ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje klausė, „kodėl niekas lig šiol mūsų literatūroje pilnai neparodė Lietuvos šviesos – su visais jos niuansais, nuo gyvybe pulsuojančio jos džiaugsmo pavasarį ligi baisaus, bet su niekuo nesukeičiamo, jos nykumo žiemą“. Balandžio trečią dekadą dangus mums padovanojo marias spindulingos šviesos. O kartu su šviesa – ir daug erdvės. Ištisus mėnesius gyvenus kone vien nykioje pilkumoje, neretai miglose, po žemu rūškanu dangum, saulės spindesys aukšto žydro dangaus fone įspūdingai praplėtė regimąją erdvę – tai ypač ryšku kalvų arba pastatų aukštumose.

Vieną tokią spindulingą pavakarę ėjau iš ribotų, bet labai jaukių Nacionalinės bibliotekos (visada ją užsispyręs vadinu Nacionaline, o ne Mažvydo) erdvių – ten buvo paminėtos iškilaus vertėjo Dominyko Urbo 100-osios gimimo metinės (garsiausias jo vertimas – Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“). Visos gatvės ir gatvelės, kuriomis galima ištrūkti iš centro, buvo užtvindytos automobilių spūsčių – pėsčiomis judėti buvo galima greičiau nei važiuojant. Beveik visuose automobiliuose sėdėjo tik po vieną žmogų – vairuotoją. Galvojau, kaip dieną miesto centre susigrūda tokia transporto masė ir kodėl tie pavieniai žmonės (dauguma, matyt, kasdien) šitaip įkalina save. Žinoma, autobusas į manąjį Vilniaus pakraštį kelio pradžioje mane vežė irgi vėžlio greičiu, bet aš jame sėdėjau ir skaičiau, nėmaž nesirūpindamas, ar užsidegus žaliai šviesai spėsiu pervažiuoti kryžkelę, ar įstrigsiu jos viduryje.

Taigi, skaitiniai autobuse. „Literary Review“: biografijose vis dar mėgaujamasi dekanonizavimo polėkiu. Pasirodo, Axelis Munthe („Knygos apie San Mikelę“ autorius) anaiptol nebuvo toks altruistas, koks dėjosi, o tarp jo meilužių netrumpą laiką buvusi Švedijos karalienė. Autobiografija: amerikiečių rašytojas Shalomas Auslanderis savo memuarus pavadino „Foreskin’s Lament“ („Apyvarpės rauda“) – tai yra jo maištas prieš tradicinį religinį žydišką auklėjimą. Bet, kaip teigiama recenzijoje, dėl apyvarpės jis nerauda – šiuo aspektu jo maištas prieš tradiciją buvo tik toks, kad jo sūnui apyvarpę nupjovė gydytojas kitą dieną po gimimo, be jokių religinių apeigų.

Čia turiu prisipažinti, kad vienu vieninteliu atžvilgiu galiu užsitraukti antisemito vardo dėmę. Stebina ne tai, kad judėjai praktikuoja apipjaustymą (tai jų reikalas), bet kad jie sugebėjo įtikinti šio tariama nauda beveik visas Jungtines Valstijas – ten dabar gimdyklose tai daroma automatiškai. Kokia žmogaus puikybė – netikėjimas, kad Dievas žmogaus kūną sukūrė tobulą ir to kūno neleistina be reikalo pjaustyti. Iš tiesų visos religijos (t. p. krikščionybė), be esminių apreiškimo tiesų, turi dar visokių buitinių taisyklių ir tabu, kuriuos lėmė specifinės bendruomenės istorinių, ekologinių, geografinių ypatybių reikmės. Tad ne veltui ir musulmonai, ir judėjai (šiaip jau didelės meilės vieni kitiems nejaučiantys) praktikuoja apipjaustymą, kiaulienos draudimą. Todėl, kad jų religija susiformavo tame pačiame regione, kur viešpatauja sausros ir karščiai, trūksta vandens, tad senovėje būdavo sunku palaikyti higieną ir švarą po apyvarpe, ir grynai praktiniais sumetimais saugiau buvo ją pašalinti. O kad praktiniai sumetimai turėtų visuotinę galią, juos reikėjo paversti religiniais imperatyvais ir ritualais.

Tame autobuse nuo skaitinių pakėlęs akis žvelgiu į dar gležną miesto žalumą ir į savo automobilių komforte įkalintus pavienius vilniečius bei vilnietes. O gal be reikalo aš jais stebiuosi. Juk jeigu jiems reikia atvykti į darbą aštuntą ryto, tai daugelis turbūt turėtų grūstis sausakimšuose troleibusuose. Tada jau tikrai maloniau lūkuriuoti spūstyje sėdint savo apysenio „Audi“ salone ir klausantis radijo arba muzikos įrašų, o ne suspaustam stypsoti troleibuso krovinio masėje.

O, beje, įdomu, ar ir dabar ankstų rytą miesto transportas būna toks prisikimšęs kaip kadaise? Jau daug metų nesu važiavęs tokiu transportu iš namų anksčiau kaip devintą valandą, tad nelabai įsivaizduoju. Tikriausiai ne taip prisikimšęs kaip anksčiau, nes pavakare grįžtant kartais tenka netgi pastovėti, bet kamšaties, kuri būdavo anksčiau, – nėra. O važiuodamas autobusu į miestą visada gaunu atsisėsti ir skaitau. Gal tai dėka tų, kurie vieniši grūdasi savo automobiliais į miesto centrą, o autobuso erdvę palieka tokiems kaip aš?

O skaitau, pvz., žurnalą „Veidas“. Šios savaitės „Redaktoriaus laiške“ rašoma: „Mes beveik to nejausdami vakarietiškėjame, artėjame prie ES vidurkių pagal daugelį parametrų.“ Keistas teiginys, nes iš visų pusių girdisi tik aimanos ir raudos: infliacija, skurdas, emigracija, korupcija, alkoholizmas, globalizacija, degradacija, aukštybinė statyba ir naujų kelių tiesimas. Žodžiu, gryna apokalipsė. Tas masinis inkštimas ir sriūbavimas nebuvo liovęsis nė vienus metus per pastaruosius aštuoniolika. Kai pagal faktiškai apskaičiuojamus ir nematerialius saugumo bei pan. rodiklius Lietuva galų gale ėmė gyventi geriau, laisviau, oriau negu bet kada istorijoje (tai, aišku, nereiškia, kad nėra rimtų problemų), skardi nenuilstantis pakasynų choras. Ar mes esame verksnių tauta?

Turbūt ne – žmonės gyvena savo gyvenimą ir jų tarpusavio bendravime nesijaučia tokių tragiškų nuotaikų. Arvydas Šliogeris kartą sakė, kad tikroji Lietuva ir jos atspindys žiniasklaidoje yra du skirtingi dalykai – pirmoji yra normalus kraštas, o antroji – beviltiška.

Saviplakos ir saviniekos kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pasižymi Vakarai. Šią kairiųjų intelektualų keliaklupsčiavimo prieš visus tariamai ir tikrai nuskriaustuosius (pradedant juodaodžiais ir baigiant gėjais) madą šiek tiek atšaldė 2001 metų rugsėjo 11-osios teroras. Bet ne visai. Jau kelias recenzijas skaičiau apie istorinę knygą „God’s Crucible: Islam and the Making of Europe, 570–1215“, – jos autorius, Davidas Leveringas Lewisas, nuoširdžiai (arba apsimestinai) apgailestauja, kad 732 m. garsiajame Puatjė mūšyje frankai sumušė arabus ir sustabdė jų tolesnį veržimąsi į Europą. Nes esą tuo metu musulmonų arabų civilizacija buvo aukštesnio lygio negu pusiau barbariška krikščionių (regis, taip iš tiesų ir buvo).

Sėkmingiau musulmonai skverbėsi Balkanuose ir jų prozelitizmo skauduliai gelia iki šiol. Viena iš tų žaizdų (arba, kai kam atrodo, piktžaizdžių) yra Kosovas. Balandžio mėnesį vienoje LTV2 laidoje „Amžių šešėliuose“ „objektyvią“ nuomonę apie serbų persekiojimus Kosove išdėstė Lietuvoje gyvenantis ir dėstytojaujantis serbas, o dar tendencingesnį pasipiktinimą totaliniu serbų skriaudimu reiškė istorikas Algis Kasparavičius. Būdamas neišmanėlis, galėjai pamanyti, kad šiaip iš niekur nieko Kosovo albanai, padedami Vakarų, ėmėsi terorizuoti vargšus serbus. Tarsi prieš tai Kosove nebuvo prasidėjęs masinis albanų žudymas pagal kraugerišką modelį, kurį prieš tai serbai praktikavo Bosnijoje ir Kroatijoje ir kurį visais atvejais sustabdė tik NATO įsikišimas.

Žinoma, Andriaus Martinkaus straipsniui „Juodoji Kosovo magija“ („Š. A.“, IV.11) tokio primityvaus požiūrio neprikiši – čia iš tiesų atskleidžiama, kokia nepaprasta ši problema ir kaip čia sunku rasti objektyvų sprendimą. Kaip tokiais atvejais sakoma, išeitis iš padėties gali būti tik bloga arba dar blogesnė. Vis dėlto Kosovo istorinės reikšmės serbams tapatinimas su lietuvių prisirišimu prie Vilniaus krašto yra nekorektiškas. Nemanau, kad serbams Kosovas yra svarbesnis negu jų dabartinė sostinė Belgradas (kaip mums Vilnius). Ir ką gi reiškia Vilniaus kraštas? Šalčininkų rajonas, priešingai negu pats Vilnius, mums nekelia jokių svarbesnių istorinių sentimentų – tai tiesiog yra mūsų istorinė dirva, plotas, kurį geriau turėti sau negu atiduoti kam nors kitam. Bet net jeigu Krėva, Naugardukas, Seinai arba Gardinas mums būtų tokie pat brangūs kaip serbams kai kurios Kosovo vietovės, mes vis tiek būtumėm turėję jų atsisakyti, nes tolimos istorijos realijos kartais visiškai nedera su šiandienos geopolitine ir demografine realybe.

O apie pačią Serbiją gerai parašė Tomas Čyvas portale „Balsas.lt“: „Belgrado valdyta imperija nuo sovietinės skyrėsi tik mastais, geografine padėtimi ir kiek savitu „brandaus socializmo“ stiliumi, taip pat tuo, kad nepasigamino branduolinio ginklo. Jos kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti.“

Taip, aš visai sutinku, kad Kosovas neturėtų būti nepriklausomas – jis turėtų būti prijungtas prie Albanijos (šiaurinę jo dalį su serbų dauguma atiduodant Serbijai). Kaip šiokia tokia kompensacija, prie Serbijos turėtų būti prijungta serbiškoji Bosnijos dalis. O Juodkalnija turėtų būti ne federacinė serbų valstybės dalis, o tik autonominė Serbijos provincija. Kai reikėjo žudyti bosnius, juodkalniečiai (kurie iš tikrųjų yra tie patys serbai) su džiaugsmu prisidėjo, o kai užsigeidė pirmiau už Belgradą įšokti į Europos Sąjungą, jau sumanė atsiskirti.

O šiaip, žinoma, visokie anklavai ir pan. formaliai nesiekia prisijungti prie savo tautos, o skelbia „nepriklausomybę“, – jeigu Vilniaus krašto lenkai būtų bandę atsiskirti, jie nebūtų jungęsi prie Lenkijos, o būtų kūrę savo „nepriklausomą“ darinį – kaip Karabachas, Padniestrė ir pan.

Bet visi šie atvejai skirtingi – jokio bendro „precedento“ čia negali būti. Karabachas buvo atiduotas Azerbaidžanui tik dėl Stalino įnorio – aišku, kad tai armėnų kraštas. Abchazijoje iki karinio konflikto abchazai tesudarė 16 procentų gyventojų (beveik pusė buvo gruzinai, kiti – armėnai ir rusai) – jeigu ne karinė Rusijos parama, jie niekaip nebūtų atsiskyrę nuo Gruzijos. Moldova turėtų Padniestrės ramiai atsisakyti (tarpukariu ji Rumunijai ir nepriklausė) ir prisijungti atgal prie Rumunijos.

Štai kaip lengvai aš raikau Europos žemėlapį, man tai atrodo teisinga, bet pasaulis nėra teisingas, todėl nieko to nebus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


116580. xX2008-05-07 11:27
iš tuščio į kiaurą

116740. xX2008-05-09 00:15
o po to - iš kiauro į tuščią

116838. xX2008-05-10 10:03
ir tada vėl iš tuščio į kiaurą

116839. Gina2008-05-10 10:32
Visai ne. Galėtų Jonušys čia kiekvieną „Literary Review“ numerį trumpai apmesti, juk nepasakosite, kad visi jį skaitote. Įdomi info apie Akselį Miuntę. Tai, kad jo meilužė buvo Švedijos karalienė, jam tik prideda balų, bet kad jis nebuvo didelis altruistas, – nustebino. Iš „San Miklelės“ liko labai šivesaus žmogaus įspūdis.

116880. http://en.wikipedia.org/wiki/Axel_Munthe2008-05-10 14:02
Perhaps inevitably given the small local population and their close friendship, it was rumored that Munthe and the Queen were lovers, but this has not been substantiated.

116901. cc2008-05-10 18:21
Paklodę į save tempia visi. Dar sugalvoja tam pateisinimą. Tokia jau žmogaus prigimtis - man, man, man.

116962. xX2008-05-11 10:49
Glėtų Jonušys čia kiekvieną kartą trumpai papasakot apie apyvarpes, didžiasias ir mažąsias lytines lūpas, karalienių meilužius ir kitokias „Literary Review“ perskaitytas įdomybes. Mums tai labai svarbu žinoti.

117170. urv2008-05-12 13:09
Burnojat ant Jonušio iš įpratimo. Nedrįstate prisipažint, kad daug įdomiau yra sužinot, ką Jonušys perskaitė, negu ką Staponkutė sumąstė. :)

117201. Katė2008-05-12 16:25
Tikrai, kodėl burnojate? Tikrai pilsto tai Staponkutė. Moterys meluoja geriau :))

117203. xX2008-05-12 16:50
Katyte, mieloji, Staponkutės visai kitas žanras, nelygini gi rožės su buldozeriu. Jonušio gandosklaida ir turgaus lygio nuomonė man tikrai jau nusibodo, neslepiu - juk matosi. galėtų geriau rašyti kokiai Panelei ar kokiam kitam panašiam popsiniui leidinukui (nežinau pavadinimų), jei taip reikia užsidirbti maniušių. melavimas čia ne prie ko.

117204. Katė2008-05-12 17:13
Staponkutė gal ir gerai rašo, bet labai rokokiškai, kartais tos puošmenos net kalbos normas pažeidžia. Nors stilistiškai tai, ko gero, pateisinama, juk tema - mirtis.

117207. AišV iš Bankgoko2008-05-12 19:49
.. tai absoliutus homoso0vietica - kuris tesugeba pakelti, ŠA kokmetarotius tik dabar,iš kurių tyčiojosi. Tegu gyvena baltušis tarp batušių

117257. urv2008-05-13 09:36
"Panelė" yra POPSINIS leidinukas, niekas tuo nesuabejos. Į "Panelę" dedamas POPSAS, ją skaito popso mylėtojai. Viskas paprasta ir aišku. Daug sunkiau gaunasi sugalvot, kaip vadint leidinuką, kuriame nebūna NIEKO. :) Nebent tik C&P retkarčiais. Kaip vadinamas toks leidinukas? "Niekiniu", ar "poliuciniu"? Negražiai skamba. Reikia skelbt konkursą. Mano variantas: "Nykus-leidinėlis-nykios-redakcijos-gaminamas-iš nieko". Nykiems skaitytojams. :)

120087. olia2008-06-12 21:12
Hm... "Panele", gerbiamieji intelektualai, yra zurnalas jaunimui, neskaitykite, jeigu Jums nepatinka. Uzsikiskite litmeniu, nemunu ar kuo tik norite. Kiekvienas leidinys yra orientuotas y tam tikra auditorija ir kas nori, tas skaito, prasom neburnoti ant viso pasaulio, Jusu komentarai tokie pat kaip delfi skaitytoju, idomu, ar tik nelaikote saves aukstesniais? Tikiuosi ne, nes tokie tikrai neatrodote.

Rodoma versija 25 iš 25 
0:01:39 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba