ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-19 nr. 737

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (2) • ANDRIUS MARTINKUS. Ar tik piktas Dievas yra miręs? (159) • SIGITAS GEDA. Kalba, pasakyta nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmėse 2005 m. vasario 15 d.WILLIAM SAFIRE. Kur buvo Dievas?JURIS KRONBERGS. MiłoszFilosofas ARVYDAS JUOZAITIS atsako į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės klausimus. Tada meilė Lietuvai ir gyvenimui sutapo (51) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (II)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. PaukštstebisBO GIU-I. Poezija (5) • KASPARAS POCIUS. Prisiminimai apie Vasario 16-ąjąLAIMANTAS JONUŠYS. Sakinio bitės įkvėpti tekstaiAUDRIUS BEINORIUS. Iš kirmino į drugelį...AURELIJA JUODYTĖ. "Visos asmenybės šiek tiek...VALDAS STRIUŽAS. Ilgas pasiskaitymas ant trumpo suolo (1) • MICHAIL JELIZAROV. LašasTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Man patinka banditaiVYTAUTAS KARALIUS. Ironiškos užuominosL A I Š K A I (46) •

Iš mėlynųjų mansardų

Pabaiga. Pradžia Nr. 723

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2002

Lapkričio 5, antradienis

Tada, kai buvau gerai "stuktelėtas į kaukolę", atsiminiau bendraamžius ir draugus, mylimus žmones, kurie mirė.

Pirmoji gal būtų pusseserė, mokytoja, išprotėjusi ir nėščia bėgusi per sniegą 1950 metais.

Iš jos atiteko man daug knygų.

Pusbrolis (kitos tetos sūnus), pasikoręs ant berželio 1956 (ar 1957) metais, kai grįžau iš Nidos. Močios buvo išbartas, kam tiek daug "skaitąs". Iš jo gavau pamokų apie L. Tolstojų.

Pamiršau (!) brolį, kuris nusiskandino 1952 metais. Iš jo patyriau, kas yra melancholija, mąslumas, nenoras gyventi.

...toliau netęsiu. Gal dar 15 vardų, kurie brangūs, ir visi baigė tragiškai. Iki A., su kuriuo studijavom anglų poeziją.

P. S. Tenka viską surišt, kas dar turi vertės. Didžiuma, žinoma, niekai.

Kaip nemokėjimas nusikirpti nagų, kurie sparčiai auga, vos ėmus galvot apie galą.

Vaikai –

kurie pasisėjo pasaulyje. Net keista, kad jie tau "nepriklauso". Jie ramiai išsinešiojo tavo gražiausius daiktus. Tu pats to norėjai. Dabar turėsi suprasti ir begalinį savo tėvų vienišumą.

Jiems dar buvo likę: medžiai, žolės, atmintys...

Atminimai likę ir tau.

Daugiau nieko iš tiekos vaikų? Tai kam jie buvo?

Šuo – viena akimi. Kaip ir aš.

Sniegas

Pirmąsyk ant neaplankytų kapų. Tik dabar sumečiau, kad cementiniai apvadai aplink jaunus medžius – irgi antkapiai.

Visuotinė mirtis yra šios geografinės vietovės palydovė. Tai teisingiau būtų sakyti apie Adomą Mickevičių. Ne Tėvynės mirtis...

Omarą Chajamą redaguojant –

tobulybės modelis egzistuoja žmoguje. Ir tik čia jo teieškotina.

Nuojauta. Ir – Dievas.

Ir mano pipiras –

pirmąsyk nuliūdo su manimi.

Gražiausioji iš gėlių, paukštyte!

Lapkričio 11, pirmadienis

Tenai, kur daug gražių ir spindinčių lelijų. Vienodos kaip tavo išmuštos akys.

Lapkričio 13, trečiadienis

Pats metas pasidžiaugti savo gražia rašysena! Mano bičiulis Knutas S. prisipažino (į senatvę) esąs egocentrikas.

Tai ir gerai.

Aš vis dažniau pagalvoju, kodėl mano a. a. Tėvas dažnai užmigdavo ant stalo užsikniaubęs. Ir a. a. Motina jam nieko nesakydavo.

Esu bandęs taip užmigti. Ant visokių stalų. Niekad man neišeidavo. Nei blaiviam, nei girtam.

Tai, matyt, yra koks pamirštas vienišo žmogaus miegojimo menas?

Galgi – žvėries?

Nuleist galvą ir knarkt...

Bet iš kur stalas?

Visos pastangos rašyti man varo siaubą. Dideliais šmotais. Sūkuriais.

Lapkričio 14, ketvirtadienis

...ir kai aš perplėšiau savo vaistų maišelį. Mažą, labai patogų kritiškais atvejais.

Ir – prarijau tabletę... Tada pagalvojau, kad visos mano gyvenimo kančios dėl seserų ar mylimų nekaltybės praradimo tebuvo tasai nelaimingas MAIŠELIS.

Negi pasaulis slogsta dėl to?

Kelinto amžiaus tatai problema?

Moters idėja?

Galop Li Tai Po idėja:

...viskas sprogsta, o man tas pats! Tai kas, kad medžiai bus žali.

Ištvoju taurę ir miegu priekalnėse.

Jeigu būtų tokia Nužudymo Mašina! Aš irgi stovėčiau (liūdnas) eilėj.

Lapkričio 15, penktadienis

Iš mansardos: kai medžių lapai nukrito, išniro, pasimatė labai raudona mašina.

Ištraukta iš upės. Žmonių nėr. Ir Niekam ji nerūpi.

Tamsaus rudens džiaugsmai. Prie vandens.

Čigonų patalai – sumirkę lietuje.

Lapkričio 23, šeštadienis

Iš G. W. Busho viešnagės Lietuvoje man pačiam labiausiai įstrigo istorija apie tai, kaip žmona traukė jį iš "alkoholizmo liūno".

Vieną rytą pasakė:

– Rinkis: "Jim Beam" (viskis) arba aš...

Lapkričio 24, sekmadienis

Dukra parvežė iš Paduvos (Petrarcos miesto) tikrą lauro lapą... Įkišau jį į poezijos knygą. Susiradau ir freską, kurioje didysis meilės dainius apmuturiuotas kaip... babytė. Ilganosis, dar ilgesni tie lauro lapai iš vainiko, kuriuo buvo karūnuotas.

Beveik belytis veidas.

Visi tie poetai "aistringais veidais" yra romantikų išmonė. Kažkas (gal Lozinskis su Achmatova) pastebėjo, kad "erelišką" Dantės profilį išgalvojo A. Blokas.

Taigi.

Poezija veikia atbulai, t. y. iš jos išvedami žmogaus bruožai. Kas nors nustebtų, išgirdęs, kad J. Janonis buvo labai pasiligojęs... sūtrauka, o Maironis – mažas, kresnas ir klišai statė kojas.

Senovinės giesmės (lyg per sapną girdėčiau).

Vedantysis balsas:

– Ulise kitosa!

Atitariantys balsai:

– Ule, Ule, kitosa,

Ule, Ule, kitosa...

Viskas liejas į vientisą gausmą.

Gaila, nežinau prasmės, nesuprantu odžių. (Ulisas sugrįžo, Ulisas, Ulisas parėjo...)

Lapkričio 25, pirmadienis

Detalės: kai Bushas Rotušės aikštėje sužavėjo lietuvių minią (jis randa emocinį ryšį su mažuoju žmogumi), ši ėmė klykti:

– Ačiū, ačiū, ačiū!

Užsieniečiams tai sukėlė sąmyšį. O ir pačiam Bushui: gal žmonės peršalę ir... čiaudi?

Tik išvertus, ką tai reiškia, JAV prezidentas pasakė:

– Prašom!

Lapkričio 26, antradienis

Skambina P. (po didelio kaušimo):

– Klausyk, Sigi, ką galėtų reikšti?

– Kas? Sapnas?

– Ne. Supranti, visą naktį gulėjau šiltoj balėjoj surietęs kojas...

– Tai nereikėjo tiek lakt. O alaus jau spėjai padaryt?

– Ne, aš gydausi savaip.

– Kaip?

– Leidžiuosi upe žemyn...

(Jis gyvena aukštai, ant Vilnelės skardžio.)

Košmariški Broniaus sapnai:

– Sapnavau, kad guliu prie namų. Lyg Rodukoj, lyg Molainiuos. Troba dengta šiaudais. Iš pakraigės varva kraujais. Kaip kad lietaus lašai pro šiaudus. Manau, prakiuro stogas. Užlipu ant aukšto, o ten – prie karčių pririšta guli mano motina. Baisiausia, kad gyva. Ir tas kraujas sunkiasi iš jos... Žmona sako, kad tą sapną reikia užrašyt...

– Yra sapnų, kuriuos reikia užmiršt. Persižegnoti ir – niekados neatminti.

Lapkričio 27, trečiadienis

        Ant upės skardžio kekėmis sulipę
        supasi vaikai.
        Visi jie gims ir augs,
        ir mokysis ilgai.
        Rūkys marihuaną, keiks mokyklą,
        Bet aš matysiu tai
        pro blausų stiklą.

J. istorija apie žmogutį

Tai buvę po karo. Žmogutis, t. y. žemaitis, velnio neštas ir pamestas. Jį lupo, jis lupo. Smetonos laikais – katalikas, paskui stribas, paskui vėl...

Šiltą ir žaibuojantį rudenį Perkūnėlis padegė jo tvartą, paskui įsiliepsnojo ir jauja. Žmonės subėgo gesinti, bet – kur tau!

Tada purvinas, kruvinas žmogutis atsiklaupė ant žemės, sunėrė rankas ir ėmė šauktis Dievo.

Iš pradžių gražiuoju, paskui verkdamas, rėkdamas ir keikdamasis.

Maždaug: aš tave, gyvate, mylėjau! Už ką tu man taip padarei?

Jo mintis apie tai, kad labai didelės nelaimės akivaizdoj žmogus nori griebtis dar ko gilesnio. Grįžta prie pirminių dalykų.

Jis tai papasakojo po to, kai aš prisiminiau, kad mūsų draugas labai didelės nelaimės akivaizdoj plūdo Viešpatį.

Senas psichiatras Gutmanas anais laikais pasakojęs, kad savižudybių daugiau senatvėje, ne jaunystėje. Kaip mes manėme andai.

Girdi, todėl, kad senatvėje paaiškėja daugiau absurdo, senatvėje daugiau nusiminimų, nevilties, prarasčių.

Kas pasakė, kad žmonės skiriasi tik tuo, jog vieni atpažįstami greitai, o kitus – sunkiau atpažinti.

Atpažinimų laike.

R. G. klausimas: kas buvo mano vaikystės paslaptis?

O mano?

Galbūt tai, kad turiu paslaptį? Kad manęs kažkas laukia? Kad turiu kažką nuveikti, atspėti?

Lūkestis. Pats pasaulis buvo neatspėtas. Viltis atspėti pasaulį.

Kaži kas dieviška slypėjo gyvenime ir laike. Nepaisant visų vaikystės nuoskaudų, visa gaubiančio laiko ir gyvenimo absurdo.

Aš nusigręždavau nuo žmonių, kurie kalbėdavo apie gyvenimą ciniškai, negražiai ir nepadoriai.

Lapkričio 29, penktadienis

Apie moterų pamušimą

Kur gyvenau, visur jas lupdavo – kaime, mieste... Lietuvių, lenkų, rusų, gudų, ukrainiečių šeimos visur "ėdėsi".

Tikra tiesa.

Visa tai man priminė andai J. Grušo pasakotą istoriją apie didelį rusų poetą Balmontą, kildinusį save iš lietuvių kunigaikščių.

Prieš karą (Grušas buvo Rašytojų draugijos sekretorius) jie pasikvietė Balmontą į Kauną. Po vaišių Konrado kavinėje parlydėjo poetą su žmona į viešbutį. Netruko užsidaryti durys, kai pasigirdo riksmai, smūgiai... Pro duris išgriuvo aplamdyta žmona.

– Ar jis jus muša? – paklausė sutrikę lietuviai.

– Nieko, nieko... Jis juk genijus, – nuraminusi juos moteriškė.

Citata iš Johno Fowleso:

"...riba tarp Nedaugelio ir Masės eina ne per žmones, o kiekvieno žmogaus viduje..."

(Tai reikštų, kad kiekviename mūsų slypi labai daug velniavos?)

Se leži litvanec

Tai užrašas ant Alfonso Maldonio brolio, žuvusio partizanaujant andainykštėj Jugoslavijoj, kapo.

Vienoje savo pastraipų parašiau, kad jį "paėmė į rusų armiją 1944 metais". Iš tiesų buvo kitaip.

A. Baltakis papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Reicho darbus, iš ten pabėgo (perėjo Austrijos sieną), kalnuose susidėjo su partizanais. Per vieną apsupimą šiems besitraukiant, jis gynėsi ir... gavo kulką tiesiai į kaktą.

Alfonsas (kilęs iš tų pačių kraštų kaip ir aš) ilgai to nežinojo. Sykį tik susapnavo, kad brolis guli negyvas vidury Europos... Apie tai yra eilutė eilėraštyje.

Viskas paaiškėjo daug vėliau.

Iš kur galėjo būti aišku?

Nepaisant viso to – privalau atsiprašyti. Šitas žanras vieną sykį mane pribaigs. Bėda ta, kad žmogaus atmintis yra "skylėta". Net paties gabiausio.

Arba: žmogui tik atrodo, kad "taip buvo".

Dar baisiau: žmonėms tik regisi, jie tik mano, kad adekvačiai girdi vienas kitą.

Apie kokį nors tarpusavio susikalbėjimą, supratimą etc. – net kalbėt nėra ko.

Kaip aklas su kurčiu.

P. S. Ar čia nėr viena iš priežasčių, kodėl vyrai "lupina" žmonas? Arba atvirkščiai – žmonos vyrus?

– Tiek metų kalbėjau, o tau nors kuolą kalk galvon!

Lapkričio 30, šeštadienis

"Pro langus žvelgs į mus apstulbę / Seni daiktai..."

Kai dabar pagalvoju: kada vaikščiodavau sau vienas po Veno salą (Švedijoje) 1994-aisiais... labiausiai man patiko didžiulės mūrinės apleistos sodybos. Languose išdėlioti seni arbatinukai, puodeliai, lempos.

Jos stačiai šviesdavo peizaže.

Pas mus (jeigu kas) – viską degina, griauna. Jokio atminimo apie gyvenusius. Nelieka ir daiktų. Mūsų senieji rykai, rakandai rauda pakelėse, šiukšlynuose.

O, kad ugnis būtų išties nuovoki!

Tai, kas gražu

Einant žvyruotu keliu palei Nerį – kažkas grūdęs prigrūdęs stiklų. Gal avarijos būta?

Tačiau melsvi, žalsvi ir geltoni stiklo grūdai, atplaišos, vos priešžiemio saulė švysteli pro debesis, ima žėrėt kaip pablūdę.

Tikra žemės mozaika... Jie sugeria daugiausia šviesos. Paradoksas – tokie aštrūs! Užmink basa koja...

Dar keisčiau, kad tai žmogus pastebi ties 60-ies riba... Teisus buvo velionis Š. Š., sakęs:

– O aš (apie save patį) labai vėlai susitupėjau. Gal 55-erių sulaukęs.

Mirė 60-ies...

Tad: susitupi žmogus ir – laikas atsisveikinti.

Ta proga prisiminiau rudenį, kai aš, Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius (kas dar? Gal Kmieliauskas) važiavome atviru sunkvežimiu į Molodečną. Stiklo nuoliekų parvežti. Vincas tada darė mozaiką Vilniaus klinikinei ligoninei Antakalnyje. Mozaika šviečia. Vinco nėr.

Mano Tėtušis

Absoliučiai nemėgo blevyzgoti. Keikdavosi kartais labai smarkiai.

Ne be reikalo. Tačiau apie antrą galą jokios istorijos jam negaliojo.

Rūsčios prigimties žmonės.

Kartais būdavo graudus ir sentimentalus. Per šermenis sėdėdavo stalo gale atsivertęs maldaknygę. Vesdavo pirmu balsu. Kur ir kada to buvo išmokęs? Man pačiam būdavo pikta, kad jis serga, geria, rūko, spjaudosi...

Tikriausiai ir mano vaikams tas pats.

Meilė ateina "po smerčio".

Regis, tik tada ji tikra. Taip sutvarkytas pasaulis.

Kas būta nebūta

Dar sykį: artėdamas į "šešis kirvukus" (60), sužinojau, patyriau daugybę dalykų apie save patį. Kuo esu kaltinamas.

Galgi anksčiau nekreipdavau į tai jokio dėmesio.

Kaltinamas visomis ydomis, netgi visais iškrypimais. Vieni kuria legendą, kiti – kerta iš pašaknių.

Tai ir yra žmonių teismas. Fragmentiškas, žmogiškas, neteisingas iš pamatų.

Dievo ar dievų teismo neturėsiu progos aprašyti.

Mano vaikystės paslaptis: juk aš pats norėjau būti... Strazdeliu.

Apie liepsnojančią kalbą

A. Š. taip įvardijo poeziją. Dar toliau, dar gražiau:

– Liepsnojanti kalba yra nuovoki!

O būdavo taip (ir kalboj likę):

– Dega kaip šlapios malkos!

Mes, žmonės, iš tiesų esam šlapios malkos. Perlytos, sulytos, šnypščiančios...

Šita kalba, kuria dabar rašau, – irgi šlapios alksninės malkos.

Liepsnos tiek, kiek jos Dievas įdėjęs, t. y. paslėpęs mumyse dar prieš gimstant arba – iš vaikystės.

Galgi nuovokūs žmonės ir patys nujaučia?

Fifti, fifti! Tvartas danguje.

Nėr ko pirma tėvo peklon lįst.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
0:01:56 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba