ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Akistata nemigo naktį

Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos knygos „Tolimi artimi“

VYTAUTAS BUBNYS

[skaityti komentarus]

Iš melzganos miglos išsikedena kaimo mokykla. Mažutė scena – ant storų kaladžių patiestos dvivėrės kluono durys, jos užklotos dryžuota marška. Apsitrynusiuose suoluose mokinukai tarpu pasigūbrinusių vyrų ir rainom skarutėm apsigobusių moterų. Tvyro tyla. Ir spengia dusinantis laukimas.

Akim susirandu motiną. Netoli durų sėdi, iš paties kraštelio, matyt, ką tik įslinkusi, ir nusigandusi žvelgia į mane. Kažko nusigandusi.

Mokytoja iš patolo sušnibžda – pradėk. Nepraveriu lūpų, tik sutimpčioju, nes už jų nieko neturiu. Kur dingo gerai išmokto eilėraščio pirmieji žodžiai? Bernardo Brazdžionio eilėraščio. Nepamiršk – Bernardas Brazdžionis, sakė mokytoja. Ji dar pasislenka žingsnį, kitą, vėl šnibžtelia: „Motina, man saulė...“

Pagaunu:


        Motina, man saulė tavo veidą mena,
        Vargo raukšlės šviečia kaip žvaigždžių kerai,
        Visą šitos žemės klaidų kelią mano
        Tegu švies man tavo veido spinduliai.

Motinos ranka pamažėl kyla, pirštai priglunda prie kaktos, jų galeliai po skarute pasibruka.


        Motina, man žemė tavo vardą šneka,
        Vyturėliai čiulba jį gražiai kasryt...

Sutumulavęs rūkas apklesčia mokyklą, ištirpdo gegužės pradžios pavakarę, vienintelę tokią. Ir mano motiną jis skandina... jos veidą... ašarą ant skruosto...

AŠ. Mama!

JI. Pažadinau?

AŠ. Dar nemiegojau. Atrodo, nemiegojau.

JI. O aš pamaniau...

AŠ. Tavo ranka tokia lengva, kad nepajutau, tik žinau – prisilietei. Visai kaip kadais, kai pasilenkdavai prie miegančio ir be žodžių, vien akim keldavai. Ilgai taip žiūrėdavai pamiršusi ant viryklės plepsinčius puodus. Niekad nepaklausiau, ką tom minutėm galvodavai. Juk galvodavai kažką?

JI. Matydavau tave užaugusį. Išėjusį kur. Nežinau kur, bet kad toli, tai iš tikro.

AŠ. Ką tik paregėjau... gal sapne, o gal... tą tolimą Motinos dienos pavakarę mokyklos klasėje.

JI. Tu skaitei eilėraštį, suklupai vieną kartą, kitą ir tada pripuolei prie manęs.

AŠ. Susipainiojau, teisybė, bet – baisiausia – pasirodė, kad tu, mama, negirdi manęs, nesiklausai.

JI. Tuomsyk man buvo užėjęs pabaisys, toks pabaisys, kad nežinau...

AŠ. Gal jau tada matei mane po trejeto metų... lygiai po trejeto metų... prie kelio kruviną?

JI. Matyt nemačiau, tik staiga nusmeigė gilumoj – kažkas ištiks tave, kažkas neapsakoma. Taip nuėmė, surakino. Bet tik trumpam, o kitąlaik ir užsimerkus regėjau tave laimingą.

AŠ. Laimingą? Niekuomet to nesakei. Ir vėliau net nepaklausdavai, ar aš laimingas.

JI. Man pakakdavo tave akim perleisti. Tu negirdėjai ir mano prisipažinimų, kad aš tave myliu. Gal todėl ir tu man to nesakei. Jeigu yra parodyta – netark Viešpaties vardo be reikalo, tai mes šeimoje, pats žinai, kai kurių žodžių nebarstėm kaip pupų, laikėme juos šventais. Juos išsakydavome akimis, pirštų liestelėjimu, ramumu.

AŠ. Ar nepamiršai, mama, kaip aš gal penktų metų pats pasidariau tokią knygutę, o tu ją pagyrei. Graži tavo knyga, sakei. Gal jau tada matei mane rašytoją?

JI. Per savo amželį neperskaičiau nė vienos kokio rašytojo knygos. Paskaitydavau tik iš maldaknygės. Kad yra pasakų knygos, nereikėjo man sakyti. Bet ir pasakų man vaikystėje nieks neskaitė. Sekdavo jas iš galvos. Kaip jas man močiutė rentavo, taip ir aš tau. Tiesa, tavo tėvas turėjo savo knygų, o sykiais parsinešdavo iš kaimyno Šalčiaus, jo brolis Matas buvo palikęs apie savo keliones. Iš jų tėvas ir paskaitydavo garsiai.

AŠ. Ir vis dėlto, mama, nežinodama žinojai, kas manęs laukia. Motiniška širdis sakė, ne kitaip.

JI. Kalbėjo nuojauta.

Buvai jau nemažas, ėjai gal šešioliktuosius, mokeisi gimnazijoje. Vienąsyk vasarą, taip jau į pavakarę, paprašiau tave, kad sumuštum sviesto. Supyliau grietinę į muštokę. Gal lauke mušiu, mamute, sakai. Pasistatai taburetę pasienyje, atsineši knygą. Saulė neaukštai, bet dar viršum kluono, dangus kaip nupraustas. Traukis į pavėsį, liepiu, o tu: bus gerai. Muštokę įsispraudi tarpu kelių, viena ranka kilnoji lazdukę su kryžiokučiu, o kitoje laikai knygą.

AŠ. Menu, tai buvo Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“. Ją pradėjęs negalėjau atsitraukti.

JI. Mačiau, kaip tarpais, atversdamas naują lapą, įsižiūrėdavai į dangų toli, už kluono, už alksnynų. Neretai šitaip įsižiūrėdavai. Vis norėjau suraginti: tuksnok, tuksnok, kad saulėj grietinė nesušiltų, sviestas gausis didysis, bet tylėjau. Po minutės kitos patsai susigriebdavai, akis vėl įdurdavai į knygą, vėl dešine burbinai muštokę, kelnes grietine apsitaškydamas. Irgi neperspėjau, nes mintyse sumečiau: tu čia, bet ir ne čia. Neretai žiūrėdama pastebėdavau: tu čia ir ne čia.

AŠ. Iš tikro, mama, aš gyvenau dviejuose pasauliuose. Tasai antrasis pasaulis man būdavo svajonės, sapnai, o labiausiai – knygos. Buvau perskaitęs daug knygų, bet Simonaitytės „Aukštujai“ man tada buvo atradimas, lyg koks stebuklas, apvaldė jos žodžio, vaizdų magija.

JI. Nujaučiau kažką nežemiška, ko aš neįstengiau suprasti. Tačiau didžiausią turėjau norą, kad tu užaugtum dorus, kad nenuklystum kur, kad angelas tave lydėtų ir sergėtų. Kas vakarą kalbėdavau poterius ir nepasitaikė nė sykio – tikrai sakau, – kad nepavesčiau tavęs, brolio Antano ir judviejų tėvo Kazimiero Aukščiausiojo globai.

AŠ. Ačiū tau, mama. Tačiau mūsų kelias nebuvo bezų žiedais nubarstytas, ne viskas ėjo taip gražiai, kaip dabar kalbame. Kiek nelaimių, kiek rūpesčių. Viena okupacija, kita. Ko tik neteko pakelti, pažinti. O tavo sveikata vis labiau klibo, lankeisi ir Prienuose, ir Kaune pas daktarus.

JI. Matyt, į šį pasaulį atėjau nestipri. Anksti ištekėjau, galiu sakyt, dar visai mergaičiukė, reikėjo kurtis ant pasodos, kurią mano tėvai atrėžė. Darbas ir rūpesčiai, darbas ir rūpesčiai. Neilgai traukiau, sugvero širdis, ėmiau nepajėgti prie sunkesnės plušos, teko šauktis padienes moterėles ir per šienus, ir per rugiapjūtę, bulviakasį, o dvi vasaras, kai tu buvai mažiukas, pusmergę Albiną samdėm. Tavo tėvas neretai surūgdavo, kad tenka išlaidauti, jis gniaužė kiekvieną centą, nes rūpėjo išsimūryti rūsį, pasistatyti naują, erdvesnę grinčią. Spaudėmės, vargom.

AŠ. Bet iš kur, mama, tavyje radosi tvirtumo karo ir pokario metais, kai užgriuvo nuolatinis nerimas dėl mudviejų su Antanu, dėl mūsų tėvo. Neretai ir vidury dienos klaikinėjom kaip tamsią naktį nežinodami, kas laukia, kas tūno kad ir už svirno kampo. O tu vis tikėjai, tikėjai.

JI. Gal tasai tikėjimas ir palaikė. Aš tik tuomet jutau, kad mano galvoje neliko minčių apie save, o vienintelis man skausmas – jūs abu, mano vaikai.

AŠ. Supratau, gal todėl slėpiau savo bėdas, savo baisius nutikimus. Nepasakodavau apie juos, net menku žodeliu neprasitardavau, visa, kas negera, laikiau užgniaužęs.

JI. Neslėpsiu, kartais sugaudavau tavo mintis, tačiau tau į širdį nelindau. Ypač po to baisaus pavasario, po ilgos vasaros, kai vėlų rudenį parsivežėm tave iš ligoninės. Bet nekalbėkime apie tai, man per daug, nepakeliu.

AŠ. Atleisk, priminsiu vos, vos. Atvažiavusi pas mane į ligoninę vienąsyk užsiminei: nusinešiau į balą išskalbti tavo kruvinus rūbelius, vanduo nusidažė raudonai...

JI. Nereikia, sūnau.

AŠ. Tavo akyse ašaros, mama? Visai kaip tada, ligoninėje.

JI. Kai skalbiau, jos kaip lietaus lašai krito į tą rauzganą balą.

AŠ. Paskaitysiu tau vieną savo eilėraštį. Aš ne poetas, ne, tačiau yra buvęs metas... seniai, jau labai seniai, kai išsisakyti kitaip negalėjau. Paklausyk, mama.


        Motinai, 1946

        Vandenėli drumstas, vandenėli balos,
        Kas tave išrašė taip raudai, raudai?
        Vakaro saulutė žvelgdama nuo kalno?
        Kojas man suraižė aštrūs ajerai?

        Žlugtą užsimerkus, tariaus, išvelėsiu –
        Kultuvei pakelti galių per mažai.
        Širdį taip sugėlė – kulkų išakėti
        Mano mylimiausio vaiko marškiniai.

        Iš vandens išlipus per laukus brendu aš,
        Nešdama ant rankų nemigas naktų.
        Laša, laša kraujas ant arimo grumstų,
        Dygsta, dygsta rožės, dygsta iš žaizdų.

JI. Apsigaubkim, sūnau, tyla.

AŠ. Nepasitrauk, pabūk dar, mama.

JI. Žinai, ką... Tavo posmuose paregėjau ir žuvusio Broniaus motiną, taip pat daugybę motinų, skalbiančių sužeistų, sušaudytų vaikų drabužius. Kiek tokių motinų buvo, kiek jų buvo...

AŠ. Man prieš akis tu viena stovėjai. Bet, mama... Ką aš dabar turėjau išsyk pasakyti, vėl nustūmiau. Kaip kadaise vis atidėliojau, atidėliojau. Tu privalai žinoti viską.

JI. Pasakok.

AŠ. Abiturientas buvau, kai mano apsakymą išspausdino Kauno srities laikraštis. Netrukus gaunu laišką iš tokios Lolitos. Ji irgi abiturientė, kaunietė. Apsakymas patikęs, sužavėta. Aš nurašau jai, ji man, o paskui kviečia – atvažiuok į mano gimtadienį. Nors man eina dvidešimti metai, bet tai pirmieji mergaitės laiškučiai, pirmasis kvietimas. Šeštadienio vakarą aš jau Vilijampolėje. Vienaukštis mūriukas, erdviam kambary Lolita pristato mane tėvams, grupelei draugių ir draugų. Man nedrąsu tarp klegančių miesčioniukų, jaučiuosi kaip sukaustytas. Skanios vaišės, keli buteliai naminio vyno. Pagaliau muzika, dvi poros pakyla, sukasi. Lolita pavadina mane šokti. Ne, negaliu, supurtau galvą. Ji išpučia akis: kodėl? Negaliu, pakartoju. Bet kodėl? Ir staiga: neseniai mama mirė. Išsyk kaip kūju per galvą – ką aš pasakiau!

JI. Bet juk tuos žodžius ištarei net nepagalvojęs?

AŠ. Žinoma, ne. Užgirsta Lolitos tėvai, spaudžia man ranką, guodžia. Sužino jaunimėlis, muzika trumpam nutyla. O kaip man prisipažinti, jog pasakiau netiesą tik todėl, kad nemoku šokti? Negi aš galėčiau strapalioti, kad visi šaipytųsi? Lolitos motina klausia: kas buvo tavo mamai, kad mirė? Sirgo, sakau, širdis. Tai gal infarktas? Infarktas, meluoju toliau ir visas degu, grimztu gilyn, gilyn.

JI. Užsitaisei slogų vakarą.

AŠ. Buvau tikras, kad tau viską išpasakosiu, bet kai parėjau iš Prienų, nepajėgiau prasižioti. Dirsčiojau į tave, vos neužblioviau kaip mažas.

JI. Tai buvo ar ne penkiasdešimt antrieji, ruduo. Prisimenu, mačiau tave visai ne tokį kaip kitais sykiais. Dar paklausiau, ar nenutiko kas. Nieko, visai nieko, atsakei. Daugiau neklausinėjau.

AŠ. Maniau, prisipažinsiu kitą savaitgalį, tada vėl atidėjau – kitąsyk. Ne vienus metus nešiojausi tą savo didžiąją nuodėmę. Tu ir mirei man jos neatleidus.

JI. Motinai vaikų nuodėmės – ne nuodėmės. Liaukis galvojęs.

AŠ. Ir dar skubu prisipažinti, kad tavęs nepaklausiau. Tavo žodžių, tėvo žodžių. Abu kalbėjot: vaikeli, niekad nesivelk į politikas, nuo jų laikykis kuo toliau. O gal pati žinai – tu viską žinai, tikriausiai, – bet vis dėlto aš tau papasakosiu. Abiem jums su tėvu mirus, pradėjau rūpintis, kad Prienų kapinėse būtų pastatytas paminklas. Ėjo 1977-ieji. Susiradau skulptorių, tikrai talentingą, įdomų, dar jauną, bet jau savo darbais pagarsėjusį. Tai buvo Dovydas Zundelovičius. Supratau, kad jis ne lietuvis, ne katalikas, bet man tai nebuvo kliūtis. Keletąsyk susitikę tarėmės. Jis manęs vis klausė, ką norėčiau matyti – gal kokią figūrą, biustą? Begalvojant prieš akis atsistojo šventas Izidorius, žemdirbys, artojas. Tėvas ir tu, mama, abu žemdirbiai, į tėvo suverstas vagas žiūrėdavau neatsižiūrėdamas. Sutarėm – iškils senovinis iš žalvario lietas arklas, jo noragas bus įbestas į vagą. Vagos – granito luitai, užklojantys abu kapus. Ir dar – tarp arklo rankenų bus įtvirtintas gan stambus metalinis kryžius. Kaip sutarėm, taip ir buvo padaryta. Paminklėlis iškilo tyliai, neatsiklausus rajono valdžios, nepaprašius leidimo. Galvojau, kaip bus, taip: negi mano kampo vadovai – tiesą sakant, aš jų ir nepažinojau – užsimos prieš mane. Ir tikrai niekas nieko. Atkūrus nepriklausomybę, net keista – lygiai po penkiolikos metų, 1992-ųjų gale, kraštiečiai mane išrenka į Seimą. Po kelių dienų skambutis: išniekintas tėvų kapas, nurėžta ir pavogta žalvario skulptūra.

Mama, suprask, man tai buvo pirmasis smūgis už tai, kad nepaklausiau judviejų su tėvu ir įlindau ten, kur nederėjo. Pačiu brutaliausiu būdu man buvo atseikėta.

JI. Nederėjo graužtis, sūnau. Vietoj metalo brolis Antanas iškėlė medinį kryžių.

AŠ. Kai aplankau tavo kapą, kai uždegu žvakeles, aš vėl ir vėl tarsi surandu tave, mama...

JI. Manęs tenai nėra, neieškok, sūnau. Tenai tik sunkus granitas ir kryžius. Aš esu su tavim, tavyje. Kaip ir tėvas – tavyje. Aš labai dažnai tave pakalbinu, tu išgirsti, klausaisi. O per sapnus, žinau, paregi mane tokią, kokią prisimeni. Bet tai reta. Dažniau tu manęs ieškai, klausinėji kitų, jie nieko tau nepataria. Tu vis ieškai, lauki. Jau daug metų lauki ir tiki, kad mes turime susitikti sapne.

AŠ. Sapnuose, taip. Tikrai taip. Bet tai sapnuose.

JI. O gal kiekvieno gyvenimas – sapnas? Dar vaikas man panašiai skaitei. Viskas, viskas tik sapnas.

Tyla.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
0:01:44 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba