ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Odos pigmento kiekis, arba Diaspora

[skaityti komentarus]

Kalbant apie migraciją tiktų pradėti vieno įvykio aprašymu. Tai atsitiko 1767 m. laive, plaukiančiame iš Monserato, salos rytiniame Karibų jūros regione, į Savaną, miestą Džordžijos valstijoje (JAV). Laive, apie kurį kalbama, buvo „apie dvidešimt“ vergų. Istorijos pasakotojas – buvęs vergas, gimęs Vakarų Afrikoje ir dar vaikas patekęs į nelaisvę. Jis ištvėrė (tokių buvo mažai) ir „mirties kelionę“ vergus gabenančiu laivu, ir gyvenimo plantacijoje žiaurumus. Prieš metus jis buvo išsipirkęs iš buvusio savininko. Jo vardas buvo Olaudah Equiano. Vėliau išleistoje knygoje jis pasakojo: „Vakare buvo mano eilė budėti, aš pumpavau vandenį iš laivo šiek tiek po aštuonių, jau baigiantis pamainai, kaip įprasta. Man buvo įkyrėję tai, ką dariau, buvau pavargęs. Nebegalėjau tvardytis ir pasakiau keikdamasis: „Velnias trauktų tą laivą.“ Bet mano protas iškart man liepė liautis burnoti.“ Po vidurnakčio velsiečiui kapitonui nuėjus gulti, laivas užplaukė ant uolų ir pradėjo grimzti. Equiano, prisiminęs savo prakeiksmą, pajuto baisią kaltę: tai Dievo kerštas, aš ir pats pražuvau prakeikdamas laivą, nuo kurio priklauso mano gyvybė. Kapitonas tuoj pat liepė uždaryti apatinės laivo dalies liukus, kad vergai negalėtų išlipti į denį. Equiano buvo įsiutęs ir nebegalėdamas suvaldyti emocijų šaukė, kad toks kapitonas vertas pražūties. Laimė, liukai nebuvo užkalti vinimis. Galiausiai Equiano su trimis juodaodžiais ir kreolu jūreiviu iš Olandijos pajėgė plaustais nugabenti įgulą ir vergus į mažą salą už kokių penkių mylių. (Baltieji jūreiviai per tą laiką visai nesirūpino laivu ir baisiai gėrė.)

Žmonės nuo seniausių laikų keliavo. Ir vėliau pasakodavo istorijas apie savo keliones. Kaip teigia Walteris Benjaminas, pasakojimai istoriškai siejasi su tokiomis socialinėmis figūromis kaip keliaujančių meistrų mokiniai, piligrimai, prekiaujantys jūreiviai – visais tais, kurie galėjo palikti namus ir grįžti su pasakojimais, tikroviškais ar pagražintais, apie vietas ir žmones, kuriuos jie matė keliaudami. Galėtume sakyti, kad žavėjimasis migracija susijęs su faktu, jog žmonių pasakojimo gebėjimai buvo neatskiriami nuo keliavimo.

Bendrumas persikėlimo ir susvetimėjimo situacijoje

Terminas „diaspora“ kilęs iš graikų kalbos, jis padarytas iš žodžio speiro („skleisti“) ir priešdėlio dia (reiškiančio prasiskverbimą, pasiskirstymą). Senovės graikai „diasporą“ suvokė kaip migraciją ir kolonizaciją. Tačiau naujesnė istorinė žodžio reikšmė – visų pirma susijusi su žydais – pagrįsta nelemtais, brutaliais dalykais. Diaspora pradėjo reikšti kolektyvinę traumą, ištrėmimą, kai buvo svajojama apie namus gyvenant tremtyje. Įprasta vartoti sąvoką kalbant apie žydų tautybės žmonių pasklidimą pasaulyje po to, kai 586 m. prieš Kristų buvo sugriauta Jeruzalė ir jie buvo priversti persikelti į Babiloną, taip pat apie vėlesnį žydų bendruomenių egzistavimą už Palestinos ribų, todėl žodis „diaspora“ susieja ištrėmimą iš tėvynės ir išsibarsčiusių tautiečių bendrumo išlaikymą įvairiomis aplinkybėmis. Tačiau tokia koncepcija aprėpia ir kitas išsisklaidžiusias tautas, pavyzdžiui, ištremtus armėnus, persikėlusius į daugelį Europos ir Azijos vietų per laikotarpį, kurio pradžia – XI a. Nors negalime vartoti žodžio „diaspora“ nesiedami su žydų istorija, neturime paversti jų istorijos norma, išimtinai pagrindžiančia šią sąvoką. Būtina plėtoti ir naudoti žydiškąją diasporos sampratą, bet taip pat ir ja neapsiriboti.

Viena iš pasaulinės kapitalizmo plėtros pasekmių – tai, kad vis didesnis skaičius žmonių savo noru ar priverstinai pasklido pasaulyje. Būtent dėl šių neišvengiamų persikėlimų, įvykusių moderniaisiais laikais, diaspora daugiausia ėmė reikšti iš gimtųjų vietų išvykusius žmones, besistengiančius išlaikyti bendrumą persikėlimo ir susvetimėjimo situacijoje. Tuo pat metu stiprėjant nacionalizmui kaip vienai iš svarbiausių modernaus bendruomeninio susitelkimo apraiškų, tėvynės sąvoka pradėjo reikšti valstybingumo idėją, svarbus darėsi politinis ir visuomeninis apsisprendimas. Pavyzdžiui, prieš Prancūzijos revoliuciją graikų inteligentų diaspora visoje Europoje buvo ypač svarbi ugdant nepriklausomos Graikijos – tėvynės, reiškusios autonomišką valstybę, – idėją.

Imperijų istorijoje akivaizdžiausias ir brutaliausias išplėšimas iš gimtųjų vietų – afrikiečių perkėlimas į Ameriką ir kitur vykstant vergų prekybai. Ypač šiame kontekste, kai ištremti gyventojai neturėjo jokios galios ir kultūrinės raiškos galimybių naujajame pasaulyje, politiniu aktu tapo siekimas įtvirtinti išsisklaidžiusiųjų vienovę. Vėliau kultūriniai judėjimai, tokie kaip négritude, tiesiogiai iškėlė afrikiečių vienijimosi idėją, sutelkdami tuos, kurie buvo afrikiečių kilmės, Karibų jūros regione, Europoje, Amerikoje ir pačiame gimtajame žemyne. Pozityviu dalyku buvo paverstas negatyviai vertintas skirtingumas – kitoniškumas, kurį įteisino rasistinės dogmos, paversdamos ideologinės kontrolės forma.

Diaspora kaip konjunktūra

Pasaulinės migracijos kontekste diasporos ir diasporos kultūros idėjos tapo ne mažiau, bet daugiau svarbios, jos ir toliau grindžiamos vienybės įtvirtinimu, kai tikima esant kažką, kas pagrindžia fundamentalesnį ryšį nei geografinė teritorija. „Fundamentalusis kažkas“ gali būti pažadai, susiję su ateitimi, kai bus atkurta geografinė vienovė, kaip kurdų ar kašmyrų svajonėse apie tėvynę. Išsibarsčiusių žmonių vienovės jausmas taip pat gali būti pagrįstas bendrais religiniais projektais, kraujo ryšiais, tamsaus odos pigmento kiekiu arba išsipasakojimu apie visa ko netekimą. Daugelis šitų vienovės diskursų formuojami reiškiantis rasizmui ar prietarams; daugeliu žmonių diasporoje manipuliuoja valdančiosios grupės, siekdamos kontrolės. Diaspora gali būti – tai verta prisiminti – ir tinklas, kuris susiformuoja finansinių santykių pagrindu. Pavyzdžiui, kvalifikuoti darbininkai imigrantai iš Jungtinės Karalystės išsiunčia namo vidutiniškai 11 procentų metinių pajamų. 1999 m. imigrantai į besivystančias ir buvusias komunistines šalis persiuntė 100 milijonų dolerių.

Postkolonijiniuose tyrimuose diasporos analizė dažnai pagrįsta sureikšmintų dalykų nuvertinimu. Stuarto Hallo teigimu, kultūros kaip diasporos reiškinio egzistavimas patvirtina faktą, kad esminės vienovės, pagrįstos kraujo ryšiais ar bendra žeme, idėjos yra geriausiu atveju fikcija, kurią žmonės sukonstravo norėdami įsivaizduoti, kad jie yra bendruomenė. Kultūrinė tapatybė yra tapatinimosi forma, nestabili tapatinimosi apraiška, siūlė, atsiradusi jungiant istorijos ir kultūros diskursus. Tai ne egzistuojantis dalykas, labiau – įsivaizduojamų dalykų priskyrimas. Šiame teoriniame kontekste „diaspora“ tampa sąvoka, reiškiančia kritišką intervenciją į suabsoliutintų kategorijų sritį. Šios kategorijos naudojamos žmonėms kontroliuoti ir apriboti, prie jų priskirtinos ir tos, kurias naudoja pačios diasporos elitas. Paulas Gilroyus rašė, kad tai, kas buvo benamystės ar priverstinio išvykimo prakeiksmas, paverčiama privilegijuota padėtimi, kuri leidžia įgyti naudingą ir kritišką supratimą apie modernųjį pasaulį. Diasporos paradoksas yra tai, kad ši sąvoka artimai susijusi su teritorijos, prarastos tėvynės arba buvusios ir būsiančios nacijos įsivaizdavimu. Tačiau tuo pat metu diasporos formos peržengia nacionalines ribas ir tai tampa liudijimu, kad kultūrinė praktika negali būti pririšta prie vienos vietos.

Kultūra pradedama suvokti kaip neteritorinė. Verta prisiminti, kad šiuo atveju istorinis kontekstas – nusivylimas daugelio postkolonijinių valstybių politine realybe ir tokiais projektais kaip visuotinis afrikietiškumas. Daugeliui postkolonijinių kultūrų tyrinėtojų būtent diasporos kultūros mobilumas ir pasklidimas pasaulyje yra reikšmingas. Hallo teigimu, diasporos kultūra rodo, kad tapatybė nėra tai, kas duota, bet tai, kas nuolat turi būti įtvirtinama. Tam tikra praktika, prasmės kūrimo būdai, vertės priskyrimas, statuso nustatymas ir t. t. Trumpai tariant, atrodo, kad visa, kas pagrindžia tapatybę, gali būti pertvarkyta ir atkurta tremties ir persikėlimų sąlygomis. Vertinant kai kurių postkolonijinių autorių kūrybą, tas emocinis susietumas su tam tikra erdve, kuris suteikia nostalgijos atspalvį diasporos supratimui, atrodo senamadiškas. Arjuno Appadurai įspūdingoje globalizacijos analizėje kultūra – „kintanti skirtingumų forma“, o ne „inertiška lokali materija“ – yra svarbiausias modernybės faktas. Panašiai žinomoje Salmano Rushdie esė apie „įsivaizduojamas tėvynes“ domimasi pirmiausia kūrybine, atkuriamąja „vaizduotės“ galia, o ne tikrosios tėvynės esamomis apraiškomis. Trumpai tariant, diaspora yra tokia konjunktūra, kuri pagrindžia tapatybės kaip pateikimo, projekto formavimąsi, atmetant apibrėžtų ir stabilių namų idėją.

Mąstymas apie diasporą verčia mus galvoti ir apie paradoksą, kuris atsiveria daugelyje diskusijų apie postkolonijinę kultūrą. Diaspora taip pat yra ir radikalus įsitvirtinimas, ir apraiška, kuri rinkos visuomenei grąžina radikalumą. Kaip nustatė Karlas Marxas, buržuazijos valdančioji kultūra yra pirmoji modernybės išties pasaulinė, nacionalines ribas peržengianti klasė. Bendrovių su žinomais ženklais prekinis kapitalizmas sukūrė simbolius, kurie paviršutiniškai sieja daug didesnes pasaulio gyventojų grupes nei bet kokia diaspora. Deja, prekės ženklas reiškia demokratinio reiškimosi erdvių sumažėjimą, didėjančią pasaulinę nelygybę, tokių gamybos metodų, kurie kelia grėsmę žmonių ir gamtos ištekliams, dominavimą. Tai verčia mąstyti, ar diaspora, migracija ir viskas, kam būdinga buvimo „tarp“ pozicija, būtinai yra radikalios formos ar apraiškos. Kai diaspora tampa paprasčiausiai kultūrinės prekybos forma, ji praranda savąsias keitimosi galimybes. Šiuo atveju jos mobilumas virsta pasitraukimu situacijose, kuriose būtų galimas politinis pasipriešinimas.

Gyvenimas, kurį lengviau gyventi

Pradėjome nuo pavyzdžio, parodančio, kad ryšys tarp pasakojimų ir judėjimo, tarp migracijos ir naratyvo yra senas. Tačiau postkolonijinės teorijos pagrįstos įsitikinimu, kad vyksta keista ekspansija. Viena vertus, kiekvienas tam tikra prasme yra migrantas. „Migracija“ kaip teorinė sąvoka dabar yra visuotinė. Ji konkrečiai reiškia ne migraciją kaip žmogaus veiklą, bet kaip būseną. Kita vertus, visa, atrodo, gali virsti pasakojimu. Šalių, kurių nepriklausomybė buvo iškovota tiesiogine prasme, istorija analizuojama, ją vadinant nacionaliniu „naratyvu“. Edwardas Saidas siekė, – galėtume tai prisiminti, – kad mes neatsietume kultūrinės raiškos nuo materialinę išraišką turinčių represijų ir smurto. Tačiau dėmesys pačiai reprezentacijai, pasakojimams ar tekstams, nustelbia dėmesį tam pasauliui, apie kurį pasakojama.

Grįžkime dar kartą prie Equiano. Po tam tikro laiko, praleisto sunkiai ir po truputį kaupiant turtą ir žinias, o paskui tarsi pavaikščiojus trapios, lengvai prarandamos laisvės lynu, Equiano gauna savo buvusio savininko rekomendacinį laišką ir išskuba į Londoną: „Su lengva širdimi aš atsisveikinau su Monseratu ir niekada nebeįkėliau į jį kojos. Taip aš atsisveikinau su bizūno smūgiais ir kitais baisiais kankinimo įrankiais, įžeidžiamais vaizdais, kai buvo prievartaujamos juodosios moterys. Tai taip dažnai vyko mano akivaizdoje.“

Postkolonijiniai tyrimai migraciją aptaria daugiausia dėmesio kreipdami į tai, ką ji atvėrė: naujas požiūris, nauja informacija, naujas visa ko reliatyvumo supratimas. Tokios linkmės daugeliu atžvilgių gali būti teisingos. Tačiau Equiano išgyvenimai verčia mus vėl mąstyti apie nemalonų faktą, apie kurį buvo užsiminta. Migracija taip pat gali reikšti savo valia pasirinktą nusigręžimą, saviapgaulę. Ar Monserate nebeliko priespaudos, kai Equiano tapo kirpėju Londone? Žinoma, kad ne. Jis tikrai yra persiėmęs vergovės panaikinimo šalininkui būdingomis nuostatomis, kurios prasiverš tik kai jas pradės reikšti Pope’as ir Miltonas, būtent todėl, kad Equiano žino, jog nežmoniškas elgesys tęsiasi. Iš jo žodžių galima suprasti, kad iš vergovės išsivadavusiojo gyvenimas Londone ne tik lengvesnis ekonomiškai ir fiziškai, jį lengviau gyventi. Kolonijose kapitalizmas atrodo toks, koks yra, be „gražių iliuzijų“, kurios jį daro priimtiną ir racionalų Europoje. Lygiai taip pat kapitalizmas yra nuogas subrangovų valdomuose Ras Jebel ir Tae Kwang Vina fabrikuose, ten jo nedangsto „gražios iliuzijos“, kurias puoselėja globalizacijos šalininkai neoliberalai.

Nigerijos rašytojo Cypriano Ekwensi romane pagrindinis veikėjas sako: „Ko aš noriu – tai išvykti iš Nigerijos. Į Angliją, Prancūziją, Ameriką, bet kur, kad tik kur nors toli!.. Ten aš galėčiau skaityti apie Nigeriją būdamas toli nuo jos. Kai skaityčiau viską tarsi beletristiką, ne taip skaudėtų.“ Daugeliu atvejų elgiamasi panašiai – platesnio pasaulio politika vertinama tarsi naratyvo forma. Galima sutikti su Iainu Chambersu, kad „jeigu kokios nors žinios perduodamos kalbos forma, kritiškas tų žinių vertinimas taip pat apima pačios kalbos tyrinėjimą“. Tačiau jeigu pakeičiame kultūrinio vertinimo perspektyvą kitokia, turime atsižvelgti į faktą, kad toks teorinis diskursas yra pirmojo pasaulio vidurinės klasės intelektualų, kilusių iš trečiojo pasaulio šalių, produktas. Jų geografinė migracija taip pat dažnai reiškė kilimą aukštyn socialiniu požiūriu.

Žavėjimasis migracija šiuo atveju tampa alibi, išvengiant tiesioginės konfrontacijos su globalaus kapitalizmo vykdomos poliarizacijos pasekmėmis. Arifo Dirliko teigimu, „postkolonijinė kultūra yra tam, kad būtų galima išvengti dabartinės krizės suvokimo ir vykstant kultūriniams procesams nuslėpti šių laikų intelektualų kolonijinę kilmę. Globalaus kapitalizmo sąlygomis intelektualai yra ne tiek aukos, kiek turintys tam tikros naudos.“ Tik žvelgiant vienpusiškai, postkolonijinių teoretikų siekimas kritiškai „vertinti iš vidaus“ reiškia radikalumą. Equiano knyga yra ne tik jo gyvenimo istorija. Tai taip pat jo pastanga „prakeikti laivą, nuo kurio priklausė jo gyvenimas“. Daug pastangų skiriama demaskuoti tam pačiam verslui, kuriame jam teko dirbti, kad nusipirktų laisvę. Jis dėsto argumentus, apeliuodamas į savo skaitytojo humanistines ir moralines nuostatas, pareikšdamas ironiškų pastabų apie „krikščionišką“ elgesį.

Pirmiausia, pažindamas auditoriją, jis įrodinėja, kad vergų prekyba neatitinka britų ekonominių interesų. Jis mėgina retoriškai kreiptis į finansiniu atžvilgiu suinteresuotą skaitytoją, kviesdamas įsivaizduoti, kaip „Afrika tampa begaline komercine erdve britų gamintojams ir prekybininkams, kurie nebijo iššūkių“. Taip Equiano baigia skatindamas tą pačią sistemą, kuri buvo vergijos priežastis, o vėliau tik pakeitė jos formas. Jo padėtis Anglijoje, auditorija, į kurią jis kreipėsi, jo knygos leidimo istorija – visos jo migracijos pasekmės – vedė prie to, ką jis paradoksaliai pradėjo teigti. Postkolonijinė kultūra gali būti pagrįsta tokiais kompromisiniais ketinimais. Timothy Brennanas klausia: „Kaip atskirti peržengimo, buvimo „tarp“, migravimo supratimą nuo to, ką lėmė „globali kapitalistinės arba technokratinės monokultūros vizija“?“

Vakarų kultūros archetipai

Apmąstymai apie postkolonijinių laikų kultūrą atspindi realius pasaulio tvarkos pasikeitimus, yra susiję su tam tikru istorinio nusivylimo laikotarpiu. Jie skirti naujoms socialinio gyvenimo formoms ir patirčiai, klausimams, kurie kyla esant anksčiau neįsivaizduojamam žmonių judėjimo lygiui. Tačiau jei nugrandytume naujumo paviršių, aptiktume tuos pačius pažįstamus Vakarų kultūros archetipus. Niekur jie nėra geriau matomi, kaip žvelgiant į emblemišką migranto figūrą.

„Aukštųjų“ meno ir literatūros formų kūrėjai visuomet į pašalietį žvelgė su juo tapatindamiesi. Viena iš romantizmo tendencijų, kilus grėsmei, kad rinka sunaikins meniniu įkvėpimu pagrįstą darbą, pakeisdama jį prekių gamyba, buvo pastangos atsisakyti moderniojo gyvenimo būdo. Thomas Love’as Peacockas ironiškai atsiliepė apie romantizmo nuostatas: „Viskas, kas yra dirbtiniai dalykai, – antipoetiška. Visuomenė yra dirbtinė, todėl mes gyvensime ne visuomenėje.“ Panašios nuostatos atpažįstamos postkolonijinės kultūros migravimo sampratoje. Jos nėra kokio nors neįsisąmoninto supratimo apie meną ir jo kūrėjus atgaivinimo rezultatas. Pozicija tų, kas kuria labiausiai vertinamą, labiausiai priimtiną meną ir literatūrą kapitalizmo visuomenėje, yra panaši, ar tai būtų Rushdie ir Okri, ar Wordsworthas ir Coleridge’as. Rašytojai, akademikai ir menininkai visuomenėje užima poziciją, kurios išskirtinumas pagrįstas aukšto lygmens kultūrinio kapitalo – tai yra išskirtinio kultūros formų išmanymo ir supratimo – nuosavybės įteisinimu.

Todėl jų instinktyviai pasirenkama pozicija – „atsitolinimas“, atsitraukimas, atsiskyrimas nuo bjauraus, purvino ekonominių sandorių pasaulio. Todėl, anot Pierre’o Bordieu, meninės mokyklos linkusios skirtingais, bet vis dėlto panašiais būdais „paversti nepalankią situaciją, susijusią su jų atskyrimu, pažinimo srities pranašumu“. Kaip romantikai kūrė keliautojo, patraukiančio į laukinę gamtą, vaizdinį, kaip modernizmas pasirinko miestiškojo tremtinio figūrą, taip postkolonijines teorijas reprezentuoja pasaulinio migranto likimas. Tai pripažinti nereiškia nuvertinti tų rašytojų ir mąstytojų migrantų, kurie tokie įtakingi, patirtį arba sumenkinti kritikos, kurią jie pakėlė iki europocentriškų istorinių ir kultūrinių metodų lygmens, svarbą. Tačiau turime būti atsargūs, kad atsiribojimo nuo nuolatinio politinio angažavimosi nepradėtume laikyti savaimine vertybe. Tai, ką Raymondas Williamsas yra kalbėjęs apie modernistų judėjimą, galėtų būti pritaikyta postkolonijinei kultūrai: „Jų apsiribojimas pačiais savimi, jų tarpusavio giminingumo jausmas, jų nutolimas vienas nuo kito, – viskas pravertė tam, kad menininkas būtų parodomas būtinai kaip atsiskyręs.“ Radikaliu atsiskyrimu pagrįsti darbai pripažįstami kanoniniais. Todėl norėti palikti tą vietą, kurioje gyveni, ir įsikurti kur nors kitur dėl minėtų ideologinių nuostatų tampa normaliu dalyku. Geriau tai suprasti padeda žinojimas, ką migracija į Vakarus reiškia žvelgiant atsisakiusiųjų arba negalėjusiųjų išvykti akimis. Pabaigoje galima pacituoti Feni Osofisano, išsklaidančio migracijos stebuklingumo įspūdį, kurį formuoja postkolonijinė kultūra, žodžius: „Beveik visi naujojo judėjimo autoriai gyvena arba emigracijoje, arba kitame žemyne, arba šalyje, kuri nėra jų gimtoji šalis; visų jų kūriniai publikuojami užsienyje, leidyklose, kurios yra Europos ir Amerikos kapitalistiniuose centruose. Tai, kad jie yra išvykę, iškart verčia manyti, jog jie yra iliuzijas praradę bėgliai, o tai, kad jų knygos leidžiamos užsienyje, – jog jų auditorija yra daugiausia užsieniečiai. Šios dvi aplinkybės lemia jų pasirinktą stilių – nerišlią postmodernią prozą, pasižyminčią disonansais ir karštligiškumu, atitinkančią vakarietiškas šiuo metu dominuojančias madas (tai patvirtina jų gebėjimas laimėti prestižinius prizus); šios aplinkybės lemia ir laikyseną, kai nusigręžiama nuo istorijos, vengiama ideologijų – džiaugiantis ištrūkus iš gimtosios šalies, kur vieni nemalonumai.“


Pagal Andrew Smitho straipsnį „Migrancy, hybridity, and postcolonial literary studies“ knygoje „The Cambridge Companion to Postcolonial Literary Studies“ (Cambridge University Press, 2006)

parengė Rima Pociūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
0:01:38 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba