ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-19 nr. 737

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (2) • ANDRIUS MARTINKUS. Ar tik piktas Dievas yra miręs? (159) • SIGITAS GEDA. Kalba, pasakyta nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmėse 2005 m. vasario 15 d.WILLIAM SAFIRE. Kur buvo Dievas?JURIS KRONBERGS. MiłoszFilosofas ARVYDAS JUOZAITIS atsako į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės klausimus. Tada meilė Lietuvai ir gyvenimui sutapo (51) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (II)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. PaukštstebisBO GIU-I. Poezija (5) • KASPARAS POCIUS. Prisiminimai apie Vasario 16-ąjąLAIMANTAS JONUŠYS. Sakinio bitės įkvėpti tekstaiAUDRIUS BEINORIUS. Iš kirmino į drugelį...AURELIJA JUODYTĖ. "Visos asmenybės šiek tiek...VALDAS STRIUŽAS. Ilgas pasiskaitymas ant trumpo suolo (1) • MICHAIL JELIZAROV. LašasTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Man patinka banditaiVYTAUTAS KARALIUS. Ironiškos užuominosL A I Š K A I (46) •

Prisiminimai apie Vasario 16-ąją

KASPARAS POCIUS

[skaityti komentarus]

Freudas savo veikale "Totemas ir tabu" tvirtina, kad tėvažudystė lemia bendruomenės, civilizacijos kūrimąsi, naujos epochos gimimą. Pirmykštėje bendruomenėje būta didelio patino – tirono, kuris reikalavęs visiško savo sūnų pavaldumo, neleidęs jiems suartėti su moterimis, ir sūnūs už tai tėvą nužudę bei suvalgę. Po tos tėvo valgymo šventės jiems liko kaltės jausmas ir būtinybė spręsti iškilusius uždavinius sutarimo būdu. Šis mitas savotiškai primena graikų teogoniją (Krono sunaikinimą ir "dieviškosios demokratijos" gimimą). Kaip keista, kad net šiuolaikinėse visuomenėse, kaip antai mūsiškėje, dėl demokratijos naikinami autoritetai. Tai liudija tarp intelektualų kilęs erzelis dėl daktaro Jono Basanavičiaus veiklos. Galima būtų šį nepasitenkinimą prilyginti negailestingam profesoriaus Vytauto Landsbergio puolimui, kurio šleifas driekiasi nuo trečiųjų dabartinės nepriklausomybės metų iki šių dienų. Abu, savo nelaimei, tapo Tautos tėvais. Tik pastarąjį nekantraudama sudraskė ir surijo "šustauskininkų" minia, o pirmąjį gurmaniškai suvartojo kai kurie lietuviškojo (?) intelektualinio elito atstovai. Kaip sakoma, kuo daugiau žinome, tuo rafinuočiau gyvename.

Skaičiau vieną "Lietuvos ryte" šį mėnesį paskelbtą interviu ir darėsi bloga. Seniai neabejojau, kad pionieriškas pseudoeuropietiškas entuziazmas mėgins draskyti ir perrašinėti ne tik sovietinę, bet ir tarpukario Lietuvos istoriją, naikinti ne tik stabus, bet ir tvirtus autoritetus. Vis dėlto dabartinė intelektualų laikysena Jono Basanavičiaus atžvilgiu jaunajai kartai, kuriai tenka atstovauti ir šių eilučių autoriui, atrodo kaip tikra išdavystė.

Kai dėl tariamos europeizacijos imamas niekinti – ir iš labai aukštų bokštų – mūsų tautinis mentalitetas, kyla abejonių, ar intelektualų mąstymas išvis kuo nors skiriasi nuo žemdirbių kelių blokadų. Tik blokuojami nebe fiziniai, o minties ir orumo keliai, plaunama pati istorinė tikrovė. Vėliau, žinoma, ketinant atiduoti ją – istoriją be savybių – į šiuolaikinį istorinį "supermarketą", kur viskas yra mirę.

Absurdu kvepia tarpukario Lietuvos ir liberaliosios Vakarų demokratijos supriešinimas. Kur buvo toji demokratija? Nebent vienoje šalyje – Jungtinėse Valstijose. Visur kitur neapsieita be socialdemokratijos, paskui į valdžią ateina fašizmas. O ir pati demokratija tuomet dar išpažino savo tikrąsias vertybes – dar nebuvo tapusi ideologiniu fabriku, kontrolės ir prievartos mechanizmu, kokiu tapo per pastaruosius pasaulio istorijos dešimtmečius ne be bukinančios žiniasklaidos įtakos.

O tarpukario Lietuva? Tai buvo organiška valstybė, kurioje, nepaisant visų viršūnėlėse, salonuose kylančių įtampų ir intrigėlių, vyravo savotiška idilė. Žmonės turėjo idėją, už kurios atsiradimą ir yra atsakingas šiandien plakamas Jonas Basanavičius, – tai buvo Lietuvos gerovė. Kaip kitaip paaiškinti Lietuvos savanorių aukas kovojant su daug stipresniais politiniais priešais? Ar tai nebuvo pilietiška? Turint laiko, būtų galima rasti daugiau tokių pavyzdžių, kurie pilietiškumu prilygsta, o gal net pralenkia šiuolaikinės Lietuvos kūrimo darbus. Vienintelis argumentas – savanoriškas Lietuvos laisvės gynimas – liudijo jau susiformavusį ne tik tautinį, bet ir pilietinį identitetą bei pilietinę valią, kurios buvimas prasilenkia su šiuolaikine globalizacinės tvarkos logika, anot Algio Mickūno, jėgos logika.

Kaltinimai Rytų įtakomis? Na, žinoma. Keista, kad mūsų azijinės sąmonės ekspertai nepastebi didelės tos sąmonės įtakos tarpukario Vokietijai, ėjusiai iš paskos Schopenhaueriui ir Nietzschei, o juk Vokietija buvo tikras mūsų intelektualinis mokytojas nuo Vydūno laikų. Vokietija suvokė save pirmiausia kaip tautą, o ne kaip valstybę. Ji turėjo etninį mitą ir taip tarsi galėjo tapti azijinio mentaliteto valstybe. Štai iki kokių kuriozų gali privesti šiuolaikiniai logikos pasiekimai.

Antra vertus, ar yra kuo didžiuotis dabar, kai bet kokia pilietiškumo apraiška gresia dėl visuomenės nuomonės virsti radikalizmo, fundamentalizmo apraiška, kai individo teisės ir laisvės pavergiamos ideologiškai apdorotų žiniasklaidos kanalų; kai sparčiai kiniškai mandarinėjantis tiek intelektualinis, tiek visoks kitoks elitas be jokių skrupulų pripažįsta sistemos, paremtos prievartos logika ir ciniškai išnaudojančios savo viešpataujamą padėtį, dorybę? Čia daugiau europietiško, laisvo mąstymo ar naujosios azijinės, už Atlanto atsidūrusios sąmonės? Ar ne absurdiškai tuomet atrodo mūsų laikysena – neraudonuojant pulti tuos, kurių žadinami išsikovojome laisvę ir išsprendėme savo tapatybės problemą idėjiškai patvariu, nors ir antimodernistiniu būdu?

Švenčiame Vasario 16-ąją. Tai Lietuvos valstybės – ne plastmasinės ir ne pliušinės, o gyvos ir esančios – šventė. Arba prisiminimas. Kai kuriems tai didelė šventė, kai kurie galbūt iš savo hiperpilietinio įsipareigojimo jos nešvęs. Tesaugo juos visus... kas?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
0:01:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba