ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-19 nr. 737

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (2) • ANDRIUS MARTINKUS. Ar tik piktas Dievas yra miręs? (159) • SIGITAS GEDA. Kalba, pasakyta nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmėse 2005 m. vasario 15 d.WILLIAM SAFIRE. Kur buvo Dievas?JURIS KRONBERGS. MiłoszFilosofas ARVYDAS JUOZAITIS atsako į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės klausimus. Tada meilė Lietuvai ir gyvenimui sutapo (51) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (II)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. PaukštstebisBO GIU-I. Poezija (5) • KASPARAS POCIUS. Prisiminimai apie Vasario 16-ąjąLAIMANTAS JONUŠYS. Sakinio bitės įkvėpti tekstaiAUDRIUS BEINORIUS. Iš kirmino į drugelį...AURELIJA JUODYTĖ. "Visos asmenybės šiek tiek...VALDAS STRIUŽAS. Ilgas pasiskaitymas ant trumpo suolo (1) • MICHAIL JELIZAROV. LašasTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Man patinka banditaiVYTAUTAS KARALIUS. Ironiškos užuominosL A I Š K A I (46) •

Paukštstebis

Iš Velso menininkų parodos ŠMC

AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Peter Finnemore. Paukščių stebėtojas. 2004

Stebėtojas sodelyje stebi paukštį (arba: paukščiai atskrenda palesti, o ten stovi ir jų jau laukia vyras).

Arba toks turėtų būti pirmas įspūdis stebint videodarbą iš šono. Peterio Finnemore’o kūrinys vadinasi "Paukščių stebėtojas". Penki TV ekranai rodo sodą įvairiais metų laikais su paukščių stebėtoju, įvairiu atstumu priartėjusiu prie paukščių. Tai nedidukė kaimiška idilė, medis su lesyklėlėmis ir pastatu tolėliau. Metų laikus žymi žali plokšti lapai, sniegas ir purūs geltoni žiedai. Statiškas vaizdas, tyros skaidrios spalvos, jaudinanti vizija. Įprastas gamtai grožis ir ramiai tekantis ciklinis laikas. Niekas, be jo, lyg ir nekinta. Tiesa, savo stebėjimo vietą keičia paukščių stebėtojas. Viename ekranų jis tūno tolėliau, lyg ir pašiūrėje, stebeilydamas pro langą – angą. Kitur jis yra arčiau medžio. Dar – prisiplojęs prie pat kamieno. Arba staiga po medžiu (gali būti, kad medis auga). Tačiau stebėtojo išvaizda lieka nepakitusi (jis nesensta). Nesikeičia ir stebėtojo atributai. Lesyklėlės gal ir tuštėja, bet vis dėlto jose pilna maisto. Paukščiai – zylės. Jomis, tiesa, laiko nepamatuosi. Zyles stebintis vyras dėvi kario (medžiotojo) uniformą ir oranžinius akinius nuo saulės. Jis, žinoma, nėra vyras rojaus sodelyje.

Finnemore’as, darbo autorius, yra iš Velso; Velso menui jis atstovaus ir šių metų Venecijos bienalėje. Finnemore’o kūrybos aprašuose teigiama, kad jis prisirišęs prie gimtojo kaimelio: savo darbuose esą mėgsta tyrinėti su velsietišku tapatumu susijusias temas. Gwendraeth slėnio (netoli upės) namui ir sodui (kur, kaip teigia menininkas, "paukščiai turi savo lizdus, katės – savo guolius") priklauso kelios Finnemore’ų šeimos kartos: maždaug šimto penkiasdešimties metų jau beveik pakanka reliatyvios amžinybės įspūdžiui. Ir paukščių stebėjimas veikiausiai kartojasi nuolatos, metai po metų, nesikeisdamas kintant sezonams; jis kartojasi ir visuose penkiuose TV ekranuose, išdėliotuose vienas už kito taip, kad norom nenorom vienu žvilgsniu siurrealistiškai išvysti visą laiką. Viską, kas įvyko skirtingu laiku, esi priverstas pamatyti vienu metu, vienu žvilgsniu.

Naivus paukštstebio atvaizdas, virtualiai padaugintas penkiuose jį atkartojančiuose ir drauge iškraipančiuose ekranuose, praranda savo pirmykščio pranešimo (spontaniško žavėjimosi paukšteliu zyle) prasmę ir įgauna tendencingos rutiniškos praktikos bei žinios pavidalą. Galėtų būti, kad stebėtojas iš tiesų visai nestebi paukščio.

