ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-19 nr. 737

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (2) • ANDRIUS MARTINKUS. Ar tik piktas Dievas yra miręs? (159) • SIGITAS GEDA. Kalba, pasakyta nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmėse 2005 m. vasario 15 d.WILLIAM SAFIRE. Kur buvo Dievas?JURIS KRONBERGS. MiłoszFilosofas ARVYDAS JUOZAITIS atsako į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės klausimus. Tada meilė Lietuvai ir gyvenimui sutapo (51) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (II)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. PaukštstebisBO GIU-I. Poezija (5) • KASPARAS POCIUS. Prisiminimai apie Vasario 16-ąjąLAIMANTAS JONUŠYS. Sakinio bitės įkvėpti tekstaiAUDRIUS BEINORIUS. Iš kirmino į drugelį...AURELIJA JUODYTĖ. "Visos asmenybės šiek tiek...VALDAS STRIUŽAS. Ilgas pasiskaitymas ant trumpo suolo (1) • MICHAIL JELIZAROV. LašasTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Man patinka banditaiVYTAUTAS KARALIUS. Ironiškos užuominosL A I Š K A I (46) •

Poezija

Iš senovės kinų

BO GIU-I

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bonies. Be pavadinimo. 1969

Bo Giu-i (dar rašoma Po Chu-i, Bo Dziu-i ir t. t.) gimė 772, mirė 846 metais. Turbūt skaitytojams aišku, kad gyveno senovės Kinijoje. Buvo auklėjamas Konfucijaus sekėjų, pats mokėsi iš Li Tai Po ir Du Fu. Savo laimei, gyveno ir kūrė tada, kai kinų poezija buvo pasiekusi labai aukštą (universalų ir neslūgstantį) žmogiškųjų jausmų raiškos lygmenį, laikėsi labai griežtų formos reikalavimų. Dievai žino, kaip jų turėtų laikytis Europos kalbos ir prozodijos (vienas hieroglifas kartais skaitomas 30 būdų, tikroji prasmė žinoma tik labai apibrėžtoje teritorijoje, pridėkite dar gerą tūkstantmetį, prabėgusį nuo sukūrimo). O vis dėlto tie eilėraščiai tebejaudina ir tebeverčiami į visas moderniąsias kalbas.
Aš pats bandžiau versti laisvai, naudojausi leidiniu "Chinesische Dichter der Tang-Zeit" (Stuttgart, 1964) ir L. Eidlino vertimais į rusų kalbą.
________________________________

Bokštelis, iš kur palydimi svečiai


        Tuos namuos, kur anksčiau gyvenai,
              vienas gluosnis raudoklis
              languos.

        Nuo kalvos, kur dairydavais vakarais,
              apipylė žemę
              žiedai.

        O ir čia, ir tenai žemės gėlės
              juk nužydi vienu
              metu.

        Svečio ilgimės nuolat, kai liekam namie,
              o svečiuos nuolat ilgu
              namų.



Skiriu liūdnam keleiviui


        Gluosnio svyruoklio šešėlis vėsus
              žemėj, lietaus
              išskalbtoj.

        Gulbių atlėkusių skubrūs klyksmai
              iš dangaus, pranašaujančio
              sniegą.

        Vienišas svečias valtį pastato smėly,
              kad pailsėtų kelionėje savo
              pernakt.

        Vandenys teka, aplenkdami meldą gelmėj,
              mėnuo į valtį baltos mėnesienos
              pripils.



Su kriukiu iš raudonojo tėnmedžio


        Ir giminės, ir draugai atsisveikino,
            kai subrido į Šen upės srovę.

        Ir arkliai, ir vežimai
            nuo tos upės pasuko atgal.

        Ir vienintelis liko
            senas kriukis raudonojo tėnmedžio.

        Pakeleivis, bendrakeleivis, –
            visą kelią manęs neapleido.



Ankstyva mirtis ir senatvė


        Tą, kurs numirė jaunas, galėtum palygint
            su žvake, kurią užpūtė vėjas.

        O vėlyvąjį amžių palygint nebent
            su šilkinėmis gijomis veidrody.

        Kas ryžtingai ištartų savo sprendimą
            apie žmogų šitam pasauly?

        Sunkiai žeidžia mirtis ankstyva
            ir į liūdesį varo senatvė.


Vieną naktį ankstyvąjį rudenį


        Utunmedis palei šulinį,
            siūruodamas vėsią lapiją, –

        Kultuvė iš kaimynės
            platina rudenio dundesį.

        Vienas tolstu
            miegot po nukarusiu stogu.

        Prabudau ir regiu:
            mėnuo per patalo pusę.



Naktinis lietus


        Svirplelis prieš auštant
            sucirpia ir vėl be amo.

        Susmilkusi žvakė čia gęsta,
            čia vėl sublėsuoja.

        Už lango, nakty
            užuodžiu artėjantį lietų.

        Bananų giraitėj
            pirmieji lašai jau teškena.



Dieną tysau savo guoly


        Suspaudęs pagalvę –
            nei žodžio, nei garso, tyliu.

        Tuščiam miegamajam –
            ničnieko, tik aš ir tyla.

        Ir niekas nežino,
            kad čia kiaurą dieną guliu.

        Aš nesergu niekuo
            ir miego nenoriu visai.



Žmonai


        Šakos šilkmedžio vos pradėjo žaliuoti,
            o mes turėjome skirtis.

        Slyvų lapai visai nuraudo,
            o aš dar namo negrįžęs.

        Geriau gimti moterim sodžiuj,
            jinai savo laiką išmano

        Ir atmena – vyrui, jos laukininkui,
            rudenėjant marškinius skalbti.



Liūdna šaltam miegamajame


        Šaltas mėnuo, tolimas ir skaidrus,
            giliai miegamajam tylu.

        Ant žemčiūginio užuolaidos šilko
            šešėliuoja utunmedis.

        Dar sekundė ir šerkšnas rudenis iškris –
            jaučia mano ranka.

        Prie blėsuojančios lempos kerpu ir siuvu,
            žirklės – tarsi būtų iš ledo.



Kieme vėsią naktį


        Rasa ant plaušinio –
            jos lašai kaip žemčiūgas.

        Mano užuolaida vėjy –
            jos šešėliai kaip vilnys.

        Sėdžiu, liūdesio pilnas –
            lapai lekia nuo medžių.

        Pavėsinėje sodo
            šiąnakt tiek mėnesienos.



Kviečiu rytinį kaimyną


        Į mažąją taurę
            bus vyno įpilta,

        Ant šviežio plaušinio
            galima bus nakvot.

        Nejau neateisi
            sutrumpint nakties šnekomis?

        Juk greitai ant kranto
            šalnos rudenės gulės.




Šalto valgio naktį


        Nešviečia mėnuo, nėr ugnies
            čia šalto valgio naktį.

        Naktis gili – o aš vis stoviu
            viršum tamsių gėlynų.

        Ūmai, kai ima aušt diena,
            bijau savųjų metų.

        Lig keturiasdešimties




Susitikom su senu draugu


        Mes buvom išsiskyrę ir
            ūmai vėl susitikom.

        Mums rodosi, jog
            sapnas visa tai.

        Dabar aplink
            ir džiaugsmas, ir linksmybė.

        O liausies gėręs,
            tuščia vėl aplink.




Aš vienas klajoju


        Apie save aš dainuoju – daosų knygą –
            jinai mano lūpose.

        Kaip per šventę remiuosi
            žalio bambuko kriukiu –
            jis visur mane lydi.

        O bambukų stiebai su žiedais vakariniais –
            štai geriausieji mano bičiuliai!

        Atėjau aš į girią ir klaidžioju vienas –
            man visai smagu be žmonių.


Vertė Sigitas Geda

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


30541. pablo2005-02-22 09:35
Ypač gražus vertėjo pateiktas autoriaus pavardės variantas - Po Chu-i.

30561. MM2005-02-22 15:31
Saunuolis Geda, kad pagaliau pradejo mineti vertimo saltiniu nuorodas. Tada ir skaityti galima kaip labai laisva vertimo vertima, tiksliau, poetini atpasakojima, kas irgi turi savito zavesio.

30576. po palme :-) 2005-02-22 23:43
alsuoja ramybe tos eilutes

30607. muse2005-02-23 10:01
jie paliecia, ir tai svarbiausia.

30694. ava2005-02-24 21:50
O liausies gėręs, tuščia vėl aplink. Ar dar reikia tokiai POEZIJAI komentaru?..

Rodoma versija 29 iš 29 
0:01:51 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba