ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Nutrūkęs kontaktas su kūno visata

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Dorota Terakowska. Belytis. Apysaka. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Gimtasis žodis, 2007. 383 p.

Dorota Terakowska, kurią mūsų skaitytojai pažįsta iš anksčiau lietuvių kalba pasirodžiusių knygų „Raganų duktė“ („Gimtasis žodis“, 2006) ir „Lėliukė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006), apysakoje „Belytis“ ėmėsi sunkios ir, sakyčiau, visai nepoetiškos, kaip gali atrodyti, temos – negimusio kūdikio jutimais suvokti išorinį pasaulį. Mums šis pasaulis atrodo įprastas, nes esame prisitaikę prie jo sąlygiškumų. Tačiau ką jaučia paslaptinga gyvybė, užsimezgusi „Belyčio“ pagrindinės veikėjos Evos įsčiose – be jos valios, bet kaip vilties ženklas, kaip šansas nutraukti nevykusio gyvenimo grandinę, pasikeisti?.. (Pasak orios Seimo narės, vieno interneto dienraščio redaktoriaus pavadintos „karingojo ateizmo dinozauru“, tai nereiškia nieko, nes embrionas – tokia pat moters kūno dalis kaip plaukai ir dantys, ir su juo galima tvarkytis savo nuožiūra.) Ne kitaip ketina pasielgti ir Eva, sekdama savo motinos pavyzdžiu (šioji be sąžinės graužimo pasidarė kelis abortus, taigi ją galima vadinti emancipuota moterimi, lyčių kare įveikusia kelis patriarchalinės tvirtovės forpostus). Kadangi „Belytis“ – iš kino scenarijaus gimusi apysaka (rašytojos dukra, režisierė Małgorzata Szumowska, ne tik paskolino motinai savo scenarijų, bet ir pastatė filmą), o geras kinas, manyčiau, neapsieina be netikėtos atomazgos, taigi galima laukti ir ne prastesnės apysakos kulminacijos. Tačiau kadangi ką nors naujo atrasti šiais sekimų ir perdirbinių laikais vis sunkiau, „Belytis“ baigiasi gana tradiciškai, vadinamojo „dramaturginio lanko“ principu: didžioji apysakos dalis pasirodo besanti sąlygiška, hipotetinė (kas atsitiktų, jei Eva nebūtų pasidariusi aborto). O kas atsitiks po aborto, skaitytojas žino. Dvasinių Evos ieškojimų, identiteto suvokimo kelias baigiasi net neprasidėjęs. Miesčioniško, banalaus gyvenimo grandinė, besitęsianti per kelias kartas (Evos senelė–motina–Eva) nenutrūksta, veikiau fatališkai sutvirtėja. Skaitytoją, pripratusį prie laimingų melodramų, apima šioks toks nusivylimas (galėjo gi mergiotė ištekėti už vieno iš savo prievartautojų, kad ir už to transvestito – visai mielas, o dar verslininkas, kokia paguoda šeimai!). Bet vėliau imi gerbti autorę už nepataikavimą vartotojiškam skoniui: šis yra ganėtinai sustabarėjęs, kad čia ką nors būtų galima keisti.

Užtat pats skaudžiausias ir atpažįstamiausias apysakos klodas ir yra vartotojo mentaliteto iškėlimas: kaip jis gimsta, formuojasi, yra paveldimas, sakyčiau, net nulemiamas. Ir koks nelaimingas gali jaustis žmogus, nepatenkinantis savo vartotojiško instinkto kaip vienintelės egzistencinės duotybės (Evos motina Teresė: „Žmonės turi automobilius, važinėja po užsienius, iš supermarketų tempia pilnut pilnutėlius milžiniškus krepšius, o čia žmogus skaičiuoji kiekvieną skatiką“, p. 60). Ir nors šiek tiek šabloniška atrodo tendencija vaizduoti inteligentą ir aristokratą kaip silpnąją barikadų pusę, šiuo atveju tai pasiteisina: jeigu Janas, Evos tėvas, būtų ne tik kultūringas, bet ir stiprus žmogus, ryžtinga asmenybė, vargu ar pakęstų Teresės manipuliacijas. Šioji – itin atpažįstamas tipažas, neleidžiantis abejoti savo gyvenimiškumu. Tokius kasdien sutinkame prie parduotuvės, poliklinikoje ar turguje, amžinai kuo nors nepatenkintus, pykstančius ant kitų, gyvenančių geriau, laikančius save likimo ir valdžios aukomis. Ir, žinote, sunku Teresės tokia auka nelaikyti: dvasios aristokratiškumo ir plebėjiškumo konfrontacija D. Terakowskos kūrinyje turi gilias šaknis, tai ne laikotarpio ar situacijos, o veikiau amžinasis konfliktas, amžinoji neapykanta, einanti iš kartos į kartą (Teresės motina Marija apie Jano tėvus: jie žiūrį į juos, prastuolius, iš aukšto!.. Bet kuo gi jie geresni!..). Taigi Teresė – praktiškos ir nuožmios, kruvinus kriminalus dievinančios senelės Marijos ir niūraus darbininko senelio („tikro vyro“, lupusio Teresę už tai, kad nesuvalgė gysloto mėsos gabalėlio, dėl kurio buvo atstovėta baisi eilė) palikuonė, neraštingo vargo vaikas, vargo, išauginusio bene godžiausią vartotojų sluoksnį. (Dabar suprantu, kodėl lietuvių politikams, ypač mažiau išsilavinusiems, vis nepakanka pinigų ir valdžios – atsiliepia vargo vaikų, braidžiusių po karvašūdžius, mentalitetas.)

Ir nors kartais, skaitant „Belytį“, apima bejėgiškas pyktis dėl neveiklios, neginančios savo prioritetų inteligentijos – tenka nurimti, nes juk neįmanoma apginti dalykų, apie kuriuos priešo pusė nėra nieko girdėjusi ir veikiausiai net neįtaria, kad tie dalykai egzistuoja. Prisiminus Regimanto Tamošaičio žodžius, kad jei vienam kambary apgyvendintum profesorių ir valytoją, tai pastaroji greitai paimtų viršų, belieka tik liūdnai palinguoti galvą. Tegu sau karaliauja savo mažoj karalystėj, ką padarysi... Autorė, vaizduodama priešingų frontų susidūrimą, ne pilsto iš tuščio į kiaurą, o pateikia labai iškalbingų detalių. Pavyzdžiui, koncertinio Jano fortepijono „Steinway“ ir senovinės atlaso staltiesės likimas sukrečia ne mažiau nei žmonių likimai. Nusmelkia savo tikrumu, nes neretam iš mūsų teko girdėti apie fortepijono perdirbimą į lentynas (išeina gražios, mat lakuotos, blizga) ar dirbtines knygų nugarėles vadinamosiose sovietmečio sekcijose... Na, o šiomis dienomis miesčioniškumas renkasi rafinuotesnes formas. Fortepijonų niekas lentynomis nebeverčia, jie stovi fojė, bet jais niekas neskambina. Kaip ir knygos. Paveikslai. Kiti meno kūriniai. Visa tai – tiesiog brangi ar madinga dekoracija. O dekoruoti brangius būstus šiandien tikrai yra kuo. Nebe gūdus sovietmetis...

Vieni iš pačių įspūdingiausių apysakos puslapių – apie „grafaitę Maricą“. Jano motinos, ponios Irenos, prisiminimai liudija, kad kičas yra amžinas, ir net proletariato diktatūra jam – ne kliūtis. Veržli ir gyva mokytoja, kuriai Irena taip troško patikti, kad net pagal „Tėve mūsų“ rašė laišką Stalinui, netenka Irenos meilės po to, kai ši pamato, su kokia nevaldoma aistra idėjiškoji mokytoja klausosi pigios operetės ir grožisi aptukusia, „gaidžius“ laidančia dainininke ir nešvariais jos nėriniais. Apskritai senelės Irenos paveikslas – vienas šviesiausių šiame nelinksmame kūrinyje. Net jos liga ir mirtis senelių namuose atrodo oresnė ir prasmingesnė nei bruzdus ir karštligiškas Teresės šeimos gyvenimas, koncentruotas į valgymą, televizoriaus žiūrėjimą, tuščias viltis (išloš loterijoje daug pinigų, ir viskas vėl bus gerai) ir transformuotas vertybes (Evos jaunėlė sesuo iš tikybos gauna dvejetą, nes palygina dangų su supermarketu, o Abraomą, besiruošiantį aukoti Izaoką, – su Voldemortu).

Taigi, vargu ar galima tikėtis, kad tai kada nors baigsis, ir dar laimingai. Slogus likimiškumas nubrėžtas iš anksto, vertybės atseikėtos. Ir senelės Irenos klausimai, kuriais ji apipila sūnų, išgyvendama dėl Evos likimo, atrodo bejėgiškai retoriški. „Ji negali būti šitaip baisiai apleista, šitaip visiškai neauklėjama. Kodėl nieko nedarai, kad ją išgelbėtum?.. Ką ji skaito? Kas ją domina? Kas su ja kalbasi ir apie ką?“ (p. 119). Užsimezgusi gyvybė (originalo pavadinimas – „Ono“ – nemažas galvosūkis vertėjai; Vyturys Jarutis, 2003 m. „Literatūroje ir mene“ skelbdamas šio kūrinio ištrauką, pasirinko pavadinimą „Jisai“) buvo bandymas kalbėtis ir suvokti pasaulį ir savo vietą jame su kito pagalba. Tačiau jeigu kitas šiame pasaulyje nėra vertinamas („kūno dalis“, „pačios moters reikalas“), ką galėtume kaltinti dėl trapaus kontakto, tapsmo asmenybe nutrūkimo?.. Aplinką?.. Save?.. Valdžią?.. Lyčių galimybes?.. Atsakyti vargu ar reikėtų. Šiuo atžvilgiu atsakymai slypi klausimuose.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 26 
0:01:43 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba