ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-10 nr. 800

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • JUOZAS ŠORYS. Kad pasaulis neišnyktų (36) • VYGANTAS VAREIKIS. Kodėl kapitalizmas yra negerai (1) • -js-. Sekmadienio postilėBOGDAN POPESCU. Žmogaus teisės ankstyvuosiuose krikščionybės raštuoseSANTAROS-ŠVIESOS konferencijos programaSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiRHYS GRAHAM. Nes jis yra švelnusKERRY SHAWN KEYS. EilėsTADEUSZ RÓŻEWICZ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (104) • LAURYNAS DAPŠYS. Galvos IV*RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Gedimino pilis (ne ta) ir kitos vietų prie Dievo įdomybės (4) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozėLAIŠKAI (279) •

Kodėl kapitalizmas yra negerai

VYGANTAS VAREIKIS

[skaityti komentarus]

Bankininko ir žurnalisto Jameso Bartholomew straipsnis "Turime pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai", išspausdintas praėjusiame "Šiaurės Atėnų" numeryje, labiau tiktų "Verslo žinioms" ir leidiniams, kurie yra aiškūs kapitalizmo apologetai. Buvusio Londono Sičio bankininko, knygų "Turtingiausias pasaulio žmogus: Brunėjaus sultonas", "Kaip susikūrė gerovės valstybė" autoriaus pažiūros skiriasi nuo Britanijoje tebedominuojančių kairiojo sparno arba jam prijaučiančių publicistų kapitalizmo kritikos. Jis atvirai gina kapitalistinę sistemą, sukūrusią tokius gerovės pagrindus, kurie net nesisapnavo Viktorijos epochos darbininkui, ir rašo, kad reformos, atvedusios prie "gerovės valstybės" modelio, padarė šalį mažiau civilizuotą.

Skaitant panašias knygas kyla įspūdis, kad kapitalizmo gynėjai kartais pamiršta pridurti, jog sąlyginis klestėjimas ir vartojimo malonumas apima tik vadinamąjį auksinį milijardą – žmones, gyvenančius Europoje, Šiaurės Amerikoje ar Japonijoje. Tuo tarpu Sudane ar Malyje žmonės tebemiršta badu, nepaisydami Bartholomew įtikinėjimų, kad "nepriteklius, alkis ir badas tapo praeitimi. Štai ką padarė kapitalizmas. Šaipytis iš jo yra tas pats, kas šaipytis iš bado išgyvendinimo Britanijoje".

Praeitą vasarą buvau Paryžiuje tuo metu, kai Europos didmiesčiuose buvo organizuojami koncertai, skirti padėti skurstančiai Afrikai, o televizoriaus ekrane nuolat mirgėjo drastiški vaizdai iš šio žemyno. Tuo tarpu Paryžiuje, Montaigne’io bulvare ar Operos rajone, turtas ir prabanga veržėsi iš kiekvienos parduotuvės. Beklajojant ir kildavo klausimų, kad galbūt vakariečiams reikėtų mažiau kalbėti apie kapitalizmo pranašumus, o prisiminti krikščionišką prievolę padėti kenčiantiems. Pervesti dalį pajamų vargšams ir neturtingiems, taip realiai mažinant skurdą pasaulyje, nes kalbos apie jo mažinimą turtingoje Europoje yra virtusios madingu šou projektu ir ne daugiau. Pagalbos koncertai ir kalbos apie skurdo ir bado mažinimą negali užgožti klausimo, ar šis pasaulis yra teisingas. Pasaulis, kuriame mobilusis telefonas kainuoja 10 tūkstančių eurų, kuriame jaunuolis už kamuolio spardymą sudaro 40 milijonų eurų vertės sutartį, kuriame Europos valstybės svarsto klausimą, kaip sumažinti pieno primilžius, o pusiaujo Afrikoje žmonės neturi už ką nusipirkti purvinos košės, labiau primenančios šunų ėdalą. Šiems žmonėms užtektų vieno dolerio per dieną, bet jie to dolerio neturi. Ką ir kalbėti apie pigius futbolo kamuolius ar sportinius batelius (futbolas reklamos kampanijoje buvo pateikiamas kaip galimos socializacijos ir genčių atskirumo įveikimo priemonė).

Kapitalizmas, skatinantis asmeninę motyvaciją ir taip prisidedantis prie daugelio socialinių sluoksnių gerovės augimo, teigia Bartholomew, yra gerokai pranašesnė sistema už valstybinę kontrolę. Galbūt toks jis ir buvo, tačiau "Enron" korporacijos byla Amerikoje atskleidė kitokį, šiandien jau dominuojantį, kapitalizmo veidą. "Enron" vadovams korporacijos rezultatų gerinimas reiškė finansines klastotes, mokesčių slėpimą ir cinišką sukčiavimą. Šiandien kapitalizmas praranda bendrųjų moralinių vertybių visumą. Amerikos ekonomistas Robertas Lekachmanas "Harperio moderniųjų idėjų žodyne" rašo, kad kapitalizmo ideologija remiasi nesąlygišku principu, jog pajamų ir turto nelygybė kilo dėl netolygaus ekonominio vyrų ir moterų, kurie naudoja savo energiją ir resursus gamybos procese, įnašo.

Tačiau naujieji ekonominiai ir korporaciniai modeliai (ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose) groteskiškai iškraipo šį principą, taip naikindami pačius kapitalistinės visuomenės pagrindus. Korporacijų valdyboms, vadybininkų ir akcininkų armijoms pelnai ir investicinė grąža yra svarbiau negu vadinamoji verslo moralė. Taip ir turėtų būti? Tačiau tradicinės ekonomikos teorijos teigė ką kita. Teorinis argumentas, kuriuo jos rėmėsi, yra tas, kad vertės sukūrimas sukuria naudą ne tik investuotojams, bet ir darbuotojams, visuomenei, tad gyvenimo standartų kilimu turėtų džiaugtis visi. Konstatuokime, kad šiandien taip nėra. Pasaulinės korporacijos darbą identifikuoja kaip didžiausią išlaidų dalį, kurią, savaime suprantama, lengviausia sumažinti. Vadybininkai dabar užsiima darbininkų atlygio maksimumo kontrole.

Vertybių ir vertės nustatymo sistema, šiandien gyvuojanti Amerikos korporacijose, atmeta pokarinės Europos ir Amerikos principus, kad verslas turi tarnauti ir darbuotojų bei visuomenės (per mokesčių mokėjimą), ir investuotojų bei vadybininkų, kurie apima pelno dalį, interesams. Prieš keletą metų "Vilniaus prekyba", užregistravusi bendrovę po neįgaliųjų organizacijos "skėčiu" (jai priklausė ir VP vadovų žmonos) ir pasinaudojusi teikiamomis mokesčių lengvatomis, iš valstybės biudžeto atsiėmė apie 70 mln. litų permokėtų mokesčių. Kaip paaiškino vienas bendrovės vadovų, jie tik pasinaudojo įstatymų teikiamomis galimybėmis. Šis pavyzdys yra nebloga verslo ir visuomenės santykių iliustracija Lietuvoje.

Naujoji kapitalizmo vertybių sistema, apie kurią dėstoma verslo mokyklose, kurios idėjomis persiima vyriausybės, remiasi idėja, kad korporacijų ir kompanijų pagrindinis tikslas yra didinti akcininkų investicinę grąžą. Žaliavų energetines kainas korporacijoms sumažinti yra labai sunku. Sumažinti galima darbo kainą. Tad atlyginimai ir išmokos gali būti mažinamos, o vieni darbuotojai pakeičiami kitais kitoje šalyje. Dar iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo tai buvo sunku arba beveik neįmanoma padaryti, nes darbo jėga buvo nemobili, jos dažnai trūko, egzistavo stiprūs ir galingi politiniai junginiai (profsąjungos ir partijos, ginančios darbuotojų interesus). Pasaulinėms korporacijoms darbo jėgos kainos problema paprasta. Galima greitai perkelti gamybą į pigesnes šalis. Užjūrio darbininkų darbas duos pelną tol, kol korporacijos perkels gamybą į dar pigesnę šalį. Pelnas teka ir tekės akcininkams ir vadybininkams, o pelno srovelė, kitados atitekusi vietinei darbo jėgai, nutrūks. Pamokanti Panevėžio "Ekrano" kineskopų gamyklos žlugimo istorija yra kapitalo perkėlimo į pigesnės darbo jėgos šalis pavyzdys.

Žinoma, neturtingos pigios darbo jėgos šalys sukuria pigesnį produktą, tad amerikiečiai ir europiečiai pirkėjai gali daugiau vartoti ir daugiau pirkti. Vietinė darbo jėga turi rasti sau vietą technologinių inovacijų sferoje ir kitose aukštą pridėtinę vertę sukuriančiose šakose. Kyla ir neišvengiama imigracijos problema. Imigrantų darbo jėgos pigumas mažina pigios vietinės darbo jėgos kainą. Nustatyta, kad 10% padidėjus imigrantų kokiame nors Anglijos regione 4% sumažėja menkai mokamų darbininkų algos. Imigracija kuria pelną verslui, daugeliui vidurinės klasės gyventojų suteikia galimybę pigiau pirkti, o neturtingus daro dar neturtingesnius.

Viskas atrodo logiška, tačiau naujas korporacinis modelis išstumia darbo jėgą iš pelno dalybų, pelno, kurį darbuotojai sukuria dirbdami korporacijose. Vyksta didžiuliai struktūriniai pasikeitimai. Anksčiau, tradicinio kapitalizmo laikotarpiu, egzistavo glaudus ryšys tarp vietinės rinkos ir ekonomikos. Henry Fordas, vienas moderniosios kapitalistinės visuomenės kūrėjų, 1914 metais pakėlė algą savo gamyklų darbininkams iki negirdėtos tais laikais sumos – 5 dolerių per dieną. Jis sakė, kad jo verslas priklauso nuo jo darbininkų, kurie galės nusipirkti savo pačių gaminamus automobilius. Modernioji kapitalistinė ekonomika iki šiol buvo grindžiama darbo ir verslo bendravimo principu. Iki šiol... Vietiniai darbininkai, kurių darbo vietos eksportuojamos, virsta vartotojais, o ne gamintojais ir nebegauna savo dalies skirstant kompanijų pelnus. Realusis darbuotojo darbo užmokestis smuko net Amerikoje – šalyje, kuri yra pasaulio ekonomikos lyderė. Milžinišką pelną gaunančios "Wal-Mart" prekybos centrų sistemos darbuotojai priklauso nuo federalinės maisto pašalpos ir naudojasi pigiausia, skurdžiams skirta sveikatos apsaugos sistema.

Lietuva kai kur yra perėmusi amerikietišką modelį ir tik didelė emigracija verčia lietuviškų korporacijų akcininkus ir vadybininkus keisti požiūrį. Tačiau per lėtai. 2006 metų gegužę Statistikos departamentas atliko pramonės, statybos, prekybos ir paslaugų įmonių apklausą ir nustatė, kad kvalifikuotos darbo jėgos stygius Lietuvoje didėja, tačiau verslo asociacijų atstovai ir patys verslininkai teigia, kad atlyginimai dėl to augti neturėtų, o kai kuriuose sektoriuose jie tiesiog nebegali didėti, nes pasiekė maksimalią ribą. "Baltijos tigrų" šalyje žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, gauna 600–700 litų per mėnesį ir dar sakoma, kad atlyginimai neturėtų augti?

Verslininkų atstovai teigia, kad vienintelė išeitis darbuotojų stygiui kompensuoti – atsivežti darbuotojų iš kitų šalių. Šiuo metu į Lietuvą dirbti atvyksta Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Bulgarijos gyventojai, o netolimoje ateityje turėtų pagausėti atvykėlių iš musulmoniškų kraštų.

Toks korporacinis kapitalizmo modelis, kuris atmeta atsakomybę už darbo jėgos padėtį, skatina vietinę vartojimo rinką, kapitalo eksportą ir pigios darbo jėgos importą, vargu ar gali būti pavadintas draugišku ir natūraliu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


161789. iNGrd :-) 2009-05-31 18:38
Tikrai geras straipsnis. Man patiko. Visiskai pritariu.

Rodoma versija 21 iš 21 
0:04:06 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba