ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Balsės

Apie balses ir priebalsius, apie esmės ir formos, garso ir prasmės darną lietuvių senkalbėje

RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS

[skaityti komentarus]

Esame rašę apie didįjį kalbos slėpinį – garso ir prasmės ryšį1. Labai gali būti, kad lietuvių senkalbėje, lietuvių kalbos žodyje šis ryšys tebėra išlikęs ar mažiausiai iš visų indoeuropiečių kalbų pažeistas Babelio bokšto katastrofos, kai garsas ir prasmė negrįžtamai atsiskyrė. Mąstyta buvo tik apie priebalsius kaip žodžio konstrukcijos, žodžio prasmės nešėjus, balsių paslapties spėjinį nukeliant į ateitį. Priminsime esminius teiginius:

  • Priebalsiai atstovauja žodžio formai, balsės – esmei. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė (panašiai kaip kairiojo [formos] ir dešiniojo [esmės] smegenų pusrutulių dermė sukuria žmogaus intelektą).

  • Žodžio šaknyje – dviejų (dažniausiai) priebalsių konstrukcijoje – pirmasis priebalsis, jo individualybė dominuoja, vyrauja ir stelbia antrąjį. Jiems susikeitus, dominantės irgi susikeičia vietomis, pvz.: Dievas / veidas, plg. „...ir sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą („veidą“) ir panašumą“ (Pr 1, 26). Tokiu būdu dviejų priebalsių sandermė aprėpia visą būties formų įvairovę.

  • Geriausiai garso prasmę atsimena vaikai („paukščių kalba“). Visi Indoeuropos vaikai sako ma-ma, pa-pa, liet. tė-tė, dė-dė, se-sė, lė-lė... ir netgi ka-ka, ca-ca.

    Bet šįkart – apie balses (kodėl vartojama moteriškoji giminė, paaiškės vėliau). Apie priebalsius esame svarstę kaip apie formos, skvarmõs atstovus lietuviškajame žodyje; bandėme įspėti, ką jie ar jų tarpusavio sąveika reiškia. O ką reiškia balsė?

    Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės (vocales) yra grynas garsas, garsas per se2.

    Balsės paskirtis visai kita – suteikti gyvybę, esmę, pagaliau emociją žodžio konstrukcijai, žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – gerai ar blogai, šil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esmingą, tai yra gaivina, teikia gyvastį. Priebalsis ir balsė – du skirtingi pasauliai. Pirmasis – formų, reikšmių pasaulis, õvis, akies karalystė. Antrasis – esõs, ausies viešpatija. Ir tegul bus atleista, kad teksto pavadinime yra „balsės“, o ne „balsiai“ – mat moteriškumas labiau atliepia jų esmiškumą ir dera į porą vyriškam priebalsiui [lietuvių raštijoje vartojami abu terminai – tiek balsiai, tiek balsės (balsė – raidė, balsis – garsas)].

    Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti–nokti (žr. „Virsmų knygą“), visoje gyvybės–mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / vysti; kusti / kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.). Pati priebalsinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako, į kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kur link plaukia priebalsių laivė – į gyvybę ar mirtį. Tik balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, pažadina ir gaivina sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir kartu reiškia viską – džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir įniršį, meilę ir dies irae. Dėl balsių muzikos, balsių stebuklo buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, ruimas – rūmais. Todėl muzika yra tai, ko nėra ovyje, ko negalima nusakyti per formą, per raišką.

    Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – galbūt pats lietuviškiausias lietuvis – patyrė šią dramą tarp formos ir esmės, akies ir ausies, tapybos ir muzikos egzistenciškai – svyravo tarp muzikos ir tapybos, kol gležna prigimtis neatlaikė šių iš esmės skirtingų talentų įtampos.

    Būtent todėl europietiškasis ratio pateko į aklagatvį kalbotyroje. Susidūrę su balsėmis, mokslininkai griebėsi fonetikos. Ir ko tik buvo prigalvota – pradedant garso technika, baigiant matematika – visais tais Helwago trikampiais, D. Joneso balsių kampainiais ir dendrogramomis. Buvo išaiškinta, kaip padaromas garsas, kaip kas taria garsus, tačiau net nekeltas klausimas – o kas iš to? Žodis, jo vidinis kosmos taip ir nebuvo išslaptintas nei išgirstas...

    Mūsų kalboje šitoji muzika dar gyva. „Aš mąstau apie tolumõs ir tylumõs buvimą sykiu“, – sakė Heideggeris. Ką vokiečiui tenka išmąstyti, lietuviui akivaizdu – tõliai ir tyla, tolti ir tilti, tõlumos ir tylumà yra poetiniai ir metafiziniai dvyniai. Esame tikri, kad pasklaidę mūsų poeziją dažnai rastume šiuos žodžius dvynius sykiu.

        būt-is ir buit-is
        es-à ir ais-à3
                      metafizinis lygmuo

        tvar-ka ir tvir-ka
        švank-us ir švink-ti
        draus-ti ir drįs-ti
        klaus(y)-ti ir klys-ti
        myluo-ti ir meluo-ti
                moralė, dora

        šal-ta ir šil-ta                 gamtinis lygmuo ir t. t.

    Girduvà ir akijà. Lietuvių kalba nepaliauja stebinti ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisipažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip ir tie 99% lietuvių, kurie, nors ir kalba lietuviškai, jos nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, esmiškai, ne vien susižinojimui). Ar galite patikėti, kad lietuvių senkalbėje, kaimo žmonių šnekoje galima išgirsti ne tik garsą, bet ir

    šaltįkai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu.

    skausmąrodos, nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas). Jau kaip ir sugijo, ale vis dar toj vietoj girdis sopėjimas.

    kvapąaš labai mėgstu, kai dešroj biskį česnako girdėt.

    skonįviralas – nors ant šunies pilk – sūrumos negirdėt [LKŽ].

    Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ: girdėti (girdi [girdžia], -ėjo) – 1. ausimis suvokti garsus (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų kalbos – V. Dalio žodynas).

    Taigi, ausis – universalus instrumentas visoms juslėms atpažinti – skausmui, šalčiui ar šilumai, kvapui, skoniui. Visoms joms tinka tas pats – išgirsti, girdėti. Tik ne akiai.

    Nes akis, akijà – visai kita karalystė. Čia kiekvienai akies gãlios pakopai – atskiras pavadinimas, pradedant nuo tiesmuko žvelgti (žvelgiu ir tiek); žiūrėti (nusakomas pats veiksmas); matyti (žvilgsnis darosi sąmoningesnis), domėti [įsi-dėmėti] (koncentruoti žvilgsnį); regėti (praregiu, prasiveržiu pro materijos luobą) ir pagaliau vydėti – išvysti esmę ir õvį. Šis gebėjimas, vyda, yra jau anapus fizinio-gamtinio pasaulio, yra jau transcendentinis lygmuo, ir būtent čia akis, akijà susilieja su ausimi, girduvà.

                                        vydėti – girdėti
                                                                    transcensus
                                regėti                    kvapą
                            domėti                      skonį
                        matyti                           šaltį
                    žiūrėti                               skausmą
                žvelgti

    Giliausiu lygmeniu ausis ir akis pasiekia santarvę, darną; girduvà susilieja su akijà. Vydūnas, Rasos epoptas4, ne tik įžvelgia, bet ir girdi VISA – visa, kas esa.

    Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „Ką tai reiškia?“. Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar daugiau šių akivaizdybių nei dabartinėje lietuvių kalboje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pakeisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, o kiek stengtis pajusti. Ne tik suprasti žodį, bet ir jį išgirsti, jo skambesį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo balso? Balsas – tai suasmenintas garsas, mano garsas, iš manęs. Priebalsių garsas yra tiktai garsas; balsės garsas yra ir balsas. Tad ir žodis – ne vien slaptažodis ar spėjinys, o mano kūrinys. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo kūrinys, kaip sukurta kurti būtybė, kuriai kūryba yra priesakas ir laimė. Tad neužsisklęskime dėsniuose ir prasmėse, mokėkime išgirsti ir įgarsinti, įbalsinti, grįžkime prie pirmapradžio santykio ne tik su Dievu, ne tik su artimu savo, bet ir su dieviškuoju „Pradžioje buvo žodis...“.

    ...pradžioje – jeigu galima kalbėti apie Dievo pradžią, bet žmonių kalba neturi TAM sąvokų – pradžioje buvo žodis kaip gryna aidea,

    ...tas žodis buvo Dieve, taigi glūdėjo pačioje Dievo esybėje – galbūt kaip pažadas,

    ...ir žodis tapo Dievu, nes įvyko kristocentrinis virsmas, nes buvo įvykdytas pažadas išgelbėti žmoniją iš pirmapradžio nuopuolio, atsiųsti jai, paaukoti save, įžodintą kaip SALVATOR, SOTER, Atpirkėją.
    _________________________

    1 A. Patackas, A. Žarskus, Virsmų knyga, Kaunas, 2002, p. 42–54; t. p. A. Patackas, A. Žarskus, „Lietuvių kalbos garso ir prasmės ryšys, arba Kaip atsakysime į iššūkį mūsų kalbai?“, Šiaurės Atėnai, 2004.VII.24; A. Patackas, A. Žarskus, „Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą: garso ir prasmės ryšys lietuvių kalboje“, Liaudies kultūra, 2006, Nr. 2, p. 47–52.
    2 Šitai atsispindi tiek mokyklinėse gramatikose – „garsas, kurio pagrindą sudaro muzikiniai tonai ir šiek tiek šlamesių“ (Lietuvių kalbos žinynas, Kaunas, 2003), tiek senovinėse enciklopedijose – „visu balsu, išžiota burna“ tariamieji garsai a, e, i, o, u“ (Lietuvių enciklopedija). Labai jau „nemoksliški“ apibrėžimai, bet kitaip ir nepasakysi.
    3 Senovinis žodis, reiškiantis metafizinį liūdesį, weltschmerz (plg. Čiurlionio atsakymą į klausimą „Was is so traurig?“).
    4 Epoptas – aukščiausias įšventinimo laipsnis Eleusino misterijose (iš epopteia – šaknis opteyo reiškia „žiūrėti, žvelgti“; epopteia – „įžvalga, vyda“).

  •  

    Kultūros kalendorius
    nuo 2011 m. Sausio

    PATKPŠS

     1 2
    3 4 5 6 7 8 9
    10 11 12 13 14 15 16
    17 18 19 20 21 22 23
    24 25 26 27 28 29 30
    31  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28 29 30 31  

    Nuorodos


    Kultūros diskusijų forumas,
    Kultūros vartai,
    Kultūros institucijos,
    Meno galerijos,
    Meno bankas 
    DAILĖ“, „VILNIUS“,
    7 MENO DIENOS“,
    ŠIAURĖS ATĖNAI“,
    LITERATŪRA IR MENAS“,
    NEMUNAS“,
    UŽUPIO ŽURNALAS
    Lietuva internete

     

    Skaitytojų vertinimai


    116616. egg2008-05-07 19:06
    o ka sako slavishki keiksmazhodzhiai lietuviu kalboje

    116622. priebalsius2008-05-07 20:05
    jo jo - balsės viską lemia, ypač tokiuose žodžiuose kaip žvirgždas, girgžda ir pan.

    116625. dalgis2008-05-07 20:54
    yra sakralines balses ir nesakralines, pvz.: a ir a

    116627. dalgis2008-05-07 21:13
    pavasari pas mane darzhelyje ishdygo zholes. Ilgai galvojau ka tai galetu reikshti ir sugalvojau - ogi nieko gero.... reishkia, kad pasensiu

    116656. ar iš balos tas gražumas?2008-05-08 01:17
    (šikn)a - (šakn)is; (byb)is - (bob)a.

    116881. kur?2008-05-10 14:04
    Nelabai rimta, kad ŠA spausdina tokį lievą New Age... Kur žiūri Poliuksas?

    116900. toto2008-05-10 14:58
    Balsingas Vasaros 5-ių trio -- net labai ŠA lygyje. :))))))))))

    116904. ivs2008-05-10 21:26
    labai idomu. tik reikia tureti raidine klausa, ar ka. juk ir straipsnio apie natas nesuprastu tie, kam meska ant ausies.

    117029. ->ivs2008-05-11 17:08
    prasiblaivykit, prasom...

    117041. uuu2008-05-11 18:05
    man sinestezija

    Rodoma versija 25 iš 25 
    0:01:34 Jan 17, 2011   
    May 2008 Sep 2013
    Sąrašas   Archyvas   Pagalba