiasi. O kelnės? – bandau iškvosti Ispanijos Karalystės iždo paslaptis.

– Mano, – kiek rausdamas atsako pareigūnas.

Atvažiuoja Specialistas. Einam į biblioteką žiūrėti orų. Dar į maisto parduotuvę. Grįžtam taksi per kokias dešimt minučių, nors pėsti galėtume pareiti per dvi. Vakarieniaujame dviese su Daktaru turkų "švarmoje". Skanu. Skaniau ir, svarbiausia, pigiau nei tikrame restorane.

O gal? Gal tiesiog jaučiamės jei ne draugais, tai bent gerais pažįstamais, susėdusiais pasišnekėti tolimame uoste, o ne pamalonintais "batrakais".

Balandžio 21

Specialistui užkliūva dešinysis achterštagas. Per laisvas. Paaiškėja, kad jį tempiant stiebo viršūnė linksta dešinėn. Reikia atleisti dešinįjį topo vantą. Kairįjį pritempti. Stiebas pavirsta dailute, lieknute "s" raidele. Tada tempiam – atleidžiam – atleidžiam – tempiam pagrindinius. Kažkokį fiksatorių nusukam, tąsom topo vantus. Galų gale Specialistas, ilgai ir mąsliai žiūrėjęs išilgai stiebo, konstatuoja:

– Gerai.

Gerai būtų padarius bent taip, kaip buvo iš pradžių.

Balandžio 22

Bosas iš pat ryto grėsmingu tonu skaito savo žmonelės atsiųstą SMS apie dideles bangas.

Užsirašau ir į La Korunjos bibliotekos skaitytojus. (Gal jau laikas pradėt bibliotekų skaitytojo bilietus kolekcionuot?) Tikrinam orų prognozes internete. Kiekvienas atskirai ir visi kartu. Keturis šimtus mylių Biskajos įlankoje būsim be jokių internetų, mob. tel. ir kitokių XXI a. pradžios civilizacijos atributų. Lyg ir galima plaukt. Pavakare taip ir padarom. Žinoma, su įprastinėmis skudurų skalbimo procedūromis, tik šįkart dar paįvairinamomis dušu. Ir net kelis kartus kartojamu klausimu, ar ir mes neisim. Kad tik ilgiau pratempus. Nors penkiomis minutėmis.

Bangos iš tikro apie tris metrus. Rimstančios. Kažkur rytuose žaibuoja. Kartkartėmis pakrapnoja. Vėjas prieš bangą. Vis dar nestiprus. Tačiau kai jis sustiprės iki 35 mazgų (o juk tai tik 17 metrų per sekundę), bosas lieps sukti atgal. Specialistas siūlo paniūksoti nosimi į bangą, palūkėti. Juk jau daugiau nei trisdešimt mylių nuo uosto nuplaukta. Bet baimė stipresnė už patarimus. Kad ir kieno jie būtų. Pats visą laiką vairabūdėje tupi, GPS apsikabinęs. "Kontroliuoja" situaciją. Tik prieš pat uostą pasitraukia, – čia jo išganingasis prietaisėlis bejėgis. Čia jau reikia akis turėt. Parsivelkam atgal, subines įgaubę. Vėjas nurimęs. Prisirišam. Bosas tuoj bėga į uosto kontorą žiūrėti savo taip dievinamo "vind guru". Ir pamato esąs išduotas, žydrajame ekranėlyje nieko neradęs nei apie praėjusios nakties vėjus, nei apie bangas. Tai ką, vadinasi, dykai šitiek kelio atgal sugrįžom? O juk jis taip šventai tikėjo visažiniu internetu ir GSM! Einam pamiegot, bet prieš tai bosas pasišauna išvirti kiaušinių.

Balandžio 23

Iškeliaudamas –

Suspausk Moters ranką

Delne.

Kad patikėtum,

Koks esi stiprus.

Grįžęs –

Padėk galvą jai ant kelių,

Kad suprastum,

Koks buvai silpnas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:04:09 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba