ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-02-19 nr. 737

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (2) • ANDRIUS MARTINKUS. Ar tik piktas Dievas yra miręs? (159) • SIGITAS GEDA. Kalba, pasakyta nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmėse 2005 m. vasario 15 d.WILLIAM SAFIRE. Kur buvo Dievas?JURIS KRONBERGS. MiłoszFilosofas ARVYDAS JUOZAITIS atsako į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės klausimus. Tada meilė Lietuvai ir gyvenimui sutapo (51) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (II)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. PaukštstebisBO GIU-I. Poezija (5) • KASPARAS POCIUS. Prisiminimai apie Vasario 16-ąjąLAIMANTAS JONUŠYS. Sakinio bitės įkvėpti tekstaiAUDRIUS BEINORIUS. Iš kirmino į drugelį...AURELIJA JUODYTĖ. "Visos asmenybės šiek tiek...VALDAS STRIUŽAS. Ilgas pasiskaitymas ant trumpo suolo (1) • MICHAIL JELIZAROV. LašasTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Man patinka banditaiVYTAUTAS KARALIUS. Ironiškos užuominosL A I Š K A I (46) •

Ilgas pasiskaitymas ant trumpo suolo

Pagal G. Radvilą (Rudąją)

VALDAS STRIUŽAS

[skaityti komentarus]

Labai anksti (ar labai vėlai vakare, tiksliai nepamenu, nes ne visada turiu laikrodį) paskambino iš balso pažįstama leidyklos direktorė – prikibo, kad parašyčiau ilgų esė rinkinį. Nors tokių belaikių skambučių nemėgstu, – kas visas slapčiausių troškimų, potraukių (nebūtinai nukrypusių) ir apgavysčių aukas suskaičiuos, – atsakiau pabandysiąs. Tuo prašymas nesibaigė.

Guliu ant kilimo (mat sofa aptraukta nauju šumerų raštų gobelenu su graikiškos meandros apvadėliais – baisu prisiliest) ir vartydamas "Stiliaus parodijų" žurnalą grožiuosi įžūliai dailiais veidais, šypsenomis (daugiausia su nušveistais dantimis), regiu ypač ilgus nagus – jų savininkės minkščiausioms kūno vietelėms nuplauti, be jokios abejonės, samdosi plovėjas ar net plovėjus. Vėl direktorė: "Mums reikia būtinai ilgų esė pluošto – sulipdysime dailią knygiukę. Kol troleibusas nusitarškins kokius aštuonis kartus nuo stoties iki Antakalnio žiedo ir atgal – keleivis skaitytojas jau bus ir įpusėjęs pirmąją... Štai ko mums reikia. Atgyveno metų metais skaitomi, sieksniais lentynose klojami romanai: amžinybę pasieksi, nusigaluosi, kol visas jų kandis baltose vilnose suskaičiuosi. Šiuolaikinis rašytojas be esė – trigubas niekas. Stambus Niekis, jeigu valytoja knygynuose ir bibliotekose nuo jo esė rinkinių kasmet nenubraukia kilogramo dulkių". Sako ji man ir dar kažką, pamurkia apie nenusisekusią meilę, apie laisvą vakarą dviese smagioje "Čili" picerijoje, kurios tarpduryje stovi durininkai užsieniečiai su asmeniniais daiktais tarpdančiuose.

Direktorė tęsia: "Kur ilgų esė pranašumas – pirmoje mintį užmezgi, vidurinėse patąsai, pamaišai, pridurstai, o paskutinėje esmingai sumezgi pabaigą. Svarbiausia, niekas nepagalvos, kad čia romanas. Prieš kelerius metus rašytos temos susipina su dabartinėmis – sakinį, net mintį galėsi, jei gyvuosi, pabaigti dar po penkerių. Patenkinsi ir savo, kaip romanisto, poreikius, sutarėm? Ir dar norėtume autoriaus žavingojo, atsiduodančio sekshibicionizmo. Galėsi išlieti ir niekam nesakomus, tik aprašomus potroškius. Na, pats supranti. Juk atleistina. Visi juk rašo iš širdies. Bet kol iš tos širdies raštas ištrūksta, turi pereiti per saldžiausias genitalijas, per kvepiančias angas, tikras ir sintetines talijas, šnerves su plaukais, galutinai užcementuotus (palaidotus kaip reaktoriai) dantis. Tai pateisinama ir žmogiška. Giliai toji širdis. Alio, ar klausote? Esė turi būti apie viską. Tai lietuviškų ir atvežtinių proto, jausmų daržovių mišrainė. Miksas. Besivaidenančio kačiuko, gal šunelio rauda. Svarbu: smulk-meniškai, kosmo-po-lytiškai, marginališkai ir gen-itališkai".

Direktorė nematomu intrigų siūleliu mane jau prisirišo. Metė pasiūlymą lyg koks nesenų laikų Vilniaus iškilusis drąsuolis Žižmaras pirštinę lenkomanui po kojomis už lietuvių tautos įžeidimą. Pakėliau. Sutikau. Mūsų didieji Beresnevičius, Radvilavičiūtė, Andriuškevičius, Parulskis sugeba, o kodėl man nepabandžius. Aukosiuos. Nors puikiai žinau: tik dar labiau nušvis iškiliųjų eseistų, o ne mano (mažai kam žinomo) garbės aureolė.

Žinau: būtina vengti buitiškų, neliteratūrinių žodžių, pvz., nesąm-onė. Vertalas iš kitos kalbos, nors one svetainės elektroninio pašto adresui pritinka. Geriau kurti naujadarus, pvz., vietoj kaimišką mūsų kilmę menančio kas minutę vartojamo kaimynas skelbiu kitą – miestynas. Visi supras – tai šalia tavo buitiškosios dėželės, vienoje laiptinėje gyvenantis tautietis miestietis.

Įvaizdį kurti, manau, reikia pradėti nuo trijų dalykų – kostiumo, pravardės ir automobilio. Drabužių specialistas iškart nuspręs iš tavo kostiumo ir detalių, koks tu paukštis: senamadiškas, turtingas, apsileidęs, humanitaras, rašytojas ar verslininkas. Kad apgaučiau tokius specialistus, intelektą vertinančius pagal drabužius, dėviu dvidešimties metų senumo kostiumą (vėl sugrįžo platėjančios kelnės), vietoj kaklaryšio – margą skarelę, aviu bukanosius batus – juk išsiskiria tarp daugelio smailianosių. Kandžių urvelius užglaistau plytelių klijais.

Jei dar niekas tavęs nepravardžiavo kokiu nors Skystimu, Kvaišliu, Pelėda, Gaidžiu, Lunatiku, Širdžių Ėdiku. Restauruotu Klasiku, tai reikia pašnibždėti bičiuliams: atseit kai kas pravardžiavęs Prinokusiu Genijumi, Nepripažintu Klasiku, Daktaru, šiek tiek nekukliai – lietuvišku Hessės pėdintoju, tolimu Camus pusbroliu. Tereikia gudriai save per kitus pripūsti.

Sunkiau pakriošusį, visaip parūdijusį automobilį pakeisti nauju, jeigu tavo silpnoji kertelė – pinigai. Vagys seno automobilio nevogs, nebus gaila važinėti apkakotu kiemo paukščių. Taigi tik tuo ir pasiteisinsi neminėdamas pinigų – ši seniena tik dėl vagių ir paukščių. Na, saloną gali išpuošti tabaluojančiom kvepalų eglutėm, palei nosį švytuojančiais meškiukais ir senom, švariai išplautom Lentvario kilimų atraižom.

Ilgai sėdint tualete kartais pasigirsta kačiuko kniaukimas. Mažo, pūkuoto ir juodo. Iškart akyse iškyla jo, skriaudžiamo vargšelio, gailus paveikslas. Aplaksčiau visus kaimynus, teisingiau – miestynus. Niekas tokio padaro nelaiko. Tasai giliai kabinantis verkšlenimas lieka didžiausia pastarųjų šešerių metų mįslė.

Net keista – pasitaiko pašaukimui atsidavusių rašytojų, turinčių normalias šeimas, gražias, linksmas žmonas, gabius vaikučius, dėvinčių po keliolika skirtingų raštų kostiumų, važinėjančių brangiais limuzinais, seniai nesaugančių Smetonos, Piłsudskio ar Molotovo laikų skrybėlių, nenusišaunančių po kelis kartus ir nešokinėjančių nuo Baltojo tilto ar slidaus, trumpo molo. Nežinančių, kur Vilniuje yra humaniški skudurynai. Kartais skaisčiai nušvintančiom nosim. Perkančių, kaip senaisiais būtaisiais dažniniais prisiminimų laikais, visas naujas knygas.

Silpnesniuosius gali papjauti nežinojimas: kas liks tada, kai nebeliks nieko. Gal jau tiktai paukščių akimis stebėsime prakiurusį sniegą ir žmones arba kaip šuo šunį džiovina. Vis dėlto sukrečiantis dvasingumas atsiveria bet kurioje kūno dalyje, ištikus priverstinei imobilizacijai. Ir niekas niekas nepadės – nei storoji Margarita, nei Ilgšis Hermanas, nei "Vana Tallinn", jei rašai dūmais, o prašai lyg už gerą daiktą. Pasimetusiųjų rūke išryškėja akmenų kapinynas. Ne-vilkų saulutei spingsint, kurmio kosuliams skaldant ant asfalto, akyse įsistovėjo statulos. Apsaugok visatos valdove, nenorėčiau likti pokomunistinėj, popsinėj Lietuvoj vien statula. Verčiau sunkiai paskaitomi romanai, novelės, valandinės, bet karštos esė.

Man visada džiūsta burna, kai einu pro saulutes, rimi, žemaičių ir aukštaičių aludes – raibsta akys, salsta širdis nuo pašėlusios alaus rūšių ir butelių salsos. Senamiestyje jau daug išpuoštų namų, bet dar daugiau statybviečių. Žvyrą ir cementą iš batų stengiuosi iškratyti savitarnos parduotuvėse. O kur daugiau? Neatsisukdamas sūnus (ruošiasi istorijos kontroliniui) prašė karamelinės "Selgos" – parnešiau. Pranešė mobiliuoju kalbėjęs su mirusia senele. Iš tikrųjų vonios veidrodyje išnyko mano veidas, bet atplaukė mamos. Tyliai patarė: "Kepdamas bulvinius blynus dainuok romansą "Susitikt tave norėčiau vėlei". Nevėmiau. Nelaukdamas blynų atsilošiau ir užplėšiau šį ilgesingą meilės šedevrą. Sako, Pietų Amerikoj ar kažkur pietuose vynuoges vynui spaudžia minkydami basomis kojomis didžiulėje geldoje. Kaip ten iš tikrųjų, tepasako garsūs etnografai, keliautojai, žurnalistai.

Kas gyvena į visas šešias puses nuo manęs? Kairėje – mokytoja (augina žiurkėną), dešinėje – kepėjas (laiko šunį), priekyje – lakūnas (čiaukši papūgos), kitoje pusėje – bankininko sūnus (turi du šunis ir seifą), viršuje – rašytoja (nieko neturi, tiktai miegmaišį, apie aštuonis šimtus suskaitytų knygų ir nukvakusį kompiuterį), apačioje – pieno baras (sakė, nėra kačių). Spėlionė – iš kur girdisi verksmingas juoduliuko kačiuko skundas? Iš tos galvos kvaršynės ir ši istorija. Vakarais sėdžiu ant išsiklaipiusio Brežnevo laikų parksuolio ir skaičiuoju trumpus bei ilgus apšalusių varnų ir balandžių pasiskraidymus. Neries krantinė tolokai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 29 iš 29 
0:01:49 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba