ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-10-20 nr. 865

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUKSĖ KAŠKONAITĖ. Rytas (28) • LAIMANTAS JONUŠYS. Prestižinė pasaulinė premija ir prestižo sprogdinimas Lietuvoje (25) • -js-. Sekmadienio postilė (9) • REGINA VOSYLIŪTĖ. Miniatiūros (4) • VIRGINIJA VITA. Carlo Crivelli. Marija Magdalietė (4) • Šventosios kelionės (10) • CHRISTOPHER HOWSE. Šventasis ir dinozaurasSIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (99) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Moterų menas etnografijos užuovėjoje (2) • Iš anglų poezijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (19) • RENATA ŠERELYTĖ. Žanro pagundos ir nuodėmės (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (1) • GRO MANDT. Senovės tikėjimų fragmentai: gyvatė – daugiaprasmis skandinavų mitologijos simbolis (12) • MEDA BOROVSKA. Rūbeliai (5) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVII)REDAS DIRŽYS. Vilnius, spalio 14-oji. Sadamas žengia į dangų (17) • dieve, kur jus tą viską matot? (353) • 2007 m. spalio 27 d. Nr. 40 (866) turinys (12) •

Moterų menas etnografijos užuovėjoje

LINARA DOVYDAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Atplaukiantis laivas. 2007. Kadras iš videofilmo
Laura Stasiulytė

Jei kartos idėja nėra tik dar viena patriarchalinio mąstymo klišė, turėtų egzistuoti ir kolektyvinė kartos atmintis. Kas, jei ne ji, privertė mane, vos išgirdus savo bendraamžių menininkių surengtos parodos pavadinimą „Tarp mūsų“, iškart pagalvoti – „Tarp mūsų, mergaičių“! Beveik prieš dešimt metų taip vadinosi populiari radijo pokalbių laida, kurios viena ausimi klausiausi dar būdama studentė. Laidą vedė dvi gerokai pašėlusios merginos, kurios su neišsenkančia ironija kas rytą aptarinėjo politines realijas, visuomenės gandus ir, žinoma, pačios save. Šiandien manau, kad tuose niekuo neįpareigojančiuose mergaitiškuose pasiplepėjimuose slypėjo socialinės kritikos grūdas, o aiškiausiai ši laida ardė lyčių stereotipus, masinėje kultūroje trumpam įtvirtindama moters kaip vertinančio ir kritikuojančio subjekto statusą. Bet ar „Tarp mūsų“ reiškia „Tarp mūsų, mergaičių“?

Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Tarp mūsų“ pristato šešias moteris menininkes, gana gerai žinomas Lietuvos publikai: Kristiną Inčiūraitę, Jurgitą Remeikytę, Almą Skersytę, Irmą Stanaitytę, Laurą Stasiulytę ir Vilmą Šileikienę. Jas, pasak parodos kuratorės Kristinos Inčiūraitės, vienija bendra dabartinių trisdešimtmečių kartos istorinė ir kultūrinė patirtis: dviem skirtingoms politinėms epochoms priklausanti biografija, panaši studijų aplinka tuomet naujoje VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje, užsienio kelionės ir rezidencijos, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje tapusios neatskiriama meninės veiklos dalimi. Kita vertus, kaip teigiama parodos koncepcijoje, menininkės tyrinėja ir panašias temas, kaip antai „nacionalinis identitetas ir jo kaita“, kurios taip pat susijusios su istoriniais kartos išgyvenimais. Tačiau iš istorinių šios kartos patirčių aiškiai eliminuojami (su nedidelėmis išimtimis, apie kurias – vėliau) moteriškumo problemos svarstymai ir seksualinio identiteto klausimai, o mes atsiduriame priešais vadinamąjį moterų meną nominalia, o ne ideologine prasme. Taigi pamirškime „Tarp mūsų, mergaičių“.

Šiuolaikinės Lietuvos kultūros kontekste moterų meno nominalumas tik patvirtina status quo – augantis sėkmingai įsitvirtinusių moterų menininkių skaičius yra atvirkščiai proporcingas kritiniam jų kūrybos potencialui, todėl moterų menas hierarchinei (meno) pasaulio tvarkai nekelia jokios grėsmės. Žinoma, šių menininkių nenoras, kad „joms būtų lipdomos feminisčių etiketės“ (vėl cituoju parodos kuratorę), yra jų pačių teisė ir reikalas. Tačiau atviras antifeminizmas šiandieninėje Lietuvoje atrodo ypač reakcingai. Antifeministinę retoriką šiandien vartoja visi – politiniai dešinieji ir kairieji, akademijų rektoriai, verslininkai ir popdainininkai. Atrodo, tarytum visi būtų nusitaikę į vieną bendrą priešą, nors jis lyg ir neegzistuoja – juk 99 procentai viešumoje pasirodančių moterų kiekviena pasitaikiusia proga laiko garbės reikalu patikinti, kad jos su feminizmu neturi nieko bendra. Kartais moterų atsiribojimas nuo feminizmo ideologijos atrodo esąs tik kalbinis saugiklis, maskuojantis iš tiesų menkai socialinių klišių varžomą kai kurių iš jų veiklą. Čia esama panašumo ir su kai kuriais parodos „Tarp mūsų“ darbais.

Parodoje būdingai feministinio meno temai skirta Kristinos Inčiūraitės instaliacija pavadinimu „Banga“, pratęsianti menininkės kūryboje nuosekliai plėtojamus moters identiteto tyrinėjimus. Pastarųjų metų Inčiūraitės darbuose į moterį žvelgiama kaip į politinį subjektą, kurio situacija ir laikysena tiesiogiai siejama su valstybinės santvarkos pasikeitimais. Naujausiame kūrinyje posovietiniams moters įvaizdžiams tyrinėti pasitelkiamas moteriškos mados fenomenas – stiprus ginklas tiek politinės propagandos, tiek prekių ženklų rinkos rankose. Tačiau gretinti sovietinius ir posovietinius laikus visada slidu – Inčiūraitės instaliacijoje atgiję anų laikų suknelių pavyzdžiai ir šiuolaikiškai įgarsinto sovietinio filmo kadrai sukelia veikiau retroaktyvią nostalgiją nei kritišką praeities (ir dabarties) refleksiją. Ar tikrai, kaip teigia menininkė, „nauja – tai rekontekstualizuota sena“? Ar taškuotos suknelės, kurias šiandien pardavinėja „Zara“ ir „H&M“, nuo 1975-ųjų modelių skiriasi tik nežymia silueto detale? O gal nauja – tai iš šaltojo karo laikų pasisavinta ir vėl vartoti pritaikyta sena?

Tačiau paroda „Tarp mūsų“ nėra tinkama vieta uždavinėti politiškai nekorektiškus klausimus. Ji veikiau panaši į etnografinių tyrimų įstaigą nei į ideologinėms kalboms skirtą tribūną. Tad stabtelėkime prie etnografijos. Etnografiškumas, arba, pasak Halo Fosterio, „etnografinis posūkis“, šiuolaikiniame mene reiškiasi kaip įvairių mokslinių antropologijos metodų – lauko tyrimų, duomenų rinkimo ir dokumentavimo, medžiagos archyvavimo – taikymas kuriant ir pristatant meno kūrinius. Vis dėlto svarbiausia antropologijos ir meno susitikime yra Kito diskursas. Kaip žinoma, istoriškai etnografija yra kolonijinė disciplina par excellence, ypač smarkiai pademonstravusi baltojo europiečio galią kultūrinio Kito atžvilgiu. Tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje antropologijos disciplinai atsinaujinus imta manyti, kad etnografiniai principai patys savaime nėra kolonizatoriški. Pavyzdžiui, etnografiškumas kaip būdas įgalinti Kito balsą nuo 1970-ųjų buvo naudojamas aktyvistiniame, taip pat ir feministiniame, mene, kurio atstovai rinko, tyrinėjo ir fiksavo asmenines ar bendruomenines istorijas tam, kad galėtų kalbėti išstumtųjų visuomenės grupių vardu. O ką etnografiškumas reiškia politiškai neangažuotame mene, koks yra ir parodos „Tarp mūsų“ atvejis?

Vienas geriausių etnografiškumo pavyzdžių šioje parodoje – Lauros Stasiulytės videofilmas „Atplaukiantis laivas“ (2007), kuriame menininkė užfiksavo kruizinio lainerio stabtelėjimą Klaipėdos uoste. Filme pasakojama graudžiai juokinga istorija, kaip iš laivo išlipusius užsienio turistus prieplaukoje linksmina vietos gyventojai. Stasiulytės kamera su vienodu atidumu stebi pramogų ištroškusius keliautojus, šešėlyje nuobodžiaujančius pasieniečius ir saulės kaitros išvargintas tautinių šokių ansamblio mergaites. Su persirengėliais besifotografuojantys atvykėliai atrodo idiotiškai, o suplukusios gyvosios skulptūros – beviltiškai. Akivaizdu, kad filme sąmoningai manipuliuojama siužeto „kolonizatorius ir čiabuvis“ klišėmis, kurias pasitelkus menininkei pavyko sukurti gana įtaigią kapitalizmo ir postsocializmo santykių alegoriją. Tačiau ar į šią dviejų skirtingų tikrovių sandūros dialektiką kaip nors įpainiojamas filmo žiūrovas? Kur galėtų būti numanoma jo vieta – tarp tingiai trapu į krantą besileidžiančių turistų ar tarp vietinio karnavalo veikėjų, o gal tarp viską iš šono stebinčių pareigūnų? O gal priešingai – žiūrovas ne tiek įpainiojamas, kiek išgelbstimas nuo groteskiškos, o drauge ir nelabai malonios skirtingų socialinių ir ekonominių sluoksnių susidūrimo dramos? Prisiminkime pačią filmo pradžią su tuščios prieplaukos vaizdais ir keista apskurusia trijule – seniu, mergaite bei vyru – pasitinkančia (arba išlydinčia) tolumoje šmėkšantį lainerį. Jie stebi savo (žlugusių?) lūkesčių horizontą, o mes stebime juos (kaip ir visą likusią istoriją) saugiai nutolę per vaizdo kameros šūvį.

Iš antropologijos šiuolaikinis menas taip pat skolinasi plačiąją kūrybos kaip įvairios, nebūtinai meninės, veiklos sampratą. Kiek šiandien esama menininkų, su etnografo įkarščiu renkančių ir fiksuojančių netikėčiausias žmogaus kūrybiškumo formas! Parodoje „Tarp mūsų“ taip pat eksponuojamos net dvi keistenybių kolekcijos „iš privačių rinkinių“. Vilma Šileikienė fotografuoja draugų ir artimųjų namuose aptiktus savadarbius buities reikmenis, namų apyvokos daiktus ir suvenyrus. Dokumentinės šių objektų fotografijos primena muziejaus rinkinių katalogus, anonimiškus vaizdinės informacijos sąvadus, o dėl šio panašumo iš vielos pasigamintas kauptukas ar iš atvirukų suklijuota dėželė atrodo neva įgiję meno kūrinio statusą. Irma Stanaitytė pristato dar privatesnę kolekciją iš savo vaikystės namų – kūrybinės tėvo saviraiškos fragmentus. Manau, kad Stanaitytės užfiksuotos „interjero fantasmagorijos“ yra vienas įtaigiausių pavyzdžių, rodančių, ką sovietinėje sistemoje reiškė privatus interjeras kaip vienintelė legali įvairių religinių ir asmeninių fantazijų projekcijos vieta. Tačiau parodoje, žinoma, daugiau dėmesio skiriama ne mokslinėms įžvalgoms, o vaizdiniam pateikimui – iš tėvų namų aplinkos ištrauktos ir padidintos interjero fragmentų kompozicijos eksponuojamos didžiuliuose fotografiniuose atspauduose ant aliuminio ir videoprojekcijoje. Šie formatai aiškiai imituoja klasikinį tableau ir, atrodo, tampa dar vienu būdu „sumuziejinti“ radinius.

Abiem minėtais atvejais menininkių naudojamos antropologinės strategijos yra susijusios su „institucine kritika“, t. y. kvestionavimu to, ką muziejaus institucija laiko menu ir ką atmeta kaip ne meną. Kaip žinoma, po tokių septintojo dešimtmečio „institucinės kritikos“ išpuolių kaip Marcelio Broodthaerso Museé d’Art Moderne (1968) muziejus nustojo buvęs sterili meno vertybių saugykla, tačiau jo kaip meno įteisinimo struktūros galiojimo laikas anaiptol nesibaigė. Vis dėlto per pastaruosius dešimtmečius muziejus pasikeitė ir, galima sakyti, taip pat išgyvena „etnografinį posūkį“, apie tai liudija vis populiarėjančios antropologinio stiliaus parodos, kuriose „aukštojo meno“ kūriniai rodomi kartu su nemeninės kultūros dokumentais. Čia galima prisiminti kad ir greta šių metų Venecijos bienalės Palazzo Fortuny vykusią parodą „Artempo“, parengtą pagal kunstkameros modelį ir pristačiusią šiuolaikinio meno klasiką kartu su istorine mokslinių išradimų ir raritetų kolekcija. Tokiame muziejinės veiklos pokyčių kontekste šiandieninių menininkų sudarinėjami etnografiniai rinkiniai netenka kritinio užtaiso. O „institucinės kritikos“ principai parodoje „Tarp mūsų“ šmaikščiausiai, regis, yra panaudoti Almos Skersytės politinėje satyroje „Alma Skersytė Nacionalinėje galerijoje“, menininkei nusifotografavus neveikiančio muziejaus statybvietėje ir taip pažodžiui paklusus oksimoroniškai Lietuvos Respublikos įstatymo numatytai meno kūrėjo statuso suteikimo tvarkai.

Paslaptingiausias parodos „Tarp mūsų“ eksponatas – juoda dėžė – stovi vidiniame Šiuolaikinio meno centro kiemelyje antrame aukšte. Tai Jurgitos Remeikytės sukonstruota camera obscura, kurios viduje žiūrovą pasitinka pirmosios fotografinės technologijos efektai – pro plika akimi beveik nematomas skylutes vidun besiveržiantys apversti išorės vaizdai. Fotografija kaip „objektyvi“ Kito tikrovės fiksavimo priemonė yra dar viena svarbi istorinio antropologijos ir šiuolaikinio meno susitikimo vieta. Antra vertus, tai, kokia populiari ši medija tarp parodos autorių, rodo ir pasikeitusią jos vietą šiuolaikiniame Lietuvos mene apskritai. Atrodo, kad parodos „Tarp mūsų“ menininkėms fotografija yra ne tik priemonė, bet ir problema. Diptike „Po, tarp, prieš (I)“ Remeikytė tematizuoja skaitmeninių vaizdų gamybos perteklių, Kristina Inčiūraitė „Blondinių“ serijoje kvestionuoja fotografinio vaizdo patikimumą, Vilmos Šileikienės darbai išviešina mokslinės dokumentikos sąlygiškumą, Laura Stasiulytė demonstruoja internete rastų nuotraukų vaizdo riktus. Tačiau parodos autorėms būdingas įtarumas fotografijos priemonių atžvilgiu neleidžia pamiršti ir kitos šio reikalo pusės – fotografinis vaizdas dažnai tampa ir būtina kūrinio atsiradimo sąlyga. Todėl dar kartą save patikinu, kad kol mano kartos moterų menas, kokį reprezentuoja paroda „Tarp mūsų“, bus susitelkęs į žvilgsnio technologijų problemas, mes ramiai galime atidėti žvilgsnio politikos klausimus ateičiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


100034. M2007-10-28 23:40
puikus tekstas

100206. jo2007-10-30 17:38
Tikrai puikus. Ir autores vardas labai grazus, tarp kitko :)

Rodoma versija 28 iš 29 
0:00:52 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba