Poezija

Bokštelis, iš kur palydimi svečiai

Tuos namuos, kur anksčiau gyvenai,
vienas gluosnis raudoklis
languos.

Nuo kalvos, kur dairydavais vakarais,
apipylė žemę
žiedai.

O ir čia, ir tenai žemės gėlės
juk nužydi vienu
metu.

Svečio ilgimės nuolat, kai liekam namie,
o svečiuos nuolat ilgu
namų.

Skiriu liūdnam keleiviui

Gluosnio svyruoklio šešėlis vėsus
žemėj, lietaus
išskalbtoj.

Gulbių atlėkusių skubrūs klyksmai
iš dangaus, pranašaujančio
sniegą.

Vienišas svečias valtį pastato smėly,
kad pailsėtų kelionėje savo
pernakt.

Vandenys teka, aplenkdami meldą gelmėj,
mėnuo į valtį baltos mėnesienos
pripils.

Su kriukiu iš raudonojo tėnmedžio

Ir giminės, ir draugai atsisveikino,
kai subrido į Šen upės srovę.

Ir arkliai, ir vežimai
nuo tos upės pasuko atgal.

Ir vienintelis liko
senas kriukis raudonojo tėnmedžio.

Pakeleivis, bendrakeleivis, –
visą kelią manęs neapleido.

Ankstyva mirtis ir senatvė

Tą, kurs numirė jaunas, galėtum palygint
su žvake, kurią užpūtė vėjas.

O vėlyvąjį amžių palygint nebent
su šilkinėmis gijomis veidrody.

Kas ryžtingai ištartų savo sprendimą
apie žmogų šitam pasauly?

Sunkiai žeidžia mirtis ankstyva
ir į liūdesį varo senatvė.

Vieną naktį ankstyvąjį rudenį

Utunmedis palei šulinį,
siūruodamas vėsią lapiją, –

Kultuvė iš kaimynės
platina rudenio dundesį.

Vienas tolstu
miegot po nukarusiu stogu.

Prabudau ir regiu:
mėnuo per patalo pusę.

Naktinis lietus

Svirplelis prieš auštant
sucirpia ir vėl be amo.

Susmilkusi žvakė čia gęsta,
čia vėl sublėsuoja.

Už lango, nakty
užuodžiu artėjantį lietų.

Bananų giraitėj
pirmieji lašai jau teškena.

Dieną tysau savo guoly

Suspaudęs pagalvę –
nei žodžio, nei garso, tyliu.

Tuščiam miegamajam –
ničnieko, tik aš ir tyla.

Ir niekas nežino,
kad čia kiaurą dieną guliu.

Aš nesergu niekuo
ir miego nenoriu visai.

Žmonai

Šakos šilkmedžio vos pradėjo žaliuoti,
o mes turėjome skirtis.

Slyvų lapai visai nuraudo,
o aš dar namo negrįžęs.

Geriau gimti moterim sodžiuj,
jinai savo laiką išmano

Ir atmena – vyrui, jos laukininkui,
rudenėjant marškinius skalbti.

Liūdna šaltam miegamajame

Šaltas mėnuo, tolimas ir skaidrus,
giliai miegamajam tylu.

Ant žemčiūginio užuolaidos šilko
šešėliuoja utunmedis.

Dar sekundė ir šerkšnas rudenis iškris –
jaučia mano ranka.

Prie blėsuojančios lempos kerpu ir siuvu,
žirklės – tarsi būtų iš ledo.

Kieme vėsią naktį

Rasa ant plaušinio –
jos lašai kaip žemčiūgas.

Mano užuolaida vėjy –
jos šešėliai kaip vilnys.

Sėdžiu, liūdesio pilnas –
lapai lekia nuo medžių.

Pavėsinėje sodo
šiąnakt tiek mėnesienos.

Kviečiu rytinį kaimyną

Į mažąją taurę
bus vyno įpilta,

Ant šviežio plaušinio
galima bus nakvot.

Nejau neateisi
sutrumpint nakties šnekomis?

Juk greitai ant kranto
šalnos rudenės gulės.

Šalto valgio naktį

Nešviečia mėnuo, nėr ugnies
čia šalto valgio naktį.

Naktis gili – o aš vis stoviu
viršum tamsių gėlynų.

Ūmai, kai ima aušt diena,
bijau savųjų metų.

Lig keturiasdešimties

Susitikom su senu draugu

Mes buvom išsiskyrę ir
ūmai vėl susitikom.

Mums rodosi, jog
sapnas visa tai.

Dabar aplink
ir džiaugsmas, ir linksmybė.

O liausies gėręs,
tuščia vėl aplink.

Aš vienas klajoju

Apie save aš dainuoju – daosų knygą –
jinai mano lūpose.

Kaip per šventę remiuosi
žalio bambuko kriukiu –
jis visur mane lydi.

O bambukų stiebai su žiedais vakariniais –
štai geriausieji mano bičiuliai!

Atėjau aš į girią ir klaidžioju vienas –
man visai smagu be žmonių.