Tačiau ką daugiau veikti vyrui sodelyje, jei ne nekantriai laukti paukščio? Paukščio – jo skridimo, lesimo, čirškavimo – stebėjimas kaip oficiali valstybinės reikšmės praktika egzistavo jau antikos laikais, kai paukščių elgesys augurams leisdavo spėti ateitį ir numatyti derlių. Bet kam ta antika, jei yra visa krikščionybė su geras žinias simbolizuojančiais paukščiais (ir kitomis sparnuotomis būtybėmis), tarpininkais tarp Jo ir žmonijos įvairių reikšmingų įvykių metu. Antra vertus, kam gi ta krikščionybė, jei Anglijoje jau seniausiai klesti peizažinės dailės tradicija, kurioje žmonės demonstruoja jaučią (o gal ir išties jaučia) ryšį su gamta, jos augalėliais, gyvulėliais ir paukšteliais. Argi seras Joshua Reynoldsas dar 1775 metais, kai visos kontinentinės Europos tapyboje klestėjo oficialus monarchijos šlovinimas, nenutapė panelės Bowles portreto su šuneliu, norėdamas pademonstruoti "jaudinančią mergaitės meilę savo gyvulėliui" (Ernst Gombrich)? O ką jau kalbėti apie tai, kad dangiškoji tyra (o gal kaip tik – ne tokia jau tyra), trapi ir čiulbanti būtybė pragmatiškoje sąmonėje gali implicitiškai asocijuotis su kita – tyrumu, čiulbėjimo galia ir trapumu apdovanota – moteriškos lyties esybe. Istoriškai, tradiciškai ir mitologiškai vyrui lemta laukti paukščio. Ir vis dėlto labai abejotina, kad tai rūpi Finnemore’o paukštstebiui.

Žinoma, nėra jokių garantijų, tačiau kai paukštstebis lėtai marksto pavargusias nuo tariamo stebėjimo akis arba tingiai kraipo galvą ant galbūt nutirpusio kaklo, labai sunku nustatyti, ar iš tikrųjų jis žiūri į paukštį, ar vis dėlto tiesiai į kamerą. Tikriausiai jis žiūri į kamerą, nes paukščio stebėjimo situacija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tikroviška. Iš tiesų ji kupina apgaulės ženklų bei natūros iškraipymų, kaip ir penkių ją žiūrovui prieš akis simuliuojančių ekranų veikimas. Todėl paukščiai, užuot buvę dangiški, atskrenda būti palesinti. Vis dėlto zylės dar gąsčiojasi jas stebinčio žmogaus ir, vildamosi likti nepastebėtos, sukčiauja atskrisdamos iš priešingos, nei laukia stebėtojas, pusės. Ne mažiau apgaulus ir pats paukštstebis. Agresyvi jo apranga nedera nei su oranžiniais akiniais nuo saulės, nei galų gale su taikingu užsiėmimu ir gana romia veido išraiška. Jis neprimena nei tikro kario, nei tikro medžiotojo; lygiai taip pat jis nepanašus nei į netikėtai užklydusį ir užsižiopsojusį poilsiautoją, nei juo labiau į normalų sodybos gyventoją.

Paukščių stebėtojas įkūnija tiek daug reikšmių, kad galiausiai atrodo esąs visiškai tuščias, bereikšmis kūnas be turinio – medija. Švilpaudamas paukščio melodiją ir jį viliodamas, jo dairydamasis ir stengdamasis išlikti jam vis dėlto nepastebimas, jis kreipiasi tik į videokamerą ir numanomą žiūrovą, virsdamas amžiams sustingusia paties kažko stebėjimo ikona – griaučiais, kuriuose įkūnytas Kito stebėjimas. O naiviai ir be jokio reikalo sukčiaujantis paukštis (zylė) – stebėjimo geidulį patenkinančio įrankio metafora: "Gyvūnas tampa savotišku žmogaus protezu, nes be jo žmogus negali apmąstyti savo žmogiškumo: animalizmas visada slepia savotišką humanizmo filosofiją" (Audronė Žukauskaitė). Stebėdamas paukštį stebėtojas steigia savąjį tam tikroje erdvėje konkretizuotą tapatumą ir bendrą tapatumą. Todėl vaizdas ir kartojasi: "Asmens tapatumas nėra savaiminis individo veiklos sistemos tęstinumo rezultatas, o yra tai, ką reikia rutiniškai kurti ir palaikyti refleksyvioje individo veikloje" (Anthony Giddens). Velsietis, sodelyje stebintis paukštį, yra galbūt toks pat kaip lietuvis žemės traukiamomis pėdomis. Tačiau, tiesą sakant, tik galbūt, nes Finnemore’o paukščių stebėtojas vis dėlto pernelyg daugiareikšmis (ir bereikšmis), kad būtų vienas ar kitas, be to, jis kur kas panašesnis į šiuolaikinį žmogų nei į amžino gamtinio mikrokosmo gyventoją. Taip pat ir menininko šeimos sodas iš tiesų nėra nepaliestos gamtos kampelis, bet industrinės revoliucijos ir angliakasybos pramonės "užauginta" civilizuota postindustrinė erdvė. Tik dėl to nekaltuose sodeliuose ir atsiranda vyrai gerai sukirptomis karių uniformomis ir oranžiniais akiniais nuo saulės.

iliustracija

Stebėtojas nėra joks Pranciškus Asyžietis, kuris paukšteliams pasakė tokį pamokslą, kad, jo išklausę, šie išsirikiavo kryžiumi ir pakilo į dangų pagarbinti Dievo už Jo malones. Jei jau kalbėtume apie ikonografines klišes, paukštstebis veikiau primintų aplink medį susirangiusį gundytoją, siūlantį uždraustą vaisių. Apgaulės struktūra įsismelkusi į stebėtojo elgesį, į jo judesius ir kario (medžiotojo) aprangą, jis nedera nei su sodu, nei su paukščiais, nei pats su savimi: galiausiai belieka pripažinti, kad dėl to Finnemore’o darbas atrodo truputį graudus (taigi ir truputį romantiškas, o lengvabūdiškai ironiškas – tik iš pirmo žvilgsnio). Žiūrovas nedalyvauja tapatumo išsiskleidime, bet veikiau jo išsiskaidyme, subyrėjime ir schizmoje. Galbūt derėtų pridurti, kad jis priverstas dalyvauti tapatumo ilgesio procese. Sodelis pilnas užtvarų ir sutrupėjęs į atskiras dalis (kaip, beje, ir penkiaekranė klaidingai atspindinčio veidrodžio struktūra ekspozicijoje); tiesą sakant, nuo pasaulio jis atidalytas raudonos spalvos pašiūrės ar daržinės. Vyras nuo gamtos atribotas videokameros. Paukščiai nuo žmonių atitverti lesyklėlių. Stebėtoją nuo sodelio gyventojo atskiria kvailas apdaras. Zyles nuo stebėtojo atitveria medis. Paukštstebį nuo kario ir medžiotojo skiria oranžiniai akiniai ir romus veidas. Velso kaimo gyvenimą nuo pasaulio politikos, globalių problemų, makroekonomikos ir karų skiria atstumas. Ir vis dėlto visos šios realybės pačiu absurdiškiausiu, sapnišku pavidalu koegzistuoja vienoje istorinėje erdvėje, dalyvauja stebint paukščius. Sodelis, kuris nėra rojus žemėje, nors galbūt kadaise ir galėjo toks būti.

Tapatumo ir mikrokosmo makrokosme harmoningumo ilgesį įkūnija paukštstebio uniforma. Kario (medžiotojo) – it nuoroda į šiuolaikinio pasaulio realybę ir egzistuojantį tapatumo suskilimą; tačiau maskuojamoji – it nuoroda į bandymą būti nepastebimam gamtoje, it bandymas įgauti gamtos spalvas, mechaninėmis (ir, deja, bevaisėmis) priemonėmis tapti jos dalimi. It bandymas virsti paukščiu, tokiu būdu sugrįžtant į rojaus sodą. Paukštstebis nestebi paukščio: jis bando juo būti. Kaip bororų genties indėnas, kuris yra papūga arara klasikiniame antropologiniame pavyzdyje. Paukštstebis demonstruoja virsmo pastangas. Jei žmogiškumo ženklu stereotipiškai laikytume žmogaus akis (kaip "sielos veidrodžius"), šios yra pridengtos oranžiniais akiniais. Stebėtojas stengiasi sunaikinti savo žmogiškumą. Jis atkartoja zylės suktybę: kaip ši žino esanti stebima stebėtojo ir koketuoja su jo tariamai geidžiančia akimi, taip ir stebėtojas flirtuoja su stebinčia kamera. It nedrąsus paukštis jis slepiasi tolėliau, pašiūrėje. Palengva artinasi prie medžio ir lesalo. Glaustosi aplink medžio kamieną. Galiausiai nevikriai ir droviai čiulpsi lūpomis leisdamas paukštiškus garsus ir šaukdamas gentainius. Žiūrovą jis įtikinėja esąs tokia pat zylė: veidrodinė, nieko naujo neparodanti, tik vis replikuojanti situaciją vaizdo eksponavimo struktūra nurodo ciklą, reiškiantį ne tik atsinaujinančias gamtos (ir tapatumo) steigimosi galias, bet ir struktūrinių opozicijų, pavyzdžiui, žmogiškumo ir gyvūniškumo, sunaikinimą. "Struktūrinė opozicija yra šėtoniška, ji skaido ir priešpriešina skirtingas tapatybes: šitaip viską dalija Žmogus, gyvūnus priskiriantis prie Nežmonių. O štai ciklas yra simbolinis: jis panaikina pozicijas reversiškoje sekoje, ir šia prasme bororai "yra" papūgos arara" (Jean Baudrillard). Ir šia prasme paukščių stebėtojas galėtų būti paukštis.

Tačiau plika akimi perprantama apgaulė ir pernelyg apgalvotos pastangos taip ir neleidžia įvykti jokiai mikrokosme darną steigiančiai transformacijai. Tiesą sakant, gali būti, kad toks tikslas nė negali būti įgyvendintas. Todėl, kol Peteris Finnemore’as užsiima savo pasąmonės dirvonų kultivavimu, belieka svajingai mėgautis sodelio grožio krešuliais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
0:01:52 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba