ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-19 nr. 737

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (2) • ANDRIUS MARTINKUS. Ar tik piktas Dievas yra miręs? (159) • SIGITAS GEDA. Kalba, pasakyta nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmėse 2005 m. vasario 15 d.WILLIAM SAFIRE. Kur buvo Dievas?JURIS KRONBERGS. MiłoszFilosofas ARVYDAS JUOZAITIS atsako į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės klausimus. Tada meilė Lietuvai ir gyvenimui sutapo (51) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (II)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. PaukštstebisBO GIU-I. Poezija (5) • KASPARAS POCIUS. Prisiminimai apie Vasario 16-ąjąLAIMANTAS JONUŠYS. Sakinio bitės įkvėpti tekstaiAUDRIUS BEINORIUS. Iš kirmino į drugelį...AURELIJA JUODYTĖ. "Visos asmenybės šiek tiek...VALDAS STRIUŽAS. Ilgas pasiskaitymas ant trumpo suolo (1) • MICHAIL JELIZAROV. LašasTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Man patinka banditaiVYTAUTAS KARALIUS. Ironiškos užuominosL A I Š K A I (46) •

Tada meilė Lietuvai ir gyvenimui sutapo

Filosofas ARVYDAS JUOZAITIS atsako į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės klausimus

[skaityti komentarus]

– Buvai pats tikriausias atgimstančios Lietuvos simbolis. Dabar, praėjus septyniolikai metų po lemtingųjų 1988-ųjų, ar nesijauti nusivylęs nepriklausoma Lietuva? Jei taip, kas teikia daugiausiai nusivylimo, o kas vis dėlto džiugina?

– Toks gyvenimo gaudimas, toks viliojimas – kada juo nusivilsi? O ką jau kalbėti apie 1988-uosius – tai buvo tikras, gyviausias gyvenimas. Kas nutiko? Laisvės šokas, ir išnyko vaidyba, dviveidystė, visi apsinuoginome kaip kokiame paplūdimyje. Dingo Režisierius, ir visi ėmėme režisuoti save. Ir tada supratome, kad meilė Lietuvai ir meilė gyvenimui – sutampa. Niekada prieš tai ir niekada po to Tėvynė nebuvo vienu metu užkariavusi tiek daug širdžių. Vienintelė ir nepakartojama 1988-ųjų vasara "įkrovė" visam gyvenimui. Baigė tą Meilės ir Gyvenimo puotą kita vasara, 1989-ųjų Baltijos kelias. O toliau – išmintis, kuri ateina po patirties. Tėvynė yra Tėvynė, ją myli bet kokią. Kas kita – Tėvynės žmonės, su kuriais vienu metu būta kartu: vieni patys pasitraukė, nuo kitų atsitraukei tu. Kiekvieną mūsų taško laikas, kiekvienas atsiskleidžiame netikėtais kampais – ir sau, ir kitiems. Tad ko norėti, laukia netikėtumai. Svarbiausia gyvenimo savybė – kitimas, netikėtumai, – nėra ko pykti. Daugelis apgaudinėja save, kai sako: "Ne to tikėjausi... Ne tokios Lietuvos laukiau". Jeigu tikėjaisi ir laukei, vadinasi, buvai gyvas – būk ir dabar. Turėk vilties ir kelkis... Be to, nė vienas žmogus žemėje negalėtų pasakyti, kad ateitis – tai, kas atėjo iš svajonių. Jokie planai šimtu nuošimčių netampa tikrove. Ką kalbėti apie valstybę? Tik stebiesi žmogus, kuo ji laikosi, kai pusė gyventojų nebetiki savos valstybės ateitimi, prakeikia ją, išbėga... Yra stebuklų! Kita vertus, nereikėtų užmiršti, kad TSRS imperijoje gyvenome "teatrališką" gyvenimą, pataikavome visiems ir visur. Ir ūmai – laisvės smūgis. Daugelis vilčių ir gimė po to smūgio. Kai laisvė mus skersai išilgai išarė ir suakėjo – ką aptikome? Nelaisvę. Kaip čia neprisiminus Jeano Paulio Sartre’o minties, kuria šis užsitraukė prancūzų nemalonę. Ji skambėjo maždaug taip: okupacijos sąlygomis prancūzai buvo laisvi, nors šalis – nelaisva. Ką ji reiškia? Nagi tai, kad išeidamas komendanto valandą į gatvę žinojai, jog žengi į šaudymo zoną. Laisvė spręsti – štai kas yra tikroji laisvė. Baisiausia šiandien – laisvas jaunimo apsisprendimas bėgti iš Lietuvos. Mauna lyg iš skęstančio laivo "gyvenimo kokybės" ieškoti. Be savos kalbos ir savos kultūros nebus jokios gyvenimo kokybės. Sotus Vakarų "psichoterapinis kosmosas" – tai ne laisvė ir ne kokybė. Patys vakariečiai jau lekia į ašramus ir tibetus. Beje, dar Sąjūdžio laikais buvau priblokštas, kai keli aktyvistai paaiškino man: "Išsilaisvinsime – ir mausime iš Lietuvėlės". Nedarbu dar nekvepėjo, susiskaldymo nebuvo, o lietuviai jau nomadai... Kas džiugina? Kad ne viskas prarasta, kad yra jaunimo, kurio neišplėši iš Lietuvos, kuris čia lieka ir gimdo vaikus.

– Kas yra laisvė – valstybės, visuomenės, individo? Ar sociume žmogus gali būti laisvas? Kuo absoliuti laisvė skiriasi nuo anarchijos? Kaip pakomentuotum garsųjį Ivano Karamazovo teiginį: "Jei Dievas mirė, viskas leista"?

– Fiodoras Dostojevskis per stipriai pajuokavo šia fraze. Nes "Dievas nemirė", ir pats Ivanas Karamazovas tai žinojo geriau už kitus, dėl šių nuolatinių minčių jis jautėsi einąs iš proto – ir išėjo iš proto. Ir Friedrichas Nietzsche – sakęs beveik žodis žodin tą patį ir tuo pat metu – taip pat išsikraustė iš proto. Ne žmogui spręsti apie "Dievo mirtį". Kita vertus, čia viskas labai susiję su meile. Kaip galima nusivilti mylimu žmogumi, motina? Meilė ar ištikimybė nematuojama mylimo žmogaus elgesiu tavo atžvilgiu. Jis – tavo dievas, tu jį myli, ir tai – tavoji laisvė. Viskas. Juk yra "meilė be atsako"? Jeigu būtume nelaisvi, galiotų ne meilė, o mainai: "Aš – tau, tu – man". Moterys, beje, meilę be atsako supranta geriau už vyrus, todėl jos, būdamos ištikimesnės, nepasiduoda ir laisvės anarchijai. Laisvės anarchija – tai paleistuvavimo būdas. Sąžinė ir laisvė kartais jaučiama kaip Dievas. Bet tai pavojingas jausmas, laimė, jis gali trukti tik akimirką. Kalbėti apie tą akimirką nesiseka, nes užsikalbėjęs paskęsti žodžiuose, pasiduodi savivalei, o galiausiai imi įrodinėti savo "dieviškąją laisvę" niekinti ir naikinti artimus žmones. Todėl gelbsti mintis, kad Dievas – aukščiau už visas laisves. Be Dievo laisvė – tai vakuumas, ir pasižiūrėkime, kaip kosmonautai "laisvai" darkosi erdvėje – neduok Dieve tokios laisvės. Pastarųjų metų reklamos biznis – tas kosmosas, ta laisvės agonija. Išsigimimas "visais frontais" – savireklama ir ištižę laimingi veidai, kurių net veidais dažniausiai nepavadinsi. Neskaitykite Dostojevskio – ir jūsų laukia "miręs Dievas".

– Kaip vertini nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidą? Iki šiol pamenu, kaip vieną kaitrią 1988-ųjų vasaros dieną drebėdama iš jaudulio nešiau savo pirmąjį straipsnį "Sąjūdžio žinioms", kurias Tu redagavai. "Šiaurės Atėnai" – taip pat Tavo "kūdikis", ar jis Tau tebemielas? Ar dabar rašai spaudai?

– "Sąjūdžio žinios" – laimės viršūnė žurnalistikoje. Bent jau man. Visa tik atsirado, todėl ir buvo tyra. Nuostata, su kuria rašei, leidai, platinai žodį, buvo viena: tarnauti. "Apie meilę ir tarnystę" – toks vienos gražiausių nepriklausomybės dešimtmečio knygų pavadinimas. Tai Tėvo Stanislovo pamokslų rinkinys. Juk nesunku pastebėti nesąžiningus, netarnaujančius žmonėms straipsnius. Tik dėmesį viliojančių straipsnių dabar – dauguma. 1988-aisiais visi nutuokėme, kad kovoti turime kaip kokie XIX amžiaus knygnešiai – žodžiu, nepakeldami ginklo. Visą 1988 metų vasarą, iki pat Steigiamojo suvažiavimo spalio pabaigoje, laikėmės šios nuostatos... Vėliau, 1990 metų vasarį, atėjo "Šiaurės Atėnai", kuriuos tebemyliu ir šiandien. Savaitraštis, žinoma, vėliau buvo visoks, vienu metu net šmeižė (kaip nesinori to prisiminti!), bet, matyt, vardas jo vykęs. Ir saldžialiežuviai, ir tulžingi aštriadančiai ilgai jame neužsibūna. Ypač džiaugiuosi (atleiskite, pasigirsiu), kad mano sugalvota koncepcija, paruoštas maketas ir pirmasis puslapis – su "langu" viduryje – nesikeičia. Agniaus Tarabildos sukurtas logotipas taip pat nesitraukia (nors buvo vienu metu keistas). Visa tai nuostabu. Apie kitą – ne kultūrinę žiniasklaidą – dabar man sunku kalbėti. Tuo labiau kad šiuo metu esu atokiau, negaliu sekti Lietuvos spaudos. Atvykęs į Karaliaučių turėjau baigti savo savaitines esė "Kauno dienoje". Sunku buvo atsisveikinti – vis dėlto septynerius metus rašiau. O šiaip... gaila, kad Lietuvoje dar negimė rimtas dienraštis, neleidžiantis sau pirmuosiuose puslapiuose skelbti bulvarinių žinių. Tai viena didžiausių laisvos Lietuvos nesėkmių.

– Kodėl net savo pirmajam romanui "Laikraštis" pasirinkai žiniasklaidos temą? Ar esi šiuo kūriniu patenkintas ir koks antrosios romano dalies likimas? Kokią patirtį Tau suteikė prozos rašymas, ar tas darbas buvo džiaugsmas, ar – kankynė?

– Rašymas yra džiaugsmas. Net kai sėdu prie publicistikos ar kritikos straipsnio, kurio gal ir nerašyčiau – užsidegu. Atradimų džiaugsmas – štai jausmas, teikiantis kuro. Tema, idėja, medžiaga – irgi įkvėpimo šaltinis. Taip ir gimė "Laikraštis". Parašiau jį apie 1990-ųjų (tas skaičius man daugiau pasako negu "dešimtasis dešimtmetis" arba "paskutinis XX amžiaus dešimtmetis") visuomenę, būties jausmą. Žurnalistika tuo metu buvo egzistencijos vieta. Žurnalistas leido sau labai daug, o visuomenė leido jam. Spauda tapo narkotikais, ką čia slėpti, o kur narkotikai – ten ir tamsūs reikalai, prekyba instinktais. Kaip laisvė lūžo ir išsigimė – štai kas buvo labai kraupu, įdomu. Jeigu tik nesukaustydavai savęs baime – nepaprastai įdomu. Nuostaba skatino rašyti romaną, ir kita forma netiko, – rašyti reikėjo apie dalykus, su kuriais nesusitaikiau, kuriems nepritariau. Meninis žodis kartais apibendrina daugiau nei publicistinis... Gerai pažinojau naujųjų laikraščių "virtuvę", buvau perėjęs ją skersai ir išilgai – tiek "Lietuvos ryte", tiek "Respublikoje". Tai buvo tikra patirtis. Parašiau ir "Laikraštį II", įteikiau Rašytojų sąjungos leidyklai. Pasakė, kad išėjo silpniau. Rankraštis suredaguotas, bet jie nedrįsta leisti, nepataria ir man. Nežinau, gal tas tomas ir liks "ant lentynos". Taisyti nebetaisysiu – rašysiu ką kitką.

– Kaip vertini dabartinę lietuvių inteligentijos poziciją? O gal nebėra ne tik pozicijos, bet ir tikrosios inteligentijos? Ar pritari nuomonei, kad Lietuvoje tragiškai stinga moralinių ir dvasinių autoritetų?

– Prieš gerą penkmetį "laisvoji žiniasklaida" baigė vieną didžiausių savo darbų – naikinti moralinius tautos autoritetus. Kas atsilaikė – atsilaikė. Bet apie atsilaikiusiuosius dabar rašoma su pašaipėle, tarsi jie nei tarybinės imperijos nebūtų ištvėrę, nei tautai šviesą nešę. "Voratinklis", pradėtas "valstybės laikraštyje" (pasikliauju skaitytojais, kurie turėtų prisiminti, koks tai buvo laikraštis), buvo paskutinis komunistinis projektas, užsuktas menkystų. Po tų instancijų ir šou reklamos nebeliko ką kalbėti apie "moralinę inteligentijos dalią". Dabar kas kita, nes "inteligentija" sparčiai keičiama "intelektualais", vadinasi, niekuo. Patarnautojais ėdraus interneto erdvėje. Inteligentui rūpėjo visas tautos gyvenimas, intelektualui – uždarbis, poilsis, malonumai. Žodžiu, sukuriamas nomadas, kuris myli ne Tėvynę, o savas prezentacijas... Nežinau, ką jis dar myli. Prisipažinsiu: jeigu manęs nelaiko intelektualu – didžiuojuosi tuo.

– Žinau apie Tavo susižavėjimą Dostojevskiu. Ką atradai šiame "rusiškos dvasios" kontinente?

– Rusija – ne valstybė, o civilizacija. Jos gelmės ir erdvės – neaprėpiamos. Stebina kas kita – kaip tokios baisingos neaprėpiamybės tauta galėjo sukurti ilgai ir sėkmingai "veikusią" imperiją. Jausmo žmonės nesukuria ilgai tveriančių formų, tuo labiau – valstybių. Reikia laikrodžio vietoj širdies ir metalo vietoj proto. Galiu įsivaizduoti tokį laikrodį turint romėnus, britus, vokiečius, pagaliau ir dabartinius jankius – bet rusai?! Reikia skaityti Dostojevskį, antraip nieko nesuprasi apie Rusiją. Nepažinsi ir dabarties. O nepažinęs tirpsi ant sofos su kokio antrarūšio italo Baricco tomeliu rankose. Dostojevskis – deguonis mūsų užterštame ore. Esu tarptautinės Dostojevskio draugijos narys.

– Ką veiki Kaliningrade, kodėl pasirinkai kultūros atašė pareigas ir ar esi jomis patenkintas? Kodėl nusprendei būti ne Lietuvoje? Ar tai sąmoningas savęs ištrėmimas, ar tiesiog – naujas darbas? Ar nekankina nostalgija?

– Nostalgija – pagarba savo praeičiai. Jeigu jos negerbi – esi niekas. Besibaiminantiems "tarybinės praeities" siūlau dažniau pasižiūrėti į veidrodį – laukia baisūs netikėtumai. Kaliningradas – tikras klondaikas Lietuvai. Jeigu to nematome – labai gaila. Karaliaučius-Kaliningradas-Kenigsbergas – nuostabus miestas, Lietuvai gyvybiškai svarbus. Čia mes galime imtis savarankiškai formuoti savo aplinką, vadinasi, ir savo ateitį. Jau nebe viziją, o realių formų ateitį. Kultūrinė politika tiesiog būtina. Kitos savarankiškos galimybės užakusios, kultūrinės – dar likusios. Be to, čia tokie sodrūs, milžiniški praeities klodai, kurie yra mūsų esatis, kad net kvapą gniaužia. Jeigu mes nepasilenksime ir nepakelsime jų – ateis kiti ir nieko nepaliks. Čia mes turime daugiau praeities negu lenkai, kurie labai aktyvūs maždaug nuo 1995 metų. Kaliningrade vis prisimenu auksinę Tėvo Stanislovo pamoką: "Tarnauk nelaukdamas padėkos". Lietuvai to reikia, patikėkite.

– Buvai olimpinis plaukimo čempionas. Ar Tau neatrodo, kad dabar visą laiką plauki prieš srovę? Kodėl nepanorai užimti aukštesnių valstybinių postų ar bent jau patekti į Seimą?

– Deja, tikroji politika, politika, kaip vienintelis pragyvenimo šaltinis ir net aistra, žudo visas kūrybos galias.

– Kaip manai, kodėl katalikybė neturi tokios stiprios įtakos Lietuvos žmonėms? Ką galvoji apie nūnai madingas naujas religines sroves?

– Šių dienų dvasiniame gyvenime – netvarka. Visos sektos – netvarkos ir chaoso vaisius. Jos sava puikybe bando įveikti tradicijas, kurios buvo ir lieka, nes jos – laiko ir jausmų patikrintas tarnavimo Dievui būdas. Ir kas siūloma? Kuriamos naujos, tik daug aršesnės tradicijos, ir jas dažniausiai kuria "kovotojai su stabais", nevėkšlos, totalitaristai. Ką sakė Filipas Filipovičius "Šuns širdyje"? "Griuvėsiai pirmiausiai įsivyrauja galvose, ponai, o tik paskui, atleiskite, ponai, ir išeinamojoje vietoje". Lietuvoje tarnauti Katalikų Bažnyčiai ateina labai daug silpnų žmonių. Jie svajoja apie ką kitką – ne apie tarnystę. Į amerikas veržiasi išvažiuoti, "paapaštalauti". Juokas ir ašaros...

– Kodėl Lietuva yra savižudžių kraštas?

– Jonas Paulius II visą šiuolaikinę Vakarų kultūrą ne sykį yra pavadinęs "mirties kultūra". Mes tokios "kultūros" lyderiai? Ką gi, tuo blogiau mums. Nors savižudis – tai bėgantis į Ameriką žmogus. Tiesiogine prasme tai sakau. Atsimenate, kaip prieš nusižudydamas Arkadijus Svidrigailovas siūlo Raskolnikovui bėgti į Ameriką? Ir būtų pabėgęs kokiame vakariečio romane. Tik pagalvokime, ką norėjo pasakyti rusų genijus: Amerika prilygsta sąžinės mirčiai.

– Ar Tavo gyvenime yra laisvalaikio, ir kuo tuomet užsiimi? Ar dar bėgioji rytais?

– Štai baigiu rašyti atsakymus į Tavo klausimus, o liko pusvalandis iki vidurnakčio. Galva ant alkūnių... Šiandien pradėjome paminklo Liudvikui Rėzai Kaliningrade statybą. Esu laimingas. Ir nuolatinis nuovargis net aštrina šį jausmą. Laisvalaikio nepažįstu senokai. Nors kas antrą rytą dar pabėgioju aplink Karalienės Luizos bažnyčią, kuri šiandien – Kaliningrado lėlių teatras.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


30542. Gintarė :-) 2005-02-22 09:53
Tikrai, nuostabios mintys. Tik niekada negalėjau suprasti, kaip šių atsakymų autorius galėjo nustatyti "istorinę klaidą".Man tai niekaip nesiderina su nei su jo šiuo straipsniu, nei su jo kalba Sąjūdžio suvažiavime, kurios įspūdis gyvas dar ir šiandien.

30543. Niurgzlys2005-02-22 11:03
Juozaitis visada norėjo būti valingas Protagonistas. Nieko naujo nepasakė, tik paklaustas dėl valdžios norėjimo, išsisuko -juk dabar jis jau net DIPLOMATAS, kultūros atašė. Klausinėtojams bloga forma yra tik pateikti klausimus, į kuriuos Objektas tik atsakinėja. Pokalbio nėra, neužsimezga. Negyva ataskaita, sustabarėjusi ties Fiodoru Michailovičium. Iš to ir matosi tardomojo filosofinė mąstymo paradigma.

30546. hm2005-02-22 11:56
amerikofobija. slavofilija. vat cia tai tikras lietuvis. svoy chieloviek.

30547. nuj2005-02-22 11:59
slavofilija reiketu prie lytiniu iskrypimu priskirt.

30548. Pirdžius niurgzliui2005-02-22 12:05
Matai, Niurgzliau, susirašinėjimas dabar populiari "pokalbio" forma, nes: 1. Nereikia lakstyti su diktofonu paskui klausiamuosius; 2. Nereikia lakstyti paskui klausiamuosius su šifruotu tekstu, kad suderintum šnekamąją kalbą su rašytine. Žodžiu, taupomas laikas ir jėgos. Nors spontaniškumo ir netikėtų minties posūkių kartais tokiais atvejais ir pristinga. Bet nepamirškim, kokie menki kultūrinės spaudos honorarai!

30549. DarsykNiurgzlys2005-02-22 12:21
Tai kur čia Klausinėtojo nuopelnas? Kur jo darbas? Kam jo pavardė? Klausimai neoriginalūs nė per Ivanauskaitės lakuoto nago juodymą. Juk korektūrą redakcijoje sutvarkys. O klausimus užduos Viešpats: 10 jo įsakymų, ir tiek. Pardon, sorry sight...

30567. Rasa2005-02-22 17:56
Kam jau kam, bet tik ne A. J. kalbėti apie sąžinę!

30569. Engras2005-02-22 20:06
J.I. klaidingai atsakinėja į savo superego klausimus, ir pastarasis ją suėda.

30570. ""2005-02-22 20:14
Juozaičio sąžinė išvešėjo ir išburko. Gal padės švytinimas ar švietimas. O gal jau vėlu.

30571. Eugenijus Gintarei :-) 2005-02-22 21:20
Dėl istorinės klaidos: daug kas Juozaičio žodžius tada netesingai suprato - kaip pasisakymą prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ar panašiai. Su paskelbimu buvo šiek tiek paskubėta, bet "istorinė klaida" išties buvo Brazausko nustūmimas nuo politinės arenos - tai Juozaitis iškart įvardino. Istorija tą klaidą jau įrodė ir atitaisė, tik Lietuva už ją labai brangiai sumokėjo (ir dabar tebemoka, jei turėsime galvoje emigraciją). O Juozaitis tebestebina ir žavi savo turiningu sakiniu, išties filosofine įžvalga ir kalbėjimo precizija. Puiki mintis, jog Rusija - tai civilizacija... Rusai tebeskaito knygas ir labai myli savo literatūrą. O Lietuvoje jau dabar mokyklas baigia kartos, kurių atstovai gyvenime bus neperskaitę nė vieno romano.

30573. varna2005-02-22 21:59
Stebina kas kita – kaip tokios baisingos neaprėpiamybės tauta galėjo sukurti ilgai ir sėkmingai "veikusią" imperiją. Jausmo žmonės nesukuria ilgai tveriančių formų, tuo labiau – valstybių. Na taip, Juozaiti, paskaityk (jei jau taip mėgsti skaityti) apie Muravjovą Koriką - gana vaizdžiai papasakota apie tai, kaip "jausmo žmonės" išlaikė "sėkmingai veikusią imperiją". Na, dar visokių ten Vakarų provincijos universitetų uždarymai ir apiplėšimai, kalbos draudimai. Na, dar šiek tiek trėmimų etc. O ir dabar - pažiūrėk retsykiais TV - apie Čečeniją šiek tiek kartais parodo. Ak, atsiprašau, Juozaiti, tai kiti rusai. Tikri rusai skaito savo mėgstamą literatūrą metro ir niekam pikto nelinki. Ir Karaliaučių su žeme sulygino kiti rusai. Ar ne? Karalienės Luizos bažnyčią, kuri šiandien – Kaliningrado lėlių teatras. - ak, jau tie mieli rusai, civilizacijos kūrėjai, - juk ne lėlių teatrą bažnyčioj atidarė! Ak, ak, ak... Jau "baigei", Juozaiti?

30595. nemoksa2005-02-23 02:41
kur buvo isspausdintas Juozaicio straipsnis apie "istorine klaida"? galima kur ji rast nete?

30598. toto2005-02-23 04:37
nemoksa, spėju, tamstos klausiamas dokumentas turėtų vadintis Lietuva ir laisvė - neatskiriami žodžiai : (Arvydo Juozaičio programinis pranešimas Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime)

30600. toto2005-02-23 08:20
dar beverčiant Paksą, vienu metu jau net pamaniau, kad stresas Arvydui Juozaičiui į naudą, lyg tai ims ir net jam kai kas, kas paprasta, dašust; gi šie, žeminančioj tremty atsdūrusio sužeisto filosofo būriški pamyžčiojimai liudija ir toliau skystėjantį protelį.

30602. cikada2005-02-23 08:35
toto, tavo komentaras panashus i menkystos myzhchiojima ant aukshtesnio uzh save.

30603. toto2005-02-23 08:42
gerai, kad pasakei, pats nesusiprasčiau.

30609. varnai korna (ne apie straipsnį)2005-02-23 10:21
...Sakai, visi rusai tokie anokie, nėra kitokių, t.y. kitų. Gal... Ne rusai man galvoj: kažin nu kažin, jei kažikoks kažikokios mūsų ministerijos klerkas pasirašė ant rusų naftos gręžinio šalia Kuršių Nerijos, tai jau nėra kitų Lietuvoj, kuriems dėl to širdys plyšta? Išeina, visi mes čia tokie anokie ir tik to verti?

30610. pasipiktines skaitytojas :-( 2005-02-23 11:00
Juozaicio pareiskimai is tiesu labai skirtingi: kai pateikia savo teksta, skaitytoja/klausytoja apima pasigailejimas, kai svetimas - susizavejimas :) Tikrasis Juozaitis - tai pasiputes kvailys su plyta, pasiruoses AMB ir Rusijai sulist nepamuilintas.

30612. Queer2005-02-23 11:08
Juozaitis - Smerdiakovas: tas irgi mego manyti esas filosofas.

30620. pilietis :-) 2005-02-23 12:26
Ponai prisiekusieji tarejai, manau sioje aplinkoje deretu komentuoti straipsni, o ne Juozaicio asmenybe, bei jo gyvenimo pakilimus ar nuopuolius. Antraip Siaures Atenai paversite `delfiu`.

30628. korai nuo varnos (ne visai ne paie straipsnį)2005-02-23 14:17
Ne, nesakiau, kad visi. Aiškinau, kaip "sėkmingai" veikia imperijos. Visos be išimties. prievarta, prievarta ir dar kartą prievarta. Veik nėra rusų (kad ir apsiskaičiusių), kuriems neplyštų širdis dėl imperijos sugriuvimo. "A čto, vam plocha byla?" - nenuginčijamas jų argumentas. ir tikrai? Ar juozaičiams buvo blogai? o dėl mūsų klerkų - ką aš tau galiu pasakyti. jei plyšta širdis, reiškia atėjo laikas kumščiais mojuoti.:)

30632. pasipiktines skaitytojas :-( 2005-02-23 14:48
pilieciui

apie ka straipsnis, apie ta ir komentarai. Ko verta vien vimdanti pradzia: Buvai pats tikriausias atgimstančios Lietuvos simbolis...

30636. Queer pilieciui2005-02-23 15:42
Cia aptarinejamas ne Juozaitis (tas su asmens kodu ir batu numeriu), o "juozaitis" kaip zmogucio tipas. "His privates" (atleiskite uz kalambura ;) )manes nedomina.

30637. toto :-) 2005-02-23 16:00
pilieti, na gi, parodyk visiems, kaip gi tai darosi, kas gi tai galėtų būti per reginys, o gal net dieviškasis mentalinis aktas, komentuoti straipsni. Drąsiau. Nespasikuklink. Būk čia pirmas. Pasižiūrėsiu. Gal ir man patiks.

30641. d2005-02-23 17:19
pritariu varnai

30654. kavine2005-02-23 21:54
Vilniaus Universiteto Filosofijos Fakultetas Kviečia į pirmąją Filosofinės Kavinės diskusiją Diskutuosime tema: "Ar esama universalių moralinių normų?" Renginys vyks Kovo 1 d. 18.00 Kavinėje "Žaltvykslė", Pilies g. 11 (rūsyje)

30677. korna :-) 2005-02-24 11:11
pritariu d

30690. abra2005-02-24 19:57
hm.. filosofai arba, tiksliau, egzistencialistai megsta dvasios gelmystes ir visokiausias prasmystes. absoliuciai nesuprantami apibendrinimai - visi rusai tarsi dostojevskiai (pati rusija - neissemiami klodai), o amerika, i kuria bega tik prarandantys sazine, - vien debilai jankiai. jei dar prisiminsim, kad pats juozaitis perejo partijas nuo desines i kaire ir asistavo daugeliui politiku, tai kur jo sazine?

30693. ava2005-02-24 21:47
"Laisvės šokas, ir išnyko vaidyba, dviveidystė, visi apsinuoginome kaip kokiame paplūdimyje." Ka?! Matos, kad atsakineta i klausimus artejant vidurnakciui! O gal Juozaiciui VISADA vidurnaktis?..

30698. nemoksa2005-02-24 22:18
ABRA, tai ka, geras, saziningas zmogus yra tik tas, kuris niekad gyvenime nuomones nera pakeites? Karta pasiskelbei liberalu/konservatoriu/centru/kairiuoju tai buk toks iki gyvenimo galo? Kazi ar poziciju keitimas yra nesaziningumo irodymas savaime. Jei tik del interesu, tada taip. Bet jei iki to "priaugama" - tada normalu ir reikalinga.

30758. ABR 2 abra : jei jau parūpo metamorfozės ...2005-02-25 14:14
Ar tu ta pati mergaitė/berniuks, kuri/is in foto Parulskio neįžiūrėjo? Čia ir ten naują sakinį pradedi mažąja raide, toks stilius? Mirkt:)
Man klausimų dėl Juozaičio sąžinės nebekyla, net retorinių. Klausčiau provokatyviau: apie Fiodoro Michailovičiaus sąžinę:) Paaiškinsiu. Dostojevskio "krikščionybė" -itin paini ir kontroversiška tema, bėda ta, kad Juozaitis šios temos nėra čiupinėjęs. Na, neturi žmogus kantrybės rimtoms studijoms,- Lietuvoje vadinamiesiems "filosofuojantiems filosofams" (juoba-politikuojantiems) tai nebūdinga, nedirba jie archyvuose su rankraščiais, juodraščiais irgi dokumentais. Įtariu, jog naujai iškeptas mistinės draugijos narys apie F.D. nieko rimtesnio neskaitė, bent jau neišsidavė skaitęs. Kam Juozaičiui Dostojevskis arba jo mitas, t.y. mokyklinis jo asmens ir kūrybos suvokimas? Eiliniam politiniam "lozungui"-iššūkiui sukupti: "Europa be krikščionybės - Europa be Dostojevskio sąžinės".Išvada: užuot dirbęs rimtus darbus, kad ir studijavęs tą patį Dostojevskį ;), Juozaitis "istorijoje įsitvirtina" lozungais.
Juozaiti, paskaityk amžininkų atsiminimus ir laiškus. Fiodoras Michailovičius viešai pasakodavo, kaip guvernantės jam į pirtį atvesdavusios mažametes mergaites. Kuo ne Karamazovas irgi Fiodoras? Nori šaltinių? Taigi paskelbti, tik netingėk paskaityti. O romano tęsinyje brolis Alioša turėjo nužudyt carą (caria batiuškų). Štai tau dar viena (eilinė:) metamorfozė: iš šventuolėlio į revoliucionierių-demoną.

30764. As :-( 2005-02-25 14:55
Gal galeyu buti ir biografijos, a?????????????????????????

30768. varna (tingi galvoti, o galvoti taip, kaip Juozaitis - nemoka)2005-02-25 17:04
Jo, Juozaitis guvernantės neturi. Ir į Aliošą nepanašus. Ir ne savižudis - į Ameriką bėgti nesiruošia... Kas jis, Juozaitis? O gal jis šiaip pasipūtęs kvailys? Netikit? Paskaitykit jo intervju.

30780. abr (suintriguota) darsyk 2 abra2005-02-25 21:34
Kai pirmą kartą pasirašei mano nicku (LM), pyktelėjau. Na, manau, pasižadėjau pasirašynėt vienu vardu, ir še tau- net to vieno neturėsiu, teks su kažkuo(???) dalintis. Kita vertus, suintrigavai- ką tuo nori pasakyt ? Man? Ir kas tu? J Prisiminei, kaip sakiau, kad tik antrininkai mane įtinklina? Šaipaisi? Neleidi nutilt? J Gal tu liūdnasis pelėnas? Liūdnąjį pelėną identifikuoja tik 2 žmonės. Parašyk dar kelias replikas - atpažinsiu:)

30789. Nikvami Vambozi2005-02-26 02:20
juozaitis/liandsbergius/paxius - idealistai/romantikai kurių nereikia NIEKADA. Ir jie visi susirgs ligomis (psichiatrų įvardytomis). Konservai šneka, kad liandsbergius jau suvis didybės manija apsirgo, paxius irgi liūdnai atrodo. Juozaitis tik vos vos laikosi

30792. nemoksa2005-02-26 03:31
uztai as ka tik pakilau:)

30794. Antidavatka is Niujorko2005-02-26 10:23
Amerika yra ne maziau idomi salis nei Rusija. Gaila, kad Juozaitis sitaip supaprastina (neatleistina nei `intelektualui` nei `inteligentui`). Zmones cia suvaziuoja ne tik is neturtingos Lietuvos, bet ir is Vokietijos, Anglijos ir pan. Ne "mauna", o atvyksta, studijuoja, dirba ir gilinasi i sita ypac eklektiska bei demokratiska kultura. Rusija, Lietuva, Dostojevskis, dainuojanti revoliucija, Siaures Atenai... visa tai yra gerai. Bet Amerika taip pat nieko (kas supranta). Tokie grubus autoriaus pareiskimai parodo ne tiek jo atsidavima Lietuvai, kiek apsiribojima nuo pasaulio. O potencialiems savizudzius tikrai siulau `mauti` i Amerika kuo skubiau. Cia neliks laiko kvailoms mintims. Neklausykit Juozaicio,nes jis nezino ka kalba. Jei blogai jauciates Lietuvoj tai ir vaziuokit. Cheers.

30795. Nikvami Vambozi antidavatkai2005-02-26 11:25
visiskai sutinku - labai keista, kad dar kazkas tuo abejoja. Nors pas mus cia Lietuvoje ir paxius/liandsbergius yra su septyniais kiausiniais tenai. Tai kodel ir Amerika turi buti nejuozaitiska. Tai suvis provincialus - antipaxizmas ir juozaitiska amerika. Vsio, i`v spoke

30798. nemoksa>ABR2005-02-26 13:08
, del Fiodoro - ka butu pridares, ta, kiekvienas turi(m) savu demonu/silpnybiu/grieku, kuriu mieliau (savo ar kitu akyse) neturetumem - o knygos jo geros. Biografijos keistas/idomus/zavus/baisus dalykas...

30800. toto :-) 2005-02-26 13:32
To paties vieno autoriaus biografija ir "knygos" yra
to paties žmogaus biografija ir imanentinis (subjektyvus) palikimas.
Biografija - atskaitos taškas "knygose" surašytam melui pamatuoti.

30802. e2005-02-26 14:24
man atrodo kad juozaitis dar gyvena 1988 -aisisi.is principo jam pritariu del daug ko , bet "Baisiausia šiandien – laisvas jaunimo apsisprendimas bėgti iš Lietuvos." bl del sio dalyko negaliu nesikeikti .... lyg tai zmones bega is lietuvos del gero gyvenimo. ne is to puses reiktu i tai ziuret .

30803. to 30548 Pirdžius niurgzliui2005-02-26 14:26
"Bet nepamirškim, kokie menki kultūrinės spaudos honorarai! "- man atrodo uz siuos interviu ivanauskaite stipendija gauna....

30804. Apie pokalbi2005-02-26 16:48
Idomus pokalbis. Yra visokiu nuomoniu, poziuriu ir zmoniu. Gyvenimas apie mus ne monolitas, bet ivairove. Stulbinantis savo nuolatos atsiverianciu kitoniskumu, pasirodymu to, kas Yra. Gyvenimo dvelkimas - unikalus su niekuo nepalyginamas procesas, jeigu nesam mire. Tiek A. Juozaiti, tiek J Ivanauskaite ji isreiskia, ir gana stipriai. Tai ko is ju norime? Kad butu kaip mes? Tai neimanoma.

30812. www.worldqueen.lt2005-02-27 12:04
www.worldqueen.lt www.queenlithuania.com

30813. vimdo :-( 2005-02-27 12:23
ne vien tik pirmas šio interviu sakinys, bet ir beveik visa pastarojo meto jurgos ivanovos-ivanauskaitės veikla. moteriškė aiškiai neranda savo vietos. juozatis pagaliau ją rado: uždarė "vilniaus langą" ir iš savotiško gebelsiuko pavirto kultūrtrėgeriu karaliaučiuaus krašte. galbūt kaip tik toks žmogus dabar tenai reikalingas. kitas įdomus momentas: leidykla nedrįsta išleist juozaičio romano. matyt kažko bijo. negi šiais laikais spausdintas žodis turi tokią galią? na, o apie dostojevskį, kaip pranašą ar gyvenimo mokytoją verčiau patylėsiu, nors katalikiškiems jaunuoliams vietom ir vaidenas, jog dostojevskis atvaizdavo mūsų istorinį likimą, atpažino ir apibūdino dabarties nihilizmą bei numatė siaubingus to nihilizmo padarinius. betgi taip nėra. nesubrendusiems individams bei visuomenėms (pvz., Lietuvos) daug žalos davė kaip tik rusiškas literatūrocentrizmas, o ne vien rusų nihilizmas, anisemitizmas bei kiti "neišsemiami klodai". tad visai neverkiu dėl to, kad tarp jaunimo yra tokių, kurie gyvenime neperskaitė nė vieno romano.

30814. ABR 2 Nemo: šis tas apie biografiją2005-02-27 12:56
Bio...grafija - gyvenimo ap/rašymas, rašymas gyvenimu:). Kiekvienai epochai būdingas savitas įsivaizdavimas, kaip reikia konstruoti žmogaus gyvenimą ir kaip jį ap/rašyti. Antai Svetonijaus "Dvylikoje cezarių gyvenime" -lyginamojoje biografijoje- svarbu ne įvykių seka, o jų sistema, taigi kiekvieno iš 12 herojų gyvenimai konstruojami sisteminiu principu : iš pradžių aprašomi herojaus privalumai, po to trūkumai, ką gero kiekvienas padarė Romai, kokius karus kariavo, kaip numirė,etc.
Kitas b. rašymo tipas -hagiografija, šventųjų gyvenimo aprašymas, čia pasitelkiamas chronologinis principas, tačiau paisoma griežtų taisyklių, hagiografinių štampų.
Trečias b. tipas- Lotmano (vajėzau, kokią senieną prisiminiau) suformuluota semiotinė b. Žmogus gali konstruoti savo b.ženkliškai, pvz., "mėgdžiodamas" kito žmogaus gyvenimą (18 a. "mada" , pvz. "rusiškasis katonas" –Radiščevas; suomių semiotikas Tarastis, mėgindamas apibrėžti kultūrinį suomių identitetą (jo "steigtį ir kaitą"), vardija XIX a. suomių kultūrinius herojus ir klausia: "kas šiandien yra suomių x ar y? – - - Čia (nežinia ..kodėl:) prisiminiau Arvydą Juozaitį...nors galėjau jį prisimint ir anskčiau (hagiografija):). Menu, gyvenimo kūrybos idėja buvo ypač reikšminga simbolistų terpėje. Buvo siekiama "nuimti" binarinę opoziciją gyvenimas – kūryba, mitologiškai juos sutapatinti.
Vienžo, B.- tai kalbinio žaidimo atmaina, o žaidimo taisyklės čia kaskart kitos - nelygu biografijos žanras. Poeto biografija konstruojama kitaip nei liaudies gynėjo, o jūsų ar mano -kitaip nei Juozaičio...J

30816. Remigijus Vimdui2005-02-27 13:56
Aha, tikrai tas nelaimingas literatūrocentrizmas. Pritariu, nes vis esama mėgėjų ieškoti išminties romanuose ir poemose. Rusų ar ne rusų, jokio skirtumo. Kokio Šekspyro gerbėjai ne mažiau juokingi. O Rusijoje tikrai esama neišsemiamų klodų: antai knygos apie kompiuterius 10-20 kartų pigesnės nei angliškos, ir jų labai daug. :) Na, nenorėjau būti toks ciniškas, yra ir kitų gerų dalykų...

30819. nemo>ABR2005-02-27 18:31
Na biografijos siaip man visai patinkantis zanras, teko ir hagiografiniu skaityt. Butu idomu kokia tai Fiodoro biografija perskaityt, aiskiau suvokt is kur maitinosi jo rasliava. Nors ka as zinau, gal tada jo knygos "susipsichologizuotu" ir netektu dalies zavesio. Arba gal igytu:) O semiotines biografijos, tai tos kurios pradedamos mazdaug taip: jis buvo tikras lietuvis, mego miskus ir alu...?

30820. Antidavatkai iš NY :-) 2005-02-27 18:41
"... siulau `mauti` i Amerika kuo skubiau. Cia neliks laiko kvailoms mintims." -- tai ir matome :(

30821. Trecias veiksmas belaukiant Godo2005-02-27 19:22
Dostojevskis - cool.

31067. sona :-( 2005-03-05 20:42
Nuobodus klausimai, tokie pat atsakymai.Naftalinu dvelkia...

Rodoma versija 29 iš 29 
0:01:54 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba