ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-02 nr. 891

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Prisilietimas (60) • LAIMANTAS JONUŠYS. Pavasario šviesa, Kosovo tamsa ir kitos subjektyvios mintys (14) • -gk-. Sekmadienio postilė (51) • VYTAUTAS BUBNYS. Akistata nemigo naktį RASA AMBRAZIEJIENĖ, ALGIRDAS PATACKAS, ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Balsės (10) • WILLIAM CRAIG. „Baltumo patikrinimo punktas“ (51) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (5) • SIMON REES. Fatališkas vėlavimas – „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ (26) • SIGITAS GEDA. Eilės (8) • Odos pigmento kiekis, arba DiasporaRENATA ŠERELYTĖ. Nutrūkęs kontaktas su kūno visataVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Kukaveičio šventvietės mįslės (14) • VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Skorpionas (5) • PRADEDANTIEJI. Eilės (11) • būtų čia nieko chatas, bet kad labai lėtai eina (363) • 2008 m. gegužės 9 d. Nr. 18 (892) turinys (24) •

Skorpionas

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 16

Tapęs LŽTGA pirmininku, vis dar neišsipainiojęs iš Sapno kerų, įgijau galimybę nekliudomas stebėti Iliuzijos ir Tikrovės dvikovą. Pirmoji, tai yra sapnuotojų Iliuzija, buvo remiama ir skatinama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos socialinės chartijos, Vaiko teisių konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų oficialiai priimtų, daugelio Europos parlamentų ratifikuotų dokumentų. Savaime tie žmogaus orumo ramsčiai yra nebylūs, todėl prašyte prašosi nuolat judinami ir „įdvasinami“, kitaip aktyvinami, kad įstengtų parodyti kokią nors galią ir reikšmę. Jais savo veiklą mėgino grįsti ir plėtoti visuotinio susirinkimo įgaliotas asociacijos komitetas. Antroji, tai yra kasdienė Tikrovė, priešingai, be jokių skrupulų ir paskatų veržliai brovėsi į komiteto kabinetus, ne tik prašėsi įleidžiama ir išklausoma, bet ir dažnai triukšmavo reikalaudama įvairiausių satisfakcijų, kurių pirmoji buvo pažadėjusi, bet įvykdyti niekaip neįstengė. Net pasitelkus visą aukščiausiąją teisėsaugą, ji dažnai buvo ir tebėra verčiama rezignuoti ir atsitraukti. Žinoma, pasiduoti ji neketino, nes savo gretose tarėsi turinti ne tik veiklų komitetą, šūsnis svarbių dokumentų, bet ir Tiesą bei Teisingumą. Nepaisant to, Tikrovė kasdien darėsi vis įžūlesnė. Ji ne tik klojo ant stalo kalinių ir kitų nuskriaustųjų laiškus, bet ir siuntė gyvus interesantus, šie traukė iš savo rankinių, užančių ir net rankovių nuogus faktus ir jais talžyte talžė Iliuzijos taurų veidą, kartais net sukruvindama jį. Asociacijos komitetas, Iliuzijos raginamas, pagalbon telkėsi prokurorus, advokatus, teisėjus, šiaip prašaliečius, mėgindamas atremti tuos nesibaigiančius antpuolius. Vyrai suplukę lakstė po aukščiausių valdžios pareigūnų kabinetus, klebeno vyriausiųjų prokurorų ir vyriausiųjų teisėjų durų rankenas, net į prezidentūros kiemą mėgino įsibrauti, bet dažniausiai jiems tekdavo grįžti be nieko, nes jų rankose tebuvo bejėgės deklaracijos ir tuščiagarbės chartijos. Tokia padėtimi pasinaudojusi Tikrovė pasidarė tokia įžūli, kad Iliuzijai, įspraustai į kampą, nieko kita nebeliko, kaip iškelti baltą vėliavą ir tarti: Sapnas baigtas, grįžtame į realybę, į tą kasdieniškąją. Burtažodžiai staiga neteko savo stebuklingųjų galių, išsimagnetino. Mat tikrosios galios rasi nė nebuvo, tik žavus Miražas. Jam blėstant, pamažu ėmė aiškėti, kad visos tos visuomeninės organizacijos, iš jų ir LŽTGA, yra tik demokratijos drabužio pagražinimai arba puošmenos, tai yra akių dūmimas, realios įtakos niekam neturintis. Formaliai žvelgiant jos lyg ir praturtina demokratiją, o iš tikrųjų tik pridengia viduje egzistuojančius prieštaravimus. Pradedant budintis, atsiveria akys, imi dairytis blaivesniu žvilgsniu ir pamatai, kad užsieniuose tų puošmenų viduje tarpsta tam tikras sluoksnis vadinamųjų visuomenininkų, siurbiančių įvairiausių fondų syvus. Apsukrūs teisininkai arba žmonės, neturintys jokios specialybės ir nepajėgiantys sukti efektyvaus verslo, tose organizacijose yra susikūrę pakankamai jaukų prieglobstį – atsakyti už nieką nereikia, o gyventi visai padoriai galima. Jų vadukai, iškopę į viršūnes, skraido po konferencijas ir seminarus visame pasaulyje, o parankiniai vietose kurpia vis naujas programas, išsirūpina fondų paramą, gudriai tarpsta demokratijos pavėsyje. Tai nėra labai mažas visuomenės sluoksnis, parazituojantis naivuolių sąskaita. Tikėti tuo ar netikėti? Susitaikyti ar galynėtis? Pasitraukti ar dar luktelti? Toliau sapnuoti ir apsimesti, kad nieko ypatinga neatsitiko, ar dar labiau praplėšti vokus ir mėginti nustatyti tikrąsias koordinates? Negali sakyti, kad tos organizacijos visai nieko nenuveikia – jos sukelia tam tikrą šurmulį, suteikia vilčių, o pasitaikius patogiam momentui dingsta. Ypač viliojančios ir plačios erdvės atsiveria posovietinėse šalyse, tad į naujai susikūrusias demokratijas plūsta įvairiausio plauko konsultantai, projektų vadovai iš viso laisvojo pasaulio. Ypač jų daug atbildėjo iš JAV, Danijos, kitų Skandinavijos šalių, o Varšuvoje susispietė tikras jų lizdas. Į tą iliuzijų kadrilį ir mes mėginome įsitraukti, ėmėme sukti ratus: Ryga, Talinas, Minskas, Varšuva, Kopenhaga, Stokholmas, Helsinkis, Vilnius. Ir atgal, ir vėl iš pradžių. Prisiklausę gražiausių kalbų ir patarimų, prisidėję į rankines spalvingiausių bukletų ir instrukcijų, grįžę jas tvarkingai surūšiuojame ir sukrauname į lentynas – praktiniam mūsų reikalui jos nėra ir nebus tinkamos. Tose spintose lieka dūlėti užrakinta dar viena mūsų iliuzijų dalis. Žinoma, būtų buvę galima spjauti į tuos nudėvėtus burtažodžius, pamiršti juos ir toliau smagiai suktis rate, kasmet jį didinant ir platinant, pasiekiant Paryžių, Romą, Londoną ir net Čikagą, apsimetant labai labai reikšmingiems. Matėme ir žinojome, kad ne vienas taip ir daro, bet kažkuriame mūsų asmenybės kamputyje vis dar tūnojo susigūžusi vargšė Iliuzija ir kuštėjo vylingus žodžius: eiti, kautis, nepasiduoti.

Ir mes mėginome eiti. Dažniausiai ir eiti niekur nereikėjo, nes pas mus vis dar ėjo. Didesni nelaimėliai nei mes, nei aš graibstyte graibstė už skvernų, prašė bent šiokios tokios paramos. Vienas iš jų – Viktoras Barskichas. Šis vidutinio amžiaus vyriškis, kildinantis save iš Volgos burliokų, į Lietuvą atvyko per patį Atgimimo šurmulį. Iš karto puolė prie apgulto parlamento, skandavo su visa minia laisvės šūkius, mostigavo trispalvėmis, statė barikadas, budėjo per naktis, o prasidėjus dokumentų naikinimo vajui savo tarybinį pasą prikalė vinimi prie vienos iš Seimo barikadų. Prikalė ir patikėjo, kad atliko didelį Laisvės žygdarbį. Pasas po kurio laiko pateko į muziejų, o Viktoras liko ne tik be dokumentų, bet ir be pastogės, be darbo ir be pilietybės. Žodžiu, tai buvo idealus Laisvės sapnuotojas. Kai jis atėjo pas mane, visa tai jau buvo įvykę, sapno kerai išsisklaidę, o naujieji nepriklausomos Lietuvos biurokratai jo pasakų apie Laisvės kovas ir jo iliuzijas nė girdėti nenorėjo. Neturėdamas pilietybės, jis negalėjo gauti jokio darbo, ką ir kalbėti apie pastogę. Mat tie laikini darbeliai buvo pasibaigę, o priebėgos išgrobstytos – jį iš visur vijo lauk. Grįžk ten, iš kur atvykai, o grįžti jis nenorėjo, nes turėjo gana karčios patirties iš nelabai tolimos istorijos. Mudu su juo per trejetą metų aplankėme daugybę įstaigų – pradedant Vilniaus miesto socialinės apsaugos skyriumi, iš kurio šiaip taip išpešdavome talonų pramisti, baigiant Migracijos departamentu, prezidentūra ir Rusijos Federacijos ambasada. Pas Jo Ekscelenciją Prezidentą mūsų, žinoma, niekas neįleido, Lietuvos pilietybės Viktorui Barskichui niekas nesuteikė, nei pastogės, nei darbo niekas nedavė. Visa, ką mudviem pavyko gauti – Rusijos Federacijos piliečio pasas ir laikinas leidimas gyventi Lietuvoje. Daugelį metų jo buveinė buvo nešildomas vagonėlis Vilniaus priemiestyje, iš kurio jį daug kartų metė laukan, išjungdavo elektrą, neleido atsivežti malkų ir panašiai, kol galų gale tą pašiūrę galutinai sunaikino. Jis sargavo, mėgino gauti pagalbinio darbininko vietą teatre, talkino animacininkams, bet pritaikyti savo sugebėjimų Lietuvoje taip ir neįstengė. Atgavus laisvę, tokie kaip jis Lietuvoje tapo nereikalingi. Pasijunti nelabai reikalingas ir pats, kai lyg koks donkichotas mėgini ne tik tokiam žmogui padėti, bet ir patį žmogiškumą apginti. Juokingos pastangos. Nors juoktis ir juokauti ne visada išeina.

– Apsimetėliai, simuliantai, – rėžia be užuolankų toks Paulius iš Panevėžio, kaltinantis savo dėdę užgrobus jam priklausiusias gėrybes, iš jų ir stambų palikimą užsienyje, – galite, bet nenorite padėti, esate susimokę su tais niekšais, į tą pačią dūdą pučiate.

Ir jis ne vienas ir ne išskirtinis. Ateina ir tokių, kurie reikalauja sudrausti persekiotojus ir kankintojus kagėbistus, įsikūrusius čia pat už sienos, palėpėje ar po grindimis. Kaip išaiškinti, kad jie kreipiasi ne tuo adresu – būtina ne teisinė, o medicininė pagalba. Šiuo atveju labai praverstų tie burtažodžiai, kurie dar taip neseniai darė stebuklus, o staiga tapo paprasčiausiais barškalais, netinkančiais net galvijams po kaklais pakabinti. Belieka bejėgiškai dūsauti, pamažu stumiant įkyrų lankytoją iš kabineto.

Kitados maniau, kad prekyba žmonėmis – seniai užmiršta žmonijos gėda. Koks baisus naivumas ir tamsumas. Girdėdamas per televiziją, kokiomis sumomis įvertinami garsūs futbolininkai, krepšininkai ir kiti sportininkai, nė nepagalvojau, kad mano vertė taip pat gali būti išreikšta piniginiais vienetais. Ir ne tik mano, bet ir bendradarbio, bendradarbės, šeimos nario ar kito giminaičio. Tik sumos kitos, mat kitokie koeficientai taikomi. Antai penkiolikmetė mergiotė gali būti parduota į užsienio viešnamį už 500 JAV dolerių, o vietinėje rinkoje ji gali atpigti kelis kartus. Siaubinga, antihumaniška, antidemokratiška, barbariška – į Lietuvą grįžta vergovė. Kur tau – šiuolaikiška, demokratiška, europietiška, ateityje dar ne tokių naujienų išgirsi ir pamatysi, brolau. Nesinorėjo tikėti, nesinorėjo girdėti – knietėjo paneigti, užprotestuoti, nes tie dalykai visiškai neatitiko mūsų Laisvės Sapno ir „kitokio gyvenimo“ vizijų, bet Naujoji Tikrovė buvo negailestinga ir visiškai reali – pamažu, bet atkakliai ėmė užpildyti kasdienybę, išblaškydama sapnus, anuliuodama visus burtažodžius. Dabar jau niekas nesistebi ir nesipiktina, kai pardavinėjami namai su juose gyvenančiais žmonėmis, o paskui tie parduoti gyventojai naikinami kaip tarakonai. Niekas neprotestuoja, kai kur nors tuose išliaupsintuose Vakaruose vergauja ne tik mūsų moterys, bet ir vyrai – apsukruoliai mūsų verslininkai jau patys ima supirkinėti vergus iš Rytų ir lupti nuo jų devintą kailį. Taip yra dabar, bet tada – mes vis dar nenorėjome pabusti iš savo stebuklingojo Laisvės Sapno. Antai vieną dieną į Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją kreipėsi grupelė moterų, kurių dukterys buvo dingusios. Dingo – ir nė ženklo. Jokia policija, jokia prokuratūra padėti nieko neišgali. Mes, suprantama, pasipiktinome: žmogus ne adata, visuomenė ne bedvasė šieno kupeta. Tai nonsensas, skandalas, tikras bezpredelas. Tuoj pat suorganizavome apskritąjį stalą, pasikvietėme žiniasklaidos atstovų ir ėmėme ne tik diskutuoti, bet ir reikalauti veiksmų ir atsakomybės. Iš Seimo tuoj pasigirdo žvalus deputato Egidijaus Bičkausko balsas: Lietuvoje jokios žmonių prekybos nėra ir negali būti. Moters orumą žeminantis prostitucijos verslas mūsų tautai nėra būdingas. Gal ne visai tokius, bet panašius žodžius ilgokai dar kartojo ne tik Seimo deputatai, bet ir Vidaus reikalų ministerijos bei policijos valdininkai ir net žiniasklaida – nėra ir negali būti. Vėl ėjome, įrodinėjome, klojome ant stalo faktus, reikalavome konkrečių dingusiųjų paieškos rezultatų. Mat viena iš moterų, andai atėjusių į mano kabinetą, buvo Ona Gustienė, ieškanti pradingusios dukros. Iš pradžių įkūrėme LŽTGA skyrių, padedantį ieškoti dingusių žmonių. Vėliau šis skyrius tapo savarankišku Dingusių žmonių šeimų paramos centru, vadovaujamu Onos Gustienės. Šio centro veiklai aptarti reikėtų atskiro skyriaus ar net studijos, deja, svarbiausio reikalo, dėl kurio tada ir buvo kreiptasi, nepavyko išspręsti – dingusi Aušra Gustaitė taip ir nebuvo surasta. Matyt, taip ir liks, nors įvyko daugybė tarptautinių konferencijų ir seminarų, ne viename teko ne tik dalyvauti, bet ir pirmininkauti. Jų ir ateityje vyks, bet žmonių prekeiviai į tai net dėmesio nekreipia. Net negrasina, žino – tai tik uodo zyzimas, jokios rimtos įtakos jų verslui neturintis. Onutė yra gavusi daugybę tarptautinių apdovanojimų, įvykdžiusi ir vykdanti gausybę programų, bet to verslo pamatų pajudinti nė per nago juodymą neįstengusi. Jurga Ivanauskaitė, naudodamasi šio centro medžiaga, net romaną pavadinimu „Miegančių drugelių tvirtovė“ parašė. Literatūrai, žinoma, tai svarbu ir naudinga, ir žmonių prekeiviai dėl to nepyksta, bet dingusiesiems ir jų artimiesiems paguodos ir naudos nedaug. Vis dėlto neatsisakau, kai esu ten kviečiamas – kalbu, rašau, važiuoju. Kitokios išeities kol kas nėra.

Su Jonu Stašinsku važinėjome po Daniją, su Ona Gustiene po Suomiją, aplankėme net Alandų salas, su Vytautu Martinkumi buvome Gotlando saloje. Ak, ta Skandinavija, jos gyvensena – mūsų didžiojo Sapno, mūsų iliuzijų dalis... Tai kas, kad skandinavai slapčiomis įgyvendino mūsų taip neapkenčiamą socializmą, šiek tiek jį praskiedę švelniuoju kapitalizmu. Kaip jiems tai pavyko – mįslė. Gal jiems talkino Laikas, gal Geografija, gal tie jų troliai. Et, nesvarbu kas, svarbu, kad jie turi tai, ką mes vargu bau kada pasieksime. O ir pasiekę ar sugebėsime įvertinti bei pasigėrėti. Kol kas leista tik žvilgterti, akį šen ten užmesti – mūsų ligoninės jų kalėjimų galėtų pavydėti: ir prižiūrėtojai, ir prižiūrimieji vieni nuo kitų skiriasi tik apranga. Darbuotojų švarkeliai ir marškiniai žydros, o kelnės tamsiai mėlynos spalvos. Kamerose televizoriai, radijo aparatai, telefonai. Mažabausmiai turi teisę gauti atostogų, o kai kurie gali namuose praleisti ir savaitgalius. Prasižengusiems privilegijos naikinamos. Pabėgimų beveik nebūna, nes nėra prasmės pažeisti įstatymų. Ir vis dėlto iki absoliučios laimės bei gerovės ir ten toloka. Žmogus lieka žmogumi, jis visokiomis aplinkybėmis sugeba susikurti sau problemų. Skandinavijoje visur daug kalbama apie integraciją. Visokią: nusikaltėlių, imigrantų, neįgaliųjų. Ir vėl be sunkumų neapsieinama – imigrantai darosi aktyvesni ir apsukresni už aptingusius vietinius, kai kur ir kai kuriomis aplinkybėmis ima juos stelbti. Vadinasi, gerovė nėra tokia jau visuotinė žmonijos panacėja. Nei skurdas, nei prabanga planetos neišgelbės. Kur išeitis? Yra apie ką pamąstyti ir padiskutuoti. Tiesą sakant, mums iki pakopos, ant kurios jie stovi, dar toloka, bet tuose tarpusapniuose vis dėlto apie tai pagalvoti būtų sveika. Jonas Stašinskas, klausydamasis tokių pasvarstymų, į ūsą šypsosi, o progai pasitaikius į ausį pakušta, kad tonaciją bent kokiu pustoniu būtų sveika pažeminti. Grįžęs į namus, pasitaręs su bendraminčiais, jis taip ir elgiasi: su danais pasirašo sutartį dėl Kofoedo mokyklos steigimo Vilniuje. Jis daug nesigviešia – tik vieną kvartaliuką, esantį greta Šventojo Stepono bažnyčios, atnaujinti, tik keliolika nuteistųjų įdarbinti, o gal ir apmokyti. Stalių dirbtuvės, biblioteka, kompiuterių klasė – nei daug, nei mažai vietai, kur neseniai buvo tik griuvėsiai ir šiukšlių krūvos. Žinoma, nepalyginsi su mūsų Didžiojo Sapno užmojais, kurie, suprantama, niekada nebus realizuoti, bet Jonas tokių dalykų ir nesiekia, jis turi savo mažąją iliuziją ir prie jos atkakliai eina. Mastai kuklūs, skaičiai vos vos įžiūrimi. Ką reiškia 15 000 nuteistųjų ir 50 ar 100 Jono Stašinsko mokykloje dirbančių, besimokančių ar net poilsiaujančių? Mažai, labai mažai, bet jei vis dėlto kiekvienas iš mūsų uždegtų po tą mažą mažą ugnelę – išleistų 100 knygų, kurių be tavęs nebūtų buvę, padėtų atsistoti ant kojų 10 jaunųjų rašytojų, užaugintų porą sūnų ir porą dukterų... Tiek to, nereikia, juk yra ir kitaip manančių – planetoje per daug tų stambiųjų žinduolių, pasivadinusių Homo sapiens. Tataigi, per daug entuziastingai įsisapnuoti pavojinga, nes atsibudus dažniausiai pristinga argumentų iliuzijoms pateisinti.

Ko dar nepasakiau, o lyg reikėjo? Ak, štai ko: esu antilabdarininkas, nes visa tai, apie ką čia kalbėjau ir ką veikiau, buvo tik labdara arba beveik labdara. Man ima rodytis kitaip: labdara, šiaip ar taip, yra tik akių dūmimas ir savotiškas turinčiojo sąžinės raminimas. Žmonijai privalu būtų sukurti tokią sistemą, kurioje pajėgieji galėtų pakankamai užsidirbti, o neįgalieji nebūtų žeminami visokiomis aukomis ir gautų tai, kas jiems natūraliai pagal prigimtį priklauso. Ir vėl sapnai? Iliuzijos? Ir didžiosios, ir mažosios. Ir asmeniškos, ir kolektyvios. O kaip gyventi be jų? Juk tikrovė kaipmat ims ir užknis, kaip ne vieną jau yra užknisusi. O dėl tos labdaros... Juk paimčiau kad ir iš kvailio, nes knygą gerai būtų išleisti. Protingas turtuolis tokiam reikalui, žinoma, neišlaidaus – anksčiau ar vėliau supras, kad kapstausi po jo verslo pamatu. Vis dėlto situacija bjauroka, ar ne? Gal dar mažumėlę pasapnuokime, nes svarbiesiems darbams, matyt, dar nesame prinokę. Sapnas, šiaip ar taip, yra Fortūnos dovana. Ir ne tokia jau niekinga, nors ir skorpiono įspaudu ženklinta.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


116634. cc2008-05-07 22:13
Gerbiu V. Petkevičių už tai, kad jis rodosi tokiu, kokiu yra.

116655. kol kas2008-05-08 01:09
nepamačiau ten Petkevičiaus. Negi dar sykį skaityti? Tingoka.

116674. mie2008-05-08 10:04
tuomet kiekviena vagi ar zmogzudi galima gerbti uz tai kad jis taip graziai atsiskleide visa savo prigimtim. as straipsnio neskaiciau. cia cecei asmeniskai i kakta.

116712. Katė>cc ir kitiems2008-05-08 15:32
Viskas lyg ir teisinga, tik...Kas atsitiko mūsų rezistentams, kad jie nusilenkė tiems, kurie juos terorizavo? Ar jie nemato, kad ir šiandien per visų nugaras važiuoja tie patys, tik daug atviriau, ciniškiau... Ir Petkus, ir Bogušis, ir... Ko gero, jie pradėjo kaip disidentai, o baigė kaip ir visi. Tai žmogiška. Bet mojuoti disidento vėliava - jau nebe.

117155. archyvaras2008-05-12 12:15
Svarbūs dalykai rašomi. Bet viskas nuo aukščiausios valdžios ir prasideda, vyksta, jos toleruojama...

Rodoma versija 25 iš 25 
0:01:34 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba