ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Kukaveičio šventvietės mįslės

VYKINTAS VAITKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Segė, rasta Turlojiškių pilkapyno prieigose. XIV a.
S. Pilkausko nuotrauka

Tyrimai Širvintų rajono paribiuose nepalieka abejonių, kad vietovėje tarp Gudulinės ir Pociūnų augo Jano Dlugošo XV a. parašytoje „Lenkijos istorijoje“ nurodoma Kukaveičiu vadinama šventa giraitė, kurioje buvo sudeginti 1377 m. gegužę mirusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai.

Prieš keletą metų šia džiugia žinia ir tyrimų lūkesčiais pirmiausia pasidalijau su „Šiaurės Atėnų“ skaitytojais (2002.V.11). Šių metų balandžio 22-ąją vietai, kurioje augo šventa giraitė, Kultūros paveldo departamentas jau suteikė teisinę apsaugą. Dabar lieka laukti, kol šią naujieną išgirs, o išgirdusios palankiai sutiks kitos atsakingos institucijos.

Prie Kukaveičio telkšančiame Variekos ežere dar baubia į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai baubliai, tačiau ar jie atlaikys naujų namų ir įvairios paskirties centrų statytojų puolimą? Prie Variekos prasidėjusių statybų nepavadinčiau derančiomis su gamtine aplinka – veikiau priešingai. Tai aiškus pavojaus signalas ir perspėjimas, kas laukia archeologinių bei mitologinių vertybių ir jas supančio kraštovaizdžio, jeigu atsakingi pareigūnai toliau pataikaus vadinamajam politikos ir verslo elitui.

Į Kukaveičio šventvietę pažvelkime iš šiandienos pozicijų. Tai leidžia padaryti naujausių tyrimų rezultatai, kurie keičia mūsų žinias apie didžiojo kunigaikščio Algirdo, valdžiusio Lietuvą 1345–1377 m., laidotuves ir teikia (nors visai nedidelę) viltį, kad kada nors gali būti surastas ir valdovo kapas.

„Netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės buvo sudegintas...“

Hermano iš Vartbergės „Livonijos kronikoje“ yra 1377 m. gegužės mėnesiu datuota žinia apie Lietuvos valdovo Algirdo mirtį ir iškilmingas jo laidotuves – palaikai buvo sudeginti kartu su įvairiais daiktais ir aštuoniolika žirgų.

J. Dlugošas (1415–1480) nebuvo šių įvykių amžininkas ar juo labiau liudininkas. Tačiau jo „Lenkijos istorijos“ skyriuje, skirtame senovės lietuvių kilmei, tikėjimui ir papročiams aprašyti, yra intarpas, kad viename iš ypatingų lietuvių miškų (speciales silvas), kuriuose giminės ar šeimos turėdavo tam tikrus židinius (speciales focos) mirusiųjų kūnams deginti, su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu, buvo sudegintas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Toji vieta buvusi netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, Kukaveičiu vadinamame miške (in silva Kokiveithus prope castrum et villam Miszeholy).

Kaip pabrėžė prof. Edvardas Gudavičius, Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dvare Vilniuje, praėjus šimtui metų po Algirdo mirties, dar galėjo būti išsaugoti prisiminimai apie iškilmingas valdovo (Kazimiero senelio) laidotuves.

Kukaveičio užusienis ir vienkiemis

Nė viename iš aštuonių XVI–XVIII a. dokumentų (teisminių ginčų, inventorių, parapijos ir jos gyvenamųjų vietų aprašymo), kur minima Maišiagalos apylinkių Kukaveičio vietovė, nėra jokios užuominos apie ten buvusią senovės lietuvių šventą giraitę. Iki šiol nepavyko aptikti ir vietovės planų ar schemų. Tačiau aprašymuose pateikta tikslių duomenų apie geografinę Kukaveičio padėtį ir išvaizdą bei orientyrus artimiausioje jo aplinkoje minėtu istorijos laikotarpiu.

XV a. pab.–XVI a. Lietuvos valdovams Aleksandrui ir Žygimantui Senajam ėmus masiškai dalyti didikams ir bajorams žemes už karinę tarnybą, Kukaveitis išliko nepaliestas, nors šalimais nusidriekė Astikų, Daugėlų, Narbutų, Bagdonavičių, Kondratavičių, Sirevičių, Jurevičių, Vnučkų ir kitų valdos.

Apie 1555–1560 m. Maišiagalos paviete valdovo žemę matuojant valakais, matininkas valdovo naudai išmatavo Maišiagalos bažnyčiai užrašytų žemių. Tad 1560 m. vyskupui Valerijonui Protasevičiui kaip kompensacija už nuostolius iš valdovo žemių fondo buvo paskirtos kelios valdos, tarp jų ir 27 margų (apie 19 ha) Kukaveičio užusienis, likęs už valakais išmatuoto valstybinio Mėšliukų kaimo ribų. Kukaveičiu tuo metu vadintas iš dalies mišku apaugęs, iš dalies šienaujamas prastos žemės laukas (pola Lesu Zarosley y po czasti Senożati Hruntu podloho).

Kita (matyt, mažesnė) Kukaveičio dalis atsidūrė kitų savininkų rankose ar valstybinio Mėšliukų kaimo valakuose ir ilgai buvo ginčų tarp Maišiagalos seniūnijos ir Bažnyčios objektas. Šioje Kukaveičio dalyje Laurynui Paplavskiui buvo leista statytis namus. Nežinia, ar tai L. Paplavskis padarė XVIII a. viduryje, tačiau 1775 m. Vilniaus vaivadijos gyvenamųjų vietų sąraše jau minimas Askierkai priklausantis Kukaveičio palivarkas (Folwark Kukaweytis), vėliau – Kukaveičio vienkiemis (zaścianek Kukowajtys). Dėl nežinomų priežasčių XVIII a. pabaigoje šį vietovardį nustota vartoti. XIX a. carinės Rusijos imperijos žemėlapiuose išnyra iki tol nežinomas Užmėšliukų (Zamešluki) – vietovės, esančios už Mėšliukų kaimo, – pavadinimas.

Dėmesį patraukia dar trys nuorodos dokumentuose. Žarnavagių kaimo, esančio keli kilometrai į šiaurę nuo Kukaveičio, ribose 1787 m. paminėti neatmenamų laikų kapai (Mogily od naydawnieyszych Czacow). Šiaurinėje Kukaveičio papėdėje augantis miškas 1784 m. pavadintas Gojumi (wdoł zgóry przez Hai) (žinoma, neatmestina, kad tai bendrinis miško pavadinimas). Taip pat viename iš dokumentų minima Turlojiškių palivarko Bokštų pieva (...co do Sianozęci Bokszty). Jos padėtis nėra preciziškai apibūdinta, tačiau aišku, kad tai Musės pakrantė Turlojiškių palivarko aplinkoje. Tai leistų manyti, kad bokštais galėjo būti vadinami ten pat esantys pilkapiai! (Su panašia situacija susiduriame prie Bartkuškio esančiame Kaimynų kaime, kurio pilkapiai yra visai netoli Zabokštos ežero ir upelio (dabar jis vadinamas Žebokšta).) Panašių atvejų Aukštaitijoje yra ir daugiau.

Kukaveičio šventvietė ir aplinka

Nors XVI–XVIII a. dokumentuose nėra nė menkiausios užuominos apie šventą senovės lietuvių giraitę, Kukaveičio lokalizacija nebekelia jokių abejonių. Tai didelė, aukštai virš aplinkinių laukų ir pelkėtų žemumų iškilusi plokštikalvė, esanti į pietvakarius nuo Musės, Juodės ir Talos santakos. Mėšliukų kaimas užima pietinę, Gudulinė – vidurinę, o Pociūnų vienkiemiai – rytinę šios aukštumos dalį. Aukštumą išilgai skrodžia senasis Vilniaus–Širvintų kelias ir po žemėmis paklota magistralinio dujotiekio trasa. Aukščiausioje jos dalyje puikuojasi trys mobiliojo ryšio stulpai.

Istoriniai dokumentai pabrėžtinai nurodo, kad Kukaveitis yra rytinėje kelio į Širvintas pusėje ir prasideda nuo staigaus jo posūkio į šiaurės vakarus. Tačiau be išlygų tuo sunku patikėti. Kadangi minėtas kelias visai nepaiso gamtinių ir geografinių vietovės ypatumų ir tarsi styga kerta aukštumą išilgai, jis laikytinas palyginti vėlai atsiradusia transporto arterija. Kur kas rimtesnis kandidatas į senąjį krašto kelią yra trasa Maišiagala–Medžiukai–Godiškės–Šiauliai (ir toliau iš jų į Giedraičius bei Širvintas), apjuosianti Kukaveitį iš rytų. Tokią prielaidą patvirtina faktas, kad 1981 m. Šiauliuose, o 2004 m. ir Godiškėse buvo aptikti Prahos grašių lobiai, paslėpti XV a. ketvirtame ketvirtyje.

Labiausiai tikėtina, kad šventas Kukaveičio miškas apėmė visai ne kelio, o natūralių (šlaitų, pelkių) ar dirbtinių ribų (takų, ežių) atribotą aukštumos dalį. Kol kas tegalime spėlioti, kokio dydžio ji galėjo būti. Akys pirmiausia krypsta į aukščiausią – šiaurinę – aukštumos dalį, kurios aukščiausias taškas yra 156,5 m virš jūros lygio. Šios dalies reljefas vis dar atrodo gana natūraliai, visomis kryptimis atsiveria vaizdingos panoramos. Vidurinėje dalyje Kukaveičio plokštikalvė yra kur kas lėkštesnė, pažeista ilgamečių arimų. Iš buvusių gausių vienkiemių po melioracijos liko tik kelios sodybos.

Kalbant apie kultūrinę Gudulinės šventvietės aplinką priešistoriniais ir ankstyvosios istorijos laikais didžioji archeologinių vietų (akmens amžiaus stovyklaviečių, senovės gyvenviečių, Rytų Lietuvos pilkapių, lobių radaviečių) koncentracija yra Musės upės pakrantėse. Tačiau jų aptikta ir toliau nuo Musės prie mažesnių upelių ar užpelkėjusių vandens telkinių.

Vis dėlto Kukaveičio archeologinės aplinkos pažinimas dėl objektyvių priežasčių (tai Vilniaus krašto vietovė) buvo ilgas ir vyko pamažu. Jis tęsiasi iki šiol.

Kalbant apie geležies amžių, Turlojiškių senovės gyvenvietę (II a. pab.–III a.) tiksliai datuoja lobių ieškotojų ten rasta puikios būklės Antonino Pijaus moneta (dupondijus), nukalta tarp 153 ir 154 m.

V–VII a. degintinių kapų būta Turlojiškių ir Pajuodžių pilkapynuose. IX–XI a. datuojamas žirgo kapas su žąslais ir pjautuvu dar 1935 m. buvo aptiktas viename iš Plikiškių pilkapių. Iš X a. antrosios pusės ar XI a. laikotarpio turėtų būti kilęs Jauniūnuose rastas sidabrinių papuošalų ir Rytų kraštų monetų lobis. Deja, į muziejų pateko tik trys dirhemai.

Bartkuškio apylinkėse kitados buvo rasta ir bronzinė liūtą imituojanti akvimanilė (indas švęstam vandeniui), XIII a. pirmojoje pusėje pagaminta Žemutinėje Saksonijoje. Vėliau šis radinys pateko į Hamburgo muziejus.

Vis dėlto ypatingo dėmesio nusipelno Turlojiškių pilkapynas. Tai arčiausiai Kukaveičio šventvietės šiuo metu žinoma Rytų Lietuvos pilkapių grupė. Nedera pamiršti, kad bemaž tūkstantį metų senovės lietuviai mirusiųjų palaikus degino vienoje, o pildami pilkapius laidojo kitoje vietoje, (apie XIII–XIV a. ėmė plisti plokštiniai kapinynai).

Sodyba, keliai, magistralinis dujotiekis, pasodintas miškas, melioracija ir kita žmogaus veikla Turlojiškėse beveik neatpažįstamai pakeitė pilkapius, kitados dėl įspūdingo dydžio galbūt vadintus bokštais arba galbūt pašonėje turėjusius specialų nežinomos paskirties statinį – bokštą. 2006 m. archeologiniai tyrimai Turlojiškėse apėmė kelias didelio pilkapyno dalis ir jo šiaurines prieigas. Suardytuose degintiniuose vyrų ir moterų kapuose buvo aptikta IX–XI a. radinių: ornamentuota apgalvio plokštelė, įvijinių karolių, vytinės antkaklės dalių, masyvi trikampio pjūvio apyrankė, kitų rūšių apyrankių dalių, peilių, ietigalių, yla. Ietigalis skliauto raštu ornamentuota įmova yra laikomas importu iš Skandinavijos kraštų ir rodo aukštą ten palaidotų karių statusą. Kaip dažniausiai konstatuojama ir kitose vietovėse, minėto ietigalio plunksna Turlojiškėse, prieš įdedant ją į kapą, per nežinomą ritualą buvo nulenkta žemyn.

Lauke į šiaurę nuo Turlojiškių pilkapių lobių ieškotojai rado XIV a. antrąja puse–XV a. pr. datuojamą žalvarinę lietą segę. Tai dirbinys, kurio archeologinis kontekstas (įkapė iš suardyto kapo? gyvenamosios zonos radinys?), reikia tikėtis, dar paaiškės ateityje. Svarbiausia, kad segės chronologija sutampa su mums rūpimų įvykių Kukaveityje laikotarpiu ir leidžia įtarti, jog tuo metu Turlojiškėse dar galėjo būti laidojama. Taigi, jeigu kas nors imtųsi Algirdo kapo paieškų, tai darbą reikėtų pradėti Turlojiškėse.

Kol kas žinomas tik neabejotinai XIV a. laikotarpį menantis paminklas – Maišiagalos piliakalnis. Medinę Maišiagaloje stovėjusią pilį, kaip Kukaveičio miško padėties orientyrą, nurodo ir J. Dlugošas (pilies būta 3,5 km į pietus nuo Kukaveičio). 1971–1973 m. archeologinių tyrimų rezultatai rodo, kad Maišiagalos pilis buvo sudeginta du kartus, veikiausiai per 1365 ir 1390 m. karines operacijas.

Galbūt XIV a. (XV a. neabejotinai) tam tikras ūkinis Maišiagalos pilies ir valdovo dvaro vienetas egzistavo prie Musės, Juodės ir Talos santakos kiek toliau į šiaurės rytus nuo Kukaveičio. Jo pagrindu formavosi dvaras, XVI–XVIII a. dokumentuose pabrėžtinai vadinamas Maišiagala arba Narbutų Maišiagala (Meyszagoła Narbutowska). Apie tai, kad, prieš perduodant ten pat esančią Didžiąją pievą prie Musės Grigorijui Astikui (tai įvyko 1509 m.), ten buvo ganoma valdovo žirgų kaimenė, kalba daugelis vėlesnių dokumentų (...gdzie przedtym stado Królewskie pasywano).

Apibendrinimas

Faktas, kad J. Dlugošo „Lenkijos istorijos“ eilutės tapo iš esmės konkretų geografinį adresą turinčia informacija, laikytinas svarbiausiu pastarųjų metų tyrimų rezultatu.

Tai, kad spėjamame Kukaveičio šventvietės plote (aukštumoje) iki šiol neaptikta archeologinių radaviečių ir nėra žinoma kitų istorinių objektų (išskyrus kaimus ir sodybas), gali būti vertinama iš kelių pozicijų. Visų pirma tai galėjo lemti nedidelis archeologinių žvalgymų mastas. Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad dėl gamtinių sąlygų Kukaveičio aukštuma niekada ir nebuvo gyvenviečių ar ūkinės veiklos vieta. Matyt, vandens ištekliai ir palankesnis mikroklimatas lėmė archeologinių vietų, visų pirma gyvenviečių, išsidėstymą Kukaveičio plokštikalvės papėdėje, išlaikant bent jau vizualinį ryšį su apylinkėse dominuojančia aukštuma. Taip samprotaujant senosios šventvietės padėtis aukštumos viršuje atrodo suprantama ir logiška.

Algirdo laidotuvių ritualo dalis – jo palaikų sudeginimas Kukaveityje 1377 m. – yra pačią didžiausią intrigą kelianti informacija. Šventvietė laukia tyrėjų ir visuomenės dėmesio. Ir ją, ir artimiausią jos aplinką pirmiausia būtina apsaugoti nuo statybų bumo, sukaupti geriausių tyrimų patirtį, ryžto ir lėšų juos atlikti. Nėra abejonių, kad šiuolaikiniais metodais pagrįsti tyrimai suteiks daugiau objektyvios informacijos apie šventvietės naudojimą ir, labai tikėtina, apie vieno iš Lietuvos valdovų laidotuves.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


116576. Baltrus2008-05-07 10:32
Segė tai gerai, bet dar norėtųsi schemos.

116612. po palme2008-05-07 17:19
kiekvienas toks musu istorijos trupinys neikainiojamos vertes

116662. Arklys2008-05-08 06:18
Bliad`t kaip įdomu...

116708. šis Arklys,2008-05-08 14:20
akivaizdu, nėra anų žirgų giminaitis.

116732. cc2008-05-08 22:05
Labai įdomu.

117181. Arklys to šis2008-05-12 13:38
Ką?

117209. cc2008-05-12 20:18
Šiuo metu skiriamas dėmesys ir lėšos Dubingių piliavietei aptvarkyti, konservuoti bažnyčios liekanas. Keista, kad net griuvėsių nešliko iš tokios didybės. Lipant keliu į pilies kalną atkreipiau dėmesį, kad kelias grįstas raudonų plytų nuolaužomis.Gal buvo ardomos sienos ir plytų nuolaužomis tvarkomas kelias? Ir gubernatoriaus leidimo nereikėjo prašyti? Panašiai kaip iš Vilniaus gynybinės sienos plytų kitataučiai pirkliai ir amatininkai statėsi sau namus.

117233. to cc2008-05-12 22:25
tu šovinistas ir ksenofobas iš prigimties ar netyčia? prieš rašydamas apie kitataučius pirklius ir amatininkus pasidomėk kiek savi pri(si)dirbo.

117235. cc2008-05-12 22:37
Prie ko čia šovinistas? Žinoma, kad lietuviai yra prisidirbę iki ausų, bet jei neklystų, tai Vilnius 150 metų buvo rusų.

117236. cc2008-05-12 22:38
Kai 45 metais užėjo sovietai, tai jie taip pat griovė tautiškus paminklus.

117282. to cc2008-05-13 14:51
kaip ir dubingių atveju - savi griovė ir griauna. nereikia suversti kaltės okupantams

117310. cc - to2008-05-13 21:25
Jūs kaip visada teisus. Su kuo ir sveikinu.

135390. Ema2008-10-18 12:43
dima bilan

Rodoma versija 25 iš 25 
0:01:41 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba