ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-10 nr. 800

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (21) • JUOZAS ŠORYS. Kad pasaulis neišnyktų (36) • VYGANTAS VAREIKIS. Kodėl kapitalizmas yra negerai (1) • -js-. Sekmadienio postilėBOGDAN POPESCU. Žmogaus teisės ankstyvuosiuose krikščionybės raštuoseSANTAROS-ŠVIESOS konferencijos programaSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiRHYS GRAHAM. Nes jis yra švelnusKERRY SHAWN KEYS. EilėsTADEUSZ RÓŻEWICZ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (104) • LAURYNAS DAPŠYS. Galvos IV*RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Gedimino pilis (ne ta) ir kitos vietų prie Dievo įdomybės (4) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozėLAIŠKAI (279) •

Kad pasaulis neišnyktų

JUOZAS ŠORYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tėvų vestuvinė nuotrauka. 1948

Parašysiu apie tėvą. Rodos, trumpam kaip pirmametis zuikis budriai tarp smilgų prigulusį. Nusnūsiantį ir, lyg gyvojo vandens skleinyčią iš kibiro prie durų godžiai atsigėrusį, tuoj išeisiantį į savo pačią viešiausią viešpatiją – į dirvą, į pievą, į bragį, į meistarnę, pas Bėrį, "žmogaus proto" Liuksį, į sodą. Atsisės po saldine ir iškapins dalgį. "O kas kitas apgalės? Ne pats – ir ne pats, viskas lyg atbulom". Ir man maudžia būties gyvuonį – kažkur tarp širdies ir momens "juodosios / baltosios dėžės". Ką galiu padaryti? Pakviesti devynias našles, kad prieš Saulei tekant mediniu žambiu išartų kokio išdžiūvusio bevardžio upelio vagą ir taip iššauktų visa nuplaunantį ir gyvinantį lietų? O gal pačiam Sereikiškių parke pasigauti prie dekoratyvių vežimaičių žolę rūpšnojantį ponį ir stebuklinės pasakos padargais praakėti užverstąją akmenimis tikrąją Vilnios atšaką? Kibtis su likimu ar susitaikyti? Nelaukiu atsakymų. Parašysiu apie tėvą.

Aukštas, rodės, nepasiekiamas, visada liesas, truputį palinkęs, bet durtinio, lankstaus, tarsi moliu drėbto stoto, pečiai derantys prie standaus kūdekšlio sudėjimo – nors į žagą lįsk. Daug ir visada be priekaištų dėl patiekmenų skonio valgantis, rodos, niekad iki galo soties nepajuntąs, bet nealkanas, nes apie tai retai kada spėja pagalvoti, jo mintys jau ten, kur išsišiepusį darbą stvers, todėl, rodos, su pridžiūvusiu prie nugaros skrandžiu, lengvas, skrajus. Kaip jo teta, motinos sesuo Elzė Daukantaitė-Petrauskienė, kuri, jau įpusėjusi devintą dešimtį, kartą susigalvojusi pėsčia iš Imbarės prie Salantų apie trisdešimt kilometrų su atsiraičiusiais sandaliukais atpluošė aplankyti seservaikio. Visiems, ir namiškiams, ir kaimynams, net tėvui, tada atkrito žiaunos, o ji: "Kas čia tėr, seniau ne tiek į atlaidus nueidavom, jei arklių šeimininkai neduodavo, o į autobusą lipti nenoriu – vienos dulkės ir smirdi benzinu..." Toks ir tėvas – kai reikėdavo, dirbdamas kelių kaimų gaisrininku, žiemą pėsčias perdien nuklampodavo į tolimiausias abiejų Rūšupių, Pakalniškių, Trūbakių sodybas. Tada buvo jau beveik visai atpratęs rašyti, tad begalę rūstaus gaisrininko perspėjimų, graudenimų ir instrukcijų, kur laikyti smėlio dėžes, kobinius, raudonus smailus kibirus ar drobynas, vakarais iš pradžių rašydavom mudu su seseria, bet vėliau ir pats įsižiūrėjo, pabandė ir ištisus talmudus surašydavo ne prasčiau už Akakijų Akakijevičių. Tiesa, iš pradžių su juokingomis klaidomis, pavyzdžiui, vietoj "prie" (sienos pritvirtinti laužtuvą ar kastuvą) jam išeidavo "pre" ar net "pe". Vėliau net dėl mūsų atmestinų rašliavų klaidų it koks kietakaktis Aldonas Aldonevičius paburbėdavo. Geros atminties ir logiško susigaudymo nesiskolina ir dabar, jei būtų daugiau mokslo pakrimtęs, natūraliai būtų, kaip pats sako, dideliu vyru virtęs. Manau, kad ir taip tapo – dėl daržininko, ūkininko, arklininko ir kitų sugebėjimų, apskritai dėl savimi išbandytos žemininko išminties jį pažįsta ir gerbia daugybė žmonių. Pavyzdžiui, per sėją kaimynai lygiuodavosi į jo išmanymą – jei jau jis sėja bulves, vadinasi, galima, laikas.

Vaikystėje slapta didžiavomės prieš vaikus – gražus mūs tėvas. Pailgo vikingiško veido (gal ne veltui, regis, Peldžių kaime prie Grūšlaukės jo senelį pravardžiavo Švedu?), vaiskiai mėlynų akių, tiesaus žvilgsnio. Bebaimis, tarsi žirniais į kaktą veidmainiams beriantis, ką galvoja (atsimenu kaimo sueigą mūsų namuose dėl elektros stulpų), nors šiaip lėtos, apgalvotos, tvirtos laikysenos ir kalbos. Tiesa, susierzinęs kartais "užsivesdavo" papurkštauti ir prieš mamos "generalinę liniją", betgi ją retai teperžengdavo. Nesitvardydamas, nekantraudamas kartais "tryduliuoja". Žinia, panarsėdavo "užlipęs ant kurkos". Kai dar jaunas dirbo lauko brigadoje, atgriūdavo po viskam su kaimynų ir šiaip draugų orda ir užsėsdavo virtuvės stalą ar sudribdavo kiemo žolėje po rūgštine obelimi ar prie ašoklių. Kol jaunesnė, mama nesišakojo, kepdavo jiems labai lašiniuotą kiaušinienę, net priglausdavo prie lūpų čerką – priimdavo loską. Įsitraukdavo į klegesį, net žodžio neištariantis tėvas gurkliuodavo kaip advokatas... Jei tokie apsilankymai padažnėdavo – pakeldavo vėją ar šluotą ir šutvę išbruinydavo kitur laimės ieškoti. Parslinkdavo vėliau tėvas klupinėdamas, dar aldodavo, pasak mamos, ieškodavo prišto, prie ko prikibti. Nesiduodavo nuguldomas, maištaudavo, kalbėdavo be perstojo su apmaudu prie stalo tarsi ir su mama, kartais ir į mus, vaikus, kreipdamasis, ir su savimi – kaip plomprotis, jei būdavo pergėręs. Dažnai ką "pabagaslovijęs ir palaiminęs" nejučiomis nuslinkdavo ant tada dar nedažytų, atšerpetojusių virtuvės grindų ir tai pastebėjus aršiai nesiduodavo prikeliamas. Sakydavo iš ryto, kad ypač po bjauraus krampio jį traukia arčiau žemės, tada lyg kas greit apdujimą ištraukia. Siųsdavom jo į lovą vesti Jovitą – nei manęs, nei mamos apgirtęs neklausydavo. Iš ryto pagirių netaisydavo, iš naujo neapsinešdavo, vėl būdavo atkaklus ir užsispyręs, pasiutęs darbininkas. Moterys ir sakydavo: išgėręs žmogus išmiega ir vėl prie darbo, o pijokas niekada neišmiega, vis jam maža ir maža to liurlako. Toks tada buvo nevilties laikas – žmonės už grašius dirbo ne sau, o kažkam, kaip sakydavo, ruskiui kacapui. Vėl kada vakare pro vaivorų raistą ir jo lengvai peržengiamą upelį išgirsdavome iš sodos į Šilalę grįžtančius vyrus: "Oi, Zuzana, širdis mana – koks gyvenimas saldus..." Ir jau visai prie namų mano kūmino Juozapo Mažrimo gal iš radijo pasigautą pertarą – "Čiombė!" Įėję trobon, žinoma, už kankinį Lumumbą nepasisakydavo. Įsiteikdami prašydavo gaspadinės pakalbėti čigoniškai arba latviškai. Nuo tarnavimo pas latvius laikų ji "rožijo" be akcento.

Nė kiek nemokantis būti be darbo tėvas. Ir prigimtis reikalauja, ir šiaip reikia, nes seniau sakydavo: iš kur rankos nepridėjęs ruskinių gausi. Ką persimetęs keliais sakiniais su žmona sugalvoja – padarys iki galo. Užsisukęs kaip skruzdėlė ar bitė – eina ir eina, daro, ką reikia, kaip supranta, jei ne – kitaip pakartoja. Geriausiu laiku ir būdu. Iki nukritimo. Mama sakydavo: "Duok, ir vaikas (t. y. aš) tegu padeda, pasimoko". Ar prie medžio darbų, padargų, įrankių, ar dirbant su arkliais gretinausi. Leidžia kiek padirbėti, bet kantrybės ilgam neužtenka: "Duok, aš pats! Nėr kada kernotis. Jei aš taip gležiočiaus..." Veja darbo nekantra, lyg užsimiršimas. Gal pareiga sau, ant svieto rastai pasaulio tvarkai?

Karo metais su kaimynais Kazlauskais slapstėsi nuo rusų armijos šungaudžių. Kažkas pakišo liežuvį, buvo apmušti, suimti, "po šautuvu" nuboginti į Salantus, vėliau Kartenoje įkišti į traukinį ir po paros pirmą kartą atsidūrė Vilniuje. Sakė – apsisprendėm nebėgti, nes bėgančius iškart nušaudavo. Sakė, kad tada Vilniuje kasdien matę Gedimino pilį ir buvę "lepni ponai" – visa Neries pakrantė sugaudytųjų buvusi nukratyta jau per gerklę lindusia koše. Valgio užtekę, kariškas vaikymas nors ir bjaurus, bet dar pakenčiamas, juolab kad jauno plačios viskam akys. Vėliau pėsčius išvarė į Pabradę, valgis suprastėjo, bet pagausėjo zampolitų grasinimų baltomis rankelėmis pamosuojant prieš nosį ginklu. Bet kad bent dalį to būtų matę Baltarusijoje, Rusijoje. Žiaurus frontininkų muštras nuo labo ryto, o gyvi buvo tik kirmėliuotais kopūstais ir retu delikatesu – apšvinkusia arkliena, be to, beveik visai nesuprato "išvaduotojų" kalbos... Iškankintuose, išbadėjusiuose veiduose – tik akys spingsojo. Lenkijoje, Vokietijoje frontų priekinėse linijose mirčiai žvelgė į akis, du kartus buvo sužeistas. Ėjo tiesiai į vokietį, germaną, rusų karininkų su parengtais šauti ginklais varomas, nors ir apšalęs, apkvaitęs nuo įtampos, bet drąsiai – mirti ar gyventi? Išgyveno, nors apie karo pabaigą išgirdo Berlyno priemiesčio ligoninėje. Kai kėlėsi per Oderį, sakė, jo vanduo nuo kraujo buvo purvinai rausvas...

Su Bronislava Veselyte, Fortūnato ir Barboros dukra, mano mama, matulita, kaip mes su seseria nuo mažvaikystės ją vadinom, susirašė 1947 m., o 1948 m. gegužės 16 d., per patį žydėjimą, susivinčiavojo. Į Skuodo bažnyčią (tuokė per sumą) skuodė giminaičio Adomo Gutauto parūpintu važeliu, tempiamu dviejų obuolmušių eržilų. Nulėkė vienu vėju. Dar su jais buvo vainiksegiai ir piršlys, ėjęs ir purmankos kučerio pareigas. Tuo metu Skuodo klebonu buvęs kunigas Vaitelė, kilęs iš Notėnų, netolimų nuo tėvo gimtųjų vietų (lauko keliuku per Panotėnius iki Gintališkės tik keletas kilometrų). Kai atėję su prašymu paduoti užsakus, pasakojo paskirtą valandą radę ir daugiau norinčių tuoktis. Vaitelė kitus "ženeklius" gana griežtai kamantinėjęs, mama drebėjusi kaip epušė, kad nepavarytų, kad kunigas neužduotų sukto klausimo, kad nesuriktų žodžių parodai bepoteriaudami. Kai atėjusi jų eilė, Vaitelė juodu nužvelgęs ir užklausęs: "Ar galit trumpai drūtai pasakyti, kodėl norit tuoktis?" Jau mama buvo bepradedanti aiškinti, bet tėvas nekantriai mestelėjo, lyg eiliniu užsimojimu pradalgę leistų: "Kad pasaulis neišnyktų!" Sakė, iš netikėtumo Vaitelė net susverdėjo: "Gerai pasakei, Šory! Eikit!"

Ir pasaulis per juos nuvilnijo toliau. Sutartinai, gyvai, be spazminių pertrūkių. Vienas kitą pasitardami papildė, bet nesikišo ne į savo valdas – motina valdė tris su puse (kartais ir su nemenkais trupučiais) namų kertės, o tėvas karaliavo sodyboje, laukuose, dirvose. Be to, turėjo reikalų su "valdiškais namais" – dirbo brigadininku, daržininku, vėliau daug metų buvo daržovių pardavimo ekspeditorius, nors jo išsilavinimu vaikystėje nebuvo kam pasirūpinti (tėvas Juozapas nuolat prapuolęs darbuose – buvo Platelių dvaro Gintališkės padalinio ūkvedys, vėliau to paties kaimo ribose, bet gana tolokai nuo bažnytkaimio, įsigijo žemės ir susirentė trobą, o mažajam Aniciui turint tik šešerius metus jo motina – Petronėlė Daukantaitė, kaip antroji žmona į Gintališkę atitekėjusi iš Reketės, – gimdydama mirė dėl kraujo užkrėtimo), bet, pavyzdžiui, daržovių važtaraščių skaičius apskaičiuodavo mintinai ir niekad nėra apsirikęs, o, būdamas tiesus, besilaikantis žodžio ir intuityviai jaučiantis sutinkamų žmonių būdo ypatybes, sugebėdavo atverti daugelį kitiems neprieinamų durų. Vėliau ir aš, daržininkystės ūkio laukuose kelias vasaras ravėjęs bulves, morkas, kopūstus, gavau "paaukštinimą" – kaip krovėjas atsidūriau "gruzoviko" kėbule kartu su kalnu daržovių.

Tada tėvo dėka pirmąkart pajutau laisvės vėją ne tik plaukuose, bet ir mintyse – prieš akis slenkančiuose Žemaitijos peizažų ir miestų grybšniuose. O didžiuoju vaikystės miestu saulėje išdegusių plaukų ir krumslių numuštų kojų špukčiui tada tapo laivų dūmais šnerves dirginanti, jūros sūrymu, keista smarve kvepianti Klaipėda. Tėvas melsvais marškiniais ir iki blizgesio nulygintomis kelnėmis, vairuotojas Almutis Jucys ir prielipa aš – tokia keista kompanija maklinėdavome po bazes, sandėlius, parduotuves, valgyklas, rusų karinius dalinius, uosto įmones... Nors kartais išvažiuodavom kaip į vestuves, vien tam, kad gelbėtume tuoj galinčias pradėti gesti daržoves, tėvas kažkaip sugebėdavo iškišti sandėlių vedėjams gal visai ir nereikalingus agurkus ar pomidorus. Grįždavome pavargę, bet kaip mažo ir riboto masto karo nugalėtojai, o tėvo viršininkai žvelgdavo į jį tarsi iš neįmanomos suvokti anapusybės su palyda parburzgusį sugrįžėlį ar net magą. Beje, jiems, provincialams, parveždavusį ir retų tais laikais viskių, konjakų, ungurių, ikrų, nes buvo kritęs į akį prekybos uosto sandėlio vedėjui žydui. Savo namučiuose retai teišlaidavom, gyvenom susiveržę diržus, bet kartais kasdienybę ir mums nušviesdavo neįprastas meteoritas, pavyzdžiui, didžiulė skardinė dėžė datulių džemo. Ir dabar prisiminęs gurkiu seilę... O tada, įsilipęs į "ne mūsų arų" dirvos griovyje išvešėjusį beržą ar alksnį, tapusius kilnojamosios slėptuvės ir stebyklos punktu, tarsi jutau, kaip negrų rankomis skintų datulių skonis gomuryje perkošiamas dar gležnų beržų, topolių, šermukšnių lapų kvapsniais. Narvydžių Tarzanas. Būsimasis "Voldeno" skaitytojas.

Stebėjausi tokiu išlaisvėjusiu tėvo būdo atsimainymu. Lyg užsimiršimu, sumišusiu su nuotykio pojūčiu. Atrodė, pravažiuodami pro vešlų sodą, nukibusį, na, kad ir nežemiškai išpurtusiomis trešnėmis, tuoj stosime šalikelėje ir mesimės skanauti, rizikuodami tik dėl "pasalkanto" šuns dantų kelnių klešnėse. Ir regėjosi, kad pirmas per tvorą ropšis tėvas. O prieš tai namuose būdavo prislėgtas nepabaigiamų darbų, nes tada ir šeštadieniais reikėdavo eiti į valdišką darbą. Likdavo tik vakarai, ankstyvi rytai ir sekmadieniai. (Kartais vasarą prieš Saulės teką gal nuo šnaresio pabusdavau ir regėdavau keistą žalzganą šviesą. Ir lyg filmuose matytą japonų desantininką tėvą, tyliai besineriantį iš patalų. Ketvirtą, penktą ryto, be žadintuvo, iš gilaus, bet budraus zuikio miego – plykt! Ir kažkur pievoje prie šaltinio – gudė į geležtę.) Apie nuovargį – nė žiaukt! Ir tėvas kantriai triūsė, tik kartais paburnodamas dėl "raudonųjų buržujų", neduodančių žmogui gyventi. Stebėdamas jo pasirengimus, susikaupimą, lėtus racionalius judesius, kažkur nutolusį žvilgsnį, vaikišku protu suvokdavau, kad tėvas daro kažką nepaprastai svarbaus, tarsi dalyvautų tik jam vienam aiškiose apeigose. Savaip meditavo ar transcendavo (šie apibūdinimai su prasimušančiomis pirmapradėmis mažamokslio jausenomis gal dera kaip medus su silke) būtent dirbdamas. Savaip tylus, tarsi kalbėdavosi su žeme, medžiais, žole, gyviais, ypač arkliais. Užversdavo į dangų neįdegusią kaktą po nuolat nešiojama kepure su palagu. Tartum brolius ir šelmius atskirdavo skirtingo sukirpimo ir prapliupimo laipsnio debesis, iš daugybės požymių išpranašaudavo giedrą ar liūtį, sausras ar ištiksiančias ilgas darganas (raudona saulė vakare sėda į debesį, šuo ėda žolę, kregždės nardo apie pakinklius, musės dunduliais zyzdamos bloškiasi į trobą – kartais prie durų jų kaip rasodos priberta). O kokios tada būdavo perkūnijos! Ugnies virbai po iki melsvo juodumo užtemusiomis pievomis, o perkūnijos aidas lūžinėdavo kažkur greta kamino. Galvojau, kaip juo troba neprilyja iki juosmens, kai taip pliaupia, juk jis kiauras. Tėvas ramiai paklausdavo: "Ar garinį uždarėt" ir nežinodamas, kur dėti rankas, prasėdėdavo virtuvės aslos vidury, matulita jausmingai vos nelipdavo sienomis, o mes su seseria, kol dar buvom kleckamurziai, apsikabinę šuniukus Pupį ir Bugį dažnai pratūnodavom po stalu, kur nesimatydavo išilginių žaibų zigzagų. Paskui lyg giedravalktį kas nutraukdavo, basom lėkdavom į kiemo žolę ir ant keliuko, o tėvas, po saldine obelimi sėdėdamas ir bekapindamas dalgį, sakydavo, kad parinktume Perkūno spirelių – dabar žinau, kaukaspenių, audros iš kažkur atmestų raudonų akmenukų, vandenų srauto keliuku nešamų žemyn. Pažindavom visus keliuko akmenų atspalvius ir iki Perkūno dangaus paskaldymo tokių neregėdavom. Akmenis iš dangaus kaip neįtikėtiną paslaptį slapstėm tik mums žinomose slėptuvėse. Kaimiškuose "sekretuose". Tada tokio žodžio nežinojom, rusų nebuvom matę, tik pas tėvą ateidavo po karo užsilikęs ukrainietis Jodenka. Mamos keiksnojamas, nes liepė nupjauti tris milžiniškus ąžuolus buvusioje jos senelių Mickų sodyboje. Jų kelmai – mūsų vaikystės stalai.

Gal kaip jaunų metų našlaitis tėvas buvo mažakalbis. Mama nevengdavo šnekovių, su pertrūkiais virdavo ir pliupsėdavo kaip putra ant ugnies, o jis dažniau, kaip matulita sakydavo, mūzuodavo. Juokdavosi, kad kartais per dieną ištardavo tris žodžius: labryt, je, dui ar ką panašaus. Ir tuos, sakydavo, reik su kabliu ištraukti... O jos Anicis, kartais pateris (gal nugirstas iš per karą praėjusių vokiečių arba "fricus" ir jų tvarką labai gerbusių latvių), vėliau jau ir tetušis malimą liežuviu kaip savaime suprantamą blogybę atremdavo: "Kai nėr ko sakyti – neaušinu burnos, o tu taraliuoji kaip pasamdyta". Buvo gimęs ir kiek pagyveno Gintališkės bažnytkaimyje, dvaro kumetyne prie Šateikių kelio, bet vėliau su tėvais išsikėlė į vienkiemį, todėl bendravimo sumažėjo, o nuo mažumės mažažemių vaikų nieks dykų nelaikė. Nuo septynerių metų Juozapo Šoros (arba Šuoro) vaikuitis Anicis jau piemenavo, vėliau bernavo Panotėniuose, Dovainiuose, Plateliuose. Pas Beniušį, Butkų, Kaniavą, Simutį, Maksvytį, Brazdeikį. Dirbo kartu su kitais ūkiuose pačius sunkiausius darbus – arė, sėjo, vagojo, pjovė šieną, vasarojų, rugius, krovė vežimus, davė iš vežimų į pantą, vežė akmenis, mėžė, malkavo, dirbo prie statybų, ganė ir rūpinosi arkliais. (Susibūrę bendraamžiai ir vieno likimo draugai ilgainiui imdavo remtis per kartų kartas įgauta bendruomenės jausena. Ir buvo gyvi žmonės – visokių kankanų prasimanydavo. Antai piemenaudamas tėvas draugų buvo pamokytas, kaip įerzinti ožį. Kartą ganė aštuoniese, šeši išėjo pietų ir ilgai negrįžo, užsibuvo. Anicis ir toks Zubiukas, pamatę pagaliau grįžtančius nesiskaitėlius su draugais, pasigavo ožį, peiliuku prie galvos jam paskuto ragus, užmovė po pumpotaukšlį ir nukreipė į atklegantį būrelį... Sakė, gelbėjosi kas kur beišmanė, o žioplesnių pakinkliai ir rūkynės buvo gerokai pamarginti. Įstrigo ir kaip Plateliuose pas "amerikonus" Kaniavas būnant už vaikį miestelio žydams padėjo atšvęsti Mikulas. Namuose prie miestelio aikštės. Sakė, sueidavo žydai ir, užsidengę tokia lyg palapine, imdavo burbėti iš savo knygų, o vienas iš jų paskirtu laiku imdavo pilti vandenį, esą Dievas išklausęs ir atsiuntęs lietų. O šelmiai bernai kaip užlipdavę į anttrobį ir paleisdavę lietaus nuo juosmens. Pajutę šiltą lietų, oi, kaip sujudę žydai, vos kailį juokdariai beišnešę.)

Ir vaikystės namuose tarp krūmynų ir biržų, ir samdančių šeimininkų ūkiuose patyrė neskubrų nuo pasaulio atsitvėrusios sodybos, žemaičių vadinamos gyvenimu, ritmą. Tapo vienkiemio žmogumi, kuris pripranta ilgai būti vienas, išmoksta tylomis susitarti su savim ir kitais. Pagal kuršiškųjų žemaičių pasaulėjautą tokiems vienkiemių Thoreau svarbu turėti veiksmų laisvės nevaržančią bent minimalią nuosavybę, nors ir menką šeimininko "ponystę" ir išlaikyti savąją autonomiją bei kiek galima didesnę distanciją su kaimynų žemėmis, pievomis, jų raišiojamais gyvuliais. Ir geriau savo žemes apsisodinti, apsitverti, kad nebūtų netikėtų nepatiksenų, kaltybių iš abiejų (ar daugiau) pusių dėl gyvulių eibių, kad nebūtų įžodžių – taip vadino nepelnytus nenumatomus priekaištus, intrigas, bobų suvėlimus, visokius barikatų sukimus. Tėvo supratimu, tikrasis žmogaus vertas gyvenimas – ant savo žemės, savo sodyboje, vienkiemyje. Todėl kai dar gyveno mamos tėvų Veselių namuose Apšos patiltėje ir kai pokariu prekiavo druska, sviestu, mėsa bei kitkuo, ir kai audė planus, kaip gyvens toliau, tėvas svajojo įsigyventi būtent vienkiemyje ir tam su atsidėjimu ruošėsi, o mama, išaugusi prie judraus vieškelio, šiaušėsi (pavyzdžiui, sakė, kad kai prasidėjo karas, pro jų namus dvi savaites ištisai traukė vokiečių kareivių voros, kieme kvepėjo muilas, gardi košė, konservai, kava (tai ne rusiški autai!), o vėliau, kai frontas pasisuko link Kuržemės grupuotės, išbadėję purvini rusai puolė šaudyti ir ėsti užsilikusius gandrus, taip pat varnas, kuosas, šarkas, o jei kur rasdavo slapstomą paršelį, ten pat durtuvais parėždavo ir surydavo kaip didieji sarginiai šunys muilą – su šeriais, knysle, uodega ir talamiža...). Taigi norėjo eiti gyventi į miestelį, net namėką pagrindinėje Ilgojoje, t. y. J. Basanavičiaus, gatvėje (taip vadintoje prie visų valdžių (!)) buvo nusiveizėję, bet tėvas vis atatupstas. Ar akmenis ant bruko grauši? O žemė maitins... Kol kartą toks pagal testamentą turtą paveldėjęs Narmontas tėvui pasiūlė pirkti jau sukiužusią trobelytę su kūtele. Nužvelgė tėvas, kad graži vieta – ant kalnelio, tolėliau nuo vieškelio, su rytine atodaira į tolumoje dunksantį, gana susigrūdusį Narvydžių sodžių, pietrytine horizonto linija atsirėmusi tarp latvių, kuršininkais vadinamų, ir didelių senų žemaitiškų kapinių (neseniai cinktelėjo, kodėl jos ten – ogi tai buvusi šventvietė, įsikūrusi ant aukščiausios apylinkių kalvos, arčiau dangaus, aišku, buvusi glaudžiai susietos sakralinės, gynybinės ir ūkinės sistemos dalis (pavyzdžiui, už keliolikos kilometrų – anksčiausiai šaltiniuose paminėta vietovė, kuršių Apuolės piliakalnis)). O į vakarus nuo sodybos – eglėmis uždengtas, dar kaizerio kareivių tiestas geležinkelis, tiltu peršokantis Apšą, po šių žemkasių antpuolių už sienos latvių pusėje likęs kalnelis, žmonių vadinamas Piliakalniu, bei tolyn į žiemius link Nicos ir Bartos nutįstanti spygliuočių ir lapuočių miško juosta. Užvirė naujojo pasaulio – vienkiemio tvėryba. Troba buvo perstatyta, ji tapo didesnė, aukštesnėmis lubomis, be to, šonu, pagrindiniais langais atsisuko į pietus ir vakarus. Iš buvusiųjų medžių sodyboje ir dabar išliko senasis klevas ir galingas, vadinamasis kietasis ir vyriškasis ąžuolas (vėliau išsprogsta ir numeta lapus). Iš pirmosios "gimtinės" Skuodo ligoninėje buvau atvežtas į Šilalės (tame kaimo gale augo daug šilų, arba viržių) vienkiemį, jis tapo ir mažąja tėvyne, ir motinyne.

O kai troba jau buvo suręsta, užpuolė rajoninė komisija ir ėmė versti tėvą griauti, kas jau pastatyta, nes nors nuosavybės dokumentai buvo sutvarkyti, statyta pagal architekto Stankevičiaus nubraižytą ir brangiai parduotą projektą, naujas statinys šioje vietoje neatitiko tada itin aršios valdžiukės planų. Gal susizgribo, kad galėjo dar daugiau nulupti, ar kas buvo? Vis grasino atsiųsti buldozerį ir liepė būti pasiruošusiems greit su apatiniais bėgti lauk... Na jau ne! Nepasiduosiu šėtonams! Kovosiu iki galo! Ir kovojo, ieškojo teisybės kituose kabinetuose, o kai gąsdinamas tėvas neišsigando ir stojo prieš visus tarsi prieš tanko vikšrus fronte, galop pasitraukė dvokiančio metalo krūvos grėsmė, nors ana pamėklė dar ilgai burzgavo kažkur apie sąvartyną, visų Amerika pramintą. Tapom laisvi. Taip, kaip tada norėjom, supratom ir galėjom.

Vėliau kartais vakarojant imdavo prasiveržti aitrus matulitos sakymas: "Aš kaip kiužis, vištai perint sudurdytas, toks užperėtas, bet nesutupėtas kiaušis, o tėvainis (dar vienas vykęs autorinis jos įvardijimas) – tikras gelžinėlis. Ir žeistas, ir badavęs fronte, ir motinos meilės nepatyręs, vargęs prie ruso beveik už dyką, Smetonos laikais pas ūkininkus plūkęsis, o veizėk – kitas ir jaunas dar jam gerti negali atnešti. Nors amžius gniaužia, eina kaip briedis". Išties geležinis, neužmušamas vyras. Tokia pirmoji neapgaunanti asociacija. Nors atsigimė į savo mamos Petronėlės Daukantų giminę (liesi kaip šakaliukai, greiti, guvaus proto – užsimanęs neapvyniosi apie pirštą), paveldėjo ir stambaus bei tvirtai suręsto savo tėvo jėgą, užsispyrimą, žinojimą, ko siekti. Antai bočelis susilažinęs su kaimynu, kad gali parnešti po pažasčia į jo namus už kelių šimtų metrų ir atgal du belgiško zoparo (fosforo trąšų) maišus po maždaug šimtą kilogramų. Vyrų akivaizdoje susilygo ir savo padarė – ką parsinešė, tas jo ir liko, tiesa, vieną maišą vėliau atidavė. Spjaudėsi tuo nepatikėjęs kaimynas: ne rankos, o replės, maniau, kad pames pusiaukely ar subindešris išlįs... Ir jo sūnūs iš pirmosios santuokos buvo panašiai dikti, nelyg žuvėdų palikuonys, o tėvas toks iš pažiūros piekštalėlis kaip ir anas vargo pelė Simonas Daukantas, – sako, tolimas giminaitis... O mano senelį Juozapą, dar tvirtą 75 metų vyrą, kartu su trečiąja žmona, tėvo pamote, pokariu žiauriai nužudė iš partizanų būrio pasišalinę plėšikai, nes kaimynams be užuolankų pasakė: "Aš sėjau tą vasarojų, aš ir norėsiu nusipjauti, neapleiskit gyvuliais, pririškit". O kaimynų sūnus su sėbrais nuo pralieto kraujo jau buvo sužvėrėjęs... Kol tėvui pranešė, pamotės dukra Julė su gimine jau buvo juos palaidojusi Beržoro kapinėse... O senelis Juozapas (jo garbei ir, matyt, dėl siekiamo panašumo tėvas ir mane vietoj mamos seniai parinkto Sauliaus Juozu, Juziu pavadino) turėjo ir keistą, ir valią ugdančią ydą – kasryt po rytinės gyvulių apeigos prieš pusryčius maktelėdavo žalią taurelę krūminės. Ir perdien daugiau griežtai nė vienos. Laikėsi tokio susitarimo su savim kaip duotos priesaikos. Gal todėl buvo sveikas ir agnus kaip žaižaras, niekada nesilankė pas daktarus. Po tėvo žūties Anicetas nekerštavo, susitaikė su likimu, užkalė namų duris, prisirišo prie ratų likusią be priežiūros karvę, įsikėlė į vežimą seną ąžuolinį varstotą, stalą, raudoną pipirnyčią (tebemalu ja namie karčiuosius pipirus) ir pardardėjo. Gyventi toliau.

Gal todėl, kad jau žinojo gyvenimo įkainius. Prieš karą buvo atsiradusi proga mokytis žemės ūkio mokykloje Vepriuose, net Ukmergės rajone. Kokia tolybė žvelgiant iš žemaičių Gintališkės! Norėjo būti agronomu, vėl arčiau žemės maitintojos ir gal senosios Žemės Motinos. Gal ir prie motinos, kurios jam visad trūko... Bet prasidėjo karas, visa mokykla iškriko kas sau. Su draugais žemaičiais slapstydamiesi ir saugodamiesi abiejų pusių kareivių patraukė į gimtinę. Greitu žingsniu, nežinodami, kas vyksta ir kas nutiko artimiesiems, įsibaiminę kaip atskirti kurapkiukai, dar brandos nesulaukę vyrukai, alkani, kruvinomis ir nudaužytomis kojomis, ėjo gal savaitę. Kažkur pro Babtus, Raseinius... Paskutinę dieną nuėję beveik šimtą kilometrų. Kai be jėgų sukniubo tėvo namuose, tuoj į sodybą įsiveržė jo varganą žygį stebėję baltaraiščiai. Įrėmė šautuvą į sprandą ir išsivarė. Tardė, mušė, liepė kažką prisipažinti, vėliau pastatė prieš iškastą duobę ir jau traškino šautuvų spynas. Už nieką. Sakė, buvau jau atsidievavojęs su šiuo pasauliu. Išgelbėjo pamotės brolis, išprašęs išsiaiškinti, kuo jauniklis esąs kaltas. Praėjus įkarščiui nieko blogo neberado, paleido. Lyg būtų antrąkart gimęs. Gal tam, kad vėliau nebebijotų mirties fronte. Vėliau stojiškai išgyveno ir trijų mažyčių dukterų (virkštelės apie kaklą, plaučių uždegimas), prieš septynerius metus žmonos, prieš trejus – dukters Jovitos mirtis. Išlieka ramus, susitvardantis, nors sergantis. Vis tiek negali ramiai gulinėti – pernai suskaldė vieną, o šiemet du kaupinus malkų kėbulus. Sakiau, po valandą dėl mankštos paskaldyk, kur tau... Varė iš peties kaip seniau, persitempė, dar labiau pasiligojo. Sakė: "Gera buvo dirbti, vėl pasijutau stiprus kaip anksčiau. Jei reiktų – vėl eičiau..." Išdykęs tėvas. Negali sustoti nekūręs savojo pasaulio. Kad pasaulis neišnyktų...

Dabar, aštuoniasdešimt ketvirtąją vasarą, jėgų vos besugraibo tik su kitu "žmogaus proto" Čiubiu po kiemą pastreilioti, takeliu iki senojo kelio ar link gero linkinčių ir padedančių kaimynų Budrikių paėjėti, savo sodinta beržų alėja ir "parku" prasliukinti, tujų šakose prie trobos įsikūrusią keliasdešimtinę žvirblių, zylių, net kėkštų, šarkų koloniją specialiai žiemą nupirktomis kruopomis pamaitinti.

Nuo mažens buvau toks čiuplutis menkutis, tiesiog nubyzęs... Veidas kaip kreida, rodos, visoje kūno gyslotinėje kraujo lašo nė su lupa nerastum. Kaimo čerauninkės jau kuždėjosi, kad tas puika su per maža kaip mergaitės nosimi ilgai netemps... O mama su tėvu tikėjo – išgyvens, vasario vaikas, eis pavasaris, kils saulė, stirps gavęs šviesos kaip ką tik išperėtas vištytis kepurėje prie lango. Be to, iš kur kitoks ir bus – lieseklis, našlaitiškai liūdnaveidis tėvo sūnus. Dėl "mažojo gaspadoriaus" gimimo grįždamas iš žmonos sesers vestuvių su Jovita ant pečių per gruodą džiaugėsi visa burna... Griuvo, bet juokėsi. O iš kur tų raudonųjų gyvybės lašų kūnelin įterpsi, jei grįžęs iš gimdyklos po savaitės nebegavau motinos papo (beje, ir tėvą iš pradžių vadinom papa). "Ant greitųjų" išpuolusiai iš trobos džiaustyti vystyklų užantin įpuolė šiaurinis. Mastitas, karštinė, kūno apnuodijimas. Nupiepęs ir augau, esminio startinio eliksyro negavęs, bet mylimas, tuopojamas tiek, kiek natūralu šimtuose darbų pražuvusiems tėvams. Gal kaip mažesnis ir likęs be motinos pieno tapau labiau mamos vaiku. Tėvui buvau Juzis, Juškis, kurį reikia pamažėle kreipti prie darbų, nelepinti. Ir pasipylė jų kaip plutų iš ubago terbalės – lesinti ir ganyti viščiukus, žąsiukus, prirauti žolės triušiams, nuvesti ir parvesti iš ganyklos avį su ėraičiais, veršiuką, karvę, kiloti jų mietus pievoje, girdyti, nešioti tėvo padarytų inspektų langus, laistyti agurkus, pomidorus, dengti juos nuo šalnų nendrinėmis paklotėmis, vartyti, krauti šieną, sėti, kasti bulves... Ir taip toliau. Neteko nykiai mušti dinderį, taip išmoksti branginti žaidimų valandas su draugais. Su mama dėl darbų bandydavom ir pasiderėti, o jei tėvo pasakyta – šventa. Į kailį už didesnes eibes esam gavę vos kelis kartus, bet į kietus, keliagubomis nuospaudomis padengtus jo delnus pakliūti visai nenorėdavom.

Tai buvo vėliau, kai jau kasdieniniu, ypač vasaros, darbu ir dažnu futboliavimu su keleriais metais vyresniais pas Šimkų ateidavusiais draugais buvau sustiprėjęs. O vieno dar mažvaikiško rudens niekad neužmiršiu. Buvo gal lapkritis, apsimuturiuodavom su seseria kuo šilčiau ir maudavom į patiltę, kur visada būdavo vaikų. Atsimenu, turėjau tokį pilką paltuką su keturiom sagom... Tada kaimo moterims buvo mada visa, ką sutaupo, išaugina, sudedina, vežti į Liepoją, kur daug jūrininkų ir nesiderančių rusų karininkienių, o jų vaikams laukti gimdytojų prie tilto arba autobusų stotelėje latvių pusėje. Žemė jau buvo vienas gruodas, perdien žaidėm ir trynėmės apie kaimyno Juliaus Mažrimo dirvoje supiltą bulvių ar batvinių kapšį. Mamai buvo pripažintas širdies reumatas, o aš tada buvau vėjo papučiamas ligų rinkinys – mažakraujystė, sąnariai, anginos, slogos... Vis dar bekraujo veido, blyškus kaip avižinis šūdakas ant medako... O, pasirodė, turėjau ir kažkokį, gal iš mamos perimtą reumatą. Tik tėvas tada niekuo nesirgdavo... Tą šaltą rudens dieną ilgai siutom, dūkom, o pavargę buvom susėdę ant iškasto kapšio – tarsi ir žemės suolelio. Sveikiems nieko, o skystablauzdžiui... Paskui vaikams iš kitų kiemų "padėjom laukti" jų motinų, už tai kartais gaudavom kokį saldainį. Netrumpai pasėdėjom ir ant kapšio viršaus. Jutau, lyg koks šiurpas būtų pertraukęs, bet kur ten klausysi griežto mamos prisakymo, jei ne vasara, ant žemės nesisėsti. Tada išsiskirti iš kitų, ko nors kaip kiti negalėti ar nenorėti buvo ne fasonas.

Iš ryto pabundu ir noriu keltis, bet... Neklauso kojos. Negaliu pajudinti. Sustingusios. Pririestos užmiegant kaip pakliuvo. Imu šaukti... Ir atbėgusi mama rėkia nesavu balsu. Įėjęs tėvas kaip žinovas apčiupinėja, palanksto – nevaldo vaikas kojų... Jei dar jis paleistų dūdas... Ne, to niekada nebuvo. Aprengia kažkuo, ant styrančių kojenų gal kelerias žiemines kelnes užtempia, įsupa į kažkokią arklio gūnią, neša ir sodina ant dviračio bagažinės, liepia stipriai laikytis už juosmens... Movėm prieš vėją ir darganą į miestelį. Dviratis girgžda, kojos kabalduoja, įsikniaubęs stengiuosi nepaleisti rankų. Naftalinu dvelkiantis paltas, žūtbūtinis sukibimas. Įsisegiau kaip kibis į marškonį. Kelio juoduma. Daug baltų žmonių, dūriai, užmarštis.

Ir dėl tėvo sugrubusių rankų pasaulis dar nepranyko. Išmokęs iš kuršininkų latvių, kartais pakeldamas kaušelį ruginės linki: "Lai nutink!" Tai, ko esi vertas kaip žmogus. Tai ir kreipimas, ir bendrystė, to paties skliauto išpažinimas, ir užkalbėjimas, ir laiminimas, ir tikėjimas dieviška tvarka po mūsų Saule. Lai!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


57545. varna2006-06-12 07:45
Tiek pastangų kalbėti "vaizdžiai", kad po penkių eilučių pasidaro bloga. Plastmasinė tautosaka. O šiaip linksma, ypač kur žydpalaikius apmyža. Išradingi gi buvo.

57546. Rūta2006-06-12 07:51
aha, matosi, kad labai jau stengtasi. taip norisi "išlaužti" tą autentiškumą to laiko kalbos, bet....tuo laiku ir dabar bulvės ne sėjamos, o sodinamos.
"Pavyzdžiui, per sėją kaimynai lygiuodavosi į jo išmanymą – jei jau jis sėja bulves, vadinasi, galima, laikas."
taip ir įsivaizduoju einantį per laukus ir iš sėtuvės barstantį bulves, gražus vaizdelis:)Tikrai kaimynai turėjo iš ko mokytis:)

57549. e2006-06-12 08:41
bulves nei sejamos, nei sodinamos, o slepiamos.

57550. Rūta:)2006-06-12 08:43
o gal tupdomos?:)

57552. rudra2006-06-12 09:02
Suvalkijoj bulvės pakavojamos. O kaimietė, pamenu, rašė, kad papilamos ir užmetamos šiaudais.

57553. Rūta:)2006-06-12 09:07
gal pakavojamos tada, kai dedamos į kapčių

57554. rudra2006-06-12 09:08
Pritariu, kalba dirbtinoka. Na koks jau čia autentiškumas - "patiekmenų skonis". Nei miesto, nei kaimo žodis, nei tų laikų, nei šių. O šiaip - gražus, mielas, įdomus pasiskaitymas.

57555. ivs2006-06-12 09:08
Man kadangi liepta išsaugoti gimtąją kalbą būsimiems anūkams, tai buvo smagu skaityti ir džiaugtis, kad tų žodžių, nors ir nebevartojam, bet prasmės nepamiršau arba nesunkiai suvokiau, išskyrus keletą. Lyg būčiau sutikus senus pažįstamus ir ne iš pirmo sykio, bet atpažinus. Vis tik mūsų kasdieninė kalba baisiai skursta ir anglėja :/ vartojam tik pačius pagrindinius žodžius, o sinonimai visokie nunykę. Kalba lyg smėlis tarp pirštų byra, saujoj lieka tik stambesni akmenukai.

57556. :) e - Man kadangi liepta išsaugoti gimtąją kalbą būsimiems anūkams2006-06-12 09:27
tai issaugok zodi "vaikaiciams".

57557. e2006-06-12 09:30
bulves slepiamos tam, kad ruduo po to neprailgtu.

57558. ivs2006-06-12 09:36
Mūsuose sakydavo bulbės, bulbikės.

57559. rudra2006-06-12 10:22
Išniro apie bulves, močiutė pasakojo. Kai kolūkio bulves kasdavo, tai vieną kitą ragažę ne į maišą išpildavo, o dirvos pakrašty į duobelę, ir apkapstydavo žeme. O naktį eidavo atsikasti tų slapukų ir nešdavos namo. Baisu būdavę - sako, matau, kad netoliese kažkas kruta, kas žino, ar kita vagilka, ar koks aktyvistas seka.

57573. Faifoklis2006-06-12 13:39
Kol rašomi tokie tekstai, pasaulis laikosi, neišnyksta.

57576. mieste2006-06-12 13:54
tai matyt paralelinis pasaulis. as jame negyvenu.

57584. ivs > ežerui2006-06-12 15:31
Tai kad tie "vaikaičiai" man kaip kokios gipsinės gulbės - įtartini. Nei zbitkas krečia, nei dūdas paleidžia. Esu liepta išsaugoti gimtąją, o ne norminę :P

57596. --------------2006-06-12 16:12
miestė - pasaulio BAMBA; visi pasauliai, kuriuose ji negyvena, yra paraleliniai irgi periferiniai.
Šorio straipsnis puikus, bet slenginėms siauraprotėms miestėms ir varnoms neįkandamas.

57605. Rūta to- - - - - - -2006-06-12 16:28
na, neblogas tas Šorio straipsnis, na, neblogas, perskaitėm, pasidžiaugėm, truputį pajuokavom apie bulves, nu ko čia pykti.

57608. mieste2006-06-12 16:38
sutinku kad straipsnio autorius didziai placiaprotis bet juk irgi naudoja savo slenga. "susivinciavoti", "zenekliai" - elementarus rusicismai. "pabagaslavyti ir palaiminti" - vienas ir tas pats. sviestas sviestuotas. "gruzovikas" - yra juk lietuviskas zodis siam prasmatniam autombiliui pavadinti. mes suprastume ir lietuviskai. Aldonas Aldonevicius - prie ko cia. nei taiklu nei juokinga. kvaila. visas sitas stilius - prasto skonio imantrybes ir perdeti dirbtini "liaudiskumai". kiekvienas mes turim savo pasauli daugmaz izoliouota nuo kitu. tai juk naturalu. manau kad ir mano pasaulis daug kam neikandamas ir net visai neidomus. nuo to man jis ne kiek ne maziau patrauklus.

57610. ivs2006-06-12 16:44
Dar pridurčiau, kad tiek paraleliniai, tiek perpendikuliariniai pasauliai yra lygiaverčiai, nepriklausomai nuo to, ar mes juose gyvename, ar ne.

57611. m2006-06-12 16:45
taip, tik tie, kuriuose gyvename yra geresni.

57612. ivs2006-06-12 16:49
Vakar vienam tokiam perpendikuliariai egzistuojančiame pasaulyje ieškojau džinsų ir sportbačių. Bergždžiai praleidau visą dieną. Net suabejojau savo gebėjimu teleportuotis.

57614. m2006-06-12 16:56
tai nesuprantu ko tuomet taip giriate kapitalizma.

57666. 2 varna2006-06-13 09:45
Tam kad pasiskaityti apie " apmyztus zydpalaikius" nebutina lysti i Siaures Atenus ir skaityti J.S. kuryba. Pasieskok internete medziagos pagal savo debilini lygi ir ten lok! Gaila,kad visokiu dveseliena dvokianciu krankliu deka SA komentaru skyrius panaseja i DELFI lygio kloaka. Gyvenk!

57670. m - 576662006-06-13 12:00
jus turbut kaip tik is tos kloakos ir isnires.

57740. Rūta2006-06-14 08:07
Labai geras paaiškinimas buvo, kai paklausė dėl ko tuokiatės - kad pasaulis neišnyktų...

57743. 666 jam2006-06-14 09:16
gal vokiečius ir zydplk pasauly vienodai myli.didieji militaristai.kaikurie laikui einant keičiasi. bet sv.raste kas parasyta, nepaneigsi

57762. e2006-06-14 11:18
ten parasyta, kad pirmasis zmogeliukas - is molio. net ir nedrisciau neigt.

57796. Moteris ir keturi jos vyrai2006-06-14 13:09
Gaila, kad tiek daug ŠA skaitytojų nesupranta, kad kalba už juos didesnė, kad kiekvienas jos žodis - didžiulė, nelygstama vertybė. Jie mieliau nususintų gimtąją kalbą iki savo "varniško pseudostiliaus", kuris nemaloniai arogantiškas ir pasižymi tuo, kad teiginiai beveik niekada nebūna motyvuoti.
Manau, kad tokie tekstai, kurie kai kurių komentuotojų pavadinti "nepaskaitomais", ir saugo mūsų kalbą. Beje, nepamirškite, kad Didysis lietuvių kalbos žodynas - dvidešimties tomų. Pagalvokite, kiek žodžių nežinote, nežinojote ir kiek net nenorite žinoti. Man tokie tekstai -sielos atgaiva, nes net barbarizmai motyvuoti - juk kalbama apie kitą epochą. Gaila, kad arogantiški skaitytojai viską matuoja savo masteliu (aš nežinau, vadinasi, blogai). Autoriaus kalba labai žodinga, stilinga. Jis neįmantrauja, o tiesiog žaidžia ir grožisi kalba. Įspūdingas gebėjimas šitaip rašyti. Pyksta tie, kurie mato, jog jų kalba taip nususinta, kad jokio autentiškesnio teksto nepavyktų išspausti. Ir apskritai, norėtųsi, kad komentuojantys nedemonstruotų savo pykčio. Bet juk "lietuviais esame mes gimę", turime pavydėti kitam. Kitaip neišeina?

57798. mieste2006-06-14 13:12
buna pyktis ir buna pasiutimas. dar kartais buna saiko ir gero skonio pajautimas. bet cia tarp kitko.

57800. xX2006-06-14 13:31
Eikit sau, aš Šorį pasilieku desertui, dozė - po pastraipą per dieną, ne daugiau. Varną gi gali nuo Šorio ištikti semiotinė katastrofa, bet kas čia baisaus, jei kažkur pasaulio pakrašty sniegas turi kelis šimtus vardų?

57827. Kalbavimas pagal J. Šorį2006-06-14 20:32
Uzrasyta daugybe kaimo zmoniu pasakojimu autentiska tarme. Jie nuostabus savo paprastumu, prasmingumu, kalbos ir humoro jausmu: ten nieko nereikalingo, skamba kaip muzika. Ir miesto zmones turi kalbos jausma, pvz m. J Sorys raso sava kalba, kuria savotiska lietuviu kalbos naujadara. Nieko nuostabaus, kad jo nei kaimieciai nei miestieciai nesupranta.

57838. pautarinu2006-06-15 10:42
Toks tada buvo nevilties laikas – žmonės už grašius dirbo ne sau, neduoda gyventi

58013. Cyptyp2006-06-17 21:33
Štai ką pagalvojau - gal norėčiau išgirsti šiuos atsiminimus lėtai kuo natūralesne intonacija skaitomus per radiją. Gal patrauktų ir įtrauktų. Prisipažinsiu - skaitinėjau tik gabalus ir nekantriai žiūrėjau, ar dar daug liko. Neįtraukė. Nepasakysiu, kad kalba nesuprantama. Na, bet neskalsi. Rumšiškės negyvenamos. Bet iškilo noras paskaityt Juknaitės "Šermenis" - dėl tikrumo, autentikos.

58477. hmmm...2006-06-21 23:04
O mane įtraukė, patraukė, nes kalba įdomi. Ir iš viso - jei randu kur man nežinotą negirdėtą žodį, ne bėgu nuo jo, o noriu į turėti. Savy, savo kalboj.

58905. ip2006-06-28 17:52
Ačiū už straipsnį. Ir ne tik už kalbą (kaip jis parašytas!), o ir apie ką rašoma (kas yra vyras. savas gyvenimas. savo vaikas. sava filosofinė mokykla. !!!). Už autentišką drąsą ačiū šiais elektroniniais laikais.

59632. BURGAILA :-( 2006-07-17 18:26
PASKUTINIS ŠŪDAS

Rodoma versija 21 iš 21 
0:04:04 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